Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. R. ir A. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. R. (P. R. ) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 str. 1 d., ir nubaustas 200 MGL dydžio (25 000 Lt) bauda.

P. R. į bausmę įskaitytos 55 kardomojo kalinimo dienos nuo 2002 m. birželio 2 d. iki 2002 m. liepos 25 d., skaičiuojant vieną laisvės atėmimo dieną už dviejų MGL dydžio baudą, ir galutinė bausmė paskirta 90 MGL dydžio (11 250 Lt) bauda;

A. U. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 d., 228 str. 1 d., ir nubausta:

pagal BK 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 d. – 150 MGL dydžio (18 750 Lt) bauda;

pagal BK 228 str. 1 d. – 50 MGL dydžio (6 250 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 150 MGL dydžio (18 750 Lt) bauda.

A. U. į paskirtą bausmę įskaitytos 53 kardomojo kalinimo dienos nuo 2002 m. birželio 3 d. iki 2002 m. liepos 25 d., skaičiuojant vieną laisvės atėmimo dieną už dviejų MGL dydžio baudą, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 44 MGL dydžio (5 500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2, 3 p., kontrabandos dalykas, kurio vertė 448 681,60 Lt, transporto priemonė, panaudota kontrabandos dalykui gabenti – automobilis ,,Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei P. R. telefonas konfiskuoti.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. J. nuteista pagal BK 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 d., 228 str. 1 d., o N. V. (N. V. ) ir R. Č. pagal BK 199 str. 1 d. išteisinti neįrodžius jų dalyvavimo padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

P. R. ir A. U. pripažinti kaltais bei nuteisti už tai, kad P. R., valstybės tarnautojoms Vilniaus teritorinės muitinės Adutiškio kelio posto vyresniajai inspektorei A. U. ir inspektorei M. J. iš anksto pažadėjus per muitinės Adutiškio kelio postą leisti įvežti krovinį be muitinės kontrolės, 2002 m. gegužės 31 d., 22.50-23.10 val., automobiliais ,,Mercedes-Benz 608“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu paties P. R., ,,Iveco 35-10“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. Č., ir ,,Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu N. V., per Vilniaus teritorinės muitinės Adutiškio kelio postą (Švenčionių r., Adutiškio mstl.), žinant ir piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi valstybės tarnautojoms A. U. bei M. J., sudariusioms sąlygas išvengti muitinės kontrolės, kontrabandos būdu iš Baltarusijos į Lietuvą įvežė įvairių prekių: automobilių atsarginių dalių, medikamentų, asmens higienos, kosmetikos prekių, alkoholinių gėrimų, cigarečių, avalynės, drabužių, žvejybos reikmenų, maisto produktų, kompaktinių plokštelių, benzino, iš viso prekių už 448 681,60 Lt. Be muitinio patikrinimo praleidusios kontrabandinį krovinį, savo nusikalstamais veiksmais pažeminusios valstybės autoritetą ir diskreditavusios Lietuvos muitinės tarnautojo vardą, A. U. bei M. J. padarė valstybei didelės žalos.

Nuteistasis P. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba nuosprendį pakeisti: sumažinti paskirtos baudos dydį ir nustatyti ilgesnį jos sumokėjimo terminą. Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nekokybiškai, šališkai. Nebuvo nustatyta, kokios prekės įvežtos iš Baltarusijos, o kokios pakrautos Lietuvoje; kokiu būdu pas apeliantą atsirado automobilio ,,Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentai; iš kur jis gavo šį automobilį, nes pagal įgaliojimą juo naudojosi R. Š., kuris net nebuvo nurodytas liudytojų sąraše.

Teismas, vertindamas įrodymus, taip pat buvo šališkas, nes apelianto, kitų nuteistųjų bei liudytojų A. Č., D. K. parodymus vertino kritiškai, o kitų liudytojų parodymuose nekreipė dėmesio į tai, kas galėtų kelti abejones dėl apelianto kaltės. Jis nuo pat pirmos apklausos neigė savo kaltę ir įrodinėjo, kad nedarė jam inkriminuoto nusikaltimo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nesutapimus ir ginčytinus faktus kvalifikavo kaip kaltės įrodymus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nurodė, jog apelianto parodymai nenuoseklūs, tačiau neatsižvelgė, kad jis pirmą kartą gyvenime patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, todėl buvo labai pasimetęs ir tikėjosi, jog po A. G. apklausos bus nustatyta visa tiesa, tačiau ji net nebuvo nurodyta kviečiamų į teismą liudytojų sąraše. Jis nuosekliai parodė, kad atvežtos iš Baltarusijos prekės buvo deklaruotos, visi mokesčiai sumokėti. Šį faktą įrodo sulaikymo metu iš jo paimta deklaracija bei kvitas. Dalis prekių A. G. prašymu buvo pakrautos jau Lietuvoje. Visi pareigūnai, apklausti kaip liudytojai, galėjo tik patvirtinti faktą, jog automobiliai įvažiavo į Lietuvą, o vėliau su kroviniu buvo sulaikyti. Apklausus visus pareigūnus kyla abejonių, ar iš tikrųjų buvo gauta informacija, apie kurią jie kalbėjo. Pats pareigūnų paskirstymas į grupes ir jų veiksmai neturi logikos. Jeigu buvo laukiami būtent šie trys automobiliai, kodėl, pasak liudytojų V. B. ir I. Š., mašinoms išvažiavus iš posto, jie dar apie pusvalandį buvo pasaloje. Panašu, kad laukė kitų automobilių. Susidaro įspūdis, jog tai buvo arba profilaktinis reidas, arba automobiliai sustabdyti po to, kai kažkas pranešė apie prekių krovimą naktį Adutiškio miestelio aikštėje. To, kad operacijoje dalyvavo L. L., liudytojai A. J. ir S. J. ikiteisminio tyrimo metu net nepaminėjo. Nuosprendyje nurodoma, jog liudytojai, policijos pareigūnai A. J. ir S. J., Adutiškio miestelyje buvo pasislėpę tokioje vietoje, iš kurios galėjo stebėti visas miestelio sankryžas. Tačiau toliau teismas nurodė liudytojus parodžius, kad iš savo stebėjimo vietos jie nematė Adutiškio aikštės, tačiau būtent per aikštę galima išvažiuoti kitais keliais. Jeigu automobiliai ten pasuktų, vargu ar pareigūnai galėtų nustatyti, kur jie išvažiavo. Be to, liudytojai parodė, jog matomumas buvo blogas, jie stebėjo nedidelę kelio atkarpą. Taip pat teismas nurodė, kad iš L. L. stebimos vietos matėsi miestelio aikštė. Tačiau teisme jis parodė, jog matomumas buvo blogas, jis net negalėjo matyti automobilių, tik girdėjo garsus. Dar labiau nesuprantamas policijos pareigūnų A. G., R. S. ir I. L. elgesys. Jeigu jie žinojo, kad kontrabandinį krovinį gabens trys automobiliai, neaišku, kokiu būdu jie trise, vienas iš kurių turėjo vairuoti tarnybinį automobilį, tikėjosi sulaikyti ir pristatyti į užkardą tris automobilius, nors stebėjimui pakanka po vieną pareigūną. Apelianto nuomone, nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų negalėjo stebėti aikštės, kur buvo pakrauta dalis prekių. Be to, iš visų liudytojų parodymų matyti, jog taip vadinamos operacijos metu niekas nestebėjo laiko. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl nurodytas būtent tas laikas, kuris užfiksuotas apklausų protokoluose.

Liudytojai I. L., A. G., R. S. patvirtino, kad 2002 m. gegužės 31 d. sulaikant iš apelianto buvo paimta keleivio deklaracija, importo deklaracija ir muitinėje išduotas kvitas dėl mokesčių sumokėjimo. Nuosprendyje nurodyta liudytoją R. S. parodžius, kad asmens kratos metu minėti dokumentai buvo pas apeliantą rasti. Teismas pats sau prieštarauja teigdamas, jog „įrodymų viseto analizė paneigia pasienio pareigūno R. S. asmens apžiūros protokole nurodytą aplinkybę, kad šio ikiteisminio tyrimo veiksmo metu pas P. R. buvo rasti minėti dokumentai“. Teismas teigia, jog šie ir kiti liudytojai vieningai nurodė krovinio dokumentus atvežus apelianto žmoną, tačiau teisme liudytojai negalėjo paaiškinti, kas buvo atvežta, kas paėmė dokumentus, jeigu jie buvo atvežti. Visi teigė, kad jiems nieko neatidavė, kažkas tai minėjo, tačiau kas, negalėjo pasakyti. Apelianto žmona pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise ir atsisakė duoti parodymus.

Liudytojas D. K., buvęs Baltarusijos muitininkas, teisme patvirtino, jog kertant Baltarusijos sieną du automobiliai pilnai pakrauti nebuvo, o ,,Mercedes-Benz“ buvo praktiškai tuščias. Tai atitinka apelianto parodymus. Teisme liudytojas A. Č. patvirtino, kad užpildė krovinio importo deklaraciją ir atidavė V. R., o su P. R. nebendravo, tačiau parodė, jog prie užkardo stovėjo automobiliai ir buvo kažkokie vyrai. Kitų automobilių, išskyrus vėliau sulaikytus, poste neužfiksuota. Liudytojas negalėjo nurodyti laiko, kada atvyko į postą. Teismui kėlė abejonių tariamo automobilio ,,Mercedes-Benz“ gedimo išnykimas. Tačiau niekas netikrino automobilio techninės būklės, o gedimas nereiškia, kad jis negalėjo važiuoti. Apie automobilio gedimą savo parodymuose minėjo R. Š. ir A. G. Teismas nurodė N. V. tvirtinus, jog kraunant prekes P. R. bendravo su moterimi vardu Aldona, o ne Dalia, kaip nurodė apeliantas, tačiau N. V. sakė girdėjęs vardą Aldona, o moters, su kuria bendravo apeliantas, vardo nežino. Aldonos vardas galėjo būti minimas, nes ji yra bendra Dalios ir apelianto pažįstama. Teismas analizuoja visų bendravimą telefonu, tačiau nieko nesako apie tai, kad asmenų telefonai paimti asmens kratos metu, pasak pareigūnų, jie negalėjo jais naudotis nuo sulaikymo momento, o paskutiniai pokalbiai užfiksuoti 6.01 val. ir 6.43 val. Vertindamas N. V. bei R. Č. parodymus, teismas kritiškai vertino tik parodymus dėl papildomo prekių pakrovimo Adutiškyje.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus apeliantas mano, jog turi būti išteisintas. Tačiau jei teismas padarytų išvadą, kad jis kaltas dėl inkriminuoto nusikaltimo, prašo apsvarstyti klausimą dėl paskirtos baudos dydžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Nuo tariamo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio paskelbimo byloje praėjo 4 m. ir 6 mėn., todėl galima padaryti pagristą išvadą, jog nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo prarado pavojingumą, todėl jokios bausmės paskyrimas tokiam asmeniui nepasieks įstatymo numatytų tikslų. Inkriminuojamas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, už kurį įstatymas numato nuo 1 iki 300 MGL dydžio baudą. Teismas, paskyręs 200 MGL dydžio baudą, visiškai nesivadovavo bausmės paskyrimo principais ir pagrindais bei neatsižvelgė į apelianto asmenybę, kad jis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra invalidas, jo šeiminė ir turtinė padėtis itin sunki. Dėl to nuosprendyje nurodytas motyvas, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgė tik į didelę kontrabandos dalyko vertę ir mastą, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Paskirdamas žymiai didesnę negu įstatymo numatytas šios bausmės rūšies vidurkis bausmę, teismas pažeidė BK 54, 61 str. nuostatas, kad kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą teismo nuosprendį, BK 41 str. 2 d. įtvirtintą bausmės paskirtį užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Be to, teismas nenustatė paskirtos baudos sumokėjimo termino, o tai reiškia, jog apeliantas ją turi sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tačiau tai yra neįmanoma. Taigi teismas visiškai formaliai apsvarstė bausmės skyrimo klausimą ir, atsižvelgęs į nuteistojo šeiminę bei turtinę padėtį, net nenustatė ilgesnio baudos sumokėjimo termino, nors įstatymas tai teismui leidžia padaryti.

Nuteistoji A. U. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jos nuteisimo panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti. Nurodo, kad nuosprendis dėl jos nuteisimo nepagrįstas ir neteisėtas, jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos pagrįstos tik prielaidomis ir spėjimais, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi tik liudytojų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnų J. D. ir V. Ž. parodymais, o kitų liudytojų, iš jų buvusio Baltarusijos muitininko D. K., parodymus atmetė. Tačiau VSAT pareigūnų parodymų objektyvumu galima suabejoti, vien vertinant jų veiksmus pasienio poste tarnybos metu. Šie pareigūnai, žinodami muitinio tikrinimo taisykles ir patys dalyvaudami apžiūrint automobilius bei, kaip jie teigia, matydami vos ne pilnai juos prikrautus prekių, net nepasidomėjo, kodėl nesprendžiamas klausimas dėl prekių detalaus patikrinimo, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti. Jei tikėti šių liudytojų parodymais, kad, tik išvykus iš pasienio posto visiems trims automobiliams, pasirodė P. R. žmona bei muitinės tarpininkas, tai ši aplinkybė pagrįstai leidžia teigti, jog jie elgėsi priešingai tarnybos interesams, pažeidė įstatymus ar net bendrininkavo darant nusikaltimą. Teismui dėl jų parodymų nekilo abejonių ir nuosprendyje daroma išvada, kad kaip tik šie pareigūnai patikimai parodė, jog P. R. vairuojamas automobilis buvo prikrautas daugiausiai ir taip prigrūstas prekių, kad į jį net nebuvo įmanoma įlipti. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka tikrovės. Teisme liudytojai J. D. ir V. Ž. davė prieštaringus parodymus apie automobiliuose buvusį prekių kiekį. Liudytojas V. Ž., susipainiojęs savo paties parodymuose, jog P. R. vairuojamas automobilis buvo pilnai prikrautas prekių, prisipažino, kad taip sakyti jam patarusi apklausą dariusi VSAT tyrėja. Tačiau, teismui perskaičius jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, jis juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisme patvirtino ir liudytojas J. D. . Iš šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog jie visus tris automobilius tikrino kartu su muitinės pareigūnėmis ir matė, kad jie buvo prikrauti automobilių detalių bei kartoninių dėžių. Apie kitokias prekes jie neminėjo ir tik iš P. R. žodžių žinojo, jog dar buvo avalynės bei galanterijos prekių. Apie prekių pilnus automobilius, išskyrus prieštaringus V. Ž. parodymus dėl P. R. vairuojamo automobilio, jie nieko nesakė. Iš tokių parodymų darytina išvada, kad automobiliuose buvusias prekes buvo galima matyti, prie jų prieiti ir patikrinti. Visa tai patvirtina, jog pagrindinį prekių kiekį sudarė automobilių detalės, o ne kitos prekės, kurios po sulaikymo rastos ir įvertintos kaip pagrindinė krovinio dalis. Tai visiškai atitinka liudytojo D. K. parodymus, kad krovinio pagrindą sudarė automobilių detalės. Beje, 2002 m. birželio 1 d., apie 10.30 val., pasienietis J. D. atvyko pas apeliantę į namus ir atsiprašė, jog pasiaiškinime nurodė, kad automobiliai valstybės sieną kirto pilnai prikrauti. Jis tai paaiškino tuo, jog, kitaip sakęs, būtų atleistas iš darbo.

Nuo pat pirmos apklausos apeliantė nuosekliai tvirtino, kad, iš Baltarusijos atvykus trims automobiliams ir juos apžiūrėjus, nė viename iš jų nebuvo tokio prekių kiekio, kurio negalima būtų apžiūrėti vizualiai ir nustatyti kainų, todėl nebuvo būtinybės atlikti detalaus prekių patikrinimo ir buvo pasirinktas vizualus patikrinimo būdas. Tai neprieštaravo tuo metu galiojusiems teisės aktams ir instrukcijoms. Automobilius ir prekes tikrino kartu su VSAT pareigūnais J. D. bei V. Ž. Visuose trijuose automobiliuose buvusias prekes P. R. pradžioje deklaravo žodžiu, po to M. J. davė užpildyti keleivio deklaraciją. Negalint pritaikyti prekių kainų, importo deklaracijai užpildyti buvo iškviestas muitinės tarpininkas A. Č. Buvo paskaičiuota 8 940 Lt mokesčių. P. R. tokios pinigų sumos neturėjo, todėl iškvietė žmoną, kuri atvykusi sumokėjo muito mokestį ir užpildė keleivio deklaraciją. Muitinio įforminimo pradžia buvo pradėta laiku, tai užfiksuota muitinės procedūrų registracijos žurnale. Teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl keleivio deklaracijoje taisytos surašymo datos paaiškinama tuo, kad ši deklaracija pildyta gegužės 31 d. ir niekaip negalėjo būti pildyta birželio 31 d. Mėnesio skaičių galėjo pataisyti P. R. žmona. Tačiau nusprendus, jog vietoje šio dokumento buvo būtina pildyti importo deklaraciją, jis neteko galios ir į pataisymus nebuvo atkreiptas dėmesys.

Visiškai nepagrįstas nuosprendyje minimas importo deklaracijos Nr. A IMO 097501 surašymo 2002 m. birželio 1 d. laikas. Muitinės tarpininko kompiuteriniu būdu spausdintoje deklaracijoje visur jos spausdinimo data nurodyta 2002 m. gegužės 31 d., todėl dėl šios datos neturi būti jokių abejonių. Dėl apeliantės ranka padarytų įrašų, kuriuose atsispindi deklaracijos surašymo laikas, ji paaiškino, kad sąžiningai suklydo, nes gegužės 31 d., iki 23 val., pasibaigus transporto eismui, ji naudotame spaude iš anksto persuko rytdienos datą, o, atvykus P. R. automobiliams su prekėmis, tai pamiršo ir importo deklaraciją patvirtino tokia data. Šis faktas visiškai patvirtina jos nekaltumą, nes, jei ji iš tiesų būtų bendrininkavusi darant kontrabandą, nebūtų sau leidusi daryti tokių klaidų.

Apeliantė nurodo, jog byloje liko neištirtų aplinkybių: nebuvo nustatytas A. G. vaidmuo; nenustatyta, ar galėjo P. R. įsigyti prekių, kurių vertė apie pusę milijono litų; byloje neginčytinai nepaneigta, kad į Lietuvos muitinės postą automobiliai atvyko būtent su tokiu prekių kiekiu, kuris rastas sulaikymo metu; byloje visiškai nepaneigta, jog pagrindinė prekių dalis galėjo būti papildomai pakrauta, jau kirtus valstybės sieną; byloje visiškai neįrodytas ir niekuo nepagrįstas kaltinimo teiginys, kad apeliantė bei M. J. iš anksto žinojo, jog bus gabenamas privalomas pateikti muitinei krovinys, ir iš anksto pažadėjo šio krovinio gabenimą organizavusiam P. R. pašalinti galimas kliūtis; niekuo nepatvirtinti kaltinimo teiginiai, kad A. U. prekių muitinio patikrinimo metu nekliudomai praleido per valstybės sieną gabenamus daiktus jų nedeklaruojant, nes visa tai patvirtina iš P. R. paimti rašytiniai įrodymai. Byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp A. G., R. Š. ir P. R. parodymų, o iš bylos medžiagos matyti, jog juos siejo dalykiniai ryšiai.

Iš Baltarusijos atvykęs liudytojas D. K. parodė, kad jis atliko P. R. vairuojamo automobilio muitinį tikrinimą bei dalyvavo, apžiūrint kitus du automobilius. Dėl juose gabentų prekių kiekio buvo nuspręsta, jog jos gali būti priskirtos prie asmeninio naudojimo prekių, todėl davė sutikimą jas gabenti neapmuitintas. Tarp Baltarusijos ir Lietuvos pasienio postų kelias gerai matėsi ir nebuvo jokios galimybės pakrauti papildomai prekių į išvažiuojančius automobilius.

Taigi apeliantės bei M. J. parodymai apie prekių kiekį, jų apimtį ir maždaug nustatytą bendrą kainą visiškai atitinka Baltarusijos muitinės vyr. inspektoriaus D. K., kitų Baltarusijoje apklaustų pareigūnų parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo.

Apeliantė taip pat nurodo, kad šioje byloje pažeista jos teisė į gynybą, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 dalyje.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Nuteistųjų P. R. ir A. U. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. R. ir A. U. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir tikrai nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nekokybiškai ir šališkai: neatribotas Baltarusijoje bei Lietuvoje pakrautų į automobilius prekių kiekis; nenustatyta, kaip apeliantas gavo automobilį ,,Mercedes-Benz“ ir jo dokumentus; į liudytojų sąrašą įrašyti ne visi su byla susiję asmenys. Teismas įvertino įrodymus taip pat šališkai.

Tokie skundo motyvai iš esmės yra nepagrįsti.

Galima sutikti su tuo, jog liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas labai paviršutiniškai, jis ir liudytoja A. G. net neįtraukti į teismo posėdyje apklaustinų liudytojų sąrašą, tačiau teisėjų kolegija tai vertina kaip tyrimo neišsamumą, o ne šališkumą.

Tas pat pasakytina dėl šių liudytojų neiškvietimo į pirmosios instancijos teismą, nors teismas ėmėsi pastangų juos iškviesti. Vėlesnė liudytojų apklausa apeliacinės instancijos teisme nepaneigė skundžiamo nuosprendžio argumentų dėl apelianto kaltės.

Ikiteisminiame tyrime negalėjo būti nustatytos prekės, į automobilius pakrautos Adutiškio miestelyje, nes nebuvo jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Teisme pasitvirtino ikiteisminio tyrimo duomenys, kad visos prekės pakrautos Baltarusijoje.

Teisėjo šališkumas yra vienas iš jo nušalinimo pagrindų (BPK 58 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliantas, nei jo gynėja nepasinaudojo šia teise, ir tai rodo, jog bylos nagrinėjimo procese tokio nušalinimo pagrindo jie neįžvelgė.

Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, nereiškia teismo šališkumo. Vertindamas įrodymus teismas laikėsi įstatymo reikalavimų. Teismas pagrįstai nurodė, jog apelianto parodymai nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neįtikina nuteistojo P. R. skundo motyvas, kad tokį parodymų nenuoseklumą sąlygojo jo pasimetimas, kadangi apklausose dalyvavo gynėjai. Taigi pirmosios instancijos teismas ne nesutapimus ir ginčytinus faktus kvalifikavo kaip kaltės įrodymus, o, išanalizavęs įrodymų visetą, kurio dalis yra apeliaciniame skunde minimų liudytojų parodymai, padarė išvadą, jog pasitvirtino apeliantui pareikštas kaltinimas.

Dėl P. R. kaltės

Apeliantas tvirtina, kad iš Baltarusijos įvežtos prekės buvo deklaruotos, už jas sumokėti mokesčiai, o kitos sulaikymo metu automobiliuose rastos prekės buvo pakrautos Lietuvoje.

Šios apelianto versijos nepatvirtina byloje surinkti ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptarti įrodymai.

Teismas turėjo pagrindą nuteistojo parodymus įvertinti kaip nenuoseklius, nelogiškus bei prieštaringus.

Teisme P. R. parodė, jog 2002-05-30 paskambinusi A. G. paprašė ją parvežti iš Baltarusijos, nes sugedo automobilis, o bevažiuojant dar paprašė, kad kitą dieną apeliantas parvairuotų jos sugedusį automobilį ir atvežtų į Lietuvą prekes, kurias Baltarusijoje perduos jos draugė Dalia. 2002-05-31 apeliantas paprašė R. Č. padėti jam atsivežti baldus iš Baltarusijos. Sau baldų neatsivežė, nes jau buvo vėlyvas vakaras ir parduotuvė uždaryta, tačiau degalinėje Baltarusijos teritorijoje laukė žmonės, kurie R. Č. automobilį prikrovė automobilio detalių ,,pilną, net nusėdo nuo sunkaus svorio“. Tuo metu į degalinę atvažiavo N. V. ir taip pat sutiko atvežti į Lietuvą prekes. Jo automobilį prikrovė nepilną. Apelianto automobilis liko tuščias. Baltarusijos muitinėje patikrino automobilius, tačiau krovinio dokumentų nereikėjo, apeliantas jų ir neturėjo. Iš Baltarusijos degalinės apeliantas paskambino žmonai, jog ši į Lietuvos muitinę atvežtų pinigų muitui sumokėti. Mobiliojo ryšio telefono (toliau – MRT) Baltarusijoje jis neturėjo. Prekes reikėjo deklaruoti, nes jų buvo daug. Lietuvos muitinėje žmona jau laukė, apeliantas deklaracijos nepildė, prekių pavadinimus joje surašė žmona. Išvažiuodamas iš pasienio posto turėjo visus dokumentus. Visi trys automobiliai nuvyko į Adutiškį, kur jų jau laukė 14-15 prekeivių ir prekes krovė į P. R. automobilį bei papildomai į kitus du. Pareigūnai sustabdė už Adutiškio, bet krovinio dokumentų neprašė, liepė važiuoti į užkardą. Krovinio dokumentus apeliantas turėjo ir pateikė muitininkams. 2002-05-31 pareigūnai paėmė iš apelianto telefoną.

Teisėjų kolegijos neįtikina apelianto versija, kad jis, turėdamas tikslą atsivežti sau baldus, į Baltarusiją nuvažiavo taip vėlai, jog parduotuvė jau buvo uždaryta. Neįtikinamas atsitiktinumas, kad tuo pačiu metu į tą pačią degalinę Baltarusijoje atvažiavo N. V., kuris sutiko parvežti į Lietuvą svetimą krovinį. Neįtikėtina pati situacija, jog A. G., žinodama, kad jos automobilis sugedęs, ne tik prašys jį parvairuoti į Lietuvą, bet ir parvežti kito žmogaus (Dalios) turimas prekes, neduodama pinigų muito mokesčiui, o apeliantas apsiims muitą (beveik devynis tūkstančius litų) sumokėti pats ir jam pritrūks tik maždaug 100 litų, dėl to skambins žmonai, nors asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo metu pas jį rasta 400 JAV dolerių, 183 litai ir 11 centų (t. 3, b. l. 139).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į trumpai išdėstytuose teisme duotuose P. R. parodymuose esančius prieštaravimus: R. Č. automobilis buvo pilnai prikrautas jau Baltarusijoje, tačiau Adutiškyje į jį dar krovė prekes; Baltarusijoje apeliantas neturėjo krovinio dokumentų, tačiau išvažiuodamas iš Lietuvos pasienio posto turėjo visus dokumentus ir juos pateikė sustabdžiusiems muitininkams, nors šie jų tariamai neprašė (teisėjų kolegija netiki versija, kad krovinio dokumentų neprašė, kadangi operacijos tikslas buvo sulaikyti kontrabandinį krovinį); Baltarusijoje skambino iš degalinės, nes neturėjo savo MRT, tačiau net apeliaciniame skunde pripažįsta, jog sulaikius pareigūnai paėmė iš jo telefoną, išteisintasis N. V. taip pat parodė jam skambinus P. R. ir pasakius užvažiuoti į Adutiškį papildomai pasikrauti.

Teisme duotų P. R. parodymų galutinė versija gerokai skiriasi nuo pirminių.

Pirmoje apklausoje apklaustas kaip liudytojas (t. 3, b. l. 173-174) P. R. parodė, kad Baltarusijoje, Postavų degalinėje, susitiko pažįstamą Aldoną, kuri paprašė parvežti į Lietuvą automobilių dalis ir parfumeriją. Prekės buvo kraunamos į R. Č., su kuriuo važiavo apeliantas, ir atvykusio N. V. automobilius. Aldona žadėjo Lietuvos muitinėje dokumentus įforminti pati, tik apelianto vardu. Iš Postavų Aldona važiavo ,,Mercedes“ markės automobiliu baltarusiškais numeriais, tačiau likus 13 km iki muitinės paliko tą automobilį ir persėdo į kitą ,,Mercedes“ automobilį, kurį vairavo P. R. pažįstamas Raimundas. Prie Lietuvos muitinės Aldona pasakė, jog sutvarkius dokumentus apeliantui reikės važiuoti pastaruoju automobiliu, nes Raimundui reikia grįžti atgal. Automobilio dokumentus gavo iš Raimundo ir persėdo į jo automobilį. Muitinėje jokių pinigų nemokėjo. Aldona buvo sakiusi, kad Adutiškio centre reikės dar pakrauti prekių. Jai pasakius, jog apeliantas gali važiuoti iš pasienio posto, jis nuvažiavo į Adutiškio turgaus aikštę, kur į jo, R. Č. ir N. V. automobilius buvo kraunamos prekės. Tik išvažiavus iš Adutiškio, sustabdė pasienio tarnybos pareigūnai. Apeliantas neturėjo jokių dokumentų gabenamoms prekėms. Kai jį sulaikė, žmona į Adutiškio užkardą atvežė apelianto vardu užpildytą deklaraciją.

Aptariamuose parodymuose apeliantas net neužsiminė apie sugedusį automobilį, kurį Aldona jį prašė parvairuoti į Lietuvą. Akivaizdūs ir kiti esminiai skirtumai dėl kelionės į Lietuvą aplinkybių, Aldonos, Raimundo, Dalios, skambučio žmonai iš degalinės, krovinio dokumentų.

P. R. sulaikius ir apklausus kaip įtariamąjį dėl kontrabandos stambiu mastu (t. 3, b. l. 178-179), atsirado dar viena versija, kad Postavų degalinėje apeliantas nusipirko sau automobilių atsarginių dalių, parfumerijos ir avalynės iš nepažįstamo vyro už 540 JAV dolerių, kuriuos sukrovė į R. Č. ir N. V. automobilius. Baltarusijos muitinėje šių prekių apeliantas nedeklaravo, o Lietuvos – deklaravo, tačiau mokesčiams pritrūko 100 litų, kuriuos atvežė žmona. Ji ir pasirašė deklaraciją, nes apeliantas iš posto išvažiavo anksčiau. Muitinės pareigūnai patikrino visus automobilius, apelianto vairuojamas automobilis ,,Mercedes“ buvo tuščias, jį pakrovė Adutiškyje.

Apeliantas vėlgi neužsiminė, jog Aldona jo paprašė parvairuoti sugedusį automobilį.

Dar vėlesnėje apklausoje (t. 4, b. l. 1-2) P. R. dar kartą pakeitė parodymus, kad Baltarusijoje įsigytas prekes jis Lietuvos muitinėje deklaravo asmeniškai, pats pildė ir pasirašė deklaraciją. Šioje apklausoje jau atsirado parodymai apie muitinės tarpininką. Apeliantas parodė, jog keleivio ir importo deklaracijas jam matant paėmė žmona poste, todėl jis prekių dokumentų neturėjo. Apie sugedusį automobilį taip pat nėra net užuominos.

Praėjus keletui metų (t. 6, b. l. 109-111, 114-115), P. R. parodymai pasipildė naujomis aplinkybėmis: ant lapelio jis surašė vežtas prekes ir po patikrinimo lapelį paliko žmonai kartu su pinigais, kad ji sumokėtų muito mokestį, o pats vyko per valstybės sieną, nes pajuto, jog gęsta automobilis; keleivio deklaracijos pats nepasirašinėjo.

Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pasisakė, kad apelianto parodymai nenuoseklūs.

Tas pat pasakytina apie išteisintųjų N. V. ir R. Č. parodymus.

Teisme jie palaikė nuteistojo P. R. versiją, jog nežino, ar į P. R. vairuojamą automobilį ,,Mercedes-Benz“ Baltarusijoje buvo pakrauta prekių.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas (t. 4, b. l. 103-104) N. V. parodė, kad Baltarusijoje, pavažiavus tolėliau nuo degalinės, į jo bei R. Č. automobilius ir atvažiavusį ,,Mercedes“ markės automobilį, kurį po pakrovimo vairavo P. R., buvo pakrautos įvairios prekės – automobilių detalės, kosmetika. Aldona ir ,,Mercedes“ automobilį atvairavęs vairuotojas pasiliko, o visi trys automobiliai išvyko į Lietuvą. Aldona pasakė, jog Adutiškio aikštėje bus dar pakrauta prekių. Kraunant prekes aikštėje, N. V. laukė apie 40 minučių, tada atvažiavo P. R. , o maždaug po 10 min. – R. Č. . Prekes krovė ir į jų automobilius.

Apklaustas kaip įtariamasis (t. 4, b. l. 108-109) N. V. parodė, kad Baltarusijoje prie autobuso, iš kurio krovė prekes jam ir R. Č. , stovėjo ,,Mercedes“ markės krovininis automobilis, kurį į Lietuvą vairavo P. R. ; iš išvaizdos matėsi, jog jis pakrautas. Adutiškyje N. V. niekas jokių prekių nekrovė, visas prekes jis vežė iš Baltarusijos.

Po pusės metų apklaustas kaip kaltinamasis (t. 4, b. l. 113) N. V. jau teigė, kad prieš įvažiuojant į Adutiškio pasienio kontrolės punktą (toliau – PKP) jam paskambino P. R. ir pasakė sustoti Adutiškio centre, kur dar pakraus prekių. Atvažiavus kitiems vairuotojams, prekių pakrovė ir jiems.

Apklaustas dar po dvejų su puse metų (t. 6, b. l. 121-122, 125) N. V. teigė anksčiau sakęs, jog Adutiškyje jam niekas jokių prekių nekrovė, nes taip patarė jį apklausinėjusi kvotėja ir paaiškino, kad taip bus geriau.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas (t. 4, b. l. 141-142) R. Č. parodė, jog Baltarusijoje, Postavų degalinėje, P. R. susitiko pažįstamą moterį. Po pokalbio su ja P. R. pasakė, kad reikia į Lietuvą nuvežti prekes. Pavažiavus toliau nuo degalinės, P. R. su nepažįstamais žmonėmis į R. Č. automobilį ,,Iveco“ pakrovė automobilių detales. Ten pat P. R. sėdo vairuoti automobilį ,,Mercedes“. Kas jame buvo, nežino, nes jo akivaizdoje į tą automobilį nieko nekrovė. Netrukus atvažiavo N. V., į jo automobilį taip pat pakrovė prekių. R. Č. ir N. V. automobiliai nebuvo pilnai pakrauti. Išvažiuojant iš Adutiškio PKP paskambino P. R. , jog reikės sustoti Adutiškio centre ir dar pasikrauti prekių. Taip ir buvo padaryta. Išvažiavus iš Adutiškio, sustabdė pareigūnai.

Vėliau apklaustas kaip įtariamasis (t. 4, b. l. 146-147) R. Č. parodė panašiai. Matėsi, kad ten buvęs ,,Mercedes“ automobilis buvo kažkuo pakrautas. R. Č. į Adutiškio PKP važiavo po P. R. . Ten matė tik pareigūnus ir P. R., pastarojo žmonos nematė. Muitinės pareigūnės vizualiai apžiūrėjo krovinį, pasakė, jog krovinio dokumentus sutvarkė P. R., ir leido važiuoti. Adutiškio centre laukė R. Č. bei P. R. . Pastarasis į R. Č. automobilį įdėjo kelis krepšius. Su P. R. buvo dar keli žmonės, tačiau jokio autobuso nebuvo.

Po kelių mėnesių apklaustas kaip kaltinamasis (t. 4, b. l. 152-153) R. Č. taip pat panašiai parodė galvojęs, kad ,,Mercedes“ automobilis, kurį iš Baltarusijos į Lietuvą vairavo P. R., buvo pakrautas, nes netoli degalinės Baltarusijoje stovėjo pakrypęs. Adutiškyje į automobilį R. Č. dar kažką pakrovė.

R. Č. praėjus daugiau kaip dvejiems su puse metų (t. 6, b. l. 132-134) parodė, jog P. R. prašė iš Baltarusijos parvežti baldus, tačiau Postavuose į jo automobilį krovė ne baldus. Papildomai 10-15 minučių kažką krovė Adutiškyje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu N. V. ir R. Č. paneigė P. R. parodymus, jog pastarojo vairuojamas automobilis iš Baltarusijos atvažiavo tuščias. R. Č. paneigė, kad P. R. MRT neturėjo. N. V. iškėlė neįtikinamą versiją, jog pakeisti parodymus, kad Adutiškyje baldai nebuvo kraunami, patarė kvotėja. Tuo jis bandė argumentuoti savo parodymų nenuoseklumą. R. Č. taip pat skirtingai aiškino, stovėjo ar ne autobusas Adutiškyje, iš kurio, pagal jį, krautos prekės į automobilius. Šios aplinkybės leido teismui remtis N. V. ir R. Č. parodymais tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymų šaltinius, ir atmesti tą parodymų dalį, kuri jiems prieštarauja.

Tai, kad automobiliuose rastos prekės įvežtos iš Baltarusijos A. G. ar jos draugės Dalios prašymu, o dalis jų buvo pakrautos Lietuvoje, Adutiškio turgaus aikštėje, paneigia liudytojų parodymai.

Liudytoja A. G. ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 88), ir apeliacinės instancijos teisme kategoriškai paneigė prašiusi P. R. vežti kokias nors prekes iš Baltarusijos ir papildomai pakrauti nuosprendyje minimus automobilius Lietuvoje, Adutiškyje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro 2005-07-21 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (t. 6, b. l. 96).

Liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 139-140) ir apeliacinės instancijos teisme taip pat kategoriškai paneigė ką nors žinąs apie automobiliu ,,Mercedes-Benz“ vežtas prekes.

Nors apeliantas teigia, kad jis iš Baltarusijos į Lietuvą įvažiavo tuščiu automobiliu, tai paneigia Adutiškio užkardoje dirbusių pasieniečių, liudytojų J. D. ir V. Ž., kartu su muitininkėmis apžiūrėjusių atvykusius automobilius, parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 88-89, 91-92) ir teisme jie abu nuosekliai parodė, jog krovininis automobilis ,,Mercedes-Benz“ buvo pilnai pakrautas automobilių detalėmis ir kartoninėmis dėžėmis, kiti du automobiliai buvo ne tokie pilni. Tokiais jų parodymais nėra pagrindo netikėti, nes juos patvirtina kiti įrodymai.

Negalima nepastebėti to, kad nors nuteistoji A. U. teigė automobilį ,,Mercedes-Benz“ buvus tuščią, jos bendradarbė M. J. kompiuteryje pažymėjo visus tris automobilius buvus pakrautus. Šios aplinkybės įvardinti klaida, kaip motyvuoja A. U. , nėra jokio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistoji A. U. parodė (t. 5, b. l. 76-77) pati tikrinusi tik pirmą įvažiavusį automobilį (N. V. ), o nuteistoji M. J. teigė (t. 5, b. l. 6-7) tikrinusi tik trečią (R. Č. ). A. U. tik paklausė P. R., ką šis veža, į ką buvo atsakyta, kad daugiausia automobilių dalis, bendra jų vertė apie 30 000 litų. Tai rodo muitininkių sąmoningą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tyčia netinkamai atliktą pareigą, leidžiant į Lietuvą įvežti prekes, nesumokėjus muito mokesčio, ir tai padėjo P. R. per valstybės sieną pervežti kontrabandą.

Ši aplinkybė paneigia buvusio Baltarusijos muitininko, liudytojo D. K., parodymus, jog automobiliuose nebuvo prekių daugiau kaip už 1 500 JAV dolerių, todėl vežtas prekes jis įvertino kaip asmeninio naudojimo. Tokie liudytojo parodymai neatitiko tikrųjų įvykio aplinkybių ir jau aptartų nuteistųjų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su liudytojo D. K. parodymų vertinimu ir atmeta nuteistojo P. R. apeliacinio skundo motyvą, pasikartojantį A. U. apeliaciniame skunde, iš kurio seka, kad liudytojo parodymai, kaip atitinkantys nuteistųjų parodymus apie prekių kiekį, jų apimtį ir maždaug nustatytą bendrą kainą, įrodo pastarųjų nekaltumą.

Nėra pagrindo netikėti VSAT Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus (toliau – OVS) specialistų (liudytojų V. B., I. Š., A. J., S. J., A. G., R. S., I. L. ) bei VSAT OVS viršininko, liudytojo L. L., parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jie išsamiai išdėstyti, todėl detaliai nekartojami.

Abu apeliantai skunduose daug dėmesio skiria nesutampančioms pareigūnų parodymų detalėms, taip nukreipdami dėmesį nuo jų esmės arba net juos iškraipydami.

Nuteistasis P. R. savo skunde nurodo, kad liudytojai A. J. ir S. J. ikiteisminio tyrimo metu net nepaminėjo operacijoje dalyvavus L. L.

Toks apeliacinio skundo teiginys niekuo nepagrįstas, kadangi šių asmenų liudytojų apklausos protokoluose (t. 1, b. l. 80-81, 82) aiškiai užfiksuota, jog Adutiškyje Postavų gatvę jie stebėjo kartu su OVS viršininku L. L.

Reikia sutikti su nuteistojo P. R. pastebėjimu, kad automobilių važiavimo Lietuvos teritorija trukmę, vairuotojų sustabdymo laiką liudytojai nurodė tik apytikriai. Tačiau tai nereiškia, jog jų parodymai yra neteisingi, neįrodantys apelianto kaltės. Atsižvelgus į aplinkybę, kad buvo tamsus paros metas, o liudytojai laukė pasaloje, jie ir negalėjo nurodyti tikslaus laiko, nematydami laikrodžio. Tai teisme patvirtino liudytojas I. Š. parodęs, jog stebėjimo metu jie nefiksavo laiko, nes buvo tamsu, laiką skaičiavo apytiksliai.

Apeliantas skunde daug vietos skiria samprotavimams apie pareigūnų vykdytos operacijos tikslus, tvarką ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad visa tai tėra apelianto prielaidos, kaip viskas galėjo būti ar nebūti, tačiau jos niekuo objektyviai nepagrįstos, todėl atmestinos.

Aplinkybė, jog liudytojai A. J. ir S. J. iš savo stebėjimo vietos nematė Adutiškio aikštės, neįrodo nuteistojo P. R. versijos, kad dalis krovinio buvo pakrauta šioje aikštėje, teisingumo. Liudytojai paaiškino, jog nuo to laiko, kai automobilių kolona pro juos pravažiavo, iki vairuotojų sulaikymo praėjo apie 10 minučių. Neabejotina, kad per tokį trumpą laiką automobiliai aikštėje negalėjo būti pakrauti, juo labiau kad pagal nuteistąjį N. V., Adutiškio aikštėje jam pakrovus prekes, apie 15-20 min. jis dar laukė, kol atvažiavo P. R. ir R. Č., po to jie krovėsi. Akivaizdu, jog nuteistojo N. V. nurodyta laiko trukmė, tariamai laukiant ir kraunant automobilius, nesuderinama su pareigūnų parodymais ir tikrosiomis įvykio aplinkybėmis, kad vairuotojai pervažiavo miestelį nesustodami.

Liudytojo L. L. stebėjimo vieta buvo maždaug už 300 m nuo Adutiškio aikštės. Liudytojas matė dalį aikštės ir kategoriškai patvirtino, jog į ją automobiliai nebuvo įvažiavę. Jis patvirtino vizualiai matęs važiuojančių automobilių siluetus. Nuteistasis skunde neneigia, kad liudytojas girdėjo automobilių garsus. To pakanka konstatuoti, jog, jei automobiliai būtų miestelio aikštėje sustoję ir po tam tikro laiko tarpo vėl pradėję važiuoti, liudytojas L. L. tai būtų neabejotinai supratęs iš pakitusio garsinio fono, juo labiau kad, pasak nuteistojo N. V., jo automobilyje sugedo starteris, ir vairuotojas kurį laiką negalėjo automobilio užvesti.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kuriuo abejojama, kaip policijos pareigūnai (iš tiesų jie dirba VSAT Ignalinos rinktinės OVS) A. G., R. S. ir I. L. trise būtų sulaikę tris automobilius, neturi ryšio su P. R. kaltės įrodinėjimu. Pažeidėjų sulaikymo taktika nėra įrodinėtina aplinkybė, nustatant asmens kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo, todėl šis skundo motyvas neaptariamas.

Liudytojai A. G., R. S. ir I. L. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 63-64, 67-68, 72-73) bei teisme parodė, jog nė vienas kelyje sustabdytas vairuotojas neturėjo ir nepateikė nei muitinės deklaracijos, nei krovinio įsigijimo ar gabenimo dokumentų. Po dviejų valandų į užkardą atvykusi nuteistojo žmona V. R. pristatė keleivio deklaraciją, o dar po valandos – importo deklaraciją ir kvitą.

Tiesa, pirmosios instancijos teisme liudytojas A. G. parodė, kad užkardoje apžiūrint asmenis krovinio dokumentai buvo rasti, tik nežinojo, kaip jie P. R. pateko. Liudytojas R. S. teisme sakė, jog asmens kratos metu krovinio dokumentų nebuvo, iš pareigūnų girdėjo, kad juos kažkam perdavė P. R. žmona. Šis liudytojas teigė teisingai surašęs asmens apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota, jog pas P. R., be kitų daiktų, rastas kvitas, bendrasis dokumentas ir keleivio deklaracija. Liudytojas I. L. teisme nepatvirtino matęs krovinio dokumentus ir parodė, kad surašant asmens apžiūros protokolą galėjo įvykti klaida, asmens sulaikymo laikas taip pat gali būti apytikris.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pastarąją aplinkybę patvirtina tai, kad protokolus dėl visų trijų vairuotojų administracinio sulaikymo bei asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo surašė tas pats asmuo – Ignalinos rinktinės OVS specialistas inspektorius R. S. (t. 3, b. l. 137-139; t. 4, b. l. 89-90, 125-127). Akivaizdu, jog visi trys asmenys negalėjo būti apžiūrėti vienu metu. Taigi protokoluose nurodytas laikas yra netikslus.

Aptariami liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė, praėjus beveik ketveriems metams po įvykio, o ikiteisminio tyrimo metu apie šiuos dokumentus nebuvo klausinėjami, todėl, dėl savo darbo pobūdžio dažnai susidurdami su kontrabandinio krovinio sulaikymu, gali sąžiningai klysti ar neprisiminti visų aplinkybių. Be to, šių liudytojų parodymai apie V. R. atvykimo į muitinės postą laiką patvirtina aplinkybę, kad sulaikymo metu P. R. negalėjo turėti krovinio dokumentų, nors tai ir užfiksuota asmens apžiūros protokole.

Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl aptariamų dokumentų radimo pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas.

Teisėjų kolegija atmeta tokį skundo motyvą, nes neįžiūri prieštaravimų.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. R. sulaikymo metu nebuvo rasti ir iš jo paimti trys dokumentai, įrašyti į 2002-05-31 protokolą dėl asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo (t. 3, b. l. 138), t. y. kvitas Nr. 2397601 D, išrašytas Vilniaus teritorinės muitinės Adutiškio kelio posto; bendrasis dokumentas Nr. A IMO 097501, registracijos Nr. XXXXX; keleivio deklaracija Nr. XXXXX (t. 3, b. l. 140-142).

Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai išdėstė tokios išvados motyvus (t. 8, b. l. 33-35), išanalizavęs liudytojų J. D., V. Ž., A. Č. parodymus, aptariamus dokumentus, MRT skambučių išklotines ir kitus įrodymus, nurodė, kuriuos iš jų atmeta ir kodėl. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu įrodymų vertinimu, todėl netikslinga jo kartoti.

Beje, iš nuteistojo P. R. apeliacinio skundo turinio sektų, kad liudytojas A. Č. teisme davė parodymus posto teritorijoje matęs automobilius ir vyrus, o tai reikštų, jog krovinio dokumentai užpildyti, apeliantui esant pasienio poste. Iš tikrųjų gi šis liudytojas, įvykio metu dirbęs muitinės tarpininkų atstovu, niekada nenurodė laiko, kada atvyko į postą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įrodė, kad nuteistosios M. J. MRT iškviestas liudytojas A. Č. atvyko į Adutiškio postą gerokai po vidurnakčio, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog atvykęs liudytojas matė būtent nuteistąjį P. R. bei kitus vairuotojus su krovinį vežusiais automobiliais.

Apeliantas nurodo, kad sulaikytų asmenų telefonai paimti kratos metu, todėl jie jais negalėjo naudotis, tačiau paskutinis pokalbis užfiksuotas 6.43 val.

Nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarta, kad 2002-05-31 protokolas dėl asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo yra netikslus. Iš jo negalima nustatyti, kada iš P. R. paimtas telefonas. Antra vertus, skambutis iš jo MRT nenustatytomis aplinkybėmis ryte neturi reikšmės kaltei įrodyti, kadangi nusikaltimas baigtas dar naktį.

Taigi bylos duomenys įrodo, jog P. R., R. V. ir R. Č. kertant valstybės sieną, apeliantas neturėjo krovinio dokumentų, jo nedeklaravo ir 448 681,60 Lt vertės prekes iš Baltarusijos į Lietuvą įvežė kontrabandos būdu, išvengęs muitinės kontrolės. Reikiami dokumentai surašyti tik po to, kai tris automobilius su prekėmis Adutiškyje sulaikė pareigūnai. P. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 str. 1 dalį.

Dėl A. U. kaltės

Nuteistoji A. U. apeliaciniame skunde abejoja pasieniečių J. D. bei V. Ž. parodymų objektyvumu ir nurodo, kad jos kaltė pagrįsta tik šių dviejų liudytojų parodymais, o kitų liudytojų, pvz. buvusio Baltarusijos muitininko D. K., parodymus teismas be pagrindo atmetė.

Su tokiu skundo motyvu negalima sutikti, nes A. U., kaip ir P. R., kaltė įrodyta, remiantis įrodymų visetu.

Nutartyje jau aptarta, kodėl teismas patikėjo liudytojų J. D. bei V. Ž. parodymais ir nesirėmė liudytojo D. K. parodymais.

Apeliantės nuomone, liudytojų J. D. bei V. Ž. parodymų objektyvumas abejotinas vien dėl jų veiksmų pasienio poste tarnybos metu, jei jie, matydami pilnus prekių automobilius, nepasidomėjo, kodėl neatliekamas prekių detalus patikrinimas, nors tai privalėjo padaryti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pasienyje pasieniečiai ir muitininkai dirba kartu, tačiau kiekviena žinyba turi skirtingas funkcijas, kurias privalo vykdyti. Muitinis tikrinimas yra muitinės specialistų funkcija, ir būtent nuteistosios A. U. bei M. J., būdamos muitinės inspektorės, turėjo tinkamai patikrinti krovinį. Į pasieniečių funkcijas neįeina kontroliuoti muitininkų darbo kokybės. Šioje nutartyje jau konstatuota, aptariant nuteistojo P. R. kaltę, kad nuteistosios A. U. ir M. J. sąmoningai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pačios pripažindamos, jog visiškai netikrino P. R. automobilio, kitus du automobilius patikrino tik vizualiai, nors, pagal jų parodymus, iš P. R. žinojo, kad vežamas 30 000 litų vertės krovinys, ir leido į šalį įvežti prekes, nesumokėjus muito mokesčio.

Apeliantė savo skunde teigia liudytojus J. D. ir V. Ž. davus prieštaringus parodymus apie automobiliuose buvusį prekių kiekį.

Šis apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 88-89, 91-92) abu liudytojai nuosekliai parodė, jog krovininis automobilis ,,Mercedes-Benz“ buvo pilnai pakrautas automobilių detalėmis ir kartoninėmis dėžėmis, kiti du automobiliai buvo ne tokie pilni, tačiau juose taip pat buvo automobilių detalės ir kartoninės dėžės. Tokius pačius parodymus jie davė ir teisme. Liudytojas J. D. automobilio ,,Mercedes-Benz“ pakrovimo pilnumą nusakė fraze ,,į mašiną nebuvo įmanoma įlipti iš galo“, o liudytojas V. Ž. – ,,krovininė mašina iki viršaus buvo užkrauta“.

Tiesa, apeliacinės instancijos teisme liudytojas J. D. išsakė samprotavimą, kad automobilio galas galėjo būti prikrautas, o priekis tuščias, tačiau savo abejonės niekuo nepagrindė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia situacija neįtikėtina, juo labiau kad nuteistasis P. R. teigė vairavęs tuščią automobilį, taigi tokiu būdu sudaryti pilnai pakrauto automobilio vaizdą nebuvo prasmės.

Liudytojų parodymus apie automobiliuose matytas kartonines dėžes apeliantė skunde traktuoja sau naudingai. Ji daro išvadą, jog apie juose buvusią galanteriją ir avalynę liudytojai sužinojo iš P. R. , tačiau patys šių prekių nematė, vadinasi, jos buvo pakrautos jau Lietuvoje.

Su tokiu parodymų interpretavimu negalima sutikti.

Liudytojai aiškiai parodė automobilyje matę kartonines dėžes, taip pat maišus su atsarginėmis detalėmis. Į jų funkciją neįėjo tikrinti dėžių turinio, todėl jiems pakako iš P. R. gautos informacijos apie krovinį, tačiau tai nereiškia, jog kartoninėse dėžėse buvo ne galanterija ir avalynė, juo labiau kad automobilių atsargines dalis pareigūnai matė maišuose.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo nesimato, jog liudytojas V. Ž. duodamas parodymus susipainiojo ar, juo labiau, parodė, kad VSAT tyrėja patarė, ką sakyti. Atsakydamas į klausimus liudytojas nurodė, jog rašant pasiaiškinimus operatyviniai darbuotojai tik priminė automobilių buvimo poste laiką ir valstybinius numerius (t. 7, b. l. 129-131). Ši aplinkybė nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojų parodymai duoti nesavarankiškai. Per darbo pamainą pasieniečiai patikrina daug automobilių, todėl neįtikėtina, jog rašydami tarnybinius pranešimus jie prisimintų, kada konkretų automobilį įleido į pasienio kontrolės postą ir koks jo valstybinis numeris. Antra vertus, liudytojai teisme davė parodymus, praėjus beveik ketveriems metams po įvykio, todėl detalių neprisiminė. Būtent todėl, teisėjui priminus liudytojų ankstesnius parodymus, jie juos patvirtino.

Liudytojo J. D. parodymų teisingumą netiesiogiai patvirtino nuteistoji M. J. teisme parodžiusi, kad šis liudytojas tikrino visus automobilius. Taigi jis matė tikrąją padėtį, ir tai yra papildomas argumentas, jog apklaustas netrukus po įvykio jis gerai prisiminė įvykio aplinkybes.

Liudytoją J. D. davus melagingus parodymus nuteistoji argumentuoja dar ir tuo, kad kitą dieną po įvykio šis atvyko į jos namus bei atsiprašė už surašyto pasiaiškinimo turinį, jog per valstybės sieną automobiliai vyko pilnai prikrauti. Priešingu atveju, pasak liudytojo, jį būtų atleidę iš darbo. Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji prašė apklausti pokalbį girdėjusį liudytoją P. K.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas P. K. parodė buvęs svečiuose pas A. U., kai atvyko J. D. Liudytojas negirdėjo viso jų pokalbio, tačiau jam įsiminė ištarta frazė ,,atsiprašau, Onute, aš kitaip negalėjau parašyti, nes mane išmestų iš darbo“.

Teisėjų kolegija liudytojo P. K. parodymus atmeta ir nelaiko jų tinkamu įrodymų šaltiniu.

Liudytojas J. D. niekada neparodė buvus tokio turinio pokalbį.

Teisėjų kolegijos neįtikina, kad tokią svarbią gynybai informaciją turėjusį liudytoją apeliantė prisiminė, tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir neprašė jo apklausti pirmosios instancijos teisme.

Neįtikėtina ir pati situacija, jog iš karto po nakties įvykių Adutiškio užkardos vyr. pasienietis J. D. nuskubėjo pas apeliantę atsiprašyti dėl savo nesąžiningo poelgio, o liudytojas P. K. reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje ir išgirdo atsiprašymo frazę, nors pats pripažino, kad pokalbį girdėjo tik iš dalies.

Kita vertus, net darant prielaidą, jog tokia frazė galėjo būti (tačiau teisėjų kolegija tai vertina tik kaip teorinę prielaidą, kadangi jokie objektyvūs duomenys to nepatvirtina), ją interpretuoti galima priešingai: liudytojas J. D. atsiprašo A. U., kad tarnybiniame pranešime parašė jai nepalankią tiesą, nes, norėdamas padėti išsisukti iš situacijos ir nuslėpdamas tikrąsias įvykio aplinkybes, tam išaiškėjus pats prarastų darbą. Liudytojas P. K. teisme pasakė niekaip nevertinęs išgirstų J. D. žodžių, taigi tai, kokią prasmę jiems suteikti, nuteistoji pasirinko savo nuožiūra.

Galiausiai, liudytojo P. K. parodymai atmetami todėl, jog baigiant jo apklausą paaiškėjo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis ne kartą teismo salėje stebėjo procesą ir girdėjo proceso dalyvių parodymus. Jį siejo giminystės ryšys su A. U. buvusiu vyru, jis rūpinosi šios nepilnamečiu sūnumi, kai motina buvo suimta, todėl jam ,,buvo įdomi bylos baigtis“. Tuo paaiškinamos liudytojo P. K. atsiradimo apeliacinės instancijos teisme aplinkybės, o jo parodymai vertinami kaip noras padėti nuteistajai išvengti atsakomybės.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia visada davusi nuoseklius parodymus, jog visus automobilius apžiūrėjo vizualiai, visuose prekių buvo nedaug, todėl nebuvo būtinybės atlikti detalaus prekių patikrinimo.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes prieštarauja ne tik jau minėtų liudytojų J. D. bei V. Ž. parodymams, bet ir pačios apeliantės parodymams.

Pirmosios instancijos teisme nuteistoji A. U. parodė atlikusi automobiliuose buvusių prekių vizualinį patikrinimą, nes nebuvo sąlygų atlikti detalaus patikrinimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sąlygų nebuvimą lėmė prikrauti automobiliai, neleidę laisvai prieiti ir apžiūrėti prekių. Kitokių motyvų, galinčių paneigti tokią išvadą, nuteistoji nepateikė. Tačiau tada tampa nelogiški nuteistosios A. U. parodymai teisme, jog P. R. automobilis buvo tuščias.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 5, b. l. 64-66) nuteistoji A. U. parodė, kad patikrino tik automobilį ,,Fiat Ducato“, kuriame buvo automobilių siurbliai, kelios dėžutės su kosmetika ir rankinė su asmeniniais daiktais. Daugiau automobilių netikrino, tik paklausė, už kokią sumą deklaruoja prekes.

Kitoje apklausoje (t. 5, b. l. 76-77) nuteistoji A. U. jau nurodė žymiai didesnį automobiliuose buvusių prekių kiekį, tačiau taip pat patvirtino tikrinusi tik pirmą automobilį.

Trečią kartą apklausta daugiau kaip po trejų metų (t. 6, b. l. 146-148) nuteistoji papildė, jog eidama pro kitą automobilį žvilgtelėjo ir į jį.

Tokie parodymai teisėjų kolegijai leidžia teigti apeliantę pripažįstant, kad sąmoningai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neatlikusi P. R. ir R. Č. automobilių muitinio patikrinimo, tuo padėdama P. R. į Lietuvą įvežti prekes, nesumokėjus muito mokesčio, kadangi neginčijamai nustatyta, jog visi automobiliai buvo prikrauti prekių, o nei A. U., nei M. J. niekada neparodė tarp jų buvus susitarimą, kuriuos automobilius kiekviena tikrins.

Nuteistoji M. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 190-192; t. 5, b. l. 6-7; t. 6, b. l. 157-159) ir teisme patvirtino, kad tikrino tik trečią automobilį.

Liudytojo D. K. parodymų dėl prekių kiekio automobiliuose atmetimas aptartas, įrodinėjant apelianto P. R. kaltę, todėl šioje nutarties dalyje nekartojamas.

Nuteistosios A. U. apeliacinio skundo motyvas, jog P. R. iškvietė žmoną, nes neturėjo reikiamos pinigų sumos – 8 940 litų – sumokėti muito mokesčiui, taip pat prieštarauja bylos duomenims. Tokiu motyvu apeliantė bando pateisinti P. R. žmonos atsiradimą Adutiškio kelio poste.

Pats nuteistasis P. R. parodė, kad žmonos paprašė atvykti į muitinę, jai paskambinęs dar iš Baltarusijos degalinės, nes trūko apie 100 litų muito mokesčiui Lietuvoje susimokėti. Tiesa, ši nuteistojo versija jau aptarta ir atmesta, tačiau ji įrodo nuteistosios A. U. parodymų neteisingumą.

Telefonų skambučių išklotinės (t. 1, b. l. 153-155, 157-158, 161-164) taip pat paneigia išdėstytą nuteistosios versiją. Iš jų matyti, jog V. R. skambinta iš vyro MRT tik vieną kartą gerokai iki nusikaltimo ir ne tuo metu, kai jis buvo Baltarusijos degalinėje, t. y. 2002-05-31, 20.25 val. Atmetama ir prielaida, kad P. R. galėjo skambinti žmonai ne savo, bet vienos iš muitininkių MRT ar Adutiškio kelio posto telefonais: A. U. telefonu V. R. neskambinta; M. J. telefonu bendrauta su V. R. gerokai po to, kai P. R. jau buvo sulaikytas, t. y. 2002-06-01, 4 val., 4.07 val. ir 5.31 val.; iš Adutiškio kelio posto skambinta V. R. taip pat jau po to, kai P. R. buvo sulaikytas, t. y. 2002-06-01, 0.09 val., o V. R. skambino į Adutiškio kelio postą reaguodama į jau minėtą skambutį, t. y. 0.13 val., bei šešis kartus tarp 3.03 val. ir 4.06 val.

Telefonų skambučių išklotinės įrodo, jog V. R. sužinojo apie vyro problemą tik po vidurnakčio, todėl tik po to galėjo atvažiuoti į Adutiškio kelio postą, tačiau tuo metu automobiliai su kontrabandiniu kroviniu jau buvo sulaikyti.

Taigi V. R. niekaip negalėjo iki vidurnakčio atvykti su pinigais, skirtais muito mokesčiui sumokėti, užpildyti keleivio deklaracijos, jos perduoti muitinės tarpininkų atstovui A. Č., kuris vėliau užpildė krovinio deklaraciją, ir visus dokumentus perduoti savo vyrui P. R., kad jis teisėtai galėtų įvežti krovinį į Lietuvą. Ši aplinkybė paneigia ne tik niekuo nepagrįstą nuteistųjų P. R. bei A. U. versiją apie V. R. atsiradimo Vilniaus teritorinės muitinės Adutiškio kelio poste laiką, bet ir įrodo, jog nuteistoji A. U. kartu su M. J. sudarė sąlygas P. R. įvežti į Lietuvos teritoriją krovinį be muitinės kontrolės, t. y. įrodo apeliantės A. U. kaltę piktnaudžiavus tarnybine padėtimi ir padėjus P. R. padaryti kontrabandą, o P. R. kaltę padarius kontrabandą.

Keleivio deklaracijos, importo deklaracijos ir pinigų paėmimo kvito surašymo aplinkybės bei laikas išsamiai išanalizuoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (t. 8, b. l. 33-35). Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad šie dokumentai surašyti jau po to, kai P. R. buvo sulaikytas, todėl šios aplinkybės pakartotinai įrodinėti netikslinga.

Skundo motyvas, jog apeliantė, importo deklaracijoje Nr. A IMO 097501 kelis kartus ranka rašydama datą ,,2002 06 01“ sąžiningai suklydo, be to, naudojamame spaude rytdienos datą, t. y. 2002-06-01, pasibaigus transporto eismui persuko iš anksto, tačiau atvykus P. R. automobiliams su prekėmis tai pamiršo ir importo deklaraciją patvirtino klaidinga data, yra neįtikinamas bei vertinamas kaip pasirinktas gynybos būdas. Deklaracijoje muitinės tarpininkų atstovo kompiuteriu įrašyta data ,,2002.05.31“ nepatvirtina apeliantės sąžiningo suklydimo, kadangi nuosprendyje įrodyta, kad muitinės tarpininkų atstovas A. Č. į Adutiškio kelio postą atvyko tik po vidurnakčio, t. y. 2002-06-01, todėl negalėjo dokumento surašyti 2002-05-31.

Beje, išvadą, jog P. R. įvažiavo į Lietuvą be krovinio dokumentų, galima padaryti ir iš nuteistosios A. U. parodymų ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad byloje nenustatytas A. G. vaidmuo.

Ši liudytoja iš tiesų neapklausta pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teisme ji davė parodymus.

Įrodinėjant P. R. kaltę, nutartyje jau pasisakyta, jog liudytoja A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme kategoriškai paneigė turinti kokį nors ryšį su kontrabanda gabentu kroviniu. Minėta ir tai, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro 2005-07-21 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ir liudytojas R. Š. .

Liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 139-140) ir apeliacinės instancijos teisme taip pat kategoriškai paneigė ką nors žinąs apie automobiliu ,,Mercedes-Benz“ vežtas prekes.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp A. G. , R. Š. ir P. R. parodymų.

Visus šiuos asmenis apklausus apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo ir liudytojų parodymų skirtumai liko. Dėl to teisėjų kolegija gali tik vertinti jų parodymus. Iš bylos medžiagos būtų galima daryti tik prielaidą, kad aptariamus asmenis galėjo sieti tam tikri ryšiai. Tačiau net juos pavykus nustatyti, tai neturėtų įtakos apeliantės teisinei padėčiai, kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog ji bent pažinojo A. G. ir R. Š. .

Apeliantės kaltei įrodyti neturi reikšmės skunde išdėstyta abejonė, ar P. R. galėjo įsigyti tokios didelės vertės prekių, kokios buvo vežamos trimis automobiliais.

Apeliantė savo skunde ginčija kaltinimo teiginius, kad ji su M. J. iš anksto žinojo apie būsimą privalomo pateikti muitinei krovinio gabenimą, iš anksto pažadėjo šio krovinio gabenimą organizavusiam P. R. pašalinti galimas kliūtis, prekių muitinio patikrinimo metu nekliudomai praleido per valstybės sieną gabenamus daiktus jų nedeklaruojant.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistoji A. U. sąmoningai arba nesąmoningai nepastebi skirtumo tarp kaltinamajame akte jai suformuluoto kaltinimo ir teismo nuosprendyje išdėstytų veikų, už kurių padarymą ji pripažinta kalta, aprašymo.

Apeliantė pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad iš anksto pažadėjo per muitinės Adutiškio kelio postą leisti įvežti krovinį be muitinės kontrolės, žinodama ir piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi sudarė sąlygas išvengti muitinės kontrolės, be muitinio patikrinimo praleido kontrabandinį krovinį. Visa tai įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje.

Išankstinį pažadą leisti įvežti krovinį be muitinės kontrolės neabejotinai įrodo jau minėtos telefono skambučių išklotinės (t. 1, b. l. 153-155) bei P. R. MRT įeinančių ir išeinančių skambučių schema (t. 1, b. l. 169). Iš jų matyti, jog 2002-05-31, nuo 14.23 val. iki 23 val., P. R. skambino į A. U. MRT net šešis kartus, o pastaroji jam skambino vieną kartą. Tokio skambučių intensyvumo negalima paaiškinti poreikiu pasikalbėti su asmeniškai pažįstamu asmeniu, tačiau dažnas bendravimas pateisinamas, su muitininke derinant būsimos ,,operacijos“, per valstybės sieną vežant kontrabandą, detales. Išsamus skambučių aprašymas ir teismo motyvai, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, išdėstyti nuosprendyje (t. 8, b. l. 35-36), todėl nekartojami.

Kontrabandinio krovinio vežimas būtent A. U. darbo dieną reiškia, jog pastaroji sudarė sąlygas P. R. išvengti muitinės kontrolės.

Tai, kad aptariamą krovinį iš esmės praleido be muitinio patikrinimo, pripažino pati A. U. ir kita nuteistoji M. J. Krovinio deklaravimo aplinkybės išanalizuotos nuosprendyje bei šioje nutartyje.

Apeliantė savo skunde deklaratyviai nurodo, jog buvo pažeista jos teisė į gynybą, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 dalyje. Skunde nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė pažeidimas, todėl teisėjų kolegija nepaneiginėja abstraktaus teiginio.

Nuteistosios veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 d., 228 str. 1 d., kadangi ji, iš anksto pažadėjusi leisti per valstybės sieną įvežti krovinį be muitinės kontrolės, sudarė sąlygas išvengti šios kontrolės ir be muitinio patikrinimo praleido kontrabandinį krovinį. A. U. tai padarė būdama valstybės tarnautoja, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi. Tuo ji pažemino valstybės autoritetą, diskreditavo Lietuvos muitinės tarnautojo vardą ir padarė valstybei didelės žalos.

Dėl bausmių

Teismas motyvavo bausmės skyrimą kiekvienam kaltininkui, todėl nepagrįstas nuteistojo P. R. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas visiškai formaliai apsvarstė bausmės skyrimo klausimą.

Teismas atsižvelgė, jog kontrabanda, kurią padarė P. R., priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.). A. U. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.) ir padėjo padaryti sunkų nusikaltimą, tačiau jie abu sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Abu nusikaltimai padaryti tyčia.

Teismas įvertino kaltininkų asmenybes: P. R. anksčiau neteistas, tik iš dalies darbingas, gauna netekto darbingumo pensiją (t. 7, b. l. 78; t. 8, b. l. 4-5); A. U. taip pat neteista, dirba, nėra padariusi administracinių pražangų.

Teismas nenustatė nei kaltininkų atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl išdėstytų motyvų jiems galima skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Antra vertus, įvertinęs kontrabandos dalyko vertę ir mastą (448 681,60 Lt vertės krovinys, vežtas net trimis sunkvežimiais), už baigtą nusikaltimą P. R. paskyrė didesnę negu vidutinio dydžio baudą, o A. U. už padėjimą padaryti nusikalstamą veiką – vidutinio dydžio baudą.

Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog skirdamas bausmę teismas visiškai nesivadovavo bausmės skyrimo principais ir pagrindais, neatsižvelgė į jo asmenybę, kad anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra neįgalus, jo šeiminė ir turtinė padėtis itin sunki.

Su tokiais skundo motyvais negalima sutikti, nes iš nuosprendžio turinio matyti, jog teismas atsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes tiek, kiek jas patvirtina objektyvūs duomenys. Dėl to dar kartą atsižvelgti į jas nėra teisinių prielaidų.

Apelianto nuomone, ilgas laiko tarpas nuo tariamo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo leidžia daryti išvadą, kad nusikalstama veika bei ją padaręs asmuo prarado pavojingumą ir jokios bausmės paskyrimas tokiam asmeniui nepasieks įstatymo numatytų tikslų.

Galima sutikti tik dėl vieno, jog nusikaltimą ir bausmę skiria daugiau nei ketveri metai. Tačiau apelianto pasirinkta pozicija rodo, kad ir praėjus tokiam laikotarpiui jis nelaiko savęs kaltu (padarė ,,tariamą nusikaltimą“) bei nesigaili dėl savo veiksmų. Dėl to darytina išvada, jog apeliantas dar neprarado pavojingumo, o neįvykdyta bausmė vien jos paskyrimu neatliko savo paskirties, kurios viena iš sudedamųjų dalių yra paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (BK 41 str. 2 d. 4 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, P. R. ir A. U. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį, įskaitant apeliaciniame skunde minimo teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą (BK 41 str.), ir yra teisingos.

Nuteistasis P. R. nurodo, jog teismas nenustatė paskirtos baudos sumokėjimo termino, o per du mėnesius jis nepajėgus sumokėti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas gali nustatyti ilgesnį nei įstatymo numatytą dviejų mėnesių terminą baudai sumokėti tuo atveju, jei paaiškėja labai svarbios priežastys, dėl kurių nuteistasis negali laiku įvykdyti paskirtos bausmės, t. y. sumokėti baudos. Teisėjų kolegija neturi duomenų, leidžiančių teigti, jog apeliantas yra nepajėgus laiku sumokėti baudos. Iš bylos duomenų matyti, kad jis gauna 393,98 Lt netekto darbingumo pensiją (t. 8, b. l. 4), tačiau yra iš dalies darbingas, jo darbingumo lygis yra 40 procentų (t. 7, b. l. 78). Apeliantas savo skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į jo šeiminę ir turtinę padėtį, tačiau byloje nėra duomenų, kad jo padėtis būtų sunki.

Antra vertus, pagal paties nuteistojo išdėstytą įvykių versiją, jis Baltarusijoje sau pirko prekių už 540 JAV dolerių, asmeninėmis lėšomis sugebėjo sumokėti beveik visą paskaičiuotą muito mokestį (8 940 Lt) už svetimas prekes, jam pritrūko tik 100 litų. Asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo metu pas jį rasta 400 JAV dolerių bei 183 litai. Nors nuo aptariamų įvykių praėjo keleri metai, nė vienos instancijos teismui apeliantas nepateikė įrodymų apie žymiai pablogėjusią turtinę padėtį, trukdančią laiku atlikti bausmę, t. y. sumokėti baudą.

Šioje nutartyje jau nurodytos aplinkybės (dalinis darbingumo netekimas, gaunama netekto darbingumo pensija) nėra pakankamas pagrindas baudos sumokėjimo terminą išdėstyti, juo labiau kad įskaičius kardomojo kalinimo laiką, mokėtinos baudos dydis sumažėjo daugiau kaip du kartus.

Be to, esant reikalui, šis klausimas gali būti sprendžiamas bausmės vykdymo metu.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistųjų P. R. ir A. U. apeliacinius skundus atmesti.