Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimą dėl R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), taikytos priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi R. T., padariusiam Baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, buvo nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi R. T. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis – pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis ir gydymas pratęstas.

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi R. T. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis – pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

2018 m. lapkričio 28 d., 2019 m. liepos 29 d., 2020 m. vasario 21 d., 2020 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutartimis VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimai dėl R. T. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis panaikinimo netenkinti. Priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pratęsta.

2021 m. kovo 1 d. teisme gautas VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimas, kuriuo prašoma panaikinti R. T. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teikime nurodoma, kad R. T. per visą stebėjimo laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. gegužės 11 d. reguliariai lankėsi Klaipėdos psichikos sveikatos centre, kas mėnesį bendravo su gydytoju psichiatru, socialiniu darbuotoju, psichikos sveikatos slaugytoja. Jis reguliariai kas mėnesį atvykdavo susileisti prolonguoto veikimo vaistus. Socialinis darbuotojas nuolat bendravo su pacientu bei jo mama. R. T. gyvena su mama ir patėviu, kurie juo rūpinasi. Nesant priverstinio stebėjimo būtinybės, buvo sudaryta komisija spręsti dėl tolimesnio priverstinio ambulatorinio stebėjimo. 2021 m. vasario 23 d. Klaipėdos psichikos sveikatos centro komisija apžiūrėjo ir įvertino R. T. psichinę būseną, nustatyta, jog apžiūros metu pacientas jaudinosi, pripažino padaręs nusikalstamą veiką, žadėjo daugiau taip nesielgti, jo nuotaika lygi, emocijos blėsios, psichopatologijos nestebima. Per stebėjimo laikotarpį agresijos, destruktyvaus elgesio nestebėta. R. T. būsena pagerėjusi ir stabili, kritika ligai dalinė. Šiuo metu ligonis socialiai adaptuotas, agresyvumo aplinkiniams nėra. Komisijos nuomone, tikslinga kreiptis į teismą, rekomenduojant panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis ir gydymą tęsti bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, siūloma R. T. panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – ir gydymą tęsti bendra tvarka.

VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro atstovė gydytoja L. Ž. teismo posėdžio metu patvirtino teikime išdėstytas aplinkybes, prašė teikimą tenkinti, paaiškino, kad R. T. liga (šizofrenija) yra nepagydoma, ji gali būti tik kontroliuojama vaistais. Grįžus jam iš Rokiškio ligoninės ligos paūmėjimo nebuvo pastebėta. Pacientas gyvena kartu su tėvais, jo mama medikė, ji rūpinasi savo sūnumi, padeda jam kontroliuoti ligą. R. T. visada drausmingai ir geranoriškai lankosi psichikos sveikatos centre pas gydytoją, taip pat ir pas socialinę darbuotoją, gydymą tęsia, jam išrašomi vaistai. Su R. T. jokių problemų nėra buvę. Nematant ligos paūmėjimo indikacijų, tęsti R. T. priverstinį gydymą būtinybės nebėra. Jei priverstinis gydymas būtų panaikintas, pacientas vis tiek turėtų atvykti kartą per mėnesį pas gydytoją, kad jam būtų išrašyti leidžiami vaistai, kurie padeda kontroliuoti jo ligą, tik jam papildomai nebūtų privalu lankytis pas socialinę darbuotoją (esant priverstiniam gydymui, jis privalo lankytis tiek pas gydytoją, tiek pas socialinę darbuotoją).

Asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. T. prašė teikimą tenkinti, nurodė, kad jam nuolatiniai lankymaisi pas gydytoją bei socialinį darbuotoją sukelia problemų įsidarbinti. Jis buvo susiradęs darbą, įsidarbinęs, tačiau vis tekdavo atsiprašinėti iš darbo, kad galėtų nuvykti į psichikos sveikatos centrą, todėl buvo atleistas. Jis savanoriškai tęsia gydymą, vartoja vaistus, be to, jo mama yra medikė, todėl ji pati gali jam suleisti reikalingus vaistus. Jis supranta, kad serga ir kad jam reikia gydymo, todėl pasižada nuolat lankytis pas gydytoją, vartoti vaistus. Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu jis nesigydė, nevartojo vaistų, tai buvo jo klaida, jis tą suvokė, todėl nuo to laiko iki dabar jokių teisės pažeidimų nepadarė, nes kontroliuoja ligą, nustatytu dažnumu vartoja vaistus.

Prokurorė prašė teikimo netenkinti, nurodė, kad R. T. liga nepagydoma, todėl atsižvelgiant į jo pavojingumą, padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, jam privalu priverstinai lankytis pas medikus, jis turi būti stebimas medikų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

teikimas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnis numato, kad taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi pripažinus, jog R. T. padarė Baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, bei kad jis dėl jam diagnozuoto lėtinio psichikos sutrikimo (paranoidinės šizofrenijos) pavojingas visuomenei, jam buvo paskirta viena griežčiausių priverčiamųjų medicinos priemonių – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi R. T. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis – pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi R. T. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Iš teikime nurodytų duomenų, teismo posėdžio metu VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro atstovės gydytojos duotų paaiškinimų matyti, kad R. T. psichikos būklė yra stabili, nėra ligos paūmėjimo indikacijų, psichopatologijos nestebima, jis socialiai adaptuotas, per visą stebėjimo laikotarpį nepastebėta agresijos, destruktyvaus elgesio, pacientas visada drausmingai ir geranoriškai lankosi Klaipėdos psichikos sveikatos centre pas gydytoją, taip pat ir pas socialinę darbuotoją, gydymą tęsia, jam leidžiami vaistai. Su R. T. jokių problemų nėra buvę. Kaip matyti, R. T. rūpinasi ir mama, kuri yra medikė, o jis pats yra nusiteikęs ir toliau tęsti gydymą, vartoti vaistus. Be to, tiek pats asmuo, tiek gydytoja teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis buvo įsidarbinęs, tačiau vis tekdavo atsiprašinėti iš darbo, kad galėtų nuvykti į psichikos sveikatos centrą, todėl buvo atleistas. R. T. išreiškė siekį įsidarbinti, jei jam būtų panaikinta priverčiamoji medicinos priemonė, tai parodo jo norą adaptuotis visuomenėje. Tai, kad R. T. liga yra nepagydoma, nesudaro pagrindo jam tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, nes tokiu atveju ji turėtų būti taikoma visą gyvenimą, o tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Prokurorės teiginys, jog R. T. pavojingumas neišnyko, neatitinka bylos medžiagoje esančių anksčiau aptartų duomenų, be to, pastebėtina, kad per visus šiuos metus po Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo (veikos padarytos 2013 m.) R. T. jokių naujų teisės pažeidimų nepadarė, nėra gauta jokių duomenų apie jam naujai pradėtus ikiteisminius tyrimus ar jo padarytus administracinius nusižengimus. Aptarti duomenys, priešingai, nei teigė prokurorė, leidžia teismui daryti išvadą, kad R. T. psichikos būklė yra pagerėjusi ir išnyko jo pavojingumas, tai sudaro pagrindą panaikinti R. T. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir jo gydymą tęsti bendra tvarka.

Atsižvelgiant į tai, VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo tenkintinas ir R. T. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – naikintina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsniu, 440 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro teikimą tenkinti.

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi R. T. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis panaikinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.