Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-06-23 · Administracinė byla Nr. TA-501-815/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-31Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-23
Bylos Nr.
TA-501-815/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03100-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. TA-501-815/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03100-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. D. (V. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus PN buvo kalinamas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta minimali asmeniui nustatyta ploto norma. Dėl patalpų perpildymo trūko inventoriaus, buvo sunku užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, nebuvo pakankamai prižiūrėtojų. Įstaigos dušuose nebuvo pertvarų, tualetai buvo tupimi, gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, žiemą buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus mamai, jis nebuvo išleistas į laidotuves. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo psichinė sveikata.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, be to, pareiškėjas galėjo judėti pataisos namų teritorijoje. Sanitarinių mazgų bei dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, dušuose įrengtos pertvaros. Pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl trumpalaikės išvykos į laidotuves.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. D. skundą.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN pareiškėjas teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 16 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, nenurodė jokių termino kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo praleidimo priežasčių, kurios galėtų būti laikomos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl darė išvadą, kad pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III.

8. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą, netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Pareiškėjas nurodo, kad 2012 m. spalio 10 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN jo teisės buvo pažeistos, nes nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas, be to, pareiškėjas nebuvo išleistas į mamos laidotuves. Pareiškėjo teigimu, iš pareigūnų jis patyrė psichologinį stresą, naktimis negalėdavo užmigti, iki šiol blogai miega.

Atsiliepimas

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

11. Byloje ginčas kilo dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. D. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN 2012 m. spalio 10 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą tik 2019 m. rugsėjo 16 d., praleido trejų metų senaties terminą, todėl nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjo teisės 2012 m. spalio 10 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN buvo pažeistos, nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas, pareiškėjas nebuvo išleistas į mamos laidotuves. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

16. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

17. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

18. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

19. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. spalio 10 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2019 m. rugpjūčio 29 d. (b. l. 6), t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. (imtinai) pareikšti. Pažymėtina, jog į šį laikotarpį patenka ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti atsakovo atstovo veiksmai, tariamai neišleidžiant pareiškėjo į motinos laidotuves.

20. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

22. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių, ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

23. Vis dėlto nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas laikotarpį, kuriuo pareiškėjas, remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytu sutrumpintu trejų metų ieškinio senaties terminu, nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad skundą pareiškėjas pateikė (išsiuntė paštu) 2019 m. rugpjūčio 29 d., o ne kaip sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas – 2019 m. rugsėjo 16 d., konstatuotina, jog pareiškėjas nėra praleidęs termino reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos 2016 m. rugpjūčio 29 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu (įskaitytinai), pareikšti. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad nepaisant minėto suklydimo nustatant ginčo laikotarpį, pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, rinko bei tyrė su visu pareiškėjo nurodytu jo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. spalio 10 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d.) susijusius įrodymus.

24. Byloje, be kita ko, yra pateikti oficialūs, abejonių nekeliantys atsakovo atstovo duomenys apie Vilniaus PN patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei įrengtų lovų skaičių, iš kurių matyti, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 9-304, kurios plotas – 14,81 kv. m, buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 8-306, kurios plotas – 15,75 kv. m, buvo įrengtos 5 miegamosios vietos. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio 29 d. – 2016 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Pareiškėjas nei apeliaciniame skunde, nei kituose į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nepaneigė šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų, o jo teiginiai dėl minėtose gyvenamosiose patalpose kartu su juo laikytų asmenų skaičiaus yra prieštaringi, nesutampa pareiškėjo nurodytų tariamai kartu su juo kalėjusių asmenų vardai ir pavardės, todėl yra atmestini. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstais laikytini ir kiti su patalpų perpildymu susiję pareiškėjo nusiskundimai.

25. Pažymėtina, jog pareiškėjas nedetalizavo savo argumentų dėl prastos gyvenamųjų patalpų higienos būklės (ventiliacijos, temperatūros ir drėgmės), nenurodė, kokiu laikotarpiu ir kuriose patalpose šios sąlygos tariamai neatitiko reikalavimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją. Taigi minėtų pareiškėjo nusiskundimų taip pat nėra pagrindo laikyti pagrįstais ir šiuo aspektu pripažinti kokius nors neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Vilniaus PN buvo įrengti tupimi tualetai, pažymėtina, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; kt.). Pareiškėjas nekonkretizavo, kodėl tupiama tualeto konstrukcija jam buvo netinkama, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat atmestini.

27. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasErnestas SpruogisVaida Urmonaitė-Maculevičienė