- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-84-360-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00231-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Regina Bertašienė, Dalius Jocys
- Nuteistasis
- S. K.
- Advokatai
- Jurij Koreckij
- Kategorijos
Teisėja D. Žebelienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00231-2013-7
2014 m. sausio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėn. (šešiems mėnesiams). Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 11 d. imtinai. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 9 d. apie 19 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini) k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, metė lėkštę į galvą bei kumščiu trenkė du kartus į nosį buvusiai sugyventinei R. A., tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių. Nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepilnai ir nevisapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir vertinimą. Nuosprendis pagrįstas ne objektyviais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir prielaidomis.
Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu jis davė nuoseklius parodymus, nurodė, kad 2013 m. kovo 9 d. buvusi sugyventinė atėjo ir paprašė supjauti malkas. Jis sutiko, nes ji sunkiai serga. Pabaigus darbą R. A. pakvietė vakarienės. Nurodo, kad jis buvo vartojęs alkoholį ir dar atsinešė su savimi, kurį vėliau vartojo pas R. A.. R. A. supyko ir ėmė šaukti ant jo, dėl ko jis supyko ir metė lėkštę, kuri atsitrenkė į pečių ir sudužo. R. A. dukra K. A. išbėgo kviesti policijos, o jis nuėjo miegoti. Jį pakėlė policijos pareigūnai. Pasak apelianto, jis R. A. nemušė ir jos nesužalojo. Sužalojimo laipsnis R. A. nenustatytas, nors jai buvo išduotas siuntimas pas medicinos ekspertą. Be to, R. A. apklausų metu nurodė, kad ji S. K. apkalbėjo, jog jis ją sumušė įvykio dieną.
Nuteistasis akcentuoja, kad nukentėjusioji po įvykio policijos pareigūnams nurodė, kad ji kartu gyvena su S. K., kuris 2013 m. kovo 9 d. į namus parėjo apsvaigęs nuo alkoholio, tarp jų kilo konfliktas, dėl to S. K. ją sumušė. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad pas ją S. K. atėjo, nes ji paprašė supjauti malkas. Po to ji paruošė vakarienę ir tarp jų kilo konfliktas. S. K. į ją metė lėkštę, kuri atsitrenkė į pečių ir sudužo. Nukentėjusioji nurodė, kad jos S. K. nemušė ir nesužalojo. Ji apkalbėjo S. K., nes norėjo, kad policijos pareigūnai jį išvežtų iš jos namų. Ji buvo susinervinusi, supykusi, kad pas ją atėjęs S. K. vartojo alkoholinius gėrimus ir sudaužė lėkštę. Ji serga onkologine liga, pastoviai vartoja vaistus, ant veido atsiranda raudonos dėmės, todėl gal įvykio dieną nuo streso jos galėjo atsirasti.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad liudytojos K. ir S. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad girdėjusios namuose tarp S. K. ir R. A. triukšmą, kažką dūžtant, bet nematė, kad S. K. būtų mušęs R. A.. K. A. iškvietė policijos pareigūnus, kad namuose nekiltų didesnis triukšmas tarp S. K. ir mamos. Po įvykio nei vienai iš dukrų R. A. nesakiusi, kad buvo sužalota S. K.. Pasak apelianto, K. ir S. A. sako tiesą. S. K. taip pat nurodo, kad liudytojas pareigūnas S. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jam atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji buvo išsigandusi, matėsi sužalotas veidas, ji nurodė, kad ją sumušė S. K., kuris buvo rastas miegantis kambaryje ir pristatytas į policijos komisariatą.
Pasak nuteistojo, jis buvo sulaikytas 2013 m. kovo 9 d., įtarimas jam pareikštas 2013 m. kovo 10 d., o paleistas 2013 m. kovo 11 d. Šiuo laikotarpiu nebuvo atlikta akistata tarp jo ir R. A.. Jis nuteistas tik remiantis policijos pareigūno S. P. parodymais ir pirminiais R. A. parodymais, kuriuos laikė objektyviais, o kitus atmetė, kaip nepagrįstus, nors R. A. vėliau nurodė, kad jį apkalbėjo, davė melagingus pirminius parodymus, nes buvo labai supykusi. Mano, kad yra nuteistas nepagrįstai, visiškai neįrodžius jo kaltės.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas J. Koreckij palaiko S. K. apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti. Prokuroras A. Saunorius prašo apeliacinį skundą atmesti,
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė S. K. už tai, jog jis padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepilnai ir nevisapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 str. nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl S. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiosios R. A. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Taigi apeliantas skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad S. K. veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.
Tai, kad S. K. nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, patvirtina nukentėjusiosios R. A. pirminiai parodymai duoti 2013 m. kovo 9 d. po įvykio, kai ji nuosekliai nurodė, kad 2013 m. kovo 9 d. į namus S. K. grįžo išgėręs ir parsinešė alaus. Vakarieniaujant gėrė alų ir pradėjo kabinėtis, o apie 19 val. pradėjo vartoti smurtą, metė lėkštę į galvą ir du kartus su kumščiu trenkė į nosį. Dėl įvykio ji patyrė didelį stresą, nes tai vyksta pastoviai, o paskutinį kartą policija buvo kviesta prieš keturis mėnesius. Pareigūnas S. P. liudytojo apklausos protokole bei teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad 2013 m. kovo 9 d., apie 20.30 val. buvo gautas pranešimas, kad vyksta šeimyninis konfliktas su smurto požymiais. Nuvykus nukentėjusioji atrodė išsigandusi, verkė, paaiškino, kad S. K. sudavė kumščiu du kartus į nosį, su lėkšte pataikė į veidą. Matėsi sumušimo žymės, atrodė ką tik padarytos. Nukentėjusioji minėjo, kad bijanti S. K., jis yra primokintas kitų žmonių kaip jam elgtis ir kaip kalbėti. Be to, jam S. A. paaiškino, kad S. K. mėgino smurtauti ir prieš ją, tačiau ji pabėgo ir smurto išvengė. S. K. buvo rastas miegantis kambaryje ir pristatytas į komisariatą. Policijos komisariate S. K. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,56 prom. Vietos apžiūros protokolas, vaizdo lentelės patvirtina įvykusį konfliktą. Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios R. A. atžvilgiu, anksčiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad S. K. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismo posėdžio metu apylinkės teisme nukentėjusiosios R. A. ir liudytojų K. A. bei S. A. parodymais, kurie patvirtina, kad jis nevartojo smurto prieš R. A., o pastaroji jį melagingai apkaltino, todėl teismas turėjo pareigūno S. P. ir pirminius R. A. parodymus vertinti kritiškai ir atmesti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti. Tiek liudytojo S. P., tiek nukentėjusiosios R. A. pirminiai parodymai yra nuoseklūs, esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios pirminiais parodymais, pareigūno parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią, jog S. K. atlikto veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Dėl minėtų priežasčių nukentėjusiosios R. A. ir liudytojo S. P. parodymai laikytini patikimu įrodymu šaltiniu. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnas S. P. būtų suinteresuotas bylos baigtimi, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, todėl teismas neturi pagrindo šiais parodymais nesivadovauti.
Apeliaciniame skunde S. K. nurodo, kad teismas turėjo vadovautis R. A. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duotais parodymais, kad ji melagingai apkaltino S. K., nes buvo labai supykusi. Teisėjų kolegija susipažinusi su šių parodymų turiniu konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais nesivadovavo. Papildomos apklausos metu, teismo posėdžio metu apylinkės teisme R. A. paneigė pirmos apklausos metu nurodytą aplinkybę, jog S. K. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad R. A. parodymus pakeitė siekdama, jog sugyventinis išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir tai, jog papildomus parodymus R. A. davė 2013 m. kovo 18 d., kai S. K. jau buvo paleistas. Be to, pareigūnas S. P. parodė, jog R. A. paaiškino, kad ji bijanti S. K., o R. A. pirminiuose parodymuose nurodė, kad S. K. smurtauja pastoviai, o paskutinė kartą policija buvo kviesta prieš keturis mėnesius. Byloje nustatyta, jog S. K. teistas keturis kartus, turi neišnykusį teistumą, 2012 m. nuteistas už analogiškas veikas tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu. Minėtos aplinkybės paaiškina, kodėl nukentėjusiosios parodymai S. K. atžvilgiu pasikeitė.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis priimtas išanalizavus visus reikiamus įrodymus yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.