Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-05-23 · Administracinė byla Nr. I-2558-208/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-11-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-05-23
Bylos Nr.
I-2558-208/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00634-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
UAB „TeleSATpressa“
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Audrius Bandzaitis
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2558-208/2013Proceso Nr. 3-61-3-00634-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjos UAB „TeleSATpressa“ atstovams K. K., advokatui Audriui Bandzaičiui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Rasai Bočkienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „TeleSATpressa“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

UAB „TeleSATpressa“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (b. l. 54-56), prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013-01-31 sprendimą Nr. S-13(7-224/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2012-11-02 sprendimą Nr. 69-185, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kauno apskrities VMI) 2012-08-14 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-K3-218 (toliau – ir skundžiami sprendimai).

Pareiškėja paaiškino, kad Kauno apskrities VMI apkaltino ją mokestinės naudos siekimu, įforminant trims UAB „TeleSATpressa“ dirbantiems kompiuterininkams (K. M., E. S., D. I.) mokamą dalį atlyginimų kaip honorarus pagal autorines užsakymo sutartis. Nurodė, kad analogiškas ginčas tarp šalių jau buvo kilęs dar 2002 m. ir tuomet ginčą pareiškėja laimėjo. Pažymėjo, kad kompiuterininkais dirbę asmenys atlikdavo dviejų pobūdžių darbus: kurdavo pagal gautą iš užsakovo užduotį autorinius darbus ir atlikdavo techninio pobūdžio maketavimo darbus. Atitinkamai už kūrybinį darbą buvo mokamas autorinis atlyginimas, o už kūrybinio indėlio nereikalaujančius techninio maketavimo darbus buvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjos teigimu, autorinės sutarties šalys pačios turi teisę pasirinkti, kokia forma įforminti savo santykius dėl kūrybinės veiklos, vykdomos nors ir darbo metu. Draudimas darbdaviui sudaryti autorinę sutartį su kompiuterininkais dėl dizaino darbų diskriminuoja juos kitų kūrybinių darbuotojų (žurnalistų, fotokorespondentų) atžvilgiu.

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 72-75).

VMI paaiškino, kad pareiškėja, išmokėdama pajamas pagal autorines sutartis, pasinaudodama palankesniu apmokestinimo režimu, siekė išvengti mokesčių mokėjimo nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, todėl dalį pajamų išmokėjo pagal sudarytas autorines sutartis. Nurodė, kad fiziniai asmenys, teikdami paslaugas pagal autorines užsakymo sutartis bei dirbdami kompiuterininkais pagal darbo sutartis pareiškėjai iš esmės vykdė tapačias funkcijas. K. M., E. S., D. I. įsipareigojimai buvo siejami su bendro pobūdžio objektų sukūrimu (blankų, skrajučių, plakatų sukūrimas ir apipavidalinimas), neidentifikuojant šiems objektams kaip autorių kūrinių tam tikrų požymių ir reikalavimų visumos, nekeliami kūrinių kokybiniai reikalavimai. Minėtų trijų darbuotojų pagal autorines sutartis teikiamos paslaugos – laikraščio „Savaitė“ reklaminių puslapių, buhalterinių blankų, vizitinių kortelių, lankstinukų, plakatų, skrajučių kūrimas ir meniškas jų apipavidalinimas yra skirtos pareiškėjos pagrindinės veiklos vykdymui. Nors pareiškėjos ir fizinių asmenų sudarytos autorinės sutartys buvo terminuotos ir jų galiojimas numatomas tik mėnesiui, tačiau jos buvo sudaromos pastoviai, kiekvieną mėnesį ir pagal jas darbuotojai įsipareigoja atlikti tokias pat funkcijas, todėl tai rodo tęstinį fizinių asmenų veiklos pobūdį. Už suteiktas paslaugas autorinėse užsakymo sutartyse buvo numatytas atliktų darbų atlyginimas (kaina), kuris kiekvieną mėnesį buvo išmokamas pagal autorinių kūrinių priėmimo–perdavimo aktus, tačiau neidentifikuojant konkrečių autorinių darbų, tai yra pareiškėja sistemingai kiekvieną mėnesį atsiskaitinėjo su darbuotojais už suteiktas paslaugas. Pareiškėjos 2006-2008 m. išmokėti autoriniai atlyginimai sudarė didesnę pajamų dalį nei tiems patiems darbuotojams išmokėtas atlyginimas pagal darbo sutartis. Pagal autorines sutartis susiklosčiusiems civiliniams santykiams būdingas ne kontrahentų lygiateisiškumas kaip iš esmės turėtų būti, bet subordinacija – paklusimas pareiškėjos nustatytai darbo tvarkai. Atsakovės teigimu, pareiškėja su trimis darbuotojais sudarytomis autorinėmis užsakymo sutartimis sukūrė formalų veiklos modelį, su kuriuo mokesčių įstatymai sieja palankesnį apmokestinimo režimą, ir taip išvengdama mokesčių mokėjimo į biudžetą, siekė mokestinės naudos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl MGK 2013-01-31 sprendimo Nr. S-13(7-224/2012), VMI 2012-11-02 sprendimo Nr. 69-185, Kauno apskrities VMI 2012-08-14 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-K3-218, kuriais pareiškėjai apskaičiuotas 5 736 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), 4 337 Lt GPM delspinigiai, skirta 574 Lt GPM bauda, apskaičiuotos 17 190 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir VSD įmokos), skirta 8 595 Lt VSD įmokų bauda, apskaičiuotos 101 Lt įmokos į Garantinį fondą (toliau – ir įmokos į GF), 58 Lt įmokų į GF delspinigiai ir skirta 10 Lt įmokų į GF bauda, nes konstatuota, kad pareiškėja formaliai sudarė autorines sutartis su kompiuterininkų pareigose dirbančiais K. M., E. S., D. I., siekdama mokestinės naudos, išvengiant GPM, VSD įmokų ir įmokų į GF mokėjimo į biudžetą nuo su darbo santykiais susijusių pajamų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apskrities VMI 2012-05-31 surašė patikrinimo aktą Nr. (04.1.3)-AU16-20, kuriuo apskaičiavo GPM, VSD įmokas, VSD įmokų baudą ir įmokas į GF (MGK bylos I t. b. l. 37-47), kuris Kauno apskrities VMI 2012-08-14 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-218 buvo patvirtintas, kartu paskiriant GPM, įmokų į GF baudas, delspinigius (MGK bylos I t. b. l. 24-33). VMI 2012-11-02 sprendimu Nr. 69-185 patvirtino Kauno apskrities VMI 2012-08-14 sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-2183 (MGK bylos I t. b. l. 6-10). Pareiškėja 2012-11-30 skundą pateikė MGK (MGK bylos I t. b. l. 1-2), kuri 2013-01-31 sprendimu Nr. S-13(7-224/2012) patvirtino VMI 2012-11-02 sprendimą Nr. 69-185 (MGK bylos II t. b. l. 140-150).

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 31 p. nustatyta, kad darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys santykiai – santykiai, kai darbas atliekamas pagal darbo sutartis, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio ir darbuotojo santykius, pagrindu.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 str. nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716 str. 1 d. nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad šio skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių.

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 str. 1 d. nustatyta, kad pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 40 str. 1 d. įtvirtinta, kad autorinėje sutartyje turi būti šios sąlygos: 1) kūrinio pavadinimas (užsienio autorių kūrinių pavadinimai nurodomi ir originalo kalba), išskyrus kolektyvinio administravimo asociacijų išduodamas licencijas; 2) kūrinio apibūdinimas (kūrinio rūšis, pavadinimas, pagrindiniai reikalavimai kūriniui); 3) perduodamos ar suteikiamos autorių turtinės teisės (kūrinio panaudojimo būdai), licencijos rūšis (išimtinė ar neišimtinė licencija); 4) teritorija, kurioje galioja teisių perdavimas ar licencija, suteikianti teisę naudoti kūrinį; 5) teisių perdavimo ar licencijos galiojimo terminas; 6) autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir terminai; 7) šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė; 8) kitos sutarties sąlygos.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Dėl darbo santykių

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos veikla – žurnalų ir periodinių leidinių leidyba, kitas spausdinimas. Fiziniai asmenys – K. M., E. S., D. I. dirbo pareiškėjai pagal darbo sutartis kompiuterininkų pareigose bei teikė pareiškėjai paslaugas pagal sudarytas autorines užsakymo sutartis (MGK bylos I t. b. l. 55-60, 77-150).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010-12-20 sprendime administracinėje byloje Nr. A438-1668/2010 išaiškino, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai yra šie: 1. darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus. 2. asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad dirbantysis vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Tai, kad darbuotojas atlieka ne rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o tarp asmenų egzistuoja susitarimas dėl konkretaus rezultato pasiekimo (pagaminti daiktą, suremontuoti automobilį, įrengti patalpą ir pan.), gali būti civilinių teisinių santykių, pvz., rangos, požymis. 3. asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Šio požymio esmė yra ta, kad asmuo nėra visiškai savarankiškas atlikdamas darbą, jam atliekant darbą vadovauja darbdavys. Šis požymis gali reikštis įvairiai, t. y. darbuotojas gali dirbti laikydamas nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų ir pan. 4. asmuo dirba atlygintinai. LVAT 2012-06-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-164/2012 išaiškino, kad darbo sutarties dalykas – rūšiniais požymiais apibrėžti darbai arba paslaugos, t. y. susitarimas dėl darbo funkcijos, kuri atliekama kitai šaliai vadovaujant, nustatant darbų atlikimo tvarką, darbo sąlygų. Taigi, sudarant darbo sutartį susitariama dėl darbo funkcijos, t. y. įsipareigojama dirbti tam tikros rūšies darbą. Esant darbo santykiams svarbus yra tęstinis darbo pobūdis. Be to, sudaręs darbo sutartį darbuotojas neveikia savo rizika, bet priešingai – darbus vykdo darbdavio, su kuriuo yra susietas pavaldumo ryšiais, rizika, paklūsta jo organizacinei struktūrai, darbus atlieka nustatytoje vietoje ir nustatytu laiku, yra darbdavio kontroliuojamas. Tuo tarpu paslaugų sutarties dalykas yra tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektinių) ar kitokių paslaugų teikimas. Sudaręs ją, darbuotojas yra savarankiškas, t. y. jis pats turi teisę pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones, veikia savo nuožiūra, o su paslaugos gavėju jis nėra susietas subordinacijos ar priklausomumo ryšiais.

Remiantis aukščiau pateikta LVAT praktika, nustatyta, kad K. M., E. S., D. I. darbo pobūdis buvo tęstinis, kadangi nors ir buvo sudaromos su šiais asmenimis autorinės sutartys, tačiau tokios sutartys buvo sudaromos pastoviai – kiekvieną mėnesį, daugelis iš jų kas mėnesį identiškos (MGK bylos I t. b. l. 77-150), kas sąlygoja tęstinį nurodytų fizinių asmenų darbo pobūdį. Vadinasi, negalima tokių sutarčių, nors ir sudaromų vienam mėnesiui, tačiau tai darant nuolat, pripažinti vienkartinėmis, kas yra būdinga autorinėms sutartims. Be to, byloje pateiktos autorinės sutartys (MGK bylos I t. b. l. 77-150) pagal savo turinį neatitinka autorinių sutarčių esmės (jose nenurodyta kūrinio pavadinimas, kūrinio apibūdinimas ir kt.), įtvirtintos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 40 str. 1 d., ką patvirtina Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2012-03-19 raštas (MGK bylos II t. b. l. 8). Teismas konstatuoja, kad K. M., E. S., D. I. veikloje pagal autorines sutartis nustatytas darbo santykius kvalifikuojantis požymis – tęstinumas.

Teismas pažymi, kad atlikdamas darbo funkcijas, darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams. Darbo teisėje yra būtinas šalių pavaldumas, nes neįmanoma efektyviai organizuoti darbo, jei darbuotojas nebus įsipareigojęs veikti išimtinai darbdavio interesais. Tuo tarpu civilinių sutarčių pagrindu sutarties šalys veikia išimtinai savo interesais. Iš byloje esančių autorinių sutarčių turinių (MGK bylos I t. b. l. 77-150) matyti, kad K. M., E. S., D. I. tiesiogiai bendraudavo ir darbus atlikdavo pareiškėjos nurodymu, pagal jos keliamus reikalavimus, tiesiogiai su klientais nebendraudavo, kas pripažintina pavaldumo santykiais. Vadinasi, pareiškėja ribojo minėtų fizinių asmenų savarankiškumą, kas būdinga darbo santykiams. Teismas sutinka su atsakovės padaryta išvada, kad D. I. 2012-05-16 pateiktame paaiškinime (MGK bylos II t. b. l. 92-96) kai kurios iš nurodytų aplinkybių yra priešingos kitų asmenų paaiškinimams, kadangi buvo įtakotos baimės dėl įtakos darbo atmosferai ateityje ar galimo darbo praradimo. Teismas konstatuoja, kad atlikdami darbus K. M., E. S., D. I. pakluso pareiškėjos nustatytai darbo tvarkai, nustatytas darbo santykius kvalifikuojantis požymis – pavaldumas.

Teismas akcentuoja, kad darbo santykiams būdingas periodinis atsiskaitymas už darbus, o dirbant pagal autorines sutartis yra atsiskaitoma priėmus galutinį darbo rezultatą. Nagrinėjamu atveju, priimat galutinį darbo rezultatą, atliktą pagal autorines sutartis, priėmimo-perdavimo aktuose galutinis darbo rezultatas nebuvo konkretizuojamas, kiekvieną mėnesį buvo įrašomas tas pats sakinys, numatytas atliktų darbų atlyginimas buvo išmokamas kiekvieną mėnesį, kas sąlygoja darbo santykių pobūdį. Byloje taip pat nustatyta, jog asmenims atlyginimas gaunamas pagal autorines sutartis buvo didesnis nei pagal darbo sutartis (MGK bylos I t. b. l. 50-52).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad K. M., E. S., D. I. atliktas darbų pobūdis pagal autorines sutartis savo esme atitinka darbo pobūdį pagal darbo sutartį. Minėti asmenys, dirbdami pagal darbo sutartis ir kartu teikdami paslaugas pagal autorines sutartis iš esmės vykdė tapačias funkcijas, jų teiktos paslaugos buvo skirtos pareiškėjos pagrindinės veiklos – žurnalų ir periodinių leidinių leidyba, kitas spausdinimas, vykdymui. Iš bylos medžiagos matyti, kad jie autorinių darbų nekūrė, o atliko tam tikras pareigas, vykdė darbdavio nurodymus, darbdavys kontroliavo darbų atlikimą. Kartu teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad pareiškėjos minimo 2002 m. ginčo ir dabartinio mokestinio ginčo faktinės aplinkybės nėra identiškos. Teismas konstatuoja, kad byloje surinkti objektyvūs įrodymai patvirtina, jog pagal nurodytas sutartis atliktų darbų rezultatai nebuvo autoriniai kūriniai.

Dėl MAĮ 69 str. 1 d. nuostatų taikymo

LVAT 2007-07-17 nutartyje Nr. A11-719/2007 konstatavo, kad aiškinant MAĮ 69 str. 1 d. įtvirtintą teisės normą pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėja pastoviai sudarydama autorines sutartis su K. M., E. S., D. I., sukūrė sąlygas, leidžiančias išvengti jai priklausiančių sumokėti mokesčių – GPM, VSD įmokų ir įmokų į GF, sumokėjimo. Kad mokestinės naudos siekimas buvo pagrindinis veiksnys, paskatinęs sudaryti autorines sutartis su nurodytais asmenimis rodo aplinkybė, jog samdydamas tuos pačius asmenis pagal darbo sutartis pareiškėja už jų analogiškas paslaugas mokėjo mažesnį atlyginimą nei pagal autorines sutartis, visas nurodytų asmenų atliekamo darbo pobūdis pagal aukščiau padarytas teismo išvadas atitinka darbo pagal darbo sutartis pobūdį. Tai patvirtina pareiškėjos mokestinės naudos kaip tikslo siekimą, išvengiant mokestinių prievolių vykdymo. Teismas pabrėžia, jog tarp pareiškėjos ir K. M., E. S., D. I. faktiškai buvo susiklostę darbo, bet ne civiliniai santykiai, kurių įforminimu buvo siekiama mokestinės naudos, todėl tinkamai yra pritaikyta MAĮ 69 str. 1 d. bei apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teismas

nusprendė:

pareiškėjos UAB „TeleSATpressa“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius