Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių ,,Balmurė”, ,,Enila”, ,,Forestus”, ,,Platelių šilas”, ,,Saleninkų karjeras”, ,,Vitelma”, ,,Žemaitijos medis”, M. R. mažosios bendrijos, V. B., R. K., M. R., M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Balmurė“, „Enila“, „Forestus“, „Platelių šilas“, „Saleninkų karjeras“, „Vitelma“, „Žemaitijos medis“, M. R. mažoji bendrija (toliau – MB), M. R., M. Š. ir V. B. (toliau – pareiškėjai) kreipiasi į teismą dėl žalos, kuri padaryta Lietuvos Respublikos Seimui priėmus jų teises pažeidžiantį teisės aktą, priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė).

Pareiškėjai skunde paaiškina, kad yra miško valdytojai (miško savininkai). Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 7 straipsnio 2 dalimi ir Tvarkos aprašu, pildė privalomųjų atskaitymų iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką deklaracijas ir mokėjo privalomuosius 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Pareiškėjų įsitikinimu, Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014-01-23 įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015-01-01, o taip pat ir vėlesnėse redakcijose) nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Sąjungos teisei, todėl yra neteisėtas. Dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo jie turėjo išlaidų, nes mokėjo privalomuosius 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, kurių neturėtų, jei nebūtų toks teisinis reguliavimas. Tvirtina, jog patyrė nuostolių, kuriuos prašo priteisti iš atsakovės.

Pažymi, kad šio ginčo teisingam išsprendimui svarbus Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) klausimas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog vėlesnėse šio straipsnio redakcijose taip pat išliko nuostata, kad miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.

Atkreipia dėmesį, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014-01-23 įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015-01-01) teisinis reglamentavimas buvo nustatytas spontaniškai, visapusiškai neapsvarsčius, neįvertinus galimų teisinių pasekmių. Pareiškėjai skunde aiškina, kad minėta įstatymo nuostata, pagal kurią miško valdytojams (taigi – ir privačių miškų savininkams) nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, buvo priimta pritarus Seimo nario A. Salamakino pasiūlymui, kurį pateikė kitokios paskirties įstatymo projektui. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2013 m. gruodžio 2 d. šis Seimo narys užregistravo pasiūlymą Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui XIIP-1092, kurio tikslas – nustatyti privačių miškų savininkams ir privačių miškų valdytojams 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pasiūlė šį projektą svarstyti skubos tvarka. Seimo nario pasiūlymas tuoj pat buvo apsvarstytas Seimo Aplinkos apsaugos komitete, todėl daugelis suinteresuotų asmenų nespėjo pateikti pastabas ir jos nebuvo svarstytos bei įvertintos šio komiteto išvadoje. Pažymi, jog po pasiūlymo apsvarstymo Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kompetentingi subjektai – Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos medienos įmonių pramonės asociacija, Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atkreipė dėmesį, kad pasiūlymas yra ydingas.

Pareiškėjai nurodo, jog iš Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1092 matyti, kad 2013 m. gruodžio 2 d. pateiktas Seimo nario A. Salamakino pasiūlymas 2013 m. gruodžio 4 d. buvo apsvarstytas Seimo Aplinkos apsaugos komitete, o 2013 m. gruodžio 10 d. buvo svarstomas Seimo plenariniame posėdyje. Nepaisant pasiūlymui išsakytų Seimo narių pastabų, Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 10 d. vakariniame posėdyje jam (kaip Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1092(2) sudėtinei daliai) buvo pritarta po svarstymo. Taip pat nuspręsta dėl šių straipsnių pakeitimo gauti Vyriausybės išvadą.

Vyriausybė išvadą pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1208, pasiūlė prievolę visiems miško valdytojams, tarp jų ir privačių miškų savininkams, mokėti privalomuosius 5 procentų atskaitymus į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nustatyti atlikus išsamią su privačiais miškais susijusios mokesčių sistemos analizę. Pareiškėjai pabrėžia, kad analizė nebuvo atlikta, Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo įtrauktas į paskutinę Seimo rudens sesijos dienos – 2013 m. gruodžio 23 d. posėdžio darbotvarkę. Tos dienos posėdyje įstatymo projektas XIIP-1092(2) nebuvo priimtas, nes pritrūko balsų.

Į neeilinės Seimo sesijos darbotvarkės 2014 m. sausio 21 d. darbų programą buvo įtrauktas ir Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) ir svarstytas 2014 m. sausio 23 d. posėdyje. Pareiškėjai nurodo, kad dėl minėto įstatymo projekto XIIP-1092(2) siūlyta daryti pertrauką, taip pat išbraukti iš darbotvarkės, tačiau jis liko. Už minėtą projektą balsavo 72, prieš – 1, susilaikė 4, todėl Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas buvo priimtas.

Pareiškėjų manymu, skundas dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Seimo veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos. Pažymi, jog turtinę žalą jie kildina ir iš to, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2014-01-23 įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015-01-01, o taip pat ir vėlesnės redakcijos, kuriose įtvirtintas analogiškas reguliavimas) prieštarauja Konstitucijai. Tam, kad nustatyti neteisėtus Seimo veiksmus, būtina įvertinti aptariamo įstatymo normos teisėtumą.

Pareiškėjų įsitikinimu, šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl prašo teismo sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti aptariamo įstatymo atitiktį Konstitucijos normoms ir principams.

Pripažinus, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjų nuomone, būtų pagrindas konstatuoti CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas. Pareiškėjų manymu, Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) direktyvos 401 straipsniui ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 1 daliai bei 107 straipsnio 1 daliai taip pat pagrindžia neteisėtų veiksmų buvimą. Pareiškėjų manymu, vadovaudamiesi neteisėta įstatymo norma, jie mokėjo privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. pareiškėja UAB „Balmurė“ deklaravo ir sumokėjo 26 945 Eur, „Forestus“ – 33 851 Eur, M. R. MB (ankstesnis pavadinimas – M. R. IĮ) – 5 773 Eur, UAB „Saleninkų karjeras“ – 44 140 Eur, MB „Vitelma“ (ankstesnis pavadinimas – IĮ Vitelma) – 23 578 Eur, UAB „Žemaitijos medis“ – 49 278 Eur, „Enila“ – 53 318 Eur, „Platelių šilas“ – 16 879 Eur, M. R. – 13 878 Eur, M. Š. – 57 512 Eur, V. B. – 7 536 Eur. Skunde pareiškėjai daro išvadą, kad šiuo atveju turėjo išlaidų, kurios pripažintinos jų nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjų patirta turtinė žala susijusi priežastiniu ryšiu su Seimo neteisėtais veiksmais. Pareiškėjai konstatuoja, kad šiuo atveju yra sąlygų visuma valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Skunde nurodo, kad vėlesnėse Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcijose taip pat išliko nuostata, kad miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, kuri prieštarauja Konstitucijai.

Dėl prieštaravimo Konstitucijai pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį

Pareiškėjai skunde nurodo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatytas mokestis. Seimo nario A.Salamakino užregistruotame pasiūlyme nurodyta, kokių buvo siekiama tikslų. Atsižvelgiant į pastaruosius, pažymi, kad pasirinkta priemonė – privačių miškų savininkams privalomųjų 5 procentų atskaitymų į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nustatymas akivaizdžiai neatitinka proporcingumo principo.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pareiga miško naudotojams sutvarkyti miško plotus, kurie buvo sudarkyti naudojant mišką, Miškų įstatyme numatytos (atitinkamai 9 straipsnio 3 dalis ir 12 straipsnio 2 dalis) ir tuo metu, kai 7 straipsnio 2 dalyje (2014-01-23 įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015-01-01) buvo įtvirtintas šiuo atveju ginčijamas teisinis reguliavimas. Pareiškėjai akcentuoja, kad Miškų įstatyme dar iki ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo jau buvo numatytos priemonės, skirtos užtikrinti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą, remontą, todėl privalomųjų 5 procentų atskaitymų į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nustatymas, pareiškėjų nuomone, akivaizdžiai neproporcingas siektam tikslui.

Pažymi, kad šiuo atveju privačių miškų savininkams Miškų įstatyme išliko ir pareiga atlikti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą bei remontą, savininkai mokėjo į valstybės biudžetą akcizą už kurą, mokesčius už krovinines transporto priemones ir pan., o iš šių mokesčių buvo formuojamos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos, iš kurių atitinkama dalis skiriama vietiniams keliams (įskaitant miškų kelius). Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį privačių miškų savininkai privalo ne tik patys suremontuoti miško kelius, bet ir mokėti tam skirtus mokesčius, pareiškėjų įsitikinimu, nesuderinamas su konstituciniais teisingumo, protingumo, proporcingumo principais. Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje privačių miškų savininkai (fiziniai asmenys) nuo žaliavinės medienos ir (ar) nenukirsto miško pardavimo taip pat mokėjo ir gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM).

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 7 straipsnio pavadinime kalbama tik apie valstybinio miškų ūkio reguliavimą. Iki ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo galiojęs Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, pagal kurį 5 procentų atskaitymai buvo nustatyti tik valstybinių miškų valdytojams, buvo teisingas, logiškas ir visiškai atitiko miškų urėdijos esmę ir paskirtį.

Pareiškėjai tvirtina, jog buvo teisinga ir logiška, kad miškų urėdijoms buvo nustatyti ir 5 procentų privalomieji atskaitymai, o įtraukus privalomuosius atskaitymus ir privačių miškų savininkams, kurie iš valstybės miško nemokamai (patikėjimo teise) negavo, teisinis reguliavimas, jų manymu, tapo akivaizdžiai iškreiptas.

Skunde pareiškėjai akcentuoja, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu privačių miškų savininkų ir miškų urėdijų padėtį Lietuvos valstybė suvienodino tik tuo aspektu, kad 5 procentų privalomuosius atskaitymus nustatė ir privačių miškų savininkams. Mano, kad visiems miško valdytojams turėjo būti suvienodintos ir sąlygos gauti miško. Įvedus privalomuosius atskaitymus, privačių miškų savininkų galimybės konkuruoti su miškų urėdijomis susilpnėjo, nes privačių miškų savininkų veiklos kaštai dar labiau padidėjo. Pareiškėjai mano, kad ginčijamas nustatytas teisinis reguliavimas savo esme yra miškų urėdijų (valstybės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“) protegavimas ir privačių miškų savininkų žlugdymas, juo silpninamos pastarųjų galimybės sudaryti valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdijai“ konkurencinį spaudimą. Nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nepaisė Konstitucijos normų ir principų, inter alia sąžiningos konkurencijos laisvės, konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbų visų nuosavybės formų miškuose organizavimą ir atlikimą reglamentuoja Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1250, jame numatyti tik prioritetinių miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbai. Pasak pareiškėjų, nors ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo pagrindinis tikslas – užtikrinti miško kelių remontą, tačiau pati miškų urėdija sprendžia, kokius miško kelius remontuoti, o realiai buvo remontuojami pačių miškų urėdijų, bet ne per privačius miškus einantys miško keliai.

Skunde atkreipia dėmesį, jog privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką 2000 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. IX-87 (nuo 2001-01-01) tikslingai buvo nustatyti būtent miškų urėdijoms. Pareiškėjams akivaizdu, kad privalomieji atskaitymai ir toliau turėjo būti taikomi tik miškų urėdijoms, o nustačius juos ir privačių miškų savininkams, teisinis reguliavimas tapo iškreiptas.

Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-59 nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta: „bendrosioms miško ūkio reikmėms tenkinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka valstybės miško įmonėms nustatomi privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką“. Toks siūlymas buvo motyvuojamas tuo, kad miško apmokestinimo tvarka turėtų būti vienoda visiems miškams (ir valstybiniams, ir privatiems), tačiau siūlymui Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, kaip pagrindinis komitetas, nepritarė. Svarstant įstatymo projektą Nr. IXP-59 buvo gautas siūlymas 7 straipsnį papildyti reikalavimu, kad lėšos bendrosioms miškų ūkio reikmėms būtų formuojamos ne vien iš valstybinių miško įmonių, bet ir iš privačių miškų savininkų. Tokiam siūlymui Aplinkos apsaugos komitetas taip pat nepritarė. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad tuo tarpu Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014-01-23 įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015-01-01) ginčijamas teisinis reguliavimas buvo nustatytas paskubomis, įstatymų leidėjui nepaisant ankstesnės savo paties pozicijos, neužtikrinant nuoseklumo ir privačių miškų savininkų teisėtų lūkesčių apsaugos.

Pareiškėjai aiškina, kad nustačius 5 procentų atskaitymus, žymiai sumažėjo medienos tiekimas iš privačių miškų. Jų nuomone, tai – akivaizdus sąžiningos konkurencijos principo pažeidimas ir žala šalies ūkiui. Didėjant privačių miškų veiklos sąnaudoms, miškų ūkyje mažėja darbo vietų, dėl žaliavinės medienos tiekimo nestabilumo verslas nesiryžta investuoti į naujus gamybinius medienos pramonės pajėgumus.

Pareiškėjų nuomone, Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje turėjo būti nustatyti mokesčio mokėjimo terminai, tačiau jie nustatyti Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktuose. Pareiškėjai mano, kad toks teisinis reglamentavimas akivaizdžiai pažeidžia teisės aktų hierarchijos principą. Teisinis reguliavimas, kai įstatyme nenustatytas reikalavimas privalomuosius atskaitymus sumokėti, pareiškėjų nuomone, akivaizdžiai teisiškai ydingas, sudarantis prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui.

Skunde pareiškėjai akcentuoja, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu privalomieji atskaitymai nustatyti nesilaikant konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės aktų hierarchijos principų, pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnį.

Aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 reorganizuotos valstybės įmonės, patvirtinti valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, kuri šiuo metu vykdo 42 urėdijų funkcijas, įstatai. Lietuvos valstybė suteikė miškų urėdijoms konkurencinį pranašumą – nustatydama privačių miškų savininkams privalomuosius atskaitymus. Pareiškėjų įsitikinimu, tai akivaizdžiai nesuderinama su sąžiningos konkurencijos laisve.

Šiuo atveju ūkinės veiklos laisvė, pasak pareiškėjų, ribojama įstatymu, teisinis reguliavimas nėra proporcingas ir būtinas. Pareiškėjai daro išvadą, kad jis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama pareiškėjų teisė į nuosavybę, prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl prieštaravimo Konstitucijai pagal joje nustatytą įstatymų priėmimo tvarką

Skunde pareiškėjai nurodo, kad šiuo atveju suinteresuotiems asmenims nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su projektu, pareikšti nuomonę, pastabas ir pasiūlymus.

Pareiškėjai akcentuoja, kad Vyriausybės aiškinamajame rašte nurodyta, jog projektas neigiamų pasekmių nesukelia, o įstatymo įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. Dėl Seimo nario A.Salamakino pasiūlymo neįvertinta, ar nebus neigiamų pasekmių, kokią įtaką pasiūlymo įgyvendinimas turės verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Pasak pareiškėjų, tokiu būdu, nerengiant atskiro įstatymo projekto, buvo apeitas reikalavimas parengti aiškinamąjį raštą ir jame įvardinti neigiamas pasekmes bei įstatymo įgyvendinimo poveikį verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Tai, pareiškėjų manymu, neatitinka Konstitucijos reikalavimų.

Skunde atkreipia dėmesį, kad Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo priimtas neeilinėje Seimo sesijoje 2014 m. sausio 23 d., neužtikrinant teisėkūros skaidrumo reikalavimų.

Pasak pareiškėjų, šioje byloje kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl, jų nuomone, reikalinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Dėl ES konkurencijos taisyklių

Skunde nurodo, jog Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101–109 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės Europos Sąjungos konkurencijos taisyklės.

Aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 buvo reorganizuotos miškų urėdijos, patvirtinti valstybės įmonės „Valstybinių miškų urėdijos“ įstatai. Ginčijamas teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjų, mažina Lietuvos miško ūkio pramonės investicinį patrauklumą, iškreipia subjektų konkurenciją, gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, turi poveikį Lietuvoje įsisteigusių ūkio subjektų konkurencingumui, lyginant su kitais ES vidaus rinkoje veikiančiais ir tą pačią ekonominę veiklą vykdančiais asmenimis.

Pareiškėjų nuomone, Lietuvos valstybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, neužtikrino sąžiningos konkurencijos. Toks reguliavimas pažeidžia (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalies, 107 straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalies reikalavimus. Siekiant teisinio aiškumo, pareiškėjai prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalį ir (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

Dėl apyvartos mokesčio

Skunde pareiškėjai nurodo, kad pagal Pridėtinės vertė mokesčio (toliau – PVM) direktyvos 401 straipsnį, atsižvelgiant į žodžių junginiu „negali būti laikomi apyvartos mokesčiais“ išreiškiamą neigiamą sąlygos turinį, valstybė narė gali toliau taikyti arba įvesti mokesčius ar rinkliavas su sąlyga, kad jie nebus panašūs į apyvartos mokestį. Nors sąvoka „apyvartos mokestis“ neapibrėžta nei PVM direktyvos 401 straipsnyje, nei jokioje jos nuostatoje, tačiau pažymėtina, kad šis straipsnis iš esmės yra toks pats kaip Šeštosios direktyvos 33 straipsnis.

Tam, kad būtų nustatyta, ar mokestis, rinkliava ar mokėjimas yra apyvartos mokestis, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 401 straipsnį, reikia įvertinti, ar jis galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos veikimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas ir komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai, kaip yra apmokestinami PVM. Tas pats taikytina PVM direktyvos 401 straipsniui.

Šiuo atveju, pasak pareiškėjų, Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti ir gamtotvarkos priemonėms miškuose įgyvendinti Vyriausybės nustatyta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką . Siekiant išvengti bendros PVM sistemos tikslams prieštaraujančių rezultatų, aptariamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto mokesčio ir PVM požymiai turi būti lyginami atsižvelgiant į šį tikslą. Pareiškėjų manymu, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pareigą bet kuriuo momentu užtikrinti bendros PVM sistemos neutralumą. Prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas tokio mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

priteisti turtinei žalai atlyginti UAB „Balmurei“ – 26 945 Eur, „Enilai“ – 53 318 Eur, „Forestus“ – 33 851 Eur, „Platelių šilas“ – 16 879 Eur, „Saleninkų karjerui“ – 44 140 Eur, „Žemaitijos medis“ – 49 278 Eur, M. R. MB – 5 773 Eur, MB „Vitelmai“ – 23 578 Eur, M. R. – 13 878 Eur, M. Š. – 57 512 Eur, V. B. – 7 536 Eur.

Pareiškėjų atstovas palaikė skundo reikalavimus. Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad privačių miškų savininkai kelia klausimą, kodėl jie turi išlaikyti valstybės įmonę „Valstybinių miškų urėdiją“ ir remontuoti kelius savo lėšomis. Pastaroji įmonė gauna lėšas tiek iš urėdijų, tiek iš privačių miškų savininkų, kurie dar turi mokėti kelių mokestį už komercines transporto priemones, akcizo mokestį, įsigydami kurą. Pasak atstovo, Konstitucijai prieštarauja įstatymo priėmimo tvarka, pažeidžia 250 privačių miškų savininkų, kuriems nustatyta mokesčio našta, interesus. Tą pačią veiklą vykdantiems subjektams nustatytos nelygiavertės padėtys.

Atstovas paaiškino, kad pareiškėjai patyrė žalą, nes vadovavosi įstatymu ir mokėjo nustatytus mokesčius nuo 2015 m. sausio 1 d. Jie nesiekia pasipelnyti, kreipėsi į teismą dėl per paskutinius trejus metus sumokėtų mokesčių, kuriuos prilygina patirtai žalai.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, nesutinka su skundu.

Atsiliepime dėl pareiškėjų argumento, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, jog bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės įtvirtinta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, prieštarauja Konstitucijai, atsakovės atstovas aiškina, kad jis nepagrįstas, kadangi skunde minimi neatitikimai privalo būti konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsiliepime pažymi, jog ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi aptariamo įstatymo nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma vieninteliu pakankamu pagrindu atsirasti Lietuvos valstybės prievolei dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjų argumentai bei teiginiai, jog vien tik ginčijamo Seimo priimto įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai leistų konstatuoti neteisėtų veiksmų pagal CK. 6.271 straipsnį egzistavimą, atsakovės atstovo nuomone, yra nepagrįsti. Pažymi, jog pareiškėjai nenurodo kitokių Seimo neteisėtų veiksmų ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo grindžia vienintele prielaida, jog teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.

Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį

Atsiliepime nurodo, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu užtikrinamas bendrųjų miško ūkio reikmių ir gamtotvarkos priemonių miškuose finansavimas. Atsakovės atstovui akivaizdu, jog miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti reikalingos lėšos ne tik miško žemės sistemų priežiūros darbams, bet ir įvairioms kitoms priemonėms, išvardintoms Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje; miško žemės sistemos sausinimo sistemų priežiūros darbai – tik viena iš miškų priežiūros sistemos, kuriai reikalingas finansavimas, dalių. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas, priešingai negu teigiama pareiškėjų skunde, ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą nustatyti miškų priežiūros sistemai išlaikyti reikalingus lėšų šaltinius, todėl skunde išdėstyti argumentai dėl teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkančio teisinio reguliavimo, atsakovės atstovo nuomone, laikytini nepagrįstais.

Atsiliepime nurodyta, jog valstybinių miškų valdytojai moka ne tik 5 procentų privalomuosius atskaitymus pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 10 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Atsižvelgus į tai, kad valstybinių miškų valdytojai privalo mokėti 15 procentų atskaitymus už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, nepagrįstais laikytini skunde išdėstyti argumentai apie išskirtinę valstybinių miškų valdytojų padėtį. Pasak atsakovės atstovo, įvertinus kompleksinį ginčijamų atskaitymų reguliavimą, galima daryti išvadas, kad būtent valstybinių miškų valdytojai yra blogesnėje padėtyje, nes jiems nustatyti 15 procentų, o privačių miškų savininkams – tik 5 procentų dydžio atskaitymai.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vyriausybė, vadovaudamasi Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 2002 m. rugpjūčio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 1229 „Dėl Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame ir nustatė privalomųjų atskaitymų sumokėjimo terminą, todėl laiko, jog mokesčio sumokėjimo terminą nustačius Miškų įstatymo lydimajame teisės akte, teisės aktų hierarchijos principas nebuvo pažeistas.

Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai pagal joje nustatytą įstatymų priėmimo tvarką

Su pareiškėjų skunde nurodytais teiginiais, jog priimant ginčijamą Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytos procedūros, nes su ginčijamo reguliavimo projektu (Seimo nario pasiūlymu) nebuvo galima susipažinti, pateikti pastabų, nes iš karto buvo apsvarstytas pagrindiniame Seimo komitete, atsakovės atstovas nesutinka. Atkreipia dėmesį, kad pasiūlymo apsvarstymo data nenulemia kitų suinteresuotų asmenų galimybių pateikti savo pastabų ar siūlymų. Aiškina, kad Seime buvo gautos privačių miškų savininkus vienijančių organizacijų pozicijos dėl siūlomo teisinio reguliavimo, vienos iš šių jų argumentai buvo apsvarstyti pagrindinio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje. Atsiliepime nurodo, kad tapačius siūlymus teikė kiti Seimo nariai, kurių pasiūlymai taip pat buvo apsvarstyti, tačiau jiems nepritarta. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pritarė Seimo nario pasiūlymui dėl privalomų atskaitymų nustatymo privačių miškų savininkams, tačiau įvertindamas Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarime Nr. 1208 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nr. XIIP-1092(2)“ pateiktą poziciją projekte nustatė vėlesnį šių nuostatų įsigaliojimo terminą – 2015 m. sausio 1 d.

Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, jog Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos, patvirtintos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 „Dėl Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos patvirtinimo“, 7.6.3 punkte buvo numatyta į bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimą papildomai įtraukti atskaitymus iš privačių miškų ūkio ir ne miškų urėdijų valdomų valstybinių miškų ūkio medienos pardavimo pajamų. Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte reg. Nr. XIIP-1092 buvo siūloma įgyvendinti tik dalį Vyriausybės patvirtintos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos 7.6.3 priemonių, o Seimo nario A. Salamakinas pasiūlė įgyvendinti numatytą priemonę visa apimtimi. Pažymi, jog pareiškėjų skunde pateikti argumentai, kad Seimo nario pasiūlymas negalėjo būti svarstomas kaip nesusijęs su Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1092, yra nepagrįsti dėl to, kad projekte buvo teikiamas siūlymas nustatyti platesnį ratą subjektų, kurie turėtų prievolę mokėti atskaitymus, siūlyta dar labiau praplėsti šių subjektų ratą. Atsiliepime pabrėžia, jog atsižvelgus į tai, kad ginčijamos nuostatos iš esmės paremtos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programa, atmestini pareiškėjų argumentai dėl teisinio reguliavimo analizės nebuvimo.

Atsakovės atstovas sutinka, kad pareiškėjų skunde teisingai nurodoma, jog Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIP-1092(2) nebuvo įtrauktas į Seimo neeilinės sesijos, inicijuotos Seimo narių grupės, darbų programą. Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. sausio 21 d. buvo gauta tos pačios Seimo narių grupės iniciatyva. Pastarieji pateikė papildomai svarstytinus klausimus ir į Seimo statuto 86 straipsnio 4 dalies bei 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl laiko, jog klausimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. XlI-758 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos“ pakeitimo buvo svarstomas laikantis Seimo statuto nustatytų reikalavimų ir procedūrų. Atsakovės atstovas nurodo, kad skundo argumentai dėl Seimo statuto procedūrų pažeidimo nepagrįsti.

Dėl Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių

Atsakovės atstovas akcentuoja, kad pareiškėjai, skunde nurodydami, jog ginčijamu reguliavimu pažeistos konkurencijos taisyklės, remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir motyvuodami ginčijamo teisinio reguliavimo neatitikimą Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai (dėl sąžiningos konkurencijos laisvės). Skunde nepateikia papildomų argumentų, todėl atsiliepime atsakovės atstovas taip pat papildomai nepasisako.

Dėl apyvartos mokesčio

Pareiškėjų skunde išdėstyta pozicija ir argumentai dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, atsakovės atstovo manymu, yra nepagrįsti. Atsiliepime akcentuoja, kad jų pačių skunde cituojamoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodoma, kad nesant nors vieno esminio pridėtinės vertės mokesčio požymio, pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 401 straipsnį nedraudžiama nustatyti ir taikyti atitinkamų mokesčių.

Pareiškėjai skunde nenurodo, kaip ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti atskaitymai atitinka visus esminius PVM požymius, nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Pažymi, jog nustatyti atskaitymai šių požymių neatitinka, nes nėra bendrasis mokestis už prekes ar paslaugas, taip pat nėra mokami kiekvienu gamybos ir paskirstymo etapu ir ankstesniais etapais sumokėtų atskaitymų negalima atskaityti.

Atsiliepime pažymi, jog 2015 m. gruodžio 21 d. Europos Parlamento narys B. Ropė Europos Komisijai pateikė oficialų klausimą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikimo 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/U2/EB dėl PVM bendros sistemos 401 straipsnio nuostatoms (klausimo Nr. E-016020/2015 (https://www.europarl.europa.eu/docco/document/E-8-2015-016020 LT.html). Europos Komisijos vardu 2016 m. vasario 17 d. buvo pateiktas atsakymas, kad apskųstas teisinis reguliavimas neturi esminių PVM požymių (https://www.europarl.curopa.cu/doceo/document/E-8-2015-016020-ASW LT.html).

Pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos priteisimo ir šiuos reikalavimus pagrindžiantys teisiniai argumentai ir prašymai kreiptis dėl ginčijamo teisinio reguliavimo į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, atsakovės atstovo tvirtinimu, yra nepagrįsti.

Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės įgalioto atstovo atstovė nurodė, jog nepripažįsta pareiškėjų reikalavimų, prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog subjektai atsiduria skirtingose padėtyse. Pabrėžė, jog valstybinių miškų valdytojai moka žymiai didesnius atskaitymus nei privačių miškų savininkai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Išklausius šalių atstovų paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilo dėl pareiškėjų įsitikinimu padarytos žalos, Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) priėmus jų teises pažeidžiantį teisės aktą. Pareiškėjų įsitikinimu, Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014-01-23 įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015-01-01, o taip pat ir vėlesnėse redakcijose) nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja LR Konstitucijai, Europos Sąjungos teisei, todėl yra neteisėtas.

Pagal LR Konstituciją Seimas, vykdydamas klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas, įstatymų leidybos ir biudžetinę funkcijas, gali nustatyti valstybinės politikos įvairiose gyvenimo srityse prioritetus ir jų įgyvendinimo būdus, inter alia, jiems gyvendinti būtinų valstybės lėšų šaltinius ir iš šių šaltinių finansuojamas reikmes.

Nustatyta, kad Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė Miškų įstatymą, kuris 2001 m. balandžio 10 d. šio įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija, po to dar ne kartą buvo keičiamas ir papildomas.

Seimas 2014 m. sausio 23 d. Miškų įstatymo Nr. I-671 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-761 7 straipsnio 2 dalį išdėstė taip: ,,Bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti (miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui), informacijai apie miškus viešinti, Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų vykdomoms programoms miškų ūkio srityje bei kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti). Lėšas administruoja ir jų naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija“. Ši redakcija įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.

Ankstesnėje 2013 m. birželio 18 d. šios straipsnio dalies redakcijoje buvo numatyta, kad „Bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami Vyriausybės patvirtintai specialiajai Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programai finansuoti (miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, miško propagandai organizuoti, miškų ūkį aptarnaujančių organizacijų vykdomoms programoms bei kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti).“

Iki 2014 m. sausio 23 d. aptariamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti buvo numatyti tik valstybinių miškų valdytojams. Nuo 2015 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, tokia prievolė numatyta ir privačių miškų savininkams, tame tarpe ir pareiškėjams.

Tiek skunde, tiek pareiškėjų atstovas teismo posėdyje tvirtino, jog įstatyme įtvirtinus šį reikalavimą, pareiškėjai nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. pildė privalomųjų atskaitymų iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką deklaracijas ir mokėjo mokesčius į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pagal mokesčių administratoriaus nustatytą įmokos kodą, o 2020 m. birželio 10 d. su skundu kreipėsi į teismą, manydami, jog toks teisinis reguliavimas prieštarauja LR Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei.

Aptariamoje teisės normoje visiems miškų valdytojams nustatyti privalomieji atskaitymai ir konkretus jų dydis nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Ginčui aktualiu laikotarpiu Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta tikslinė valstybės biudžeto pajamų paskirtis – „bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti“. Išvardintos sritys, kurioms konkrečiai reikmėms skiriamas finansavimas – tai ,,miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui), informacijai apie miškus viešinti, Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų vykdomoms programoms miškų ūkio srityje bei kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti“. Atkreiptinas dėmesys, jog finansavimas skiriamas nepriklausomai nuo nuosavybės formos, t. y. tiek privačių miškų savininkams, tiek valstybinių miškų valdytojams. Nurodytos reikmės, akivaizdu, būtinos kasdienei miškų priežiūrai ir jų apsaugai.

Pareiškėjai aiškina, jog nustačius jiems 5 procentų privalomuosius atskaitymus siekiant užtikrinti miško kelių ir miško žemės sausinimo sistemos įrenginių priežiūrą ir remontą, pažeistas proporcingumo principas. Savo nuomonę grindžia tuo, kad Miškų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnio 2 dalyje (1994-11-22 įstatymo Nr. I-671 redakcija) jau iki ginčijamo teisinio reguliavimo buvo numatytos priemonės šioms reikmėms. Atkreipia dėmesį, jog privačių miškų savininkai į valstybės biudžetą mokėjo ir akcizą už kurą, mokesčius už krovinines transporto priemones. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį privačių miškų savininkai privalo ne tik patys suremontuoti miško kelius, bet ir mokėti tam skirtus mokesčius, pareiškėjų įsitikinimu, nesuderinamas su konstituciniais teisingumo, protingumo, proporcingumo principais.

Ginčijamoje teisės normoje numatyta, kad privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką yra naudojami tame tarpe ir miško kelių priežiūrai ir taisymui (remontui). Akivaizdu, kad dalis lėšų skiriama ir miškų keliams remontuoti, neišskiriant, kam priklausiančius –privačių miškų savininkams ar valstybinių miškų valdytojams. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog ne tik mokėjo privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą, bet ir patys savo lėšomis remontavo miško kelius. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jie nepagrįstai patyrė papildomas išlaidas patiems sutvarkant miško kelius.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį (2013-06-18 redakcija XII-386 „bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 10 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.“ Taigi, ši nuostata galioja ir šiuo metu. Tai patvirtina, kad valstybinių miškų valdytojams nustatyti didesni privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nei privačių miškų savininkams ir nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeistas proporcingumo principas, nes kaip tik pastariesiems nustatytas mažesnis atskaitymų dydis.

Vyriausybė, vadovaudamasi Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 2002 m. rugpjūčio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 1229 „Dėl Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame ir nustatė privalomųjų atskaitymų sumokėjimo terminą, todėl laikytina, kad mokesčio sumokėjimo terminą nustačius Miškų įstatymo lydimajame teisės akte, teisės aktų hierarchijos principas nebuvo pažeistas.

LR Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 3 d. Nutarimu Nr. KT187-N-15/2020 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų, kuriais reguliuojamas tam tikrų programų, fondų arba institucijų finansavimas, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” tyrė ir LR miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2017 m. liepos 11 d. redakcija), išskyrus nuostatą, kad „Lėšas administruoja ir jų naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija“, atitiktį Konstitucijai.

Sulyginus 2014 m. sausio 23 d. LR miškų įstatymo 7 straipsnio redakciją ir 2017 m. liepos 11 d. šio įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakciją nustatyta, jog jos analogiškos, išskyrus kad nurodyta, jog „atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti.” Taigi, aptariamas straipsnis papildytas nuostata, jog atskaitymus naudoja ir gamtotvarkos priemonėms finansuoti, kurios nebuvo ankstesnėse straipsnio redakcijose. Aptariamas straipsnis nepakito ir LR Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo metu.

LR Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 3 d. Nutarime konstatavo, jog pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytą reglamentavimą „valstybės biudžeto pajamos iš privalomųjų atskaitymų nuo miškų valdytojų pajamų už jų parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką gali būti naudojamos tik pagal šioje dalyje nustatytą paskirtį – bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose.”

LR Konstitucinio Teismo Nutarime pažymėta, kad aptariamas teisinis reguliavimas ,,vertintinas kaip nustatantis valstybinės politikos prioritetui – miškų tvarkymui ir apsaugai – įgyvendinti būtinas reikmes.”

Šio Nutarimo 13 punktu LR Konstitucinis Teismas pripažino, jog LR miškų įstatymo 7 straipsnis 2 dalies (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija; TAR, 2017-07-14, Nr. 12233) nuostata „Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti tiek, kiek pagal ją valstybės biudžeto pajamos iš privalomų atskaitymų nuo miškų valdytojų pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką gali būti naudojamos tik bendrosioms miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonėms miškuose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą, 129 straipsniui, 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu, 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.“

Tai konstatavęs, LR Konstitucinis Teismas netyrė, ar Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija), išskyrus nuostatą „Lėšas administruoja ir jų naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš to darytina išvada, kad LR Konstituciniam Teismui nekilo kitų abejonių dėl aptariamos teisės normos atitikties kitoms LR Konstitucijos nuostatoms, todėl pareiškėjų skunde keliamas reikalavimas kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dar kartą prašant ištirti aptariamo teisinio reguliavimo atitikimą Konstitucijai pripažintinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

Pareiškėjų nuomone, ginčijamas teisinis reglamentavimas nustatytas spontaniškai, visapusiškai neapsvarsčius, neįvertinus galimų teisinių pasekmių. Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo priimtas neeilinėje Seimo sesijoje 2014 m. sausio 23 d., neužtikrinant teisėkūros skaidrumo reikalavimų.

Teismas pažymi, kad LR Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime akcentuota, jog įstatymų projektų svarstymo stadija yra būtina įstatymų leidybos proceso stadija; svarbus jos elementas yra pastabų, pasiūlymų dėl svarstomo įstatymo projekto, jo pataisų, papildymų teikimas (LR Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

Įstatymų projektų svarstymo stadija yra ypač svarbi minėtiems iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylantiems įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, priimamų įstatymų kokybės reikalavimams įgyvendinti. Pažymėtina, kad įstatymų leidybos proceso svarstymo stadijos paskirtis – per ją išsamiai išnagrinėti ir įvertinti Seimui pateiktus įstatymų projektus ir su jais susijusią informaciją, reikšmingą Seimo nariams sprendžiant dėl atitinkamų įstatymų priėmimo, be kita ko, įvertinti visuomenės grupių, suinteresuotų asmenų nuomonę, kitų valstybės ar savivaldybių institucijų, specialių žinių turinčių asmenų nuomonę.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Seimo narys A. Salamakinas pasiūlymą įstatymo projektui užregistravo 2013 m. gruodžio 2 d. Po dviejų dienų projektą svarstė Seimo Aplinkos apsaugos komitetas. Atsakovės atstovė teismo posėdyje patvirtino ir atsiliepime nurodė, jog Seime buvo gauti visuomeninių organizacijų, Seimo narių pasiūlymai ir pastabos. Juos svarstė 2013 m. gruodžio 4 ir 23 d. posėdžiuose, tačiau nepritarė.

Teismas sutinka su atsakovės atstovo pozicija, kad skundo argumentai, jog Seimo nario pasiūlymas negalėjo būti svarstomas kaip nesusijęs su Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1092, nepagrįsti dėl to, kad projekte buvo teikiamas siūlymas nustatyti platesnį ratą subjektų, turinčių prievolę mokėti atskaitymus, siūlyta dar labiau praplėsti šių subjektų ratą. Nustačius, kad ginčijamos nuostatos paremtos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programa, atmestini pareiškėjų argumentai, jog nėra teisinio reguliavimo analizės.

Pareiškėjai aiškina, jog nebuvo galimybės pateikti pastabas dėl Seime skubos tvarka svarstyto įstatymo pakeitimo, tačiau patys su skundu pateikė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidento 2013 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 12-12/01 LR ministrui pirmininkui. Jame siūlė pritarti Seimo narių E. Masiulio, G. S., R. Šimašiaus, E. Gentvilo pasiūlymui išbraukti iš Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pataisų projekto XIIP-1092(2) Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pasiūlytą pataisą dėl naujo mokesčio įvedimo miškų savininkams (skundo 14 priedas). Taip pat pridėjo Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ 2013 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. SK/2013-2 (skundo 13 priedas) Lietuvos verslo konfederacijos 2013 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 252/1213AAr (skundo 12 priedas), kuriais pastarosios kreipėsi į LR Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką, LR aplinkos, žemės ūkio ministrus, LR Seimo Aplinkos apsaugos ir Kaimo reikalų komitetų pirmininkus dėl šioje byloje aptariamo Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto. Nurodė, jog nepritaria Miškų įstatymo pataisoms XIIP-1092(2), nepritarti pataisai prašė ir Seimo narių.

Nurodyti faktai patvirtina, kad visuomeninės organizacijos turėjo galimybę pareikšti nuomonę dėl ginčijamos įstatymo normos ir ją pateikė, tačiau į jų siūlymus Seimas neatsižvelgė.

Eilinėje Seimo sesijoje ginčijamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pataisa nebuvo priimta.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2013 m. gruodžio 23 d. 58 Seimo nariai Seimo pirmininkui pasiūlė nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 23 d. sušaukti neeilinę sesiją, pridėjo siūlomų svarstyti klausimų sąrašą (atsiliepimo 2–5 priedai). Seimo pirmininkė, atsižvelgdama į šį siūlymą, 2014 m. sausio 7 d. Potvarkiu sušaukė Seimo neeilinę sesiją 2014 m. sausio 21–23 dienomis (atsiliepimo 1 priedas).

LR Seimo 2014 m. sausio 21 d. Nutarimu Nr. XIIP-1456 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. sausio 21 d. Nutarimo Nr. XII-758 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos“ pakeitimo (atsiliepimo 6–7 priedai) papildyta Seimo neeilinės sesijos darbų programa papildyta 36–46 punktais, vienas iš jų – XIIP-1092(2) Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo svarstymas.

58 Seimo nariai 2014 m. sausio 21 d. pateikė pasiūlymą „Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos projektui Nr. XIIP-1449“ (atsiliepimo 8–10 priedai). Prašė į neeilinės sesijos darbų programos projektą įtraukti dar 11 įstatymų projektų. Analogišką prašymą pateikė ir Seimo narys R. S..

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes akcentuotina, jog ne mažesnė kaip 1/3 Seimo narių grupė 2014 m. sausio 21 d. pateikė papildomus svarstytinus klausimus neeilinėje sesijoje, todėl pagal Seimo Statuto 86 straipsnio 4 dalį jie buvo įtraukti į darbotvarkę ir svarstyti. Pareiškėjų ginčijamas įstatymo projektas taip pat buvo svarstomas su kitais pateiktais projektais, todėl negalima vienareikšmiškai daryti išvados, kad jis buvo svarstytas skubos tvarka ar skirtas išskirtinis dėmesys. Išstudijavus Seimo Statutą, teismas nenustatė, kad būtų pažeisti šio akto 86 straipsnio reikalavimai. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjų skundo argumentai, jog buvo pažeistos Seimo Statuto procedūros, yra nepagrįsti.

Pareiškėjai prašo kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, išaiškinti, ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas tokio mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas. Pareiškėjų manymu, nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 1 daliai bei 107 straipsnio 1 daliai taip pat pagrindžia neteisėtų veiksmų buvimą.

Pareiškėjų manymu, toks reguliavimas pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 106 straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalies, 107 straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalies reikalavimus. Siekiant teisinio aiškumo, pareiškėjai prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalį ir (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

Tam, kad būtų nustatyta, ar mokestis, rinkliava ar mokėjimas yra apyvartos mokestis, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 401 straipsnį, reikia įvertinti, ar jis galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos veikimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas ir komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai, kaip yra apmokestinami PVM. Tas pats taikytina PVM direktyvos 401 straipsniui.

Pareiškėjų manymu, ypatingas dėmesys atkreiptinas į pareigą užtikrinti bendros PVM sistemos neutralumą. Prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

Pareiškėjų skunde išdėstyta pozicija ir argumentai dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, atsakovės atstovo manymu, yra nepagrįsti.

Pareiškėjai skunde cituoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje akcentuota, kad nesant nors vieno esminio pridėtinės vertės mokesčio požymio, pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 401 straipsnį nedraudžiama nustatyti ir taikyti atitinkamų mokesčių. Pareiškėjai skunde nenurodo, kaip nustatyti atskaitymai atitinka visus esminius PVM požymius. Teismas sutinka su atsakovės atstovo pozicija, kad nustatyti atskaitymai šių požymių neatitinka, nes nėra bendrasis mokestis už prekes ar paslaugas, nemokami kiekvienu gamybos ir paskirstymo etapu, o ankstesniais etapais sumokėtų atskaitymų negalima atskaityti.

Susipažinus su Europos Parlamento nario B. R. 2015 m. gruodžio 21 d. Europos Komisijai pateiktu oficialiu klausimu E-016020/2015 dėl šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitikimo 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/U2/EB dėl PVM bendros sistemos 401 straipsnio nuostatoms, nustatyta, jog jis aiškinosi dėl valstybės narės nustatyto mokesčio, ,,kuris yra panašus į akcizo mokestį pobūdžio“. Europos Parlemento narys nurodė, jog jam kilo abejonių dėl mokesčio ,,atitikties sąžiningos konkurencijos principams.“ B. Ropė teiravosi, kaip Komisija vertina mokesčio atitiktį esminiam visų mokesčių mokėtojų lygybės principui kalbant apie nediskriminavimą kitų verslo subjektų atžvilgiu ir jo panašumą į akcizo mokestį. Ar nustatytas pirmiau minėtas mokestis atitinka Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnį ir kitas Bendrijos teisyno nuostatas.

Komisija 2016 m. vasario 17 d. pateiktame atsakyme E-016020/2015(ASW) nurodė, jog

,,medienos apmokestinimas ES mastu nėra suderintas, valstybės narės iš principo turi teisę pačios nustatyti konkrečius mokesčius už šiuos produktus. ES akcizo mokesčio direktyvos valstybėms narėms nedraudžia nustatyti konkrečių mokesčių už prekes, išskyrus apdorotą tabaką, alkoholį, energetikos produktus ir elektrą.

Dėl tokių mokesčių taikymo negali atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų ir negali būti diskriminuojami produktai iš kitų valstybių.“

Taigi, Europos Komisijos atsakymas patvirtina, kad valstybė narė gali pati nustatyti mokesčius už medienos produktus, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 4 skyriaus „Kiti mokesčiai ir rinkliavos“ 401 straipsnyje numatyta, jog ,,Nepažeidžiant kitų Bendrijos teisės nuostatų, ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms toliau taikyti ar įvesti mokesčius draudimo sutartims, lažyboms ir azartiniams žaidimams, akcizo mokesčius, žyminius mokesčius arba, platesne prasme, bet kokius mokesčius ar rinkliavas, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais, tačiau surenkant tuos mokesčius ar rinkliavas prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.“

Apibendrinant Europos Komisijos atsakymą Europos Parlemento nariui, Tarybos Direktyvos 401 straipsnio turinį, teismui nekyla abejonių, kad valstybėms narėms nenustatytas draudimas nustatyti mokesčius, tame tarpe ir šioje byloje ginčijamą privalomą atskaitymą. Išstudijavus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, akivaizdu, kad nesant nors vieno esminio pridėtinės vertės mokesčio požymio, pagal aptartos Tarybos direktyvos 401 straipsnį nedraudžiama nustatyti ir taikyti atitinkamų mokesčių. Teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

Teismui taip pat nekilo abejonių, ar skunde ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia SESV ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 2012/C326/01 VII antraštės dalies ,,Konkurencijos taisyklės“ 1 skirsnio ,,Įmonėms taikomos taisyklės“ 106 straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalies, 107 straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjai neįrodė, o teismas nenustatė, kad ginčo atveju buvo iškraipyta ar galėjo būti iškraipyta konkurencija, palaikant tam tikras įmones, todėl skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Teismui šiuo atveju nekilo abejonių dėl nacionalinės teisės akto atitikties Europos Sąjungos teisei, todėl netenkintinas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalį ir (duomenys neskelbtini) straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad Seimo priimtas ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidė pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktų, skundas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.)

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių ,,Balmurė“, ,,Enila“, ,,Forestus“, ,,Platelių šilas“, ,,Saleninkų karjeras“, ,,Vitelma“, ,,Žemaitijos medis“, M. R. mažosios bendrijos, V. B., R. K., M. R., M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.