Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-05-26 · Administracinė byla Nr. A-502-937-06

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-05-26
Bylos Nr.
A-502-937-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Edvardas Sinkevičius
Pareiškėjas
A. N.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A5 – 937/2006Procesinio sprendimo kategorija 3.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 26d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininko), Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Edvardo Sinkevičiaus,

Sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. N.

pareiškėjo atstovui adv. Laurynui Bėkšai,atsakovo atstovui Gintarui Valiuliui,vertėjui Fedae Ahmed Jawed

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 15/6-11-12PR-50 ir įpareigoti atsakovą jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu atsisakyta suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pareiškėjo manymu, sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, jo gyvybei Pakistane gresia pavojus, nes jis nepriklauso valdančiajai partijai – Muslim League Party, kurios narys siekia jį nužudyti iš turtinių paskatų, t. y., jis persekiojamas Pakistane dėl politinių įsitikinimų; be to, jis yra šiitų tikėjimo, o kaime, kuriame gyveno, dauguma gyventojų sunitai, todėl jis patirdavęs nuolatinį terorą. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimas priimtas pilnai neištyrus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, faktų. Atsakovo 2004 m. lapkričio 9 d. pažyma patvirtina, kad Musharafo režimas politinių partijų veiklos nedraudžia ir asmenų, nepriklausančių jokiai partijai, nepersekioja. Tai, kad pareiškėjo gyvybei galimai yra iškilusi grėsmė dėl asmeninių ar turtinių konfliktų, nelaikytina pagrindu suteikti pareiškėjui prieglobstį įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ar 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso“ prasme. Pakistano konstitucija skelbia religijų laisvę, religinė srovė šiitai yra antra pagal dydį Pietinėje Azijoje, o Pakistane yra nemažai teritorijų, kur šiitai sudaro gyventojų daugumą, todėl pareiškėjas turėjo vidinio persikėlimo alternatyvą Pakistane. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas savo pasakojimą papildydavo vis naujomis detalėmis, be to, pareiškėjo išvykimą iš Pakistano ne prieglobsčio tikslais patvirtina faktas, kad, pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nesulaukęs jo išnagrinėjimo, pareiškėjas neteisėtai iš jos išvyko ir buvo sulaikytas Lenkijoje, kurioje taip pat pasiprašė prieglobsčio, vėliau iš Lenkijos pabėgo į Vokietiją, kurioje vėlgi prašė suteikti prieglobstį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio 86 straipsnis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas (88 straipsnis). Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 80 straipsnis numato, kad prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nustatytus kriterijus. Iš tyrimo medžiagos teismas nustatė, kad 2004 m. birželio 14 d. sulaikytas neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos sieną, A. N. 2004 m. birželio 15 d. pripažino, jog vyko į Rusiją turizmo tikslais ir kad jo turėtą Pakistano piliečio pasą pavogė Maskvos (Rusija) mieste (teisme ir vėliau teigė, kad pasą paėmė vedlys). Pateiktas pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą jau buvo grindžiamas baime būti nužudytam iš turtinių paskatų, t. y. dėl kaimynų siekių užgrobti žemę, kuri yra jo tėvo (teisme teigė, kad žemė yra jo). Teismas nustatė, kad vėliau pareiškėjas prašymą pildė vis kitais argumentais. Pareiškėjas įvardijo asmenį (A. W. ), partijos Muslim League Party narį, kuris siekia su juo susidoroti bei nurodė, kad taip pat yra persekiojamas ir dėl religijos, nors teismui papildomai pateiktuose dokumentuose iš Pakistano (t. y., skunduose policijai) užpuolėjai įvardinti kaip N. A. ir G. H. . Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai tyrimo metu buvo nenuoseklūs. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, rėmėsi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2005 m. rugsėjo 5 d. išvada Nr. 15/6-11-13PR-50RN, kuri surašyta atsižvelgus į surinktą medžiagą, bei 2004 m. lapkričio 9 d. pažyma Nr. PK-6-12-54 „Dėl bendros situacijos Pakistano Islamo Respublikoje“, 2005 m. liepos 21 d. pažyma Nr. PK-11-8-74. Teismo vertinimu, iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjo teiginys, jog dėl savo priklausymo religinei šiitų srovei nuolat patiria terorą, nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pasirinktai cituoja pažymų teiginius, nors iš jų visumos matyti, kad Pakistane mažumos gali praktikuoti savo religijas. Šiitų grupė Pakistane yra antra pagal dydį Pietinėje Azijoje, jie sudaro maždaug apie 6-12 proc. visų Pakistano gyventojų bei gyvena daugiausia Pandžabo provincijos vietovėje, kur gyvenęs ir pareiškėjas. Dėl skundo teiginio, jog mažiausiai 4000 asmenų, iš kurių daugiausia šiitai, mirė dėl prievartos, taikytos religiniu aspektu, teismas pasakė, kad pažymoje nurodoma statistika, rinkta nuo 1980 metų (2005 HRW: Annual report on human rights situation in 2004). Taigi, teismo vertinimu, argumentai dėl persekiojimo religiniu pagrindu nepagrįsti, be to, nepaneigta ir vidinio persikėlimo galimybė. Teismas taip pat pažymėjo, kad nepriklausymas jokiai politinei partijai ar organizacijai, nedalyvavimas jokioje partinėje veikloje savaime nereiškia, jog asmuo negali būti persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų Ženevos konvencijos prasme, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju asmuo privalo nurodyti įtikinamas priežastis, kad jo baimė būti persekiojamam yra pagrįsta. Dėl papildomos apsaugos suteikimo teismas nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Teismo vertinimu, pateikti į bylą skundai, adresuoti Pakistano policijai, negali būti laikomi pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, nes į kreipimusis buvo reaguota, t. y. skundai registruoti, surašytas 2004 m. vasario 17 d. raportas, nurodyti tolesni atliktini veiksmai. Pareiškėjas skundą vietos policijai pateikė 2004 m. vasario 17 d., o išvyko 2004 m. gegužės pradžioje, t. y. nesulaukęs kokių nors tyrimo rezultatų. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių ankstesnio susidorojimo (mušimo ar pan.) faktų, todėl padarė išvadą, kad užpuoliko veiksmų nėra pagrindo kvalifikuoti pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti papildomą apsaugą. Teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamos informacijos atitinkamam sprendimui priimti bei išpildė visas vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66 punkte numatytas pareigas, todėl nėra pagrindų naikinti apskųstojo sprendimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, pareiškėjas, nėra persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, nepagrįsta. Apeliantas teigia, kad jis apklausose nurodė, jog Pakistane jo gyvybei gresia pavojus dėl to, jog jis nepriklauso valdančiajai partijai Muslim League Party. Apeliantas teigia, kad valdančiosios partijos narys siekia jį nužudyti dėl turtinių motyvų, o kadangi jis, apeliantas, nepriklauso šiai partijai, jokios realios ir veiksmingos apsaugos jis negali tikėtis, dėl to kyla reali grėsmė gyvybei, sveikatai bei saugumui. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Apelianto teigimu, jis neprivalo įrodyti, kad valdžios institucijos žinojo apie jo pažiūras. Apeliantas teigia, kad jis sąmoningai nesikišo į politiką, nes bijojo būti persekiojamas. Buvo galima numatyti, kad jo politinės pažiūros – nepritarimas valdančiajai partijai – bus išreikštas, nes jis atsisakė vykdyti valdančiosios partijos narių nurodymus. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas daro išvadą, kad teismas netinkamai interpretavo nuostatą „persekiojimas dėl politinių įsitikinimų“. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes. Jo teigimu, vien tik faktas, kad jis kreipėsi į vietos policiją, o praėjus trims mėnesiams po kreipimosi, nesulaukęs tyrimo rezultatų, paliko Pakistaną, neįrodo, kad jis nebuvo persekiojamas. Teismas, darydamas išvadas dėl persekiojimo religiniu pagrindu nepagrįstumo, rėmėsi tik bendra informacija apie praktikuojančių šiitų procentinę sudėtį Pandžabo provincijoje, tačiau netyrė konkrečiai pareiškėjo situacijos ir gyvenamosios aplinkos. Apelianto teigimu, vidinio persikėlimo galimybė negali būti laikoma veiksminga priemonė išvengti persekiojimo, nes net jei ir jis persikeltų į kitą teritoriją, kur šiitų gyvena daugiau, nei jo kaime, tai negarantuoja ir neįrodo, kad ir ten nebus persekiojimo dėl religijos. Apeliantas nurodo, kad kadangi jis yra persekiojamas dėl politinių pažiūrų, persekiojimas gresia visoje Pakistano teritorijoje.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės jokių naujų argumentų nenurodo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinis ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2005m. rugsėjo 7d. sprendimo, kuriuo nuspręsta Pakistano piliečiui A. N. nesuteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Pakistaną. Prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio 86 straipsnis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 80 straipsnis numato, kad prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nustatytus kriterijus. Byloje nustatyta, kad 2004 m. birželio 14 d. sulaikytas neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos sieną, A. N. 2004 m. birželio 15 d. pripažino, jog vyko į Rusiją turizmo tikslais ir kad jo turėtą Pakistano piliečio pasą pavogė Maskvos (Rusija) mieste. Pateiktas pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą buvo grindžiamas baime būti nužudytam iš turtinių paskatų, t. y. dėl kaimynų siekių užgrobti žemę, kuri yra jo tėvo. Vėliau pareiškėjas prašymą pildė vis kitais argumentais. Pareiškėjas įvardijo asmenį (A. W. ), partijos Muslim League Party narį, kuris siekia su juo susidoroti bei nurodė, kad taip pat yra persekiojamas ir dėl religijos, nors teismui papildomai pateiktuose dokumentuose iš Pakistano užpuolėjai įvardinti kaip N. A. ir G. H. . Iš šių aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai tyrimo metu buvo nenuoseklūs. Todėl buvo pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, rėmėsi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2005 m. rugsėjo 5 d. išvada Nr. 15/6-11-13PR-50RN, kuri surašyta atsižvelgus į surinktą medžiagą, bei 2004 m. lapkričio 9 d. pažyma Nr. PK-6-12-54 „Dėl bendros situacijos Pakistano Islamo Respublikoje“, 2005 m. liepos 21 d. pažyma Nr. PK-11-8-74. Padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog dėl savo priklausymo religinei šiitų srovei nuolat patiria terorą, nepagrįstas. Pažymėta, kad šiitų grupė Pakistane yra antra pagal dydį Pietinėje Azijoje, jie sudaro maždaug apie 6-12 proc. visų Pakistano gyventojų bei gyvena daugiausia Pandžabo provincijos vietovėje, kur gyvenęs ir pareiškėjas. Todėl argumentai dėl persekiojimo religiniu pagrindu nepagrįsti, be to, nepaneigta ir vidinio persikėlimo galimybė. Pareiškėjas nenurodė įtikinamų priežasčių, kad jo baimė būti persekiojamam yra pagrįsta.

Pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Byloje tinkamai įvertinti, pateikti į bylą skundai, adresuoti Pakistano policijai. Tai nėra pagrįstos baimės įrodymai dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, nes į kreipimusis buvo reaguota, t. y. skundai registruoti, surašytas 2004 m. vasario 17 d. raportas, nurodyti tolesni atliktini veiksmai. Papildomai pateikto pareiškimo nuorašas neduoda pagrindo kitokioms išvadoms. Matyti, kad konfliktas kilęs dėl turto – žemės, tą patvirtino ir pareiškėjas. Nėra duomenų, kad valstybės institucijos Pakistane nereaguotų į tokio pobūdžio pareiškimus ir neatliktų atitinkamų procedūrų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti esant realiai grėsmei.

Pagrįstai nuspręsta, kad, atsakovas surinko pakankamos informacijos atitinkamam sprendimui priimti bei pagrįstai atsisakė suteikti papildomą apsaugą. Procedūrinių pažeidimų taip pat nenustatyta. Todėl teismo sprendimo keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius