Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Mefodijos Povilaitienės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Onai Vitartienei, atsakovo atstovei Vilmai Ivanauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Sanmarko“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 04 20 įsakymu Nr. 40-278 nuo 2005 05 22 panaikintas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas UAB „Sanmarko“.

Pareiškėja UAB „Sanmarko“ kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą.

Tuo pačiu skundu pareiškėja prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar 2004 03 09 Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17-21 dalys bei 2004 05 20 Vyriausybės nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 51.5 ir 51.7 punktai neprieštarauja Konstitucijos 31 str. 4 ir 5 dalims bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėja paaiškina, kad turi licenciją tik nuo 2005 08 25, o Valstybinė tabako ir alkoholio tarnyba (VTAKT) patikrinimą atliko 2006 02 11, praėjus tik 5 mėnesiams nuo licencijos įsigijimo. Pareiškėja pripažino, kad neįsigilino į teisės aktų reikalavimus ir nesuprato, kad ženklinimo etiketės praradimas, kad ir dėl objektyvių priežasčių, gali sukelti tokias pasekmes. Paaiškina, kad savo klaidą pripažino ir VTAKT 2006 02 23 nutarimo Nr. 3K06/36, kuriuo remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2006 04 20 įsakymą Nr. 40-278, neginčijo. Paaiškino, kad ekonominė sankcija buvo paskirta už tai, kad neišsaugojo etikečių ant alkoholinių gėrimų talpų, bet šių gėrimų įsigijimo ir gabenimo dokumentus turėjo.

Mano, kad įsakymas neteisėtas, nes tokiu būdu pareiškėjai paskirtos dvi skirtingos ekonominės sankcijos. Mano, kad principas, jog už vieną pažeidimą negalima bausti du kartus, galioja ir administracinėje teisenoje, nes tai patvirtino teismų praktika. Aiškina, kad už tą patį pažeidimą tas pats asmuo buvo nubaustas du kartus. Nesutinka su tuo, kad šiuo atveju baudos paskyrimas ir licencijos galiojimo panaikinimas laikytina kaip pagrindinė ir papildoma nuobauda, nes tai prieštarautų ATPK 30 str.

Dėl to mano, kad nagrinėjant šią bylą būtina išsiaiškinti taikytų teisės norminių aktų atitikimą Konstitucijai. Mano, kad tik už tyčinius ir pasikartojančius pažeidimus galima panaikinti licencijos galiojimą. Teigia, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas yra atsitiktinis, netyčinis, padarytas pirmą kartą, dėl šio pažeidimo pareiškėja nuoširdžiai gailisi, nustatytu terminu sumokėjo paskirtą baudą, pažeidimo nustatymui netrukdė.

Mano, kad dėl to Alkoholio kontrolės įstatymo 17-21 str. bei Vyriausybės 2004 05 20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų taisyklių 51.5 ir 51.7 punktai, nenumatantys galimybės, įvertinus pažeidimo ir pažeidėjo pobūdį, skirti švelnesnę nuobaudą, šių teisės aktų nuostatos neleidžiančios sankciją skiriančiai institucijai parinkti teisingos bausmės, pažeidžia konstitucinį teisingumo bei teisinės valstybės principus.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė papildomai paaiškino, kad skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Mano, kad pagal ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. tai yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą. Atstovė rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimu ir atkreipė dėmesį į tai, kad licencijos galiojimo panaikinimas yra sankcija, kuri turi būti adekvati padarytam pažeidimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja laikė 1 statinę alaus, kurioje buvo likę apie 23 l gėrimo, kurio lietuviško ženklinimo etiketės buvo prarastos dėl neatsargumo. Dėl to licencijos galiojimo panaikinimas šiuo atveju yra pernelyg griežta sankcija, neadekvati padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga, prieštaraujanti Konstitucijos 109 str. 1 d., konstituciniam teisingumo ir teisinės valstybės principams. Taip pat nurodė, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Mano, kad tokios sankcijos taikymui nepakanka kontroliuojančios institucijos pranešimo, jog savivaldybės administracija privalo įvertinti ir pažeidimo pobūdį. Turėjo būti atkreiptas dėmesys į tai, kad pažeidimas buvo kvalifikuotas neteisingai, nes pareiškėja pažeidė produkto ženklinimo reikalavimus. Pareiškėja neturėjo patirties, dėl to nutarimo neginčijo, nors iš esmės padarytas pažeidimas turėjo būti kvalifikuotas pagal AKĮ 17 str. 1 d. 6 p. ir 2 d. 5 p., o už šiuos pažeidimus licencijų galiojimas nenaikinamas. Po VTAKT nutarimo priėmimo pareiškėja dirbo du metus ir jokių kitų pažeidimų nepadarė, kas leidžia teigti, jog 3000 Lt baudos sumokėjimas pilnai atitiko įstatymu siekiamą pažeidimų prevenciją.

Prašė tenkinti skundą ir netaikyti licencijos galiojimo panaikinimo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime (b. l. 26-27) pasisakoma, kad atsakovas su skundu nesutinka, laiko skundą nepagrįstu ir prašo atmesti.

Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas negali būti panaikintas, nes jo priėmimo pagrindas - VTAKT nutarimas, kurio pareiškėja neginčijo, šis nutarimas yra galiojantis. Mano, kad remiantis tuo, kad yra praleistas VTAKT nutarimo apskundimo terminas, šioje byloje taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p.

Paaiškina, kad pareiškėja buvo nubausta būtent dėl to, kad alkoholiniai gėrimai buvo laikomi ir parduodami neturint juridinę galią turinčių įsigijimo dokumentų, todėl pareiškėjai nebūtų taikomos nuo 2006 04 25 priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo 17 ir 34 str. naujos nuostatos, švelninančios atsakomybę už kitus, lengvesnius pažeidimus.

Teigia, kad atsakovė pagrįstai vadovavosi Vyriausybės 2004 05 20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų taisyklių 51.5 punktu ir realizavo teisės aktuose jai įtvirtintą pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą licenciją.

Atsakovė nesutinka ir su pareiškėjos prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 12 23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-1592-05 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 17 dalis ir kitos normos neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams bei, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 17 d. neprieštarauja Konstitucijos 31 str. 5 daliai, nustatančiai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Prašo skundą atmesti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą. Paaiškino, kad savivaldybės administracija neįgaliota vertinti tų aplinkybių, kurių vertinimas priskirtas Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai. Pažymėjo, kad ir Konstitucinis Teismas pasisakė, kad tokia sankcija kaip licencijos galiojimo panaikinimas gali būti netaikoma tik išimtinais atvejais. Prašė, jeigu skundas ir būtų tenkinamas, nenaikinti skundžiamo įsakymo, o tik netaikyti pasekmių, t.y. licencijos galiojimo panaikinimo, nes įsakymas jo priėmimo metu buvo teisėtas.

VTAKT atsiliepime į skundą (b. l. 54-57) pasisakoma, kad skundas atmestinas. Aiškina, kad pareiškėjos motyvai dėl VTAKT nutarimo teisėtumo nenagrinėtini, nes išeina už ginčo ribų. Tarnybos nutarimas yra galiojantis, pažeidimas įrodytas. Remiasi tuo, kad Tarnybos nutarimo priėmimo metu Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 17 d. imperatyviai nustatė, kad įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais ir nesilaikančioms įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 17 str. 2 d. 2 p. reikalavimų, licencijų galiojimas panaikinamas ir naujos licencijos neišduodamos 5 metus. Teigia, kad įstatymo leidėjui pakeitus AKĮ 17 str., pareiškėjos padaryto pažeidimo kvalifikacija nesikeistų, nes tikrinimo metu rasta statinė alkoholinio gėrimo buvo nepaženklinta, todėl nebuvo galimybės identifikuoti alkoholinio gėrimo grupės, nebuvo galimybės patikrinti rasto neženklinto alkoholinio gėrimo tapatumo su pateikta PVM sąskaita-faktūra. Tokiu atveju ir AKĮ įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 05 13 numatė licencijos panaikinimą ir naujos licencijos neišdavimą vienerius metus.

Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pareiškėja už tą patį pažeidimą buvo nubausta du kartus. Mano, kad ekonominės sankcijos taikymas yra pagrindinė nuobauda, o licencijos galiojimo panaikinimas yra papildoma sankcija. Tai nėra skirtingos atsakomybės rūšys, dėl kurių taikymo negalimumo yra pasisakę ir LVAT bei Konstitucinis Teismas.

Prašo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje tarnybos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl nuspręsta bylą nagrinėti be VTAKT atstovo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas pareiškėjos skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr.40-278, kuriuo nuo 2006 05 22 panaikintas pareiškėjos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas. Įsakymas priimtas dėl to, kad Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie LR Vyriausybės 2006 02 23 nutarimu Nr. 3K06/36 pripažino, jog pareiškėja pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 6 p. 17 str. 2 d. 2 p., 5 p. VTAKT 2006 02 11 tikrinimo metu nustatė, kad UAB „Sanmarko“ priklausančiame restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai, kuriems patikrinimo metu nebuvo pateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai, alkoholiniai gėrimai nepaženklinti nustatyta tvarka.

Alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr.IX-2052 redakcija) 34 straipsnio 17 dalis nustatė, kad įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais licencijų galiojimas panaikinamas ir naujos licencijos neišduodamos 5 metus nuo licencijų galiojimo panaikinimo dienos, jei tokios įmonės nesilaiko šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5, 8, 9 punktų, 2 dalies 1, 2, 4, 7 punktų reikalavimų. Tai reiškia, kad pažeidus draudimą parduoti, laikyti, gabenti alkoholio produktus, neturint prekybos (sandėliavimo, laikymo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimas turėjo būti panaikinamas ir nauja licencija neišduodama 5 metus nuo licencijų galiojimo panaikinimo dienos. Prieš tai paminėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad institucija, sprendžianti dėl licencijos galiojimo panaikinimo, neturi diskrecijos teisės spręsti, panaikinti licencijos galiojimą ar ne, kai kita atitinkamus įgalinimus turinti institucija nustato pažeidimą, numatytą Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje, tai yra tokį pažeidimą, už kurį teisės aktai numato licencijos galiojimo panaikinimą, ir pritaiko už tai ekonominę sankciją - baudą, o privalo tokiais atvejais panaikinti licencijos galiojimą.

Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime išsakė tokią pačią nuomonę: „Įstatyme, inter alia jo 34 straipsnio 17 dalyje (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos), buvo įtvirtintas toks visuminis teisinis reguliavimas, pagal kurį aptariamoji uždraudimo sankcija - licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas buvo ne tik tokia sankcija, kuri pati yra vientisa, nedalijama, bet ir tokia, kuri yra neatsiejama nuo kitos sankcijos - piniginės baudos, už atitinkamą (ta patį) teisės pažeidimą taikomos tam pačiam teisės pažeidėjui - ūkio subjektui. Pirma turėjo būti nustatomas atitinkamo teisės pažeidimo faktas bei tai, kad tą teisės pažeidimą padarė teisinėn atsakomybėn traukiamas ūkio subjektas, ir už tą teisės pažeidimą teisės pažeidėjui - ūkio subjektui turėjo būti paskiriama piniginė bauda (institucijos, turinčios atitinkamus įgaliojimus, buvo nurodytos Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje (2004 m. kovo 9 d. redakcija)), o po to institucija, turinti įgaliojimus išduoti tokias licencijas, panaikina jo turimos licencijos galiojimą (o jeigu būtų kreiptasi dėl naujos licencijos, ji nustatytą laiką būtų neišduodama). Be to, minėta institucija neturėjo įgaliojimų spręsti, panaikinti licenciją ar jos nepanaikinti, - jeigu buvo padarytas Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos) nurodytas teisės pažeidimas, ji privalėjo licenciją panaikinti.“

Aplinkybė, ar Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimo pažeidimas, numatytas šio įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje, buvo, turi esminę reikšmę sprendžiant, ar pagrįstas ir teisėtas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholio produktais panaikinimas. Nagrinėjamu atveju Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba nustatė, kad pareiškėjai priklausančiame restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tikrinimo metu 2006 02 11 buvo parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai, kuriems patikrinimo metu nebuvo pateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai, alkoholiniai gėrimai nebuvo paženklinti nustatyta tvarka. Todėl buvo pripažinta, kad pareiškėja padarė pažeidimą, numatytą Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte ir 2 dalies 2 punkte ir 5 punkte, o toks pažeidimas sudarė pagrindą panaikinti licencijos galiojimą (b. l. 72-73). Pareiškėja šio nutarimo AKĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka neskundė, todėl šis nutarimas pasibaigus vieno mėnesio apskundimo terminui įsiteisėjo, šiuo metu yra galiojantis ir negali būti keliamos abejonės dėl nutarimu nustatytų aplinkybių, pažeidimo kvalifikavimo teisingumo. Pripažintina, kad pareiškėja padarė nutarime nurodytą pažeidimą, o tuo metu toks pažeidimas (AKĮ 17 str. 1 d. 2 p. ir 2 d. 2 p.) sudarė pagrindą panaikinti licencijos galiojimą. Dėl to pareiškėjos atstovės dėstomi argumentai, kad atsakovas, spręsdamas dėl licencijos galiojimo panaikinimo, turėjo iš naujo tirti ir vertinti faktines pažeidimo padarymo aplinkybes, atmetami kaip neturintys teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl licencijos galiojimo panaikinimo.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad atsižvelgiant į teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, taip pat į visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekiama tokiu teisiniu reguliavimu, įstatymu gali būti nustatyta, kad už tam tikrą teisės pažeidimą yra skiriama ir piniginė bauda, ir licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas (tam tikrą laiką) ir kad toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad "niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą" ir įtvirtintas principas non bis in idem.

Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnis (2004 m. kovo 9 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 47-1548) ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybės įmonėms, kurioms už šio įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d., 2007 m. birželio 21 d. redakcijos) nurodytus teisės pažeidimus buvo panaikintas licencijos galiojimas, apskųsti teismui sprendimus dėl minėtos sankcijos skyrimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, o ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybės teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad ši sankcija - licencijos galiojimo panaikinimas įmonei už šio įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d., 2007 m. birželio 21 d. redakcijos) nurodytus teisės pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Pirmoji šios nuostatos dalis nagrinėjamai bylai neaktuali, nes skundas priimtas ir byla nagrinėjama teisme. Dėl antrosios dalies (galimybės teismui spręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas neturi būti taikomas) Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „<...> netaikyti tokios uždraudimo sankcijos (ir kartu prevencinio poveikio priemonės), kaip licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai licencijos panaikinimas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Pabrėžtina, kad tas neproporcingumas (neadekvatumas) turi būti toks aiškus ir neginčytinas, kad jeigu yra vadovaujamasi protingumo ir teisingumo principais, dėl jo negalėtų kilti abejonių“.

Kolegijos vertinimu tokių sąlygų, kurios pagal Konstitucinio Teismo nutarimą būtų pakankamos netaikyti licencijos galiojimo panaikinimo, nagrinėjamoje byloje nėra, todėl skundžiamas atsakovo įsakymas negali būti panaikintas ir šiuo pagrindu. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas įsakymas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Iš įsakymo turinio akivaizdu, kad atsakovas nurodė teisės aktus, kurie įpareigojo atsakovą panaikinti licencijos galiojimą, šie teisės aktai priimti vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatomis ir skirti jų įgyvendinimui, taip pat nurodė VTAKT pranešimą (b. l. 30), kuriame buvo išdėstytos faktinės aplinkybės, buvusios pagrindu panaikinti licencijos galiojimą pareiškėjai. Pareiškėjai VTAKT nutarimo turinys buvo žinomas, todėl jį atkartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme nebuvo būtinybės.

Įvertinus Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, akivaizdu, kad ekonominės sankcijos skyrimas (pinginė bauda) bei licencijos galiojimo panaikinimas nereiškia, kaip teigia pareiškėja, kad ji už tą patį pažeidimą buvo nubausta du kartus. Kiti pareiškėjos nurodomi argumentai dėl pažeidimo pobūdžio (netyčinis), dėl pažeidimo padarymo pirmą kartą ir pan. gali turėti įtakos tik skiriant ekonominę sankciją ir parenkant jos dydį. Nutarimo, kuriuo buvo paskirta ekonominė sankcija, pareiškėja neginčijo. Pareiškėjos atstovės paaiškinimai, kad buvo pažeistos tik ženklinimo taisyklės, o už tokį pažeidimą ir tuo metu galiojusios įstatymo nuostatos nenumatė licencijos galiojimo panaikinimo, nėra teisingi, nes nesant ženklinimo, nebuvo galimybės nustatyti, ar esami įsigijimo dokumentai skirti būtent tai prekei. Apie tai pasisakyta ir VTAKT 2006 02 23 nutarime Nr. 3K06/36 ir dėl to pažeidimas kvalifikuotas ir pagal AKĮ 17 str. 1 d. 2 p. ir 2 d. 2 p.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad skundžiamas įsakymas jo priėmimo metu buvo pagrįstas ir teisėtas.

Teismas spręsdamas ginčą vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl remiasi šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 03 12 nutartimi analogiškoje pagal faktines aplinkybes administracinėje byloje Nr. A248-1707/2008 pagal pareiškėjos UAB „Geltonasis laivas“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai. Šioje byloje taip pat padarytas AKĮ pažeidimas, kuris kvalifikuotas pagal AKĮ 17 str. 1 d. 2 ir 6 punktus ir 2 d. 2 ir 5 punktus, t.y. juridinę galią turinčių privalomų dokumentų neturėjimas siejamas su prekių ženklinimu.

Taigi, nagrinėjamoje byloje, kaip ir paminėtoje byloje, yra aktualu aptarti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies taikymą laiko atžvilgiu, nes šiuo metu galiojanti šios teisės normos redakcija (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nustato, kad įmonėms, turinčioms licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir nesilaikančioms šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktų, 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktų reikalavimų, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas, galiojimas panaikinamas ir nauja licencija neišduodama vienerius metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją draudimas parduoti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus numatytas 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte, o draudimas alkoholio produktus laikyti ir gabenti neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus – 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte. Tai reiškia, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimas nebetaikomas už alkoholio produktų prekybą, laikymą ir gabenimą neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus, tai yra už tą pažeidimą, už kurį pareiškėjai ir buvo panaikintas licencijos galiojimas, be to, licencijos galiojimo panaikinimas siejamas tik su ta prekybos vieta, kurioje nustatytas atitinkamas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas, o naujos licencijos neišdavimo laikas, palyginus su atitinkama pareiškėjui pritaikytos 2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcijos nuostata, sutrumpėjo nuo penkerių iki vienerių metų nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Taigi, atsakomybės taikymo (licencijos galiojimo panaikinimo) pagrindai ir sąlygos, lyginant su buvusiais pagal 2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakciją, žymiai sušvelnėjo.

Skundžiamas įsakymas pareiškėjos atžvilgiu nėra įvykdytas (AKĮ 41 str. 2 dalis), to neneigė ir bylos šalys. Teismas atsižvelgia į tai, kad licencijų galiojimo už padarytus teisės pažeidimus panaikinimas pagal savo prigimtį yra administracinė sankcija (tai nurodyta Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarime). Dėl nurodytų aplinkybių, šiuo atveju turi būti taikomas atsakomybę švelninančių teisės aktų atgalinio veikimo principas. Šio principo taikymas nėra aptartas Alkoholio kontrolės įstatyme, tačiau pagal panašius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų taikymo nuostatą, nurodytą Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 4 straipsnio 6 dalyje, tai galima padaryti vadovaujantis atitinkama Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsnio 2 dalies (2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII-1543 redakcija) nuostata.

Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamo atsakovo įsakymo dalis, kuria nuo 2006 m. gegužės 22 d. panaikinamas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas UAB „Sanmarko“, naikintina.

Pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas, nes Konstitucinis Teismas dėl šioje byloje taikytinų teisės aktų pasisakė 2008 01 21 nutarime, kurio nuostatos aptartos šiame sprendime.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktu, 89 straipsnio 2 dalimi, 127 straipsniu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo „Dėl licencijos UAB „Sanmarko“ galiojimo panaikinimo“ Nr.40-278 2 pastraipą, kuria nuo 2006 m. gegužės 22 d. panaikintas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas UAB „Sanmarko“ (duomenys neskelbtini), Vilnius (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), licencija Nr. 0166V00, išduota 2005 08 25, restoranas (duomenys neskelbtini)), panaikinti.

Likusius pareiškėjos reikalavimus atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.