Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Z. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Z. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų ir penkiems mėnesiams.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų ir penkiems mėnesiams.

Jonavos rajono vaikų globos namų civilinis ieškinys patenkintas ir neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiosios G. K. , gim. 1998 m. liepos 4 d., a/k (duomenys neskelbtini) naudai iš D. Z. ir A. K. priteista po 25 000 (dvidešimt penkis tūkstančius) litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. apie 16 val., apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrai, Jonavoje, Panerių gatvėje esančiame „Atminimo“ parke, konflikto su O. K. metu, A. K. tyčia suduodant kumščiu O. K. į kairę veido pusę ir kartą peiliu įduriant į kaklą bei, A. K. ir D. Z. ne mažiau kaip 3 kartus įduriant peiliu O. K. į krūtinę. D. Z. ir A. K. dviem dūriais peiliais į krūtinę padarė paviršines, o dūriu į kaklą ir vienu dūriu į krūtinę - kiaurymines - durtines - pjautines kaklo ir krūtinės srities žaizdas su kiauriniu trachėjos pažeidimu, jungo venos perpjovimu, kairio plaučio viršutinės skilties jungo venos perpjovimu bei kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, dėl ko nukentėjusioji nuo išsivysčiusio ūmaus nukraujavimo netrukus įvykio vietoje mirė. Taip abu nuteistieji bendrais veiksmais tyčia nužudė O. K. .

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirminės apklausos metu jis buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, jam buvo nustatytas 4.25 promilių girtumas, todėl jis pasakė, kad vieną smūgį peiliu O. K. jis sudavė į širdies sritį, tačiau nukentėjusioji po smūgio nuo suolo nenukrito. O. K. nuo suolo nukrito po smūgio, kurį sudavė A. K. . D. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis negalėjo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti, nes buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas pažymi, kad O. K. mirties jis nesiekė, nes prieš tai buvo susitikęs su O. K. ir tarp jų konflikto nebuvo.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde pripažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jam buvo paskirta vienuolikos metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Anot apelianto, teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. A. K. apeliaciniame skunde atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jis neneigia savo kaltės, be to pažymi, kad jo sveikata nėra gera, todėl jam paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta.

Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, advokatai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. K. ir D. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl A. K. apeliacinio skundo.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog A. K. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų ir penkiems mėnesiams.

Pagrįstai pripažinęs, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., Kauno apygardos teismas paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K. , atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, kaltininko asmenybę, nusikalstamos veikos motyvus, pasekmes bei pačios nukentėjusiosios O. K. elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog šią nusikalstamą veiką apeliantas padarė būdamas recidyvistu. Padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio pasekmės yra neatitaisomos. Apeliantas anksčiau teistas du kartus, teistumai neišnykę, vienas iš jų – taip pat už tyčinį nužudymą. Alytaus pataisos namų ir Kauno tardymo izoliatoriaus charakteristikose apeliantas charakterizuojamas teigiamai, išsituokęs, iki suėmimo niekur nedirbo. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, tačiau A. K. atsakomybę sunkina dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamiems veiksmams, ir bendrininkų grupėje.

Į apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad A. K. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė ir vertino visumoje kartu su kitomis aplinkybėmis. A. K. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jo sveikata nėra gera, Kauno apygardos teismo nustatytos bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumos iš esmės nekeičia ir vien dėl to švelninti apeliantui paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismas bausmės skyrimo ir individualizavimo taisyklių nepažeidė, A. K. laisvės atėmimo bausmė paskirta teisingai ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.

Dėl D. Z. apeliacinio skundo.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

D. Z. apeliaciniame skunde teigia, jog neaišku, kurią iš krūtinės žaizdų jis padarė, taip pat pirmosios instancijos teismas nenurodė, kieno turėtu peiliu buvo padaryti sužalojimai, specialisto išvadoje sąlyginai pažymėti Nr. 3 ir Nr. 4. Iš specialisto išvados Nr. M 1395/07 (02) (t.1 b.l.52-59) matyti, jog O. K. mirties priežastimi buvo kiauryminės durtinės – pjautinės kaklo ir krūtinės srities žaizdos, dėl kurių išsivystė ūmus nukraujavimas. O. K. buvo padaryti keturi durtiniai – pjautiniai sužalojimai, iš kurių du ir sukėlė mirtiną nukraujavimą, šie sužalojimai specialisto išvadoje sąlyginai pažymėti Nr. 1 (kairėje kaklo pusėje) ir Nr. 3 (kairėje priekinėje krūtinės dalyje). Kiti du sužalojimai (specialisto išvadoje sąlyginai pažymėti Nr. 2 (krūtinės dešinėje, priekinėje dalyje) ir Nr. 4 (krūtinkaulio projekcijoje)) neturėjo esminės įtakos mirčiai nuo nukraujavimo, nors pasunkino bendrą sveikatos būklę ir nežymiai pagreitino nukraujavimą. Minėti sužalojimai Nr. 1 ir Nr. 3, sukėlę nukraujavimą ir mirtį, buvo padaryti suduodant smūgius į kaklą ir krūtinės sritį. Minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad visi sužalojimai padaryti aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu ir labiausiai tikėtina – peiliu. Specialisto išvadoje Nr. MK36/08(01) (t.2 b.l.68-84) nustatyta, jog mirtį sukėlusį sužalojimą Nr. 1 galimai padarė A. K. savo turėtu peiliu, kuris specialisto išvadoje sąlyginai įvardintas Nr.15, tą patvirtino ir pats nuteistasis A. K. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Be to, tyrimą atlikusios specialistės padarė tikimybinę išvadą, kad tuo pačiu peiliu Nr. 15 padarytas ir tiesiogine mirties priežastimi nebuvęs sužalojimas Nr. 2. Taigi iš tiesų bylos duomenys neduoda kategoriško atsakymo, kuriuo peiliu bei kuris iš nuteistųjų padarė sužalojimus, pažymėtus Nr. 3 ir Nr. 4, nes šiose žaizdose dėl jų padarymo mechanizmo neužsifiksavo individualūs požymiai ir jos identifikavimui netinkamos. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad abu nuteistieji neneigia nusikalstamos veikos padarymo metu turėję peilius bei jais sužaloję nukentėjusiąją. Apeliantas neigia tik sudavęs du smūgius, iš kurių vienas buvo tiesioginė O. K. mirties priežastimi.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog 2007 m. rugsėjo 10 d. abu nuteistieji, keršydami už neva iš D. K. pavogtą telefoną, nukentėjusiajai O. K. padarė sužalojimus turėtais peiliais. Iš pirmiau minėtos ir aptartos specialisto išvados matyti, jog buvo padaryti iš viso 4 sužalojimai peiliu. Šių aplinkybių neneigia ir patys nuteistieji. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog D. Z. ir A. K. veikė bendrininkų grupėje kaip bendravykdytojai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Teismas, darydamas išvadas dėl bendrininkų atsakomybės, turi įvertinti, ar asmuo rankomis, kojomis ar kokiu nors įrankiu suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ar matydamas, kad kitas bendrininkas atlieka panašius veiksmus – turi ir naudoja prieš žmogų peilį, tai yra įrankį, kuriuo galima padaryti pavojingus gyvybei sužalojimus, suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.

Teisiamajame posėdyje apklaustas D. Z. parodė, jog, kilus konfliktui su O. K. dėl neva iš jo pavogto mobiliojo ryšio telefono, apeliantas išsitraukė peilį ir pirmas dūrė juo nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno vietą, tai yra – širdies sritį. Tokius apelianto parodymus patvirtino ir apklaustas kitas nuteistasis A. K. , kuris po D. Z. suduoto smūgio taip pat išsitraukė peilį ir dūrė juo du kartus nukentėjusiajai. Taigi, akivaizdu, jog abu nuteistieji konkliudentiniais veiksmais susitarė nužudyti O. K. . Susitarimas konkliudentiniais veiksmais nužudyti nukentėjusiąją reiškėsi tuo, jog abiem nuteistiesiems smurtaujant prieš O. K. , D. Z. ir A. K. ne tik patys atliko nusikalstamus veiksmus, bet ir kiekvienas iš jų matė kito bendrininko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją – smūgių sudavimą peiliu į kaklą ir krūtinės sritį, kurie neabejotinai yra gyvybiškai svarbios kūno vietos. Taigi tokiu būdu abu nuteistieji susitarė nužudyti nukentėjusiąją veikdami tiesiogine apibrėžta tyčia ir savo susitarimą realizavo bendrais smurtiniais veiksmais. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia tuomet, kai kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir norėjo ją atimti. Šiuo atveju D. Z. , suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir būdamas normalaus protinio išsivystymo, suaugęs žmogus, koks pagal bylos duomenis jis ir yra, numatė priežastinio ryšio vyksmą, tai yra, kad savo veiksmais gali atimti nukentėjusiajai gyvybę. Taigi šiuo atveju D. Z. veikė suvokdamas, jog tokie padariniai kils neišvengiamai.

Taigi, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog, nepriklausomai nuo to, jog byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų kuris iš nuteistųjų nukentėjusiajai peiliu padarė žaizdą Nr. 3 - pagal pirminius D. Z. ir A. K. parodymus bei tikimybinę specialisto išvadą jį padarė D. Z. , - už O. K. nužudymą turi atsakyti abu nuteistieji, nes jie veikė bendrininkų grupe, abu buvo vykdytojai, nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, kerštaudami ir turėdami apibrėžtą tikslą – nužudyti nukentėjusiąją. Šias išvadas patvirtina ir turėti įrankiai, bendri aktyvūs smurtiniai veiksmai, nukreipti į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kaltininkų veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinio skundo teiginys, jog D. Z. sudavė vieną smūgį peiliu nukentėjusiajai ir juo nebuvo padaryta žaizda, sukėlusi mirtį, o A. K. sudavė tris smūgius peiliu, vertintinas kaip apelianto gynybinė versija. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju jis nuosekliai tvirtino, jog A. K. sudavė du smūgius peiliu nukentėjusiajai. Tik bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas parodymus pakeitė ir parodė, jog A. K. sudavė iš viso tris kartus peiliu. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kad smūgius galėjo suduoti dar ir kiti asmenys, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sužalojimus Nr. 3 ir Nr. 4 galėjo padaryti ne kas kitas, kaip D. Z. ir A. K. . Be to, kaip jau buvo minėta, kiekvieno bendravykdytojo smūgių skaičius nėra svarbus nustačius, jog abu nuteistieji veikė turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti nukentėjusiąją ir abu padarė sužalojimus.

Nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog jis nukentėjusiosios mirties nesiekė, o tik norėjo ją pagąsdinti, nes tokio jo teiginio nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Apeliantas tiek pats suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tiek matydamas tokius pačius bendravykdytojo veiksmus, nesiėmė jokių veiksmų veikai sustabdyti ar sušvelninti jos padariniams, priešingai, sudavę smūgius peiliu, abu nuteistieji paliko gulinčią nukentėjusiąją suvokdami, jog nuo suduotų smūgių ši neišvengiamai mirs. Taip pat tyčios kryptingumą rodo ir pasirinktas nužudymo įrankis, tai yra peilis. Taigi pirmiau išvardintų aplinkybių visuma rodo, jog apeliantas aktyviais smurtiniais veiksmais siekė ne pagąsdinti, o nužudyti O. K. .

Apeliaciniame skunde teigiama, jog dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio apeliantas negalėjo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti. Tačiau BK 19 str. nustatyta, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog dėl apsvaigimo nuo alkoholio savo veiksmų esmės nesupratimas nulemiamas ne psichinės veiklos sutrikimų, atsirandančių nepriklausomai nuo žmogaus valios, o dėl paties kaltininko, sąmoningos jo veiklos. Šiuo atveju D. Z. pats sąmoningai sukėlė tokią savo būseną ir dėl to padarė dar ir pavojingą veiką. Šiuo atveju girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apeliantas skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu jis prašė atlikti akistatą tarp jo ir kito nuteistojo A. K. , tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Akistata yra procesinis veiksmas, atliekamas ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu, kuomet apklausiami du asmenys dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti. Šis procesinis veiksmas nėra privalomas ikiteisminio tyrimo metu, bylą tiriantys pareigūnai gali nuspręsti atlikti akistatą tuomet, kai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymams būdingi esminiai prieštaravimai. Esminiai yra tokie prieštaravimai, dėl kurių negalima išsamiai nustatyti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti. Pažymėtina, kad akistatos atlikimas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro teisė, tačiau ne pareiga ir šie pareigūnai patys sprendžia dėl šio procesinio veiksmo būtinumo. Baudžiamojo proceso įstatymas numato teisę įtariamajam prašyti atlikti akistatą, taip pat numato teisę apskųsti pareigūno sprendimą. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas būtų apskundęs atsisakymą atlikti akistatą, todėl toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog, D. Z. nuomone, teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu. Tačiau negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką atliekant ikiteisminį tyrimą, jei vėliau teisme jis keičia parodymus ir apskritai pradeda neigti daręs nusikaltimą. Sprendžiant šį klausimą esminės reikšmės turi parodymai dėl padarytos veikos objektyviųjų požymių. Šiuo atveju D. Z. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisiamajame posėdyje teigdamas, kad ne jis nužudė O. K. , nes pavojingų jos gyvybei veiksmų neatliko, o nukentėjusiajai nestipriai dūrė į dešinę krūtinės pusę, taip siekdamas nukentėjusiąją tik pagąsdinti. Tokiu būdu apeliantas pakeitė parodymus dėl esminių, reikšmingų bylos aplinkybių siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl, esant tokioms aplinkybėms, Kauno apygardos teismas pagrįstai D. Z. parodymuose neįžvelgė atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) požymių.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas D. Z. pagal BK 129 str. 1 d., teisinės klaidos nepadarė, o apelianto prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į kitą baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį ir paskirti jam teisingą bausmę yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. ir D. Z. apeliacinius skundus atmesti.