Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-27 · Civilinė byla Nr. 2A-557-640/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-27
Bylos Nr.
2A-557-640/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16103-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
Ieškovas
V. J.
Atsakovas
Koncertinei įstaigai valstybiniam dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“
Kategorijos
  • 11.9.10.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-557-640/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16103-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.4.; 121.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui Koncertinei įstaigai valstybiniam dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, pažeidžiant darbo subjektų nediskriminavimo principą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei pažeidžiant DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir grąžinti ieškovą į jo iki atleidimo iš darbo užimtas pareigas; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 20 000 Lt neturtinės žalos bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2012-01-12 su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2012-01-16 pradėjo dirbti choro grupės artistu. 2013-03-12 pateikė atsakovui prašymą dėl neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo kartu su ieškovo neįgalumą patvirtinančio dokumento kopija. 2013-03-15 pateikė atsakovui 2012-04-02 išduotą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus III teritorinio skyriaus išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-543, kurioje nurodyta, kad ieškovo darbingumo lygis yra 35 proc., toks darbingumo lygis nustatytas nuo 2012-03-08 iki 2014-03-08, taip pat numatyta, kad ieškovas negali dirbti darbo, susijusio su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu, priverstiniais liemens palenkimais.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-25 sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir panaikino Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ 2013-04-10 įsakymą Nr. V2-066 „Dėl atleidimo iš darbo“ ir pripažinti neteisėtu ieškovo V. J. atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pripažino, kad ieškovas V. J. patyrė tiesioginę diskriminaciją dėl negalios. Grąžino V. J. į pirmesnį darbą ir priteisė ieškovui iš atsakovo Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ 3199,20 Lt įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmoką už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2013-04-10) iki sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant po 48,62 Lt įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmoką per dieną, už penkių darbo dienų savaitę, nuo sprendimo priėmimo dienos (2013-09-25) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 7000 Lt neturtinės žalos bei 3269,62 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad iš Išvados Nr. DPS-943 turinio matyti, kad joje nebuvo nurodyta, jog ieškovui negalima dirbti tam tikro darbo, tačiau jam buvo neleistina dirbti veikiant tokiems fizikiniams, ergonominiams, psichosocialiniams ir fiziniams rizikos veiksniams. Atsakovas, įvertinęs rizikos veiksnius, sprendė, jog ieškovas yra nepajėgus dirbti choro grupės artistu. Nurodė, kad iš Atsakovo sudarytos komisijos 2013-03-19 pasitarimo protokolo matyti, kad atsakovas vertino tik Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nustatytus apribojimus, tačiau nevertino faktinių ieškovo galimybių dirbti sutartą darbą, nors iki tol duomenų, kad jis būtų buvęs nepajėgus koncertuoti ar repetuoti, nebuvo. Nurodė, kad 2012-04-02 rengiant Išvadą Nr. DPS-943 buvo įvertintas tuo metu buvęs ieškovo bazinis darbingumas, kuris po metų, t.y. 2013-03-19, tapo vienu iš pagrindinių kriterijų vertinant dėl tolimesnės ieškovo galimybės dirbti. Nurodė, jog Atsakovo užsakymu jau po ieškovo atleidimo iš darbo atliktas specialisto vertinimas patvirtina, kad ieškovas gali dirbti choro grupės artistu, tačiau ne visą darbo dieną. Teismas konstatavo, kad atsakovas net nepasiūlė ieškovui dirbti sutrumpintą darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiką. Teismas nurodė, kad atsakovas, vertindamas ieškovo galimybę dirbti choro grupės artistu pagal Išvadoje Nr. DPS-943 nustatytus rizikos veiksnius, rėmėsi dokumentu, kuris neatitiko ieškovo atleidimo iš darbo momentu jo realaus bazinio darbingumo, todėl konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog buvo objektyvių priežasčių ieškovą atleisti iš darbo tuo pagrindu, kad darbuotojas dėl sveikatos būklės negali toliau eiti pareigų (CPK 178 straipsnis). Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovui nebuvo būtinybės siūlyti ir ieškovui užimti kitas pareigas, kadangi ieškovui turėjo būti sudaryta galimybė dirbti savo darbą. Taip pat nurodė, kad ieškovas (darbuotojas) yra atleistas be teisėto pagrindo bei turi būti grąžinamas į darbą ir nuo šio momento yra įgyvendinama subjektinė teisė į vidutinį darbo užmokestį, todėl teismas iš priteistinos 5639,92 Lt sumos už priverstinę pravaikštą atėmė 2440,72 Lt suma, išmokėta kaip išeitinė išmoka. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas nesiekė išsiaiškinti realių galimybių ieškovui dirbti, nesudarė ir realiai nevertino galimybės dirbti choro grupės artistu pagal diferencijuotas darbo sąlygas. Tokiu atveju, įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis). Nurodė, kad aplinkybė, kad ieškovas atsidūrė blogesnėje padėtyje po to, kai atsakovas sužinojo apie jo negalią, leidžia daryti išvadą, jog būtent dėl gautų duomenų apie ieškovo sveikatos būklę buvo siekiama nutraukti darbo santykius, kadangi Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nurodytas asmens bazinis darbingumas tapo vienu iš vertinimo kriterijų sprendžiant, ar ieškovas gali dirbti choro grupės artistu. Taip pat nurodė, kad atsakovas neturėjo diskrecijos spręsti ir vertinti dėl ieškovo galimybės dirbti choro grupės artistu, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą dėl to sprendžia tam kompetenciją turintis asmuo – gydytojas, todėl laikytina, kad atsakovas tiesiogiai diskriminavo ieškovą, nes, pasinaudojęs Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nurodytais duomenimis, atleido jį iš darbo. Nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad patirtus išgyvenimus ieškovui kompensuotų priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą suma. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas neturi prevencinio pobūdžio, teismas ieškovo prašomą priteisti sumą sumažino iki 7 000 Lt. Taip pat valstybės naudai priteisė 383,98 Lt žyminio mokesčio ir 36 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas Koncertinė įstaiga valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ apeliaciniu skundu (b.l. 53-64, 4 tomas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atleisdamas ieškovą iš darbo atsakovas (apeliantas) privalėjo vadovautis imperatyvia LR DK 136 str. 1 d. 4 p. įtvirtinta nuostata, nesuteikiančia alternatyvių elgesio variantų darbdaviui išskyrus darbuotojo atleidimą: darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo (LR DK 136 str. 1 d. 4 p.). Atsakovas apie Išvadą sužinojo tik 2013-03-15, kai ją atsakovui pateikė ieškovas. Pastebime, kad ieškovas, žinodamas apie jam nustatytą nedarbingumą, Išvadą pateikė beveik po metų laiko. Nurodo, kad LR DK 136 str. 1 d. 4 p. suteikia teisinį pagrindą (t.y. sudaro pateisinamą pagrindą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme) darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo, kai šis dėl neįgalumo negali dirbti sulygto darbo. Nurodo, kad atsakovas neturėjo jokių pareigų, įvertinus Išvados rizikos faktorius, kurias galėtų pasiūlyti eiti ieškovui. Atsakovas negalėjo siūlyti pareigų ieškovui Choro grupėje, nes dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus III teritorinio skyriaus 2012-04-02 išvadoje Nr. DPS-943 nustatytų kriterijų ieškovas objektyviai negalėjo eiti Choro grupės artisto pareigų, iš kurių ir buvo atleistas LR DK 136 str. 1 d. 4 p. pagrindu. Nurodo, kad dėl ansamblio „Lietuva“ veiklos, programos, repertuaro tęstinumo (plačiau toliau) nebuvo objektyvų galimybių ieškovui pasiūlyti dirbti sutrumpintą darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013-09-25 sprendimu nurodydamas, kad atsakovas (apeliantas) turėjo siūlyti dirbti ieškovui sutrumpintą darbo dieną, visiškai neįsigilino į aukščiau detalizuotas šios civilinės bylos aplinkybes, nevertino ieškovo galimybių pagal Išvadoje nustatytus veiksnius dirbti sutrumpintą darbo dieną ansamblyje „Lietuva“ bei neatsižvelgė į ansamblio „Lietuva“ veiklos tęstinumą (plačiau toliau). Atsižvelgiant į tai, kad pareiginiai nuostatai choro grupės artisto funkcijas sieja su repeticijomis, koncertais, kurių metu reikia nuolat stovėti bei atlikti vaidmenis, reikalaujančius judėti, konstatuotina, kad dėl Išvadoje nustatytų faktorių ieškovas šio darbo dirbti negali. Taip pat nurodo, kad teismas specialių medicininių žinių neturi, todėl privalėjo vertinti mediko, dr. P. P. pateiktas išvadas dėl ieškovo galimybių dirbti Darbo sutartimi sulygtą darbą. Nurodo, kad dr. P. P. atliekant medicininį vertinimą buvo pateikta nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga. Vadinasi, dr. P. P. buvo žinoma ta pati medžiaga, kaip ir teismui, kuria vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą. Dr. P. P. nurodytos išvados patvirtino, kad V. J. negali vykdyti Koncertinės įstaigos dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vadovo 2012-05-10 įsakymu Nr. V5-064 patvirtintais Choro grupės artisto pareiginiais nuostatais priskirtų funkcijų, nekenkdamas savo sveikatai. Nurodė, kad LR DK 136 str. 1 d. 4 p. suformuluota imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama nepaisant sutarties šalių valios, nes darbuotojo sveikatos būklė turi tenkinti reikalavimus darbo funkcijoms pagal darbo sutartį atlikti. Pagal susiformavusią teismų praktiką nereikalaujama, kad Tarnybos išvadoje būtų įvardytas draudimas dirbti iki tol darbuotojo konkrečiai dirbtą darbą. Svarbu, kad pagal Tarnybos išvadoje pateiktus darbuotojui nurodytus darbo funkcijų apribojimus būtų galima aiškiai ir neabejotinai suprasti, jog darbuotojas nebegali atlikti tų darbo funkcijų ar dalies jų, dėl kurių atlikimo su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis. Taip pat nurodė, kad yra dvejotina, ar 2013-03-22 VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialo Darbo medicinos klinikos gydytoja A. J. galėjo atlikto profilaktinį sveikatos tikrinimą kokybiškai, t.y. nesusipažinusi su visais kenksmingais darbo aplinkos veiksniais bei jų dydžiais. Vadinasi, ieškovui atlikta medicininė apžiūra bei jos pagrindu padaryta išvada negali būti vertinama kaip nedvejotinai patvirtinant ieškovo galimybes dirbti sulygtą darbą. Nurodo, kad pagal Išvadą ieškovas negali dirbti darbo keliant krovinius rankomis daugiau kaip 15 kg, dirbti darbo, susijusio su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu, priverstiniais liemens palenkimais. Šalinant Valstybinės darbo inspekcijos nustatytus trūkumus 2013-06-17 atlikus profesinės rizikos įvertinimą dėl nurodytų rizikos veiksnių ieškovas negali būti grąžintas į jo iki atleidimo iš darbo užimtas pareigas. Ieškovo paskutinio teismo posėdžio metu pateiktas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyriaus 2013-09-03 raštas Nr. R-31375 neturi jokios teisinės reikšmės vertinant atsakovo (apelianto) veiksmų (ne)teisėtumą, nes buvo priimtas po 5 mėnesių nuo atsakovo (apelianto) priimto 2013-04-10 įsakymo Nr. V2-066 „Dėl atleidimo iš darbo“. Nurodo, kad ieškovui tapus 35 proc. darbingam jam būtų mokamas atitinkamai mažesnis darbo užmokestis. LR DK 297 str. 4 d. nustatytos išmokos priteisimu siekiama kompensuoti darbuotojui negautas lėšas, kurias jis būtų gavęs dirbdamas. Taigi, sprendžiant dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio turi būti atsižvelgiama į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad, atleidus ieškovą iš darbo ir objektyviai nesant galimybės jam pasiūlyti jo darbingumo lygį atitinkantį darbą, jo negautos pajamos sudarytų 75 proc. mažesnę sumą nei dirbant darbą pilnu etatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). Todėl teismas nepagrįstai priteisė 100% vid. darbo užmokestį. Konstatavus, jog ieškovas iš darbo atleistas teisėtai, ieškovo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl atleidimo iš darbo jis patyrė emocinių išgyvenimų, sukrėtimą ir dėl to pablogėjo jo sveikata, ar jam kitokiu būdu buvo padaryta neturtinė žala (LR CPK 178 straipsnis), todėl ieškovui neturtinė žala negalėjo būti priteista. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo paskirstyti priteistinų bylinėjimosi dydį proporcingai ieškovo tenkintų reikalavimų daliai, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013-09-25 sprendimu LR CPK 93 str. 2 d. nesivadovavo.

Į bylą pateiktais rašytiniais paaiškinimais atsakovas nurodo, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-05-09 pažyma Nr. (13)-SN-141 yra ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4358-764/2014. Taip pat nurodė, kad būtent ieškovo galėjimas dirbti darbą pagal nustatytus rizikos kriterijus yra esminis nagrinėjamoje civilinėje byloje. Atsakovas, siekdamas pagrįsti savo veiksmų teisėtumą, į nagrinėjamą civilinę bylą pateikė dr. P. P. 2013-07-02 išvadą Nr. 0040/13. Ši byloje esanti medicininė išvada patvirtina, kad V. J. pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą Nr. DPS-943 dėl darbo pobūdžio ir sąlygų negali eiti Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choro grupės artisto pareigų, nepakenkdamas savo sveikatai. Nurodyta išvada taip pat patvirtina, kad atsakovas privalėjo taikyti imperatyvią LR DK 136 str. 1 d. 4 p. nuostatą. Nurodė, kad dr. P. P. pateikė papildytą išvadą, nes dr. P. P. 2013-07-02 išvadoje Nr. 0040/13 nurodė, dar išsamiau įvertinti ieškovo galimybes dirbti sulygtą darbą padėtų įvertinti papildomai gauti dokumentai. Nesant paneigtai dr. P. P. išvadai, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti šį įrodymą. Taip pat nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2013-05-24 patikrinimo aktu Nr. SD-6910 nurodė, kad yra dvejotina, ar 2013-03-22 VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialo Darbo medicinos klinikos gydytoja A. J. galėjo atlikto profilaktinį sveikatos tikrinimą kokybiškai, t.y. nesusipažinusi su visais kenksmingais darbo aplinkos veiksniais bei jų dydžiais. Vadinasi, ieškovui atlikta medicininė apžiūra bei jos pagrindu padaryta išvada negali būti vertinama kaip nedvejotinai patvirtinant ieškovo galimybes dirbti sulygtą darbą. Nurodo, kad net ir konstatavus faktą, kad atsakovas (apeliantas) netinkamai taikė ir aiškino materialinę teisės normą, t.y. LR DK 136 str. 1 d. 4 p. (nors apeliantas su tuo nesutinka), tai nėra pakankamas pagrindas nustatyti tiesioginės diskriminacijos faktą. Taip pat nurodo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyriaus 2013-09-03 raštas Nr. R-31375, patvirtinantis ieškovo 100 proc. darbingumą, negali būti reikšmingas vertinant atsakovo (apelianto) veiksmų (ne)teisėtumą atleidžiant ieškovą iš darbo 2013 m. balandžio mėn., kai dar galiojo Išvada, patvirtinanti ieškovo 35 proc. darbingumo lygį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu (b.l. 72-85, 4 tomas) į apeliacinį skundą ieškovas V. J. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal atsakovo patvirtintas darbo tvarkos taisykles darbdaviui nesuteikta kompetencija vertinti darbuotojo sveikatą ir galimus pavojus jai, tačiau kompetenciją pagal Sveikatos apsaugos ministro 2000-05-31 įsakymo Nr. 301 13 priedo 19.3 punktas nurodo, kad dėl neįgaliųjų asmenų ar asmenų, netekusių dalies darbingumo galimybės dirbti konkretų darbą, sprendžia šeimos medicinos paslaugas teikiantis arba darbo medicinos gydytojas (nagrinėjamos bylos atveju dėl to sprendė Darbo medicinos klinikos gydytoja A. J. 2013-03-22). Nesulaukęs tyrimo tarnyboje dėl pareiškėjo skundo dėl diskriminacijos baigimo, Ieškovą atleido iš pareigų. Nurodo, kad svarbu yra ne tai, kad ansamblyje nebuvo kitų asmenų, kuriems nustatytas darbingumo lygis yra mažesnis nei 100 procentų, tačiau tai, kad Ieškovas palyginus su kitais choro artistais buvo diskriminuojamas dėl ligos, negalios. Taip pat nurodo, kad LR DK 136 str. 1 d. 4 p. negalėjo būti taikomas Ieškovui šioje konkrečioje situacijoje, kadangi Ieškovas darbą dirbti galėjo. Tai, kad ieškovas dirbti gali buvo numatyta ir jau minėtoje 2013-03-22 periodinės medicininės apžiūros išvadoje ir Ieškovo bylos nagrinėjimo metu į bylą pateiktuose 2013-09-03 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos rašte Nr. R-31375 bei 2013-09-06 Ieškovo medicininėje knygelėje, kurioje numatyta, kad po neeilinės patikros ir papildomo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimo, Ieškovas dirbti gali. Tačiau Atsakovas nevertino pareiškėjo galimybės dirbti, nevykdė ir nesistengė vykdyti savo pareigos dėl galimų darbo sąlygų pritaikymo pareiškėjui. Atsakovas vykdė jo kompetencijai nepriklausančias funkcijas – sprendė medicininį klausimą dėl Ieškovo galimybės dirbti darbą. Pažymėtina, jog darbdavys Kontingento pažymoje sprendžia kokios yra darbo sąlygos, o gydytojas (ne darbdavys) sprendžia ar konkretus asmuo yra tinkamas ir gali nekenkdamas savo sveikatai dirbti pagal tas sąlygas. Atsakovo į bylą pateikti duomenys dėl rizikos veiksnių vertinimo po Ieškovo atleidimo neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl 2013-04-10 ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo. Nurodo, kad Atsakovas kitų pareigų Ieškovui siūlyti neturėjo, kadangi Ieškovas galėjo ir toliau atlikti choro grupės artisto pareigas, kaip tai buvo numatyta Ieškovo medicininiuose dokumentuose, pateiktuose tiek prieš atleidimą iš darbo, tiek po atleidimo iš darbo. Taip pat nurodo, kad Atsakovas privalėjo paskirstyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis ir atlikti kitus reikalingus veiksmus, kad ieškovas galėtų integruotis. Nurodo, kad Atsakovo pareigą siūlyti kitą darbą ir Atsakovo pareigą sudaryti asmeniui su negalia sąlygas eiti jam pagal darbo sutartį priskirtas pareigas. Nurodo, kad ieškovas dirbti galėjo (nors ir turėjo negalią), todėl nebuvo pagrindo taikyti LR DK 136 str. 1 d. 4 p. bei Ieškovui neturėjo būti siūlomas kitas darbas. 2013-03-19 pasitarimo metu Atsakovas vertino tik bazinį Ieškovo darbingumą, tačiau nevertino faktinių Ieškovo galimybių dirbti sutartą darbą, nors iki tol duomenų, kad jis būtų buvęs nepajėgus koncertuoti ar repetuoti, nebuvo. Taip pat nrodė, kad aplinkybė, jog Ieškovo darbo sąlygos nėra susijusios su nuolatiniu stovėjimu patvirtina ir 2013-06-03 LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikta išvada, jog negalima teigti, kad choro grupės artisto darbas yra susijęs su nuolatiniu stovėjimu atsižvelgiant į Atsakovo nustatytas darbo tvarkos taisykles, darbo laiką. Nurodė, kad 2013-03-22 Ieškovui buvo atlikta periodinė medicininė apžiūra, kurios metu gydytoja A. J. patvirtino, kad Ieškovas choro grupės artistu nurodytų veiksnių paribyje dirbti gali. Būtent šia išvada ir turėjo vadovautis Atsakovas. Taip pat nurodo, kad domėtis Ieškovo sveikatos būkle buvo Atsakovo pareiga. Nurodo, kad Ieškovas dabar yra 100 proc. darbingas ir gali pilnai atlikti choro grupės artisto pareigas. Todėl teismas savo sprendime pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad Ieškovas į darbą turi būti grąžintas. Nurodo, kad visos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Atsakovas, atleido Ieškovą iš darbo pažeidžiant darbo teisės subjektų nediskriminavimo principą, pažeisdamas DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, todėl Atsakovo veiksmai neabejotinai sukėlė Ieškovui neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo. Nustatyta, kad 2012-01-12 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ieškovas nuo 2012-01-16 pradėjo dirbti ansamblio „Lietuva“ choro grupės artistu (b.l. 8-10, 1 tomas). Darbo sutartimi ieškovui buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Remiantis byloje pateiktais VSDFV duomenimis, ieškovui per laikotarpius nuo 2012-02-06 iki 2012-03-02, nuo 2012-04-10 iki 2013-02-19 ir nuo 2013-03-25 iki 2013-04-09 buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl ligos (b.l. 80-81, 1 tomas). Ieškovas 2013-03-15 pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus III teritorinio skyriaus 2012-04-02 išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-543 (toliau – Išvada), kurioje nurodyta, kad ieškovui nustatytas 35 proc. darbingumo lygis nuo 2012-03-08 iki 2014-03-08 (b.l. 11, 1 tomas). Ieškovui buvo išduotas neįgaliojo pažymėjimas (b.l. 89, 1 tomas).

Atsakovo sudaryta komisija 2013-03-19 pasitarime apsvarstė ieškovo pateiktoje Išvadoje nustatytų kai kurių apribojimų vykdyti ieškovui jo tiesiogines choro artisto funkcijas sudarymo galimybes ir ansamblio teisinius veiksmus (b.l. 82, 1 tomas) ir priėmė aktą, kuriuo ieškovas buvo laikinai nušalintas nuo tiesioginių pareigų vykdymo iki bus priimtas sprendimas dėl jam rekomenduojamo darbo ir sąlygų sudarymo (b.l. 12, 1 tomas). 2013-03-22 ieškovas kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą su skundu dėl diskriminacijos negalios pagrindu Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“ (b.l. 13, 1 tomas). 2013-04-10 atsakovo įsakymu Nr. V2-066 ieškovas buvo atleistas iš choro grupės artisto pareigų ir darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą (b.l. 68-69, 1 tomas).

2013-04-10 ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas raštu išdėstyti visus darbo sutarties nutraukimo motyvus (b.l. 18, 1 tomas) ir atšaukti jo darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą (b.l. 19, 1 tomas). Prie pastarojo prašymo ieškovas pridėjo kopiją iš savo asmens medicininės knygelės, kurioje yra VšĮ Centro poliklinika gydytojos A. J. 2013-03-22 įrašas „Choro grupės artistu nurodytų veiksnių paribyje dirbti gali. Negali nuolat stovėti“ (b.l. 21-26, 1 tomas ). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų nuomone, choro grupės artisto darbas nėra susijęs su nuolatiniu stovėjimu (b.l.128, 1 tomas).

Taip pat į bylą yra pateiktas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyrius 2013-09-03 raštas Nr. R-31375, kuriame nurodyta, jog ieškovas yra 100 procentų darbingas (b.l.2, 4 tomas) bei medicininio dokumento lapo kopija, kurioje yra atliktas 2013-09-06 įrašas, patvirtinantis, jog po ieškovo atliktos neeilinės sveikatos patikros apribojimų dėl darbų, nurodytų profesinės rizikos nustatymo kortelėje Nr. 3, nėra (b.l.3, 4 tomas).

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą

Apeliantas nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog pagal byloje esančius įrodymus nebuvo pagrindo teigti, jog ieškovas atleidimo iš darbo dieną negalėjo atlikti tų funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, todėl ieškovo atleidimas iš darbo DK 136 str. 1 d 4 p. pagrindu pripažintas neteisėtu.

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl sudarytos darbo sutarties nutraukimo teisėtumo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu – darbuotojui pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negalint eiti pareigų ar dirbti nustatyto darbo. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teisiškai įvertino darbo sutarties su ieškovu nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą pagrindą ir ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte suformuluota imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta tuo atveju, kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą dėl savo sveikatos būklės negali toliau eiti pareigų ar dirbti darbo. Nurodytu atveju darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta neatsižvelgiant į sutarties šalių valią. Ši įstatymo nuostata paaiškinama tuo, kad darbuotojo sveikatos būklė turi tenkinti reikalavimus darbo funkcijoms pagal darbo sutartį atlikti. Pagal susiformavusią teismų praktiką nereikalaujama, kad Tarnybos išvadoje būtų įvardytas draudimas dirbti iki tol darbuotojo konkrečiai dirbtą darbą. Svarbu, kad pagal Tarnybos išvadoje pateiktus darbuotojui nurodytus darbo funkcijų apribojimus būtų galima aiškiai ir neabejotinai suprasti, jog darbuotojas nebegali atlikti tų darbo funkcijų ar dalies jų, dėl kurių atlikimo su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. L. v. Šilutės žemės ūkio mokykla, bylos Nr. 3K-3-579/2009; 2010 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-237/2010; kt.).

Apeliantas nurodo, jog jis įvertino ieškovo pateiktos Išvados duomenis ir sugretindamas juos su ieškovo vykdomomis finkcijomis konstatavo, jog ieškovas negali eiti choro grupės artisto pareigų.

Pagal susiformavusią teismų praktiką nereikalaujama, kad Išvadoje būtų įvardytas draudimas dirbti iki tol darbuotojo konkrečiai dirbtą darbą; svarbu, kad pagal Išvadoje pateiktus darbuotojui nurodytus darbo funkcijų apribojimus būtų galima aiškiai ir neabejotinai suprasti, jog darbuotojas nebegali atlikti tų darbo funkcijų ar dalies jų, dėl kurių atlikimo su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis.

Kaip nustatyta byloje, ieškovas dirbo choro gupės artistu. Jo atliekamos funkcijos ir pareigos reglamentuotos choro grupės artisto pareiginiuose nuostatuose, choro grupės nuostatuose (b.l. 31-35, 1 tomas). Pagal atsakovo kontingento pažymą (b.l. 36-42, 1 tomas) matyti, jog choro artistui yra nustatyti tokie profesiniai kenksmingumo veiksniai: akustinis triukšmas, balso stygų nuolatinis įtempimas, darbo poza stovint, periodiškai būnant nepatogioje priverstinėje padėtyje.

Iš Išvados Nr. DPS-943 turinio matyti, kad joje nebuvo nurodyta, jog ieškovui negalima dirbti tam tikro darbo, tačiau jam buvo neleistina dirbti veikiant tokiems fizikiniams, ergonominiams, psichosocialiniams ir fiziniams rizikos veiksniams: kai šiluminė aplinka neatitinka nustatytų pakankamos šiluminės aplinkos norminių verčių; dirbti su jonizuojančia spinduliuote; keliant krovinius, kai krovinio svoris daugiau kaip 15 kg; dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu, priverstiniais liemens palenkimais; dirbti viršvalandinių darbų; dirbti aukštyje virš 1,3 m; dirbti, kai naudojama rankinė pastūma (b.l. 11, 1 tomas). Išvadoje nėra tiesiogiai nurodyta, jog ieškovas negali atlikti darbo pagal savo pareigas, todėl pirmosios instnaicjos teismas teisingai nurodė, jog turi būti vertinama, ar darbdavys pagrįstai sprendė, kad ieškovas negali atlikti tų darbo funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo su juo buvo sudaryta darbo sutartis. Pažymėtina, jog pagal Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ darbo tvarkos taisyklių 9 punktą, kūrybinių darbuotojų (tarp jų ir choro grupės artistų) darbo laikas pirmadieniais – penktadieniais nuo 10.00 val. iki 15.00 val., suteikiama pusvalandžio pietų pertrauka ir trys 15 min. poilsio pertraukos (b.l. 43, 1 tomas). Todėl teigti, jog ieškovo atliekamos pareigos yra susijusios su nuolatiniu nepertraukiamu stovėjimu, nėra pagrindo. Išvadoje buvo nurodyta, jog ieškovas negali dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu stovėjimu. Tuo tarpu byloje rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų pagrindu matyti, jog ieškovo darbas buvo susijęs su stovėjimu, tačiau ne nuolatiniu, o su pertraukomis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog ieškovas negalėjo išstovėti koncertų ar bendrų repeticijų metu. Todėl kolegija nurodo, jog atsakovas neturėjo pagrindo spręsti, jog ieškovas pagal savo sveikatos būklę negali eiti jo užimamų pareigų.

Atmestinas apelianto argumentas, jog teismas nepagrįstai nevertino ir atmetė jo pateiktą į bylą dr. P. P. išvadas apie ieškovo galėjimą atlikti darbą. Kolegija nurodo, jog apelianto byloje pateiktas dr. P. P. medicinines išvadas pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip rašytinius įrodymus byloje kartu su kitais įrodymais, nes jokie įrodymai teismui negali turėti iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytus Kodekse atveju (CPK 185 str. 2 d.). Šie įrodymai buvo pateikti apelianto savo atsikirtimams į ieškinį pagrįsti ir jie negali būti vertinami kaip ekspertizė byloje (CPK 216 str.). Apeliantas byloje ekspertizės paskirti neprašė. Be to, CPK 218 str. nustato, jog net ir ekspertizės išvada teismui nėra privaloma. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dr. P. P. išvados buvo duotos remiantis tik ligos istorijos duomenimis ir neturint visų duomenų apie ieškovo sveikatos būklę, t.y. nebuvo vertinti asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai dėl ligos eigos, neapžiūrint ieškovo fiziškai. Todėl minėti apelianto rašytiniai įrodymai pagrįstai buvo vertinami kritiškai. Tuo tarpu VšĮ Centro poliklinikos gydytojos 2013-03-22 atlikto profilaktinio sveikatos kokybės tikrinimo duomenimis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti, nes išvadas gydytoja davė betarpiškai ištyrusi ieškovą ir įvertinusi jo sveikatos būklę. Byloje nėra duomenų, leidžiančių suabejoti gydytojos kompetencija ar jos neobjektyvumu. Be to, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus dėl ieškovo galėjimo dirbti jo darbą, atsižvelgdamas ir į tokias aplinkybes, kaip ieškovo susirgimo pobūdis iki Išvados pateikimo, bei į tai, jog ieškovo sveikata nuolat gerėjo, t.y. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyrius 2013-09-03 raštas Nr. R-31375 patvirtina, jog ieškovas šiuo metu yra 100 procentų darbingas (b.l.2, 4 tomas).

Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog vertinant ieškovo atleidimo iš darbo pagrįstumą negalima vienareikšmiškai remtis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyrius 2013-09-03 raštu Nr. R-31375, nes jis yra išduotas po atleidimo, tačiau kolegija nurodo, jog konstatuojant, jog ieškovo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, pirmosios instancijos teismas ir nesivadovavo šiuo įrodymu. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, šiuo įrodymu teismas grindė savo išvadą, jog ieškovo sveikata nuolat gerėjo bei spręsdamas klausimą dėl ieškovo grąžinimo į darbą. Apelianto argumentas, jog nebuvo išreikalauti dokumentai į bylą, kurių pagrindu ieškovas buvo pripažintas 100 procentų darbingas, todėl nebuvo išreikalauti visi reikalingi duomenys bylai, atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje pateiktas raštas patvirtino aplinkybes, jog ieškovo darbingumo lygis 100 procentų. Šiuo raštu teismui nebuvo pagrindo abejoti. Apeliantas nurodydamas, jog nebuvo išreikalauti duomenys, kurių pagrindu buvo priimtas toks sprendimas, nenurodė, kokie duomenys turi būti išreikalauti į bylą ir kokias reikšmingas bylai aplinkybes jie patvirtintų, todėl kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino tokio apelianto prašymo. Taip pat atmestini apelianto argumentai, jog ieškovas negali būti grąžintas į darbą, nes pagal į bylą pateiktus duomenis (Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyrius 2013-09-03 raštas Nr. R-31375 bei medicininio dokumento lapo kopija, kurioje yra atliktas 2013-09-06 įrašas, patvirtinantis, jog po ieškovo atliktos neeilinės sveikatos patikros apribojimų dėl darbų, nurodytų profesinės rizikos nustatymo kortelėje Nr. 3, nėra (b.l.3, 4 tomas)) matyti, jog ieškovui darbo apribojimų nėra nustatyta ir jis yra 100 procentų darbingas.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas patyrė diskirimanciją dėl negalios, nes šių aplinkybių teismas visiškai netyrė ir nevertino. Apeliantas nurodo, jog daugiau darbingumo apribojimų turinčių asmenų pas atsakovą nedirba, todėl teigti, jog atsakovas ieškovą išskyrė ir atstūmė negalios pagrindu, yra visiškai nepagrįsta. Be to, papildomais paaiškinimais apeliantas nurodo, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-05-09 pažyma Nr. (13)-SN-141 yra ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4358-764/2014.

Nepagrįstas apelianto arugmentas, jog diskriminacijos negalios pagrindu aplinkybės byloje nebuvo tiriamos ir analizuojamos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė bei vertino ir analizavo šias aplinkybes. Tas faktas, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-05-09 pažyma Nr. (13)-SN-141 yra ginčijama administracine tvarka nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo diskriminacijos yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas, teigdamas tokią išvadą, vertino ir vadovavosi ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Kolegija nurodo, jog vien tas faktas, jog daugiau dirbančių darbingumo apribojimų turinčių asmenų pas atsakovą nebuvo, negali patvirtinti, jog ieškovas negalėjo būti diskriminuojamas dėl savo negalios. Tokiu atveju nagrinėtina, ar ieškovas palyginti su kitais darbuotojais, t.y. choro artistais nebuvo diskriminuojamas dėl savo negalios.

DK 279 straipsnis numato, kad dirbančių neįgaliųjų saugą ir sveikatos apsaugą garantuoja šis Kodeksas ir kiti įstatymai, darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Taigi kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas neturėjo diskrecijos spręsti ir vertinti dėl ieškovo galimybės dirbti choro grupės artistu, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą dėl to sprendžia tam kompetenciją turintis asmuo – gydytojas, todėl laikytina, kad atsakovas tiesiogiai diskriminavo ieškovą, nes, pasinaudojęs Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nurodytais duomenimis, atleido jį iš darbo. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu, jog atsakovas net nesulaukęs tyrimo dėl lygių galimybių pažeidimo pabaigos ir nesiaiškinęs realių ieškovo galimybių dirbti, priėmė sprendimą atleisti jį iš darbo, galima konstatuoti, jog ieškovas buvo diskriminuojamas. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartoja.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai priėmė rašytinius liudytojų parodymus, kai galėjo iškviesti ir apklausti liudytojus teisme. Kolegija nurodo, jog rašytinių liudytojų parodymų pateikimo tvarką byloje reglamentuoja CPK 192 str. 8 d. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių P. K., O. A.-Kalašnikovienės, D. K. rašytinių parodymų, jie buvo pateikti ir gauti vadovaujantis minėto CPK straipsnio normomis. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ir teisę priimti šiuos įrodymus byloje. Pažymėtina, kad teismas turi rūpintis greitu ir operatyviu bylos išnagrinėjimu, todėl teismo pozicija priimti vertinti rašytinus parodymus, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 7 str.). Be to, kolegija pažymi, jog teismas nurodė, jog minėtų asmenų padėtis nebuvo panaši į ieškovo, todėl jiems taikytos darbo sąlygos nėra aktualios ir negali būti palyginamos su ieškovo. Tokiu būdu apelianto argumentai dėl kiekvieno iš minėtų liudytojų parodymų neanalizuotini kaip teisiškai nereikšmingi.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai teigė, jog atsakovas nepasiūlė ieškovui kito darbo. Nurodo, jog tai padaryti jis objektyviai negalėjo, nes pagal ieškovo darbingumo lygį jokio kito darbo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovui nebuvo būtinybės siūlyti kito darbo ieškovui, t.y. užimti kitas laisvas vietas. Teismas nurodė, jog atsakovas nesvarstė ir nesudarė galimybių ieškovui dirbti jo sveikatai palankiomis ir atitinkančiomis sąlygomis, t.y. nepasiūlė ieškovui kitokių darbo sąlygų, pagal kurias ieškovas būtų galėjęs dirbti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neturėjo siūlyti kito darbo ieškovui, o privalėjo sudaryti sąlygas ieškovui dirbti įgyvendindamas Lygių galimybių įstatymo 7 str., Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. nuostatas.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ieškovui, nes nurodo, jog dėl riboto darbingumo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti mažinamas. Nurodo, jog dėl to, jog ieškovas buvo darbingas tik 35 procentais, tai ir jo negautos pajamos sudarytų 75 procentais mažesnę sumą nei dirbant darbą pilnu etatu. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, jog nesivadovautina jo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apelianto nurodyta teismų praktika byloje nėra pagrindo vadovautis, nes nesutampa bylos faktinės aplinkybės. Teismas pagrįstai nurodė, jog DK 300 str. normoje nustatyto dydžio kompensacijos mažinimas galėtų būti pagrįstas tik išskirtinėmis aplinkybėmis, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų mažinti priteistą vidutinį darbo užmokestį, t.y. darbo užmokestis ieškovui nebuvo sumažintas, jo darbo laikas nebuvo pakeistas, todėl pagrindo mažinti darbo užmokesčio dydžio apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą ir pagrindą į bylą teikė pats atsakovas, kurio duomenimis remiantis teismas ir apskaičiavo priteistiną sumą.

Dėl neturtinės žalos

Apeliantas ginčija teismo sprendimą dėl 7000 Lt neturinės žalos priteisimo, nurodydamas, jog nėra teisinio pagrindo priteisti žalą. Be to, priteistas žalos dydis yra neprotingai didelis. Byloje ieškovas nepateikė įrodymų, jog dėl atleidimo iš darbo jis patyrė emocinių išgyvenimų ir sukrėtimų ir dėl to pablogėjo jo sveikata.

Vadovaujantis DK 250 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tai yra tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Ieškovas prašė priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos, nes dėl atsakovo diskriminacinių veiksmų jam pasunkėjo galimybė konkuruoti darbo rinkoje, sumenko reputaciją, patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą.

Teismas nurodė, jog ieškovo atleidimas iš darbo tokiomis sąlygomis, kaip nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, neatitinka įprastos situacijos, o ieškovo patirta emocinė įtampa negali būti prilyginta įprastai patiriamai įtampai dėl darbo santykių eigos ir pabaigos. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad patirtus išgyvenimus ieškovui kompensuotų priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą suma, nes teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė įstatymo saugomą vertybę – teisę į darbą lygiais su kitais pagrindais, nepaisė įstatyminės pareigos dėl galimų darbo sąlygų pritaikymo ieškovui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas neturi prevencinio pobūdžio, teismas ieškovo prašomą priteisti sumą sumažino iki 7 000 Lt (CK 6.250 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimo faktas tam tikrais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nagrinėjamu atveju patyrė neturtinę žalą, tačiau vertinant priteistos žalos dydį, kolegija konstatuoja, jog turi būti atsižvelgta į tai, jog ieškovas pas atsakovą dirbo gana trumpą laiką, jis yra grąžintas į darbą, jam priteistas vidutinis darbo užmokestis už pravaikštos laiką. Be to, nustatant priteistinos žalos dydį atsižvelgtina ir į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 2000 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, nors ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė bylinėjimosi išlaidų kausimą, iš esmės patenkinęs visus ieškinio reikalavimus. Kolegijos nuomone, CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatos numatančios, jog kai ieškinys tenkinamas iš dalies ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui atmestų reikalavimų daliai, negali būti aiškinamos ir taikomos taip, jog iš esmės bylą laimėjusi šalis, tik sumažinus priteistinos žalos sumą, patirtų dar ir nuostolių dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų. Todėl apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija nurodo, jog iš esmės pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė tarp šalių kilusį ginčą, vertino įrodymus byloje ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl šioje dalyje ginčijamas teismo sprendimas keistinas.

Ieškovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 2117,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ši suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl įvertinus tai bei atsižvelgiant į apeliacinio skundo tenkinimo apimtį, iš apelianto ieškovo naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir priteistina 1000 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl 7000 Lt neturtinės žalos priteisimo ieškovui V. J. iš atsakovo Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pakeisti, priteisiant ieškovui iš atsakovo 2000 Lt neturtinės žalos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovo V. J. naudai.

Teisėjai Rūta Veniulytė-JankūnienėLiuda UckienėAlvydas Barkauskas