Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Žalnieriūnienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant atsakovo atstovei Dainai Janilionienei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo - Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūno, kurio identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad dirba Biure specialisto pareigose. Nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 23 str. 2 dalimi, kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl nuo 2007-01-01 iki 2010-09-01 jam buvo neišmokėta 2007,71 Lt priemokų ir priedų (Biuro pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo manymu, atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė VTĮ 23 str. 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas skundą grindžia VTĮ 23 str. 2 dalimi, 25 straipsniu, 26 str. 1 dalimi, Vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 38 str. 1 ir 3 dalimis, 36 straipsniu. Nurodo, kad piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė.

Pareiškjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - KT) 2004 m. gruodžio 13 d., 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimais, kuriuose šis teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatą, konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 str. 1 dalį, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Nagrinėjamu atveju VTĮ, Statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti pareiškėjui visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Skirtingai nuo Darbo kodekso (toliau - DK), kaip bendro įstatymo, VTĮ 23 str. 2 dalis (redakcija galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Pareiškėjo manymu, jo atveju tokio reguliavimo tikslu gali būti įvardinta nebent biudžeto lėšų taupymas. Tačiau toks tikslas pats savaime negali būti pagrindu sumažinti jo uždirbtą darbo užmokestį.

2009 m. gruodžio 11 d. KT paskelbė nutarimą, kuriuo pripažino, kad VTĮ skyrius „Darbo užmokestis", kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Kita vertus, Biuro, kaip darbdavio, netinkamas pareiškėjo darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Todėl Biuras taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teisės principu ius curia novit, teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo šioje byloje. Laikant, kad nepagrįstai buvo neišmokami visi pareiškėjui priklausantys priedai ir priemokos, atsakovai privalo išmokėti jam susidariusį atlyginimo skirtumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005) konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas (b.l.2-4).

LVAT 2003 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, pasisakė, kad „KT 2003 m. gegužės 13 d. sprendime „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai", pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį KT sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. KTĮ 72 str. 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, KT pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po KT sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, <...>".

Todėl atsakovo manymu, pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo mokėdamas jam darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Biuras yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Biuras, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, veikė teisėtai, t.y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

Jei teismas nustatys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėti (Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio"). Atsakovas pabrėžia, kad šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005 konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Todėl atsakovas prašo teismo taikyti šį senaties terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu, t.y. laikotarpiui nuo 2007-01-01 iki 2008-02-22. Atsakovo manymu, pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą kreiptis dėl tų išskaičiavimų, kurie buvo atlikti 2007-01-01 iki 2008-02-22 laikotarpiu (b.l.10-13).

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, jam taikė 70 proc. apribojimą, dėl ko: 2007 m. rugsėjo mėn. jam buvo neišmokėta 162,59 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 172,77 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 811,56 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 357,69 Lt. Taigi iš viso dėl ribojimo taikymo minėtu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta 1504,61 Lt darbo užmokesčio dalis. Darbo užmokesčio nepriemoka dėl darbo užmokesčio pokyčio taikant 70 proc. ribojimą – 503,10 Lt. Pareiškėjui grąžintina suma 2007,71 Lt (1504,61 Lt+503,10 Lt) (Biuro pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), b.l.5).

Biuras 2011-04-11 rašte Nr. 38-S-733 pažymėjo, kad pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), grafoje „už viršvalandžius“, „VT įstatymo 70 % ribojimas“ yra priskaičiuotos nepriemokos už viršvalandžius nuo 2005-01-01 iki 2006-06-30: 2007 m. rugsėjo mėn. – 162,59 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 172,77 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 811,56 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 357,69 Lt. Nepriemokos yra išmokėtos 2008 m. birželio mėn. (b.l.14).

Pagal Biuro 2011-12-02 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, kurio identifikacijos kodas (duomenys neskelbtini), dėl taikyto 70 proc. ribojimo Biuras priskaičiavo už 2008 m. gegužės mėn. – 503,10 Lt nepriemokos (b.l. 29).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

2002-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos. VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Pakeitus VTĮ 23 str. 1 dalį (2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos. VTĮ 23 str. 2 dalyje (2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcija) nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. VTĮ 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) (2002-07-05 įstatymo Nr. IX-1044 redakcija) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) (2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcija) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

KT 2009 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ kuriuo nutarė, kad VTĮ skyrius „Darbo užmokestis", kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. KT atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, VTĮ skyriuje „Darbo užmokestis", kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą.

Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, viršvalandžius, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to iš esmės neneigia. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.

Dėl tinkamo atsakovo, KT sprendimo galiojimo ,,priekį“.

LVAT administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 išaiškino, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises bei ­pareigas koreguoti. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu" KTĮ 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" KTĮ 72 str. 4 d. prasme.

Pagal tokią LVAT poziciją pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki KT nutarimo, ar jau jį paskelbus.

Tokios pozicijos teisingumą patvirtina ir KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarė pripažinti, kad KTĮ 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai; nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištirti, ar KTĮ 72 str. 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 daliai, 107 str. 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją KT sprendimų galia dėl teisės aktų konstitucingumo yra nukreipiama į ateitį. KT konstatavo, kad įvairūs įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (taip pat administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, šių teisės aktų nuostatas vykdymo procese taiko teismai ir kitos teisę taikančios institucijos. Tai, ar KTĮ 72 str. 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismai ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. KT nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A5-1831/2011), inter alia įvertinusi ir KT 2011-10-25 nutarimo teiginius, konstatavo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (KT 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigia, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (KT 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Pabrėžė, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi - asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Apibendrinusi tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą, apmokėjime už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al-638/2005, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, todėl darbo užmokesčio mokėjimo teisiniams santykiams CK netaikytinas. Valstybė pareiškėjų darbdaviu gali būti laikoma tik bendrąja prasme, gi tiesioginis pareiškėjų darbdavys, jiems mokėjęs darbo užmokestį, yra atsakovas – Biuras. Tai patvirtina ir LVAT praktika analogiškoje byloje (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr.A662-1735/2010).

Dėl reikalavimo sumos bei senaties termino.

Minėta, jog skundo reikalavimas priteisti 2007,71 Lt nepriemoką grindžiamas Biuro pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), b.l.5). Tačiau Biuras teismui pateikė 2011-12-02 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėjui, kurio identifikacijos kodas (duomenys neskelbtini), dėl taikyto 70 proc. ribojimo Biuras priskaičiavo už 2008 m. gegužės mėn. – 503,10 Lt nepriemokos (b.l. 29).

Pareiškėjas su atsakovo pripažįstama nepriemokos suma sutinka (b.l.40-41).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005) konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Atsakovas prašo taikyti senaties terminą. Pareiškėjas reikalavimus reiškia už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-09-01, į teismą kreipėsi 2011-03-26 (b.l.6)), todėl jam priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma, skaičiuojant ją nuo 2008 m. gegužės mėn., iš viso 503,10 Lt (b.l.29).

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

Teismo nuomone, atsakovas nepagrindžia savo prašymo, jo nurodomas Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio" buvo priimtas daugiau nei prieš du metus, reikalavimo suma yra nedidelė.

Įvertinus tai, prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkinams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4p., 127 str., teisėja

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui - Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnui, kurio identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbo užmokesčio nepriemoką 503,10 Lt (penkis šimtus tris litus 10 centų).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.