Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 1997 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų aštuonių mėnesių 18 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. B. ir M. L., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuria nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. gruodžio 2 d. įgijo, laikė ir realizavo parduodamas A. B. už 160 Lt vieną Europos Sąjungos apyvartoje esantį netikrą pinigą – 100 eurų nominalo banknotą Nr. K10229482571 bei 2003 m. gruodžio mėn. įgijo, laikė ir realizavo Europos Sąjungos apyvartoje esantį netikrą pinigą – 100 eurų nominalo banknotą Nr. D1011253652, parduodamas jį už 160 Lt A. B.

A. J. pabrėžia, kad, remiantis parengtinio tyrimo metu galiojusiu BPK 59 straipsniu, įtariamasis turi teisę turėti gynėją ir tik realiai esant gynėjui yra užtikrinami BPK 57 straipsnio reikalavimai; nuosprendis negalėjo būti pagrįstas melagingais parodymais, jis turi būti pagrįstas tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinės instancijos teismas bylą pagal gautą kasacinį skundą patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje: ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir (ar) ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teismuose nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad jis pripažintas kaltu remiantis nepatikimais įrodymais, jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiamas vieninteliu įrodymu – kito kaltinamojo toje byloje – A. B. – parodymais, kurie, anot kasatoriaus, buvo nenuoseklūs, nelogiški, prieštaringi, nepatikimi.

Reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos teismo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės, bei jų vertinimui yra numatyti BPK 20 straipsnyje. Pagal BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, t. y. nurodydamas, kad A. J. nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki gruodžio 2 d. bei gruodžio mėn. įgijo du netikrus 100 eurų nominalo banknotus, juos laikė ir realizavo parduodamas A. B. kiekvieną po 160 Lt, rėmėsi kito kaltinamojo toje byloje – A. B. – parodymais. A. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pradžioje, neįvardijo A. J., kaip asmens, iš kurio jis įgijo du netikrus eurų banknotus: apie tai, kad netikrus eurus jam pardavė A. J., jis nurodė praėjus pusantro mėnesio nuo pirmosios apklausos, vykusios 2004 m. vasario 4 d., t. y. 2004 m. kovo 19 d. Tačiau pažymėtina, kad šie A. B. parodymai apie A. J. dalyvavimą nusikaltime nebuvo pagrindas sulaikyti pastarąjį ir pranešti jam apie įtarimus pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, nes A. J. buvo sulaikytas ir apklaustas kaip įtariamasis dar 2004 m. vasario 19 d., t. y. dar iki A. B. nurodžius, kad netikrų eurų banknotų pardavėjas yra A. J. Pažymėtina ir tai, kad A. J. 2004 m. vasario 19 d. apklausos metu davė parodymus apie savo veiksmus dalyvaujant nusikalstamoje veikoje: jis parodė, kad A. B. jo klausė, iš kur galėtų gauti netikrų eurų, t. y. šis ieškojo netikrų eurų pardavėjo, bei apie susitikimą prie prekybos centro „Mada“, kur buvo kalbama apie tai, kad netikrų eurų pirkėjas turi pirma duoti pinigus ir tik po to jam perduosią eurus.

Nors A. B. parodymai apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nebuvo vienodi (skyrėsi jo parodymai apie tai, kas buvo šios veikos iniciatorius), tačiau tai nebuvo pagrindas vertinti jo parodymus kaip nepatikimus ir juos atmesti. A. B. parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus reikalavimus: jie patvirtino aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, yra užfiksuoti BPK nustatyta tvarka.

Kasatoriaus kaltė grindžiama teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais. Teisiamojo posėdžio metu A. B. patvirtino, kad netikrus eurus jis gavo būtent iš A. J., o ikiteisminio tyrimo metu jo minėtas asmuo, vardu Sergejus, yra A. J. Teismas aiškinosi ir priežastis, dėl kurių A. B. nuo pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu (apklausos ikiteisminiame tyrime taip pat atliktos laikantis BPK nustatytų įtariamojo apklausos taisyklių) nenurodė A. J., kaip asmens, iš kurio buvo gauti netikri eurai (bijojo dėl savo vaikų saugumo), ir ši priežastis yra gana įtikinanti. Vertindamas A. B. parodymų patikimumą, teismas juos lygino ir vertino kartu su kitais bylos duomenimis.

A. B. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir pats A. J., pripažindamas, kad A. B. jo klausęs, ar negalįs gauti netikrų eurų, patvirtino, kad dalyvavo susitikime prie prekybos centro „Mada“, kur buvo kalbama apie didelio kiekio netikrų eurų pardavimą. Taigi A. J. nepatvirtino tik dalies A. B. parodymų – teiginių, kad du netikrus eurus pastarasis gavęs būtent iš kasatoriaus.

Kad nuo pat pirmosios įtariamojo apklausos A. B. nurodytas asmuo, vardu Sergejus, iš kurio gavęs netikrus eurus, ir A. J. yra vienas ir tas pats asmuo, matyti ir išanalizavus A. B. akistatų su M. L. ir A. J. protokolų, kuriuos teismas taip pat ištyrė teisiamajame posėdyje, turinį. 2004 m. vasario 5 d. A. B. ir M. L. akistatos metu A. B. pripažino, kad jis supažindino M. L. su Sergejumi; M. L. parodė, kad jis kartu su A. (A. B.) dalyvavo pokalbyje su trečiuoju asmeniu, kuris jam nebuvo pristatytas, ir, kaip vėliau jis suprato, tai galėjo būti Sergejus. 2004 m. kovo 15 d. akistatos tarp A. B. ir A. J. metu, pastarajam pripažinus, kad būtent jis dalyvavo susitikime 2003 m. gruodžio 17 d. prie prekybos centro „Mada“, kur buvo kalbama apie netikrų eurų pardavimą, A. B. kategoriškai neigė, jog A. J. ir Sergejus yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau tvirtino, kad Sergejus jam davė netikrus eurus ir su Sergejumi buvo susitarę susitikti prie prekybos centro „Mada“. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. B., M. L. bei trečiojo asmens pokalbis įvyko būtent gruodžio 17 d. prie prekybos centro „Mada“, duomenų apie kitą šių asmenų susitikimą byloje nėra. Kaip pripažįsta pats A. J., šiame susitikime dalyvavo būtent jis.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai. BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šioje byloje tokių nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, nebuvo. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis dėl A. J. pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais kaltinamojo A. B., iš dalies kaltinamojo M. L. bei paties kasatoriaus duotais parodymais, 2003 m. gruodžio 18 d. slapto sekimo protokolu, kurie atitiko įrodymų leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) kriterijus, nuosprendyje išdėstytos išvados yra tinkamai motyvuotos. Taigi A. J. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 213 straipsnio 1 dalyje, įrodytas ne vieninteliu įrodymu (kito kaltinamojo byloje parodymais), kaip teigia kasatorius, bet byloje surinktų, teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma.

Nepagrįstas yra ir kasacinio skundo argumentas, kad A. B. buvo pakeistas suėmimas į švelnesnę kardomąją priemonę dėl to, kad jis davė parodymus prieš kasatorių. Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartimi A. B. buvo pratęstas suėmimas iki 2004 m. kovo 23 d. Kadangi 2004 m. kovo 23 d. baigėsi paskirtosios kardomosios priemonės – suėmimo terminas ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės pratęsimo ar pakeitimo, Vilniaus miesto apylinkės prokuroro nutarimu motyvuotai jam buvo paskirtos kitos švelnesnės kardomosios priemonės. Pažymėtina, kad ir pačiam A. J. suėmimas, kuris buvo paskirtas iki 2004 m. kovo 15 d., nebuvo pratęstas, o paskirtos taip pat švelnesnės kardomosios priemonės.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisės į gynybą pažeidimus kasaciniame skunde kasatorius nurodo remdamasis 1961 m. BPK nuostatomis. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2003 m. gruodžio 4 d., t. y. jau galiojant naujajam 2002 m. priimtam BPK (jis įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.). Visi tyrimo veiksmai buvo atliekami pagal naujojo baudžiamojo proceso įstatymo normas, todėl kasatoriaus minimi 1961 m. BPK straipsniai negalėjo būti pažeisti. Taip pat nepažeistos ir naujojo BPK normos, nustatančios įtariamojo teisę į gynybą. Prieš pirmąją A. J., kaip įtariamojo, apklausą jam vadovaujantis BPK 44 straipsnio 8 punktu, 50 straipsniu, buvo išaiškinta teisė gintis pačiam arba per pasirinktą gynėją, tačiau dalyvaujant advokatei L. Gaižauskienei A. J. gynėjo atsisakė. Per vėlesnes apklausas A. J. gynėją turėjo.

Kasatoriaus teiginiai, kad buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 4 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes; 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą. Byloje nėra duomenų, kad su A. J. ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu būtų netinkamai ar žiauriai elgiamasi, kėsinamasi į jo garbę ir orumą. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išaiškinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 213 straipsnio 1 dalyje, dalyvius, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 5 d. nutartimis, vadovaujantis BPK 159 straipsnio nuostatomis, leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus: pirkti ir parduoti netikrus pinigus bei įsigyti ir panaudoti netikrus mokėjimo instrumentus iš M. L., bei, vadovaujantis BPK 160 straipsnio nuostatomis, paskirtas slaptas M. L., A. B., N. Š. transporto priemonių sekimas, leista naudoti vaizdo ir garso įrašymo techniką. Šių veiksmų atlikimo metu ir buvo užfiksuotas 2003 m. gruodžio 17 d. susitikimas prie prekybos centro „Mada“, kuriame dalyvavo A. J. Taigi slaptas asmenų sekimas buvo vykdomas laikantis proceso įstatymo reikalavimų, jokie neteisėti veiksmai prieš A. J. nebuvo atlikti.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais; taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu. Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad A. J. įgijo du netikrus 100 eurų nominalo banknotus, juos laikė ir realizavo, šie jo neteisėti veiksmai atitiko veikos padarymo metu galiojusio BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. A. J. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 213 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės ribas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.