Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovų atstovams advokatei Kristinai Račaitei, G. V., R. V., atsakovo atstovui advokatui Sauliui Avižai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovų M. T. D., Z. M., G. M. ieškinį dėl įsiskolinimo ir periodinių išmokų priteisimo iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad M. T. D., Z. M. ir G. M. nuosavybės teise valdo 0,6000 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) D. R. k. v., esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodytą žemės sklypą valdo nuosavybės teise 1998 m. spalio 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 41-4754 atkurti jiems nuosavybes teises pagrindu (G. M. žemės sklypo dalį paveldėjo pagal testamentą). Žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos ieškovų nuosavybės teisės yra užstatytas atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ priklausančiais statiniais. Ieškovai visiškai negali naudotis savo žemės sklypu, nes jis visas naudojamas atsakovo. Apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-17937-(41) buvo nustatytas statinių servitutas atsakovo valdomų statinių naudai, taip pat kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis ir servitutas – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas. Taigi ieškovų žemės sklypas yra tarnaujantis. Ieškovai savo reikalavimą priteisti 23 902,26 eurų reiškia keliais pagrindais: 1) reikalavimą priteisti 8 954,37 eurų už naudojimąsi ginčo žemės sklypu grindžia nepagrįsto praturtėjimo institutu, teigdami, jog atsakovas nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d. neturėjo jokio teisinio pagrindo naudotis ginčo žemės sklypu, todėl ieškovų sąskaita praturtėjo 8 954,37 eurų, 2) reikalavimą priteisti 13 335,86 eurų už naudojimąsi ginčo žemės sklypu ieškovai grindžia dėl servituto atsiradusiais nuostoliais per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Taip pat ieškovai reikalauja priteisti 1 612,03 eurų periodinę kompensaciją už naudojimąsi žemės sklypu, kuri atlygintų praradimus dėl nustatyto servituto bei kompensuotų nekilnojamojo turto mokestį. Nurodė, kad nėra praleidę senaties termino, nes ieškovų teisių pažeidimas truko kiekvieną dieną, todėl reikalavimui dėl nepagrįsto praturtėjimo bendrasis 10 (dešimties) metų senaties terminas taikomas pradedant skaičiuoti nuo 2009 m. lapkričio 18 d.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nėra pagrindo vadovautis nepagrįsto praturtėjimo institutu, nes atsakovas nuosavybės teisę į statinius, stovinčius ant ginčo žemės sklypo, įgijo nuo 1992 m. birželio 11 d., t.y. dar iki 1998 m. spalio 5 d., kai ieškovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Taip pat atsakovas nesutinka su ieškovų argumentu, kad ieškinio senaties terminas turi būti pradedama skaičiuoti nuo 2009 m. lapkričio 18 d., nes sistemiškai taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalį, CK 1.127 straipsnio 5 dalį ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo pradinio reikalavimo pareiškimo dienos (2014 m. gruodžio 22 d.), dešimt metų atgal iki 2004 m. gruodžio 22 d., t.y. atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovai galėtų prašyti patenkinti jų reikalavimus, atsiradusius po 2004 m. gruodžio 22 d.

Atsakovas įrodinėja, jog ieškovai klaidingu teisiniu pagrindu skaičiuoja prašomą priteisti 13.335,86 eurų sumą, kaip kompensaciją už naudojimąsi žemės sklypu per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d., kuri susideda iš 7 180,85 eurų žemės nuomos mokesčio ir 6 155,01 eurų nekilnojamojo turto mokesčio. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-454-157/2015, kurios, atsakovo manymu, patvirtino taisyklę, jog ieškovams, kurie kaip žemės sklypo savininkai reiškia ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo, turi būti mokama valstybinės žemės nuomos dydžio kompensacija bei pateikė tokios kompensacijos apskaičiavimo formulę. Įrodinėja, jog nagrinėjamoje byloje skaičiuojamas žemės mokesčio tarifas, taikytas nuo 2009 m. iki 2015 m. yra 0,1 proc. nuo vidutinės rinkos žemės vertės. Taip pat atsakovas nesutinka su ieškovų nurodyta žemės sklypo verte. Ją ginčydamas pateikė 2015 m. vasario 17 d. gautą VĮ „Registrų centras“ pažymą „Dėl nekilnojamųjų daiktų vidutinių rinkos verčių“, iš kurios matyti, kad ginčo žemės sklypo vidutinė vertė 2014 m. buvo 24 241,00 eurų, 2012 m. – 27 832,00 eurų, 2011 m. – 24 038,00 eurų, 2010 m. – 30 989, eurų. Atsakovas nurodo, jog ieškovams nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovai yra sumokėję nekilnojamojo turto mokestį už atsakovą, ieškovų reikalavimas priteisti 6 155,01 eurų nekilnojamojo turto mokesčio yra laikytinas visiškai nepagrįstu. Be to, ieškovai nepagrįstai reikalauja priteisti ir 1 612,03 eurų dydžio periodinę (metinę) kompensaciją. Atsakovas remiai 2015 m. spalio 1 d. įsigaliojusia nauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) redakcija, numatančia, jog „kompensacija už servitutą nustatoma tokio pat dydžio kaip valstybinės žemės nuomos mokestis, apskaičiuotas už žemės plotą, reikalingą šių pastatų ir statinių eksploatacijai, nustatytas tos savivaldybės, kurioje yra šis žemės sklypas, teritorijoje, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria kitaip“. Tai reiškia, kad ieškovams už naudojimąsi servitutu atsakovas turėtų mokėti kompensaciją kurios dydis būtų ne žemės nuomos mokesčio, paskaičiuoto už visą ginčo žemės sklypo plotą, tačiau tik proporcingą dalį žemės nuomos mokesčio, už ginčo žemės sklypo plotą, reikalingą atsakovo pastatų eksploatacijai. Nurodė, kad jei 2016 m. ginčo žemės sklypo vidutinė vertė išliktų tokia pati kaip 2015 m., tai atsakovas turėtų sumokėti ieškovams 25,40 eurų dydžio kompensaciją už 2016 m.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovai ieškinį palaikė. Naujų esminių aplinkybių nenurodė, jų atstovės baigiamoji kalba prijungta prie bylos. Atsakovo atstovas nurodė, kad ieškinį atsakovas pripažįsta iš dalies. Prašo vadovautis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II. Bylos aplinkybės, teismo argumentai, išaiškinimai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl atlyginimo už naudojimąsi žeme. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nustatyta, jog ieškovams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio plotas 0,6000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (el. bylos priedo b.l.5,6). Ieškovei M. T. D. nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. spalio 5 d. priimto sprendimo Nr. 41-4754 pagrindu, o ieškovei Z. M. pagal Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 41-4756, kuriais, vadovaujantis tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija, buvo atkurtos nuosavybės teisės į bendrą 6,19 ha žemės sklypą (dalimis po 1,5 ha), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrityje. Šis žemės sklypas bendrosios nuosavybės teise (1,5 ha dalis) taip pat buvo grąžintas ir bendrasavininkei A. S., kurios turto įpėdinis ieškovas G. M. 2005 m. gegužės 30 d. paveldėjo žemės sklypo dalį, kaip nurodyta paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime (notarinio registro Nr. PJ-3059) (el. bylos priedo b.l.7-11).

Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 17937-41, kuriuo ginčo žemės sklypui (plotas 0,6000 ha) buvo nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas) S – 1012 m² žemės sklypui, kurio kadastro Nr. 4117/0600:590; statinių servitutas (tarnaujantis daiktas) žemės sklypui, kurio kadastrinis Nr. 4117/0600:590; teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas), taip pat ir žemės sklypui, kurio kadastro Nr. 4117/0600:590 – 1500 m² (el. bylos priedo b.l.31,32). Servitutas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atsakovui nuosavybės teise nuo 1992 m. birželio 11 d. priklauso įvairios paskirties statiniai, kurių dalis stovi valstybiniame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), o likusi statinių dalis – ieškovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose (el. bylos priedo b.l.12-29). Ieškovai 2014 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į atsakovą raštu pateikdami pasiūlymą dėl kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypu. Pasiūlyme ieškovai nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis vidutinė ginčo žemės sklypo vertė yra 506 000,00 Lt, todėl ginčo žemės sklypo metinis nuomos mokestis nuo nurodytos sklypo vertės sudarytų 20 240 Lt per metus (el. bylos priedo b.l.33-35). Kaip nurodė atsakovas, jis nesutiko su tokia ginčo žemės sklypo nuomos kaina bei taikomu tarifu. Byloje nėra ginčo dėl servituto atlygintinumo, atsakovas iš dalies pripažįsta ieškovo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 178 straipsnis).

Dėl reikalavimo priteisti 8 954,37 eurų už naudojimąsi ginčo žemės sklypu nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d.

Kaip pripažįsta patys ieškovai, su atsakovu nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d. nebuvo sudaryta jokių sutarčių dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu, o atkuriant nuosavybės teises žemės servitutas sprendimuose nenumatytas (e.bylos priedo b.l. 8,9). Inter alia, atsakovui priklausantys pastatai stovėjo dar iki sprendimo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Ieškovai žinojo ir turėjo suprasti, kad naudojimasis nuosavybe bus apsunkintas, nes ši aplinkybė buvo akivaizdi.

Nuosavybės atkūrimo momentu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis numatė, jog „kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės–komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. Piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų“. Pagal šią įstatymo nuostatą akivaizdu, jog tais atvejais, kai ant grąžinamo natūra sklypo yra statiniai tokia situacija nelaikoma per se neteisėta, o atsiradę skirtingi interesai tarp statinių savininko ir asmens, kuriam grąžinta žemė, išsprendžiami nustatant šiam asmeniui pareigą laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Tai reiškia, jog teisinis statinių naudojimosi pagrindas turėjo būti išspręstas valstybės ir savivaldybės institucijų pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5, 7, 8, 9 dalis.

Įstatymo leidėjas, siekdamas interesų pusiausvyros tarp statinių savininkų ir asmenų, kuriems grąžinta žemė, suderinimo, pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį (įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1999 m. birželio 2 d. iki dabar), numatant, kad grąžinus natūra kaimo vietovėje esančią juridiniams asmenims priklausančiais ūkinės komercinės paskirties pastatais užstatytą žemę, šių pastatų savininkai žemės sklypu, reikalingu pastatų eksploatacijai, naudojasi atlygintinai ir moka žemės savininkui žemės nuomos mokestį, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Vadinasi, įstatymu buvo apspręstas atlyginimo klausimas už naudojimąsi žeme, o tarp statinių savininko ir asmens, kuriam grąžinta žemė, susiklostę santykiai užmokesčio prasme prilyginami nuomos santykiams. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.242 straipsnio, kaip prašo ieškovai, jų nuostolių atlyginimui, nes nenustatytas faktinis pagrindas nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti (CPK 178 straipsnis).

CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Kaip jau minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes įstatymo leidėjas numatė, jog atsakovas turėtų mokėti žemės savininkui žemės nuomos mokestį, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Pažymėtina, kad ir patys ieškovai, skaičiuodami nuostolius, vadovaujasi teisės normomis, reglamentuojančiomis nuomos teisinius santykius, o tai reiškia, jog negali būti tenkinamas reikalavimas dėl 8 954,37 eurų nuostolių priteisimo, kaip dėl nesąžiningo praturtėjimo, o jų argumentas dėl 10 metų ieškinio senaties termino taikymo pripažįstamas nepagrįstu (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovai ėmėsi inicijuoti derybas dėl kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypu tik nuo 2014-09-17 (el. bylos priedo b.l. 33-35). Nors nagrinėjant bylą iš esmės ieškovų atstovai nurodė, kad kreipėsi į atsakovą ir anksčiau, tačiau nepateikė į bylą įrodymų, galinčių patvirtinti šią aplinkybę (CPK 178 straipsnis). Ieškovai padavė teismui ieškinį 2015-01-15, ir prašo priteisti nuostolius, atsiradusius per laikotarpį nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d. Teismas pripažįsta pagrįstu atsakovo argumentą, jog iš nuomos teisinių santykių kilusio mokesčio skaičiavimui turi būti taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kita vertus, ieškovai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl nepagrįsto praturtėjimo, todėl konstatuota, jog ieškinys šioje dalyje neįrodytas. Tokiu atveju atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį neturi įtakos teismo sprendimui, todėl teismas šioje sprendimo dalyje plačiau nenagrinėja ieškinio senaties klausimo ir dėl jo nepasisako.

Konstitucinio Teismo išaiškinta, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai).

Teismas nepasisako, kad ieškovų nurodytos kasacinio teismo praktikos, nes teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys patvirtinti jų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalis 2, 3 dalys).

Dėl reikalavimo priteisti 13 335,86 eurų už naudojimąsi ginčo žemės sklypu per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d.

Ieškovai nurodė, kad atsakovas privalo kompensuoti dėl servituto atsiradusius nuostolius, kurie susideda iš 7 180,85 eurų žemės nuomos mokesčio ir 6 155,01 eurų nekilnojamojo turto mokesčio. Tiek ieškovų, tiek atsakovų nurodytoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai. Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylose teismas spręsdamas ginčą dėl servituto atlyginimo dydžio turi įvertinti, jog priimtu sprendimu neproporcingai būtų padaryta žalos kitiems asmenims bei pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, kurie savo esme yra apriboti vieni kitų nuosavybės teisėmis. Pažymėtina, kad, vadovaudamasi asmenų lygybės prieš įstatymą principu, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, kasacinio teismo teisėjų kolegija yra išaiškinusi, jog kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Vilniaus r. ŽŪB „Vanaginė“, bylos Nr. 3K-3-86/2015).

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, jog atsakovas, kaip pastatų savininkas, ieškovams privalo mokėti žemės nuomos mokestį. Inter alia, ieškovai apskaičiuodami nuostolius už šį laikotarpį laiko juos periodinėmis išmokomis, o jų sumą laiko nuomos mokesčio dydžiu, kurį būtų turėję atsakovas mokėti valstybei už naudojimąsi tuo žemės sklypu, jeigu nuosavybės teisės nebūtų atkurtos. Iš esmės atsakovas sutinka su tokia pozicija, tačiau įrodinėja, kad ieškovų pasirinktas dydis dėl nekilnojamojo turto vertės yra neįrodytas. Kaip paaiškino ieškovų atstovė, ji nekilnojamojo turto vidutinę vertę kaip formulės dedamąją laikė skaičių dėl turto vertės, kuri nurodyta Vilniaus rajono savivaldybės sprendime, taip pat užfiksuotą 2008 m. Nekilnojamojo turto registre vidutinę rinkos vertę. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog tokia skaičiavimo metodika yra nepagrįsta ir pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje reikia vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje G. P. v. Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“, bylos Nr. 2A-454-157/2015, nurodyta metodika. Kaip išaiškino Lietuvos apeliacinis teismas, pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra būtina vadovautis Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 3 punkto nuostata: kad konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba, o jo dydis priklauso nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, nustatytos pagal žemės vertės žemėlapius, ir jam taikomo kintamojo tarifo (0,1–0,2 proc.).

Aktualiame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendime „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-273 yra nustatyti valstybinės žemės nuomos mokesčio metiniai tarifai. Šio Savivaldybės tarybos sprendimo 1.1.2. punkte yra nustatytas valstybinės žemės nuomos mokesčio metinis tarifas, juridinių asmenų žemės ūkio paskirties žemei yra 0,1 proc. žemės vertės, kai remiantis šio Savivaldybės tarybos sprendimo 1.1. punktu, valstybinė žemė išnuomota be aukciono ir sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, nustatytos pagal žemės verčių žemėlapius. Pažymėtina, kad analogiški tarifai buvo nustatyti ir 2009 m. – 2013 m. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimuose (2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-282 1.2.2 punkte, 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimo „Dėl 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų, mokėjimo terminų ir lengvatų“ ir su juo susijusio sprendimo Nr. T3 – 271 1.2.2 punkte, 2011 m. gegužės 27 d. sprendime „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-185 1.2.2 punkte, 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendime „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-307 1.1.2 punkte).

Taigi žemės mokesčio tarifas, taikytas nuo 2009 m. iki 2015 m., yra 0,1 proc. nuo vidutinės rinkos žemės vertės, o ieškovų skaičiuotas nekilnojamojo turto rinkos vertės dėmuo ir tarifas kaip nesudarius žemės nuomos sutarties, nėra pagrįstas ir neatitinka nagrinėjamoje byloje teisinio santykio, kilusio iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies, esmės (CPK 185 straipsnis).

Atsakovas pateikė 2015 m. vasario 17 d. VĮ „Registrų centras“ pažymą „Dėl nekilnojamųjų daiktų vidutinių rinkos verčių“, iš kurios matyti, kad ginčo žemės sklypo vidutinė vertė 2014 m. buvo 24 241,00 eurų, 2012 m. – 27 832,00 eurų, 2011 m. – 24 038,00 eurų, 2010 m. – 30 989,00 eurų. Taip pat byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra zonoje 58.18, VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas 2015 m. spalio 7 d. raštu nurodė, kad jo vidutinė vertė 2015 m. duomenimis buvo 25 400,00 eurų, o 2013 m. duomenimis – 24 067,00 eurų (el. bylos priedo b.l.111-113). Ieškovai teismo posėdyje pripažino, jog jie naudojosi 2008 m. turimu VĮ „Registrų centras“ paruoštu išrašu (el. bylos priedo b.l.5), manydami, jog ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė yra 146 547,73 eurų, o ne aktualiais žemės vertės žemėlapiais. Tačiau valstybinės žemės nuomos mokestis yra skaičiuojamas pagal vertę, kurią nustato ir pateikia VĮ „Registrų centras“ kiekvienais metais VMI. Kaip minėta, teismas nurodė, jog jis neturi pagrindo nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje įtvirtinta taisykle. Tokiu atveju konstatuotina, kad ieškovams nepateikus teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo atliktą kompensacijos už nuomą apskaičiavimo teisingumo (e. bylos priedo b.l. 97,98), jų reikalavimas dėl servituto atlyginimo dydžio šioje dalyje už naudojimąsi ginčo žemės sklypu per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. turi būti tenkinamas iš dalies, jų naudai lygiomis dalimis priteisiant 160,22 eurų (2009-11-18 – 2010 m. (už 43 dienas) laikotarpis: 30 989,00 eurų x 0,1 proc. = 3,65 eurų; 2010 m. – 2011 m. laikotarpis: 30 989,00 eurų x 0,1 proc. = 30,99 eurų; 2011 m. – 2012 m. laikotarpis: 24 038,00 eurų x 0,1 proc. = 24,04 eurų; 2012 m. – 2013 m. laikotarpis: 27 832,00 eurų x 0,1 proc. = 27,83 eurų; 2013 m. – 2014 m. laikotarpis: 24 067,00 eurų x 0,1 proc. = 24,07 eurų; 2014 m. – 2015 m. laikotarpis: 24 241,00 eurų x 0,1 proc. = 24,24 eurų; 2015 m. – 2016 m. laikotarpis: 25 400,00 eurų x 0,1 proc. = 25,40 eurų) (CPK 178, 185 straipsniai).

Taip pat ieškovai reikalauja jiems priteisti 6 155,01 eurų nekilnojamojo turto mokesčio, mokėtino per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Iš ieškovų argumentų galima spręsti, jog ši suma laikoma nuostoliu ir ji skaičiuojama už praėjusius mokestinius laikotarpius. Tokiu atveju, protingai mąstant, jei tai yra nuostoliai, tai jie jau turėjo būti patirti, nes nekilnojamojo turto mokestis turi būti deklaruotas ir sumokėtas iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 15 d. (CK 6.249 straipsnis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 12 straipsnis). Tokiu atveju teismui tenka sutikti su atsakovo argumentu, jog ieškovai nepateikia jokių įrodymų, jog yra sumokėję 6 155,01 eurų dydžio nekilnojamojo turto mokestį už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d., todėl šioje dalyje ieškovų reikalavimas atmetamas (CPK 178 straipsnis).

Dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi ginčo žemės sklypu dydžio

Ieškovai įrodinėja, jog teisingas atlyginimas dėl patiriamų jų teisių ribojimo būtų 1 612,03 eurų dydžio periodinė (metinė) kompensacija už naudojimąsi ginčo žemės sklypu, kurią sudaro 732,74 eurų už servitutą bei 879,29 eurų dydžio kompensacija už nekilnojamojo turto mokestį. Kaip jau minėta, šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis numato, kad už servitutą nustatoma tokio pat dydžio kaip valstybinės žemės nuomos mokestis, apskaičiuotas už žemės plotą, reikalingą šių pastatų ir statinių eksploatacijai, nustatytas tos savivaldybės, kurioje yra šis žemės sklypas, teritorijoje, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria kitaip. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovai pradėjo teisminį procesą, nes nesusitarė dėl servituto atlyginimo dydžio. Jie įrodinėja, kad valstybinės žemės nuomos mokestis nekompensuoja jų nuostolių dėl apribotos nuosavybės teisė į žemės sklypą. Pažymėtina, kad teismas siūlė ieškovams kreiptis į ekspertus, jog jie atliktų ir pateiktų apskaičiavimus, kurie galėtų patvirtinti, kokią ekonominę naudą jie praranda dėl nustatyto servituto, tačiau ieškovai atsisakė. Bet kuriuo atveju, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys. Tai grindžiama rungimosi ir dispozityvumo civiliniame procese principų taikymu (CPK 12, 13 straipsniai).

Kaip išaiškino kasacinis teismas, servituto atlygintinumo klausimas gali turėti reikšmės sprendžiant ir dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-527/2009). Nagrinėjamoje byloje pripažinta, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo momentu galiojantį teisinį reguliavimą atsakovas, grąžinus ieškovams žemę natūra, neturėtų galimybės naudotis jam priklausančiais statiniais, kurie buvo pastatyti anksčiau nei ieškovai įgijo ginčo žemės sklypo nuosavybę, t.y. dar iki ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimo, todėl servituto būtinumo klausimas nesvarstytinas, be kita ko, todėl jis buvo numatytas įstatymu. Kaip minėta, valstybė pasirinko ribotą restituciją, atkuriant pažeistas nuosavybės teises, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kuri iš esmės pagrįsta šiuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies redakcija, spręstina, jog atsakovas turėtų mokėti kompensaciją kurios dydis būtų ne žemės nuomos mokesčio, paskaičiuoto už visą ginčo žemės sklypo plotą, tačiau tik proporcingą dalį žemės nuomos mokesčio, už ginčo žemės sklypo plotą, reikalingą atsakovo pastatų eksploatacijai.

Kaip minėta, ieškovai į periodinę išmokos sumą įtraukia 879,29 eurų dydžio kompensaciją už nekilnojamojo turto mokestį, tačiau jau prieš tai pasisakyta, konstatuojant, jog toks reikalavimas nepagrįstas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifikos, todėl negali būti tenkinamas (CPK 178 straipsnis).

Iš Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje esančio žemės sklypo plano matyti (el. bylos priedo b.l.28,85), kad dėl nustatyto servituto ieškovai patiria nemažai nepatogumų, nes iš esmės negali naudotis dėl atsakovo pastatais užstatytu žemės sklypu savo nuožiūra. Taigi aplinkybė dėl jų teisių ribojimo nustatyta. Tačiau teismas, įvertinęs šalių santykių pobūdį, šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, sprendžia, jog maksimali ieškovams priteistina periodinė metinė kompensaciją į ateitį galėtų būti 25,40 eurų (25 400,00 eurų (vidutinė sklypo rinkos vertė) x 0,1 proc. = 25,40 eurų) už 2016 m., o už kiekvienus kitus metu ji turėtų būti perskaičiuojama pagal pasikeitusią žemės vidutinės rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovams lygiomis dalimis priteisiama periodinė 25,40 eurų kompensacija už 2016 m., nustatant, kad ši kompensacija kiekvienais metais perskaičiuojama atsižvelgiant į pasikeitusią turto vidutinę rinkos vertę, tai yra pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis (CK 1.5 straipsnis, 4.129 straipsnis, 6.249 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis, 185 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovai prašo priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškiniui tenkinti iš dalies (CPK 178, 185 straipsniai), ieškovų naudai iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80-87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88-92, 97-99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje iš esmės ieškovų reikalavimai yra patenkinti tiek, kiek juos pripažino atsakovas, t.y. mažiau nei 1 procentas, todėl iš jų priteisiamos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas sumokėjo 2 790,46 eurų teisinės pagalbos išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimuose nustatytus maksimalius dydžius. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo panaudota dalis įrodymų, kurie buvo rinkti ir kitose pradėtuose teisminiuose procesuose prieš Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę „Vanaginė“, bylinėjimosi išlaidos mažinamos iki 2 000 eurų (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurai sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovams M. T. D. (a.k(duomenys neskelbtini) Z. M. (a.k(duomenys neskelbtini) G. M. (a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (j.a.k. 286075760) 160,22 eurų kompensaciją dėl servituto nustatymo už naudojimąsi žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovams M. T. D. (a.k(duomenys neskelbtini) Z. M. (a.k(duomenys neskelbtini) G. M. (a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (j.a.k. 286075760) periodinę 25,40 eurų kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), mokamą kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos nuo 2016 m. sausio 1 d. iki servituto pabaigos, perskaičiuojamą kasmet pagal Valstybinės įmonės „Registrų centras“ nustatytą turto vidutinę rinkos vertę.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovams M. T. D. (a.k(duomenys neskelbtini) Z. M. (a.k(duomenys neskelbtini) G. M. (a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (j.a.k. 286075760) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-01-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ (j.ak. 286075760) lygiomis dalimis iš ieškovų M. T. D. (a.k(duomenys neskelbtini) Z. M. (a.k(duomenys neskelbtini) G. M. (a.k(duomenys neskelbtini) 2 000 (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.