Kauno apygardos teismo sprendimas

2021-01-07 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-5-579/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2021-01-07
Bylos Nr.
AN2-5-579/2021
Teisminio proceso Nr.
4-09-3-00104-2020-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje
Teisėjas
Evaldas Gražys (pirm.)
Institucija
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-5-579/2021Teisminio proceso Nr. 4-09-3-00104-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1.; 21.11.10. (S)
Kauno apygardos teismasNutarIMasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus (toliau – Institucija) patarėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus V. G. skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2020 m. spalio 19 d. nutarimo, kuriuo administracinio nusižengimo teisena L. M. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. L. M. 2020 m. birželio 23 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas L. M. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbdavį atstovaujančiu asmeniu – įmonės savininku, 2019 m. birželio 13 d. sudaręs su M. S. rašytinę darbo sutartį Nr. 107, tačiau darbo sutarties nepasirašęs, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nepranešęs apie M. S. priėmimą į darbą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios, nekontroliavo ir neužtikrino, kad M. S. legaliai dirbtų vairuotojo darbą L. M. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 14 d. iki 2019 m. lapkričio 9 d., tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. spalio 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo teiseną L. M. atžvilgiu nutraukė, nenustačius jo veiksmuose ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo sudėties požymių. Teismas pažymėjo, kad pasienio tarnybos informacinės sistemos duomenų apie užfiksuotus M. S. vykimus per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną transporto priemonėmis, priklausančiomis L. M. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, nepakanka nelegalaus darbo faktui pagrįsti, kadangi jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Tuo tarpu asmens kaltė gali būti konstatuota tik tuomet, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Padaryta išvada, jog M. S. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis transporto priemonėmis vyko tik kaip keleivis, t. y. vairuotojo darbinių funkcijų nevykdė ir darbo užmokesčio negavo.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde Institucija prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo L. M. paskirti administracinę nuobaudą ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.

3.1. Skunde Institucija nurodo, kad apylinkės teismas nepakankamai atidžiai įvertino L. M. paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, t. y. neįvertino aplinkybės, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pripažino, kad M. S. į jam priklausančią įmonę atvyko tris kartus. Pirmą kartą M. S. atvyko 2019 m. liepos 14 d., t. y. iš karto po nacionalinės (D) vizos gavimo, antrą kartą – 2019 m. liepos 30 d. su transporto priemone, kurią vairavo L. M., ir galiausiai trečią kartą. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įmonėje yra dirbančių ir užsieniečių, spręstina, jog šiam buvo žinoma, kad M. S. turi turėti 95 kodą (pradinę profesinę kvalifikaciją arba išklausyti kvalifikacijos tobulinimo periodinius mokymus kroviniams vežti). Pasirašius darbo sutartį, L. M. privalėjo siųsti darbuotoją į 95 kodo mokymus. Be to, teikdamas Lietuvos Respublikos Generaliniam konsulatui (duomenys neskelbtini) mieste prašymą išduoti nacionalinę (D) vizą M. S. ir sudarydamas su juo darbo sutartį, L. M. įsipareigojo, kad M. S. darbo sutartis įsigalioja ir jis pradeda dirbti nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo datos arba nuo D vizos gavimo dienos. Tačiau, išdavus M. S. nacionalinę (D) vizą, darbo sutartis su juo pasirašyta nebuvo, nors, jau minėta, pastarasis į įmonę buvo atvykęs net tris kartus.

3.2. Institucijos teigimu, apylinkės teismas neįvertino ir aplinkybės, jog L. M. 2020 m. kovo 30 d. Migracijos departamentui parašė pranešimą po to, kai (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Migracijos skyrius 2020 m. vasario 27 d. raštu Nr. 14Var-873 pareikalavo administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį pateikti informaciją apie M. S. įdarbinimą. Be to, teismas nepagrįstai nevertino (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės pareigūnų V. L., R. V., R. V. parodymų. Šie liudytojai kvalifikuotai ir profesionaliai paaiškino informacinėse sistemose atliktų atžymų procedūras ir galimai padarytos klaidos tikimybę atmetė. Tuo tarpu L. M. įmonėje vairuotoju dirbančio užsienio piliečio H. S. paaiškinimą prašoma vertinti kaip gynybinę poziciją, padedančią darbdaviui išvengti atsakomybės. Be to, iš V. A. D. paaiškinimo matyti, kad buvo atvejis, kai M. S. laukė L. M. transporto priemonės keleivio vietoje, kad su šiuo įvažiuotų į Lietuvos Respubliką. Taigi, M. S. turėjo faktinį darbinį ryšį ne tik su įmonės vadovu, bet ir su kitais darbuotojais. M. S. ir L. M. darbiniai santykiai turi darbo sutarties požymius, nes darbo sutartis su aptartomis sąlygomis buvo sudaryta, tik nepasirašyta. M. S. dirbo sutartą tarptautinio krovinių vežimo vairuotojo darbą, pakluso administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodymams, jo darbo atlygintinumas yra nustatytas 2019 m. birželio 13 d. darbo sutartyje, todėl L. M. veika atitinka visus administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. M. atstovė advokatė R. A. prašo šio skundo netenkinti ir palikti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.

4.1. Atsiliepime atstovė nurodo, kad liudytojas V. L. pasienio poste neatlieka dokumentų tikrinimo ir duomenų suvedimo funkcijų, todėl jis negalėjo įvardyti M. S. vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną aplinkybių. Liudytojos R. V. ir R. V. dėl praėjusio laiko tarpo taip pat negalėjo pateikti konkrečių M. S. sienos kirtimo aplinkybių. Nors liudytojos tvirtino, kad klaidų darbe nedaro, tačiau tokie jų parodymai vertinami kritiškai. Liudytoja R. V. teisme paaiškino, kad kai transporto priemonėje yra du asmenys, prašoma pateikti „raudoną lapą“, t. y. vairuotojo liudijimą, o kai transporto priemonėje yra vienas asmuo, vairuotojo dokumentai nėra tikrinami. Kadangi M. S. niekada nebuvo išduotas „raudonas lapas“, vykstant kartu su H. S., jis negalėjo būti vairuotoju.

4.2. Advokatė atsiliepime pažymi, kad nelegalaus darbo tyrimo metu Institucija nei tiesiogiai, nei pasinaudodama komunikacinėmis priemonėmis neapklausė kitų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dirbančių užsienio piliečių – vairuotojų, taip pat nebuvo prašyta jų apklausti ir teismo posėdžio metu. Institucija iš viso nedėjo pastangų paneigti šių vairuotojų rašytinius paaiškinimus. Kartais pasienio rinktinės pareigūnai priima dokumentus iš asmenų, kurie patys prieina prie pareigūnų, tuomet dokumentų tikrinimui transporto priemonė nestabdoma, todėl įvedant duomenis į sistemą nėra nustatomas vairavimo faktas. Tai, kad M. S. nurodytas kaip vairuotojas, nepatvirtina, kad jis ir vairavo transporto priemonę. Galėjo būti padaryta ir duomenų suvedimo klaida.

4.3. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovės vertinimu, aplinkybė, jog M. S. tris kartus lankėsi IĮ „(duomenys neskelbtini)“, neturi esminės reikšmės nusižengimo įrodytumui. M. S. įmonėje apsilankydavo, nes atvykdavo ir išvykdavo į Baltarusiją kartu su kitais įmonės vairuotojais, kuriuos pažinojo. Be to, M. S. į Lietuvą atvykdavo ne ilgesniam kaip paros ar dienos laikotarpiui, paprastai atvykęs ryte, vakare išvykdavo jau kita transporto priemone, kartais atvykdavo ar išvykdavo maršrutiniu autobusu, kas patvirtina jo, kaip keleivio, vykimo faktą. M. S. su kitais vairuotojais dėl pavežimo susitardavo tiesiogiai, t. y. L. M. nebuvo atsiklausiama.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas.

5. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra keliamas netinkamo įrodymų vertinimo klausimas, todėl apygardos teismas patikrina skundžiamą nutarimą bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimo kontekste.

6. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas, darbdaviui ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo protokolo, pažeidėjas savo veiksmais kaltinamas pažeidęs DK 42 straipsnio 2 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas.

7. DK 42 straipsnio 2 dalis numato, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Nelegalaus darbo apibrėžimas pateikiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, pagal kurį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

8. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal 2019 m. birželio 13 d. terminuotą darbo sutartį Nr. 107, sudarytą tarp IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininko L. M. ir Baltarusijos Respublikos piliečio M. S., buvo sutarta, kad M. S. įmonėje dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbą, jo darbo funkcijos apima krovinių gabenimą vietiniais ir tarptautiniais maršrutais, taip pat kitų tiesioginio vadovo pavestų darbų atlikimą. Už šių pareigų atlikimą nustatyta minimali mėnesinė alga x 1,3 koeficiento, mokama du kartus per mėnesį, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio dienpinigiai už laiką komandiruotėje. Numatyta, jog ši darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo datos arba nuo „D“ vizos gavimo dienos (b. l. 35-36). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje informacijos apie M. S. darbą L. M. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nėra. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teigimu, darbo sutartis su M. S. buvo sudaryta, tačiau nebuvo įsigaliojusi, nes pastarasis dėl šeiminių aplinkybių neatvyko darbintis ir nepateikė reikiamų dokumentų, apie tai 2020 m. kovo 10 d. buvo informuotas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 37).

10. Aukštesniojo teismo vertinimu, aplinkybė, jog praėjus devyniems mėnesiams nuo M. S. Lietuvos Respublikos Generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) skyriuje išduotos nacionalinės (D) vizos galiojimo pradžios L. M. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl šios vizos panaikinimo, savaime nepaneigia M. S. nelegalaus darbo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ fakto. Institucija apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodė, jog dėl nacionalinės vizos panaikinimo buvo susirūpinta ir į atitinkamą instituciją kreiptasi tik po to, kai Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Migracijos skyrius 2020 m. vasario 27 d. raštu kreipėsi į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl informacijos apie M. S. įdarbinimą pateikimo (b. l. 28), t. y. paaiškėjus, jog M. S. Lietuvos Respublikos sieną ne kartą kirto su transporto priemone, priklausančia L. M. individualiai įmonei. Ši informacija 2020 m. kovo 12 d. buvo pateikta ir Valstybinei darbo inspekcijai, kuri nedelsdama pradėjo gautos informacijos patikrinimo procedūrą.

11. (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pateiktais duomenimis (b. l. 20-21) Baltarusijos Respublikos pilietis M. S. 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą, vairuodamas balninį vilkiką, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su juo, kaip keleivis, vyko H. S., kuris yra IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas. 2019 m. liepos 30 d. M. S. atvyko į Lietuvos Respubliką per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą su (jau kitu) balniniu vilkiku, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės vairuotoju nurodytas M. S., duomenų apie keleivius nėra. 2019 m. lapkričio 8 d. M. S. į Lietuvos Respubliką atvyko kaip keleivis su H. S. vairuojamu balniniu vilkiku, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2019 m. lapkričio 9 d. išvyko kaip keleivis su H. S. vairuojamu tuo pačiu balniniu vilkiku. Visos minėtos transporto priemonės priklauso IĮ „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 24). Pirmosios instancijos teisme L. M. paaiškino, kad visus keturis (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės užfiksuotus kartus M. S. vyko ne kaip vilkiko vairuotojas, tačiau tik kaip keleivis. Kokiais reikalais M. S. vyko į/iš Lietuvą (-os) jis nežino, mano, jog tai galėjo būti susiję su privalomų mokymų išklausymu (profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursai (95 kodas) skirti vairuotojams (įskaitant kitų valstybių piliečius, kuriuos įdarbina Lietuvos Respublikos vežėjai), kurie nuolat gyvena arba dirba Lietuvos Respublikoje ir veža keleivius ir/arba krovinius Europos Sąjungos teritorijos keliais, vairuodami D1, D1E, D, DE, C1, C1E, C, CE kategorijų kelių transporto priemones). Dėl pavežimo M. S. susitardavo tiesiogiai su kitais įmonės darbuotojais, todėl jis apie šiuos važiavimus nieko nežino. Šie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimai vertinami kritiškai, kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kadangi juos paneigia visa eilė kitų byloje esančių įrodymų.

12. Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas vadovaujasi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės darbuotojų, informacinėse sistemose fiksavusių M. S. vykimus per Lietuvos Respublikos sieną, parodymais. Liudytojos R. V. ir R. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad žymos apie M. S. sienos kirtimą, kuriose nurodyta, kad du kartus transporto priemones vairavo M. S. (o kitus du kartus važiavo kaip keleivis), yra teisingos, duomenų suvedimo klaidų nepadaryta. Netikėti šių liudytojų parodymais, o kartu ir jų padarytais įrašais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, kadangi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės darbuotojai neturi. Pažymėtina ir tai, kad Valstybinei darbo inspekcijai apie galimai nelegalaus darbo faktą pranešė ne patikrą vykdžiusios bei registrus pildžiusios darbuotojos R. V. ir R. V., tačiau Migracijos skyriaus darbuotojas V. L., kuris vadovybės pavedimu atliko patikrinimą dėl užsieniečių teisėto buvimo Lietuvoje ir naudojimosi „D“ tipo vizomis. Aplinkybė, kad dėl praėjusio ilgo laiko nuo duomenų suvedimo į sistemą sienos kirtimo faktą fiksavusios liudytojos neprisiminė konkrečios situacijos ir patikros vykdymo detalių, nepaneigia įrašų tikrumo bei pagrįstumo. Šie duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl laikomi teisingais.

13. Be to, nors L. M. aiškino, jog M. S. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis transporto priemonėmis vyko be jo žinios, t. y. tiesiogiai susitaręs su įmonėje dirbančiais kitais Baltarusijos Respublikos piliečiais, tačiau V. D. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog 2019 m. liepos 29 d. valstybinę sieną kirto transporto priemone, valst Nr. (duomenys neskelbtini), kurią paliko aukštelėje, o pats persėdo į kitą automobilį, kurį jam atvarė L. M., ir pradėjo naują reisą į Rusiją. Transporto priemonėje, valst Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio vietoje liko sėdėti M. S., kuris laukė atvažiuojančio vadovo, su kuriuo turėjo važiuoti toliau į Lietuvą (b. l. 75). Šios aplinkybės neneigia ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Taigi, pritartina Institucijos padarytai išvadai, jog M. S. per valstybės sieną vyko tiek kaip vairuotojas, tiek kaip keleivis ir apie tai žinojo ne tik įmonėje dirbantys kiti vairuotojai, tačiau ir pats įmonės savininkas L. M.. Spręsti, jog M. S. buvo pavežamas tiesiog geranoriškai, nėra jokio pagrindo. Akivaizdu, jog svetimam, nepažįstamam asmeniui transporto priemonė (brangus balninis vilkikas) nebūtų palikta saugojimui, kol į aikštelę atvyks jos savininkas. Šiuo atveju M. S. pakluso vadovo L. M. valiai ir nustatytai darbo tvarkai, t. y. vykdė jo nurodymus kur ir su kuo važiuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad M. S. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jo kelionių į Lietuvą tikslas buvo 95 kodo kursų lankymas (b. l. 78), tačiau jokie dokumentai, patvirtinantys, jog M. S. šiuos mokymus iš tiesų lankė, nėra pateikti, kas rodo, kad M. S. rašytame paaiškinime nebuvo nuoširdus. Tas pats pasakytina ir apie H. S. rašytinį paaiškinimą, kuriame jis nurodė, jog visus kartus pats vairavo balninį vilkiką, o M. S. vyko tik kaip keleivis (b. l. 72). Atkreiptinas dėmesys, jog visi paaiškinimus rašę Baltarusijos Respublikos piliečiai yra IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra jų darbdavys, kuriam jie yra tiesiogiai pavaldūs, todėl, siekdami išsaugoti turimas darbo vietas, jie nurodė L. M. palankias aplinkybes. Būtent dėl šios priežasties (darbinės priklausomybės) minėtų asmenų nebuvo tikslinga apklausti liudytojais pirmosios instancijos teisme, kadangi jų parodymai nepadėtų atskleisti objektyvią tiesą.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad M. S. nebuvo pirmasis Baltarusijos Respublikos pilietis, kurį siekta įdarbinti IĮ „(duomenys neskelbtini)“, taigi administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo gerai žinoma užsienio piliečio įdarbinimo procedūra. Atkreiptinas dėmesys, kad L. M. Lietuvos Respublikos Generaliniam konsulatui (duomenys neskelbtini) teikė prašymą išduoti M. S. nacionalinę vizą, sutiko M. S. laikinai suteikti gyvenamąją vietą savo namuose (duomenys neskelbtini), taip pat pasirašė tarpininkavimo raštą, telefonu suderino su M. S. darbo sutarties sąlygas, t. y. administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo įdėjo nemažai pastangų, kad M. S. būtų suteikta „D“ viza ir jis galėtų pradėti dirbti įmonėje nuo 2019 m. liepos 10 d. Todėl nėra pagrindo tikėti iškelta versija, jog L. M. sutiko atidėti įdarbinimo pradžią, t. y. neva laukė, kol pagerės šeiminė situacija M. S. namuose ir kol pastarasis užbaigs 95 kodo mokymus. Pažymėtina, jog minėti mokymai trunka 21 dieną (tai nurodė pats L. M. pirmosios instancijos teisme), vadinasi, darbo pradžia galėjo būti atidėta daugiausia vienam ar keliems mėnesiams, po to turėjo būti sprendžiama dėl realaus įdarbinimo arba „D“ vizos naikinimo. Tačiau šiuo atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nei pranešė Sodrai apie M. S. įdarbinimą, nei savalaikiai kreipėsi į konsulatą dėl išduotos nacionalinės vizos naikinimo, kas patvirtina, jog L. M. tenkino M. S. nelegalaus darbo faktas.

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas teiginys, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesiųstų į komandiruotę asmens, neturinčio reikiamų dokumentų, nes tai būtų per daug rizikinga, nepaneigia fakto, jog M. S. dirbo sutartą darbą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Atkreiptinas dėmesys, kad pasienio rinktinės darbuotojai netiria galimai nelegalaus darbo atvejų ir nėra įpareigoti apie Lietuvos sieną kirtusius užsieniečius pranešti jų vairuotų transporto priemonių savininkams. Tačiau šiuo atveju (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Migracijos skyrius vykdė specialų patikrinimą dėl užsieniečių teisėto buvimo Lietuvoje ir naudojimosi „D“ tipo vizomis, kurio metu ir buvo nustatyti M. S. ne pavieniai sienos kirtimai, kurie toliau aplinkybių aiškinimuisi buvo perduoti Valstybinei darbo inspekcijai. Jei minėtas patikrinimas nebūtų atliktas, šis nelegalaus darbo atvejis galimai nebūtų išaiškintas. Todėl spręsti, kad L. M., leisdamas M. S. dirbti krovininių transporto priemonių vairuotojo darbą labai rizikavo, nėra pagrįsta. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apie M. S. įdarbinimą Sodrai nepranešė, tačiau pastarąjį ne kartą siuntė vykti (vairuojant transporto priemonę, ar kaip keleivį-pakaitinį vairuotoją) įvairiais maršrutais (dažniausiai kartu su kitu vairuotoju), M. S. pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai ir režimui, gavo atlyginimą, todėl L. M. yra baustinas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

16. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis). Nagrinėjamu atveju L. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Patikrinus Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už penkerius metus, matyti, kad dėl analogiško pobūdžio nusižengimų jis nėra baustas. Ankstesni nusižengimai yra susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu – nustatyto greičio viršijimas, transporto priemonės vairavimas neprisisegus saugos diržo, naudojantis mobiliuoju telefonu ir kt. Vis dėlto, daryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo sistemingai nusižengia įstatymų imperatyvams nėra pagrindo. L. M. yra dirbantis asmuo, jis jau daugelį metų vadovauja IĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima krovinių gabenimu, pervežimu tarptautiniais maršrutais į užsienį. Duomenų, kad įmonė dirbtų fiktyviai, nėra. Todėl įvertinus tai, kad nelegaliai dirbo tik vienas asmuo, kurio darbo laikotarpis nebuvo itin ilgas (apie keturi mėnesiai), spręstina, jog šiuo atveju L. M. pakanka paskirti ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintos baudos minimumą, t. y. 1000 Eur, kas atitinka teisingumo ir protingumo principus. ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatytų aplinkybių nėra, todėl švelnesnės nuobaudos, nei numatyta inkriminuoto straipsnio sankcijoje, skyrimas nesvarstytinas.

17. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas susidariusios situacijos visapusiška analize, o Institucijos skundas tenkinamas L. M. pripažįstant padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir paskiriant jam administracinę nuobaudą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus patarėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus V. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2020 m. spalio 19 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje, kuriuo L. M. pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) baudą.

Šis nutar imas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjas Evaldas Gražys