- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-31
- Bylos Nr.
- 2-2481/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alė Bukavinienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „DAIK“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DAIK“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4113-345/2013 pagal pareiškėjo pareiškimą atsakovui bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ dėl įpareigojimo sušaukti kreditorių susirinkimą, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Faulana“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB „DAIK“ 2013-04-17 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė įpareigoti BUAB „Faulana“ administratorių UAB „Avere“ sušaukti BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimą šiais klausimais: nustatyti BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kainas. Nurodė, kad 2012-11-28 vyko pakartotinis kreditorių susirinkimas, kuriame nutarimais patvirtintos BUAB „Faulana“ priklausančio turto pardavimo tvarka ir kainos. Kreditorių susirinkimas taip pat nutarė neperėmus turto įkaito turėtojui, jei įkeistas turtas nebuvo parduotas, įmonei priklausantį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu už pasiūlytą didžiausią kainą, bet ne mažiau kaip už Priede Nr. 2 nurodytą tiesioginio pardavimo kainą, taigi nutarta, kad turtas nebus parduotas iš varžytynių, tačiau kreditorių susirinkimas nepatvirtino turto pardavimo tiesioginių derybų būdu tvarkos, todėl turtas gali būti parduotas ne už didžiausią įmanomą kainą. 2013 m. kovo 15-19 dienomis buvo atliktas dalies BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto vertinimas, pagal kurį turtas įvertintas didesne nei 2012-11-28 susirinkime patvirtinta turto kaina, todėl būtina iš naujo nustatyti didesnę turto pardavimo kainą, kuri atitiktų visų kreditorių interesus. Pareiškėjas kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu sušaukti pakartotinį kreditorių susirinkimą, tačiau administratorius jo netenkino motyvuodamas tuo, kad UAB „DAIK“ kreditorinis reikalavimas sudaro mažiau nei 10 procentų visų kreditorinių reikalavimų sumos, todėl jis neturi kreditorių susirinkimo sušaukimo teisės. Pareiškėjo nuomone, administratorius pažeidė bankroto proceso tikslus ir esmę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pareiškėjo UAB „DAIK“ pareiškimą atmetė. Nurodė, kad šiuo atveju administratorius pagrįstai netenkino kreditoriaus prašymo sušaukti BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimą ir toks atsisakymas neprieštarauja bankroto proceso paskirčiai ir tikslui, nes pareiškėjo kreditorinis reikalavimas sudaro mažiau nei 10 procentų visų BUAB „Faulana“ patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (ĮBĮ 22 str. 3 d.). Pažymėjo, kad įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas ir teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant šias kainas, todėl teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams. Teismas sprendė, jog turto rinkos vertę lemia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa, tai yra už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas. Kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nustatyta mažiausia galima šio turto pardavimo kaina, tačiau maksimali kaina nebuvo įvardinta. Nustačius nepagrįstai aukštą nekilnojamojo turto kainą, kuri visiškai neatitiktų turto tikrosios vertės, būtų pažeisti bankroto proceso efektyvumo, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai, be to, tai būtų ekonomiškai nepateisinama. Remdamasis šiais argumentais, teismas sprendė, jog šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad nustatyta įkeisto turto kaina yra neprotingai maža ar pažeidžia kreditorių interesus. Šalys patvirtino, jog BUAB „Faulana“ priklausantis turtas nei pirmosiose, nei antrosiose varžytinėse nebuvo parduotas, išskyrus vieną nebrangų turto objektą, turtu iki šiol niekas nesidomėjo, todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju BUAB „Faulana“ priklausančiam parduodamam turtui rinkoje nėra paklausos, dėl ko kreditorių susirinkimas gali spręsti dėl parduodamo turto kainos ir tvarkos. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas patvirtino BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo būdą – turto pardavimą tiesioginių derybų būdu, suteikdamas bankroto administratoriui galimybę pačiam spręsti dėl kiekvieno turto objekto pardavimo detalios tvarkos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti kreditorių lygiateisiškumo ir sąžiningumo principai, o BUAB „Faulana“ priklausantis nekilnojamas turtas nebus parduotas už maksimaliai didžiausią kainą vien tik dėl to, jog nenustatyta detali tiesioginių derybų parduodamo turto pardavimo tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas UAB „DAIK“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti BUAB „Faulana“ administratorių UAB „Avere“ sušaukti kreditorių susirinkimą šiais klausimais: nustatyti BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kainas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. ĮBĮ 22 straipsnio nuostata, priešingai nei sprendė teismas, neužkerta kelio kreditoriams, kurių reikalavimų suma sudaro mažiau kaip 10 procentų visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, kreiptis į administratorių dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo. BUAB „Faulana“ administratorius, gavęs UAB „DAIK“ prašymą, privalėjo jį svarstyti ir nurodyti savo sprendimo motyvus, o ne formaliai atmesti tuo pagrindu, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas per mažas. Kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, o administratorius privalo ginti visų kreditorių interesus (ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 p., 21 str. 2 d. 1 p.). Iš šių nuostatų matyti, kad visi kreditoriai, nepriklausomai nuo jų finansinių reikalavimų dydžio, turi teisę kreiptis dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo.
2. Teismas neteisingai sprendė, jog turto vertės nustatymas prieš pardavimą neturi reikšmės. Neteisingas pradinės turto vertės nustatymas (per mažos ar per didelės), turi lemiamos įtakos galutinei turto pardavimo kainai. Skelbdamas apie turto pardavimą, administratorius nurodo tik jo pavadinimą ir įsigijimo tvarką. Jei pirkėjo siūloma kaina yra per maža, administratorius tokį pasiūlymą atmeta, o turtas gali būti parduodamas tik tada, kai siūloma kaina yra didesnė už kreditorių nustatytą kainą. Tokiu atveju yra ypač svarbu, kad pirkėjas nežinotų apie minimalią turto pardavimo kainą, nes tuomet būtų pasiūlyta tik šiek tiek didesnė kaina. Taigi teismas neatsižvelgė į tai, kad minimali turto pardavimo kaina yra ir faktiškai parduoto turto kaina. Nustačius per mažą minimalią kainą, padaroma žala kreditoriams, nes gautų lėšų nepakaks visų finansinių reikalavimų patenkinimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent didžiausią kreditorinį reikalavimą turintis kreditorius BAB bankas ,,Snoras“ nustatė minimalią parduodamo turto kainą, kurios užtektų tik jo įkeitimu užtikrinto kreditorinio reikalavimo patenkinimui.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kreditorių susirinkimas minimalią turto pardavimo kainą nustatė vadovaudamasis UAB ,,Krivita“ vertinimo ataskaita, kuri Turto vertinimo priežiūros tarnybos sprendimu buvo pripažinta neatitinkanti įstatymo reikalavimų.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo nustatyta turto pardavimo tvarka (apie turto pardavimą skelbiama tik 2 kartus per mėnesį laikraštyje ,,Alio reklama“) yra visiškai neefektyvi, dėl to turto nepavyksta parduoti. Būtina nustatyti naują turto pardavimo tvarką, kuri užtikrintų pardavimo proceso operatyvumą, būtų naudingesnė ir padėtų kuo plačiau informuoti potencialius pirkėjus (skelbti didžiausiuose dienraščiuose, specialiuose leidiniuose, internete ir t.t.).
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju.
Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bankroto proceso tikslas yra kaip įmanoma operatyviau vykdyti ir užbaigti bankroto procedūras – tenkinti kreditorių reikalavimus likviduojant įmonės turtą. Taip pat būtina atsižvelgti į bankroto proceso ypatumus, siejamus su įmonių bankroto teisės instituto esme bei tikslais, o taip pat į tai, kad šie tikslai gali būti įgyvendinti tik tuomet, jeigu bankroto procedūros bus vykdomos griežtai laikantis proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei skaidrumo principų, kurie ĮBĮ yra užtikrinti tiksliai reglamentavus šio proceso dalyvių teises bei pareigas, jų įgyvendinimo tvarką, pagrįstą visų kreditorių lygybės, skolininko bei kreditorių interesų pusiausvyros principu, nustatant tikslius ir glaustus terminus atskiroms bankroto procedūroms atlikti. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises įgyvendina dalyvaudami kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus.
Apeliantas teisingai teigia, kad pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, o pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą administratorius privalo ginti visų kreditorių interesus. Tačiau akivaizdu, kad kreditoriai, o taip pat ir apeliantas, jiems suteiktomis teisėmis turi naudotis ne savo nuožiūra, bet tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų procedūrų ir atsižvelgiant į prieš tai paminėtus bankroto proceso tikslus, principus bei jomis nepiktnaudžiauti.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad pagal ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalį po pirmojo kreditorių susirinkimo kitus susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą turi teisę kreditorius, kurio reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos. Įstatyme išvardydamas asmenis, turinčius teisę sušaukti kreditorių susirinkimą, įstatymų leidėjas išsamiai nustato šiuos asmenis, nesuteikdamas kitiems asmenims tokios teisės. Kitose šio įstatymo teisės normose išimčių dėl šios normos taikymo nenumatyta. Dėl to aptariama teisės norma negali būti aiškinama išplečiant sąrašą asmenų, kurie įstatyme neįvardyti kaip turintys teisę sušaukti kreditorių susirinkimą. Pagal įstatymą kreditorius, turintis ne mažiau kreditorinių reikalavimų kaip 10 procentų visų kreditorių reikalavimų sumos, turi tik teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą, t. y. iniciatyvos teisę kreiptis į asmenis, turinčius teisę savarankiškai sušaukti kreditorių susirinkimą. Tokiu būdu užtikrinamas bankroto proceso operatyvumo principo įgyvendinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kreditorių, neturinčių 10 procentų visų kreditorių reikalavimų sumos, tokiu apribojimu teisės nėra pažeidžiamos, nes jie gali dalyvauti kreditorių susirinkimuose, gauti visą reikiamą informaciją, o, manydami, kad jų teisės ir interesai yra pažeidžiami, prašyti teisminio bankroto proceso teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1821/2012; 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-588/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2013 ir kt.). Taigi darytina išvada, kad apeliantas be pagrindo plečiamai aiškina ĮBĮ nuostatas, nes bankroto procedūros vykdomos ir kreditoriai savo teisėmis naudojasi griežtai ĮBĮ reglamentuota tvarka (CPK 185 str.).
Nagrinėjamu atveju apelianto kreditorinis reikalavimas sudaro 40 424,84 Lt, t. y. mažiau nei 10 procentų visų BUAB „Faulana“ patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (15 632 428,32 Lt), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šis kreditorius neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo (ĮBĮ 22 str. 3 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl atskirąjį skundą atmeta, nenagrinėdamas ir nepasisakydamas dėl kitų jame nurodytų argumentų, susijusių su BUAB „Faulana“ priklausančio turto pardavimu, kaip neturinčių teisinės reikšmės (CPK 263 str. 1 d., 338, 329 str. 1 d., 330 str.).
Pažymėtina, kad kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, 2012-11-28 pakartotinio BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimo nutarimų dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų patvirtinimo, dėl kurių iš esmės nesutinka kreditorius, teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas kitoje byloje Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-960-345/2013).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.