Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mildos Vainienės, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjui K. D., nedalyvaujant atsakovų Policijos departamento prie VRM, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie VRM atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR VRM, Policijos departamentui prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis", kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymi, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnį bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso), todėl taikant analogiją pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Tačiau atsakovo PD prie VRM, kaip darbdavio, netinkamas jo darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Todėl PD prie VRM taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teises principu ius curia novil, prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalies sumas iš tinkamo atsakovo šioje byloje.

Atsakovų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys teismui nežinomos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad K. D. dirba Policijos departamento prie VRM Policijos informacijos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigose (b.l.1-3, 34-35). Policijos departamentas prie VRM, vadovaudamasis VTĮ 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, neišmokėjo pareiškėjui K. D. laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. 4565,42 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt penkių litų ir keturiasdešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.7-9,28-30). Dėl laikotarpio, už kurį buvo neišmokėta minėta suma, bei neišmokėtos sumos dydžio ginčo šioje administracinėje byloje nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.

VTĮ nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimai pagrįsti ir teisėti.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Policijos departamentas prie VRM. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Taip pat pažymėtina, jog sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo K. D. skundas tenkintinas iš dalies: K. D. naudai iš atsakovo Policijos departamento prie VRM priteistina 4565,42 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt penkių litų ir keturiasdešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemoka.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo K. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. D., a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Policijos departamento prie VRM 4565,42 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt penkių litų ir keturiasdešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.