Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-28 · Civilinė byla Nr. 2A-1713-392/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-03-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-03-28Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-28
Bylos Nr.
2A-1713-392/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-04612-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Virginijus Kairevičius
Atsakovas
I. B.
Ieškovas
SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybė
Kategorijos
  • 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1713-392/2013Proceso Nr. 2-03-3-04612-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 50.11.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2013 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1680-862/2012 pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei I. B. dėl iškeldinimo iš socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir skolos pritesimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pareikštu ieškiniu teismo prašė: 1) iškeldinti atsakovę I. B. bei jos nepilnamečius vaikus N. B. ir K. B. su jiems priklausančiu turtu iš socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; 2) priteisti iš atsakovės 1.124,87 Lt skolą už socialinio būsto nuomą, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad A. J. buvo išnuomotas dviejų kambarių socialinis būtas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovė nebuvo socialinio būsto nuomininkės A. J. šeimos narė ar giminaitė, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įteisinta atsakovės globa, todėl atsakovė su vaikais be teisinio pagrindo nuo 1995 metų apsigyveno minėtame būste. Atsakovė įstatymų nustatyta tvarka ne kartą buvo informuota apie pareigą geranoriškai atlaisvinti neteisėtai užimtas gyvenamąsias patalpas, tačiau šio įpareigojimo nevykdė, todėl turi būti iškeldinta teismo tvarka. Kadangi atsakovė naudojosi savavališkai užimtu socialiniu būstu ir jam teikiamomis paslaugomis, privalo už jas atsiskaityti. Atsakovė buvo informuota apie skolas ir buvo raginama jas apmokėti, tačiau susidariusių įsiskolinimų nepadengė, todėl jie priteistini teismo.

Atsakovė I. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad minėtame socialiniame būste apsigyveno mirus jos motinai nuo 1995 metų, nes jokių artimų giminaičių neturėjo ir buvo nepilnametė. Atsakovę priėmė gyventi A. J. su sutuoktiniu, kurie ja rūpinosi kaip tėvai, nors teisiškai savo globos ir neįformino. Nors atsakovės gyvenamoji vieta deklaruota jos vyro V. B. gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė su šeima beveik visą laiką gyveno A. J. socialiniame būste. Pašlijus atsakovės santuokiniam gyvenimui, sutuoktinis šeimą paliko, tuo tarpu atsakovė ir toliau gyveno su A. J. iki jos mirties. Tik vėliau atsakovė buvo informuota, kad socialinis būstas valdomas ieškovo patikėjimo teise ir negali būti jai išnuomotas, nepaisant to, kad atsakovė jame pastoviai gyvena ir faktiškai buvo mirusiosios A. J. šeimos narys. Atsakovė ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl jos ir mažamečių vaikų gyvenamosios vietos deklaravimo minėtame socialiniame būste, tačiau neleista to padaryti. Kito būsto ar kitokio nekilnojamo turto atsakovė neturi, jos pajamos minimalios, todėl patenkinus ieškovo pareikštus reikalavimus, atsakovės šeima atsidurs gatvėje. Atsakovė taip pat nurodė, kad yra visos įstatymo numatytos sąlygos, jog socialinis būstas būtų išnuomotas jos šeimai ir tai nepažeis viešojo intereso. Aplinkybė, kad atsakovė nėra įrašyta į sąrašus socialiniam būstui gauti, yra tik formali sąlyga, kuri negali būti vertinama kaip pagrindinis kriterijus atsisakant išnuomoti socialinį būstą.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį tenkinti ir sutiko su ieškovo argumentais. Taip pat nurodė, kad yra socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, tačiau jį balanse apskaito ieškovas, kuris administruoja ir prižiūri Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-03-08 nutartimi atsakovės ieškinys, pareikštas ieškovui ir Vilniaus miesto savivaldybei, dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį buvo paliktas nenagrinėtas.

Išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė neturintis teisinio pagrindo prieštarauti ieškiniui. Vaikų teisių įgyvendinimą visų pirma užtikrina tėvai, vaikai turi tėvą ir motiną, kurie privalo užtikrinti jiems būstą. Atsakovei buvo išaiškinta, kad jeigu bus iškeldinta iš socialinio būsto ir vaikai neturės kur gyventi, juos bus galima apgyvendinti vaikų globos namuose, taip pat atsakovė galėtų apsigyventi Motinos ir vaiko pensione, bet pokalbio metu atsakovė paminėjo, kad kol kas nereikalinga pagalba.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį tenkino. Teismas nusprendė iškeldinti atsakovę I. B. ir jos nepilnamečius vaikus N. B. ir K. B. iš socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei priteisti iš atsakovės ieškovui 1.124,87 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 1.124,87 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad pagal socialinio būsto nuomos sutartį A. J. turėjo teisę nustatyta tvarka apgyvendinti socialiniame būste, sutinkant visiems toje patalpoje gyvenantiems pilnamečiams šeimos nariams, savo sutuoktinį, vaikus, kitus giminaičius ir nedarbingus išlaikytinius. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų buvusi A. J. šeimos narė arba giminaitė. Atsakovės močiutė ir A. J. buvo draugės. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.588 straipsnio 3 dalį globėjai ir globotiniai, apsigyvenę globėjo arba globotinio gyvenamojoje patalpoje, neįgyja globėjo ar globotinio šeimos narių teisių; jeigu globai pasibaigus jie toliau kartu gyvena ir bendrai tvarko namų ūkį, tai bet kurio iš jų reikalavimu šeimos nariu gali būti pripažinti teismo tvarka. Tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų įteisinta atsakovės globa, kad atsakovė po A. J. mirties teismo tvarka būtų buvusi pripažinta jos šeimos nariu. Teismas nustatė, kad atsakovės gyvenamoji vieta nuo 2001-10-26 deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi dėl jos ir kartu gyvenančių vaikų gyvenamosios vietos deklaravimo socialiniame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), nors čia nurodo gyvenanti nuo 1995 metų. Taigi, atsakovė nesiėmė jokių teisinių veiksmų, norėdama įteisinti savo gyvenamąją vietą nurodytame socialiniame būste. Byloje esantis šeimos aplankymo aktas patvirtina, kad atsakovė kartu su nepilnamečiais vaikais gyvena adresu (duomenys neskelbtini), vaikams yra sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis. Iš atsakovės paaiškinimų matyti, kad jos vyresnysis sūnus mokosi Balsių mokykloje, tame pačiame rajone, kuriame atsakovė ir jos vaikai yra deklaravę savo gyvenamąsias vietas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė būtų nutraukusi santuoką su vaikų jos vaikų tėvu. Atsižvelgiant į tai, teismas negalėjo padaryti išvados, kad atsakovė neturi tinkamo gyventi būsto ir jai turėtų būti taikytinos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams modernizuoti įstatymo normos. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė nėra A. J. šeimos narė arba giminaitė, taip pat nėra sudariusi su ieškovu nuomos sutarties, turi tinkamas sąlygas kartu su savo nepilnamečiais vaikais gyventi deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, padarė išvadą, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo gyventi nurodytame socialiniame būste, yra jį savavališkai užėmusi, todėl vadovaujantis CK 6.612 straipsniu, kartu su nepilnamečiais vaikais turi būti iškeldinta teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteiktina. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė naudojosi socialiniu būstu, todėl privalo mokėti ieškovui nuomos mokestį. Iš viso atsakovė už socialinio būsto nuomą skolinga ieškovui 1.124,87 Lt. Ieškovas nuolat siuntė pranešimus apie susidariusį įsiskolinimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų skolą sumokėjusi. Kadangi prievolės, kylančios iš sutarties arba įstatymo turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, teismas ieškovo reikalavimą priteisti nurodytą skolą laikė pagrįstu (CK 6.4, 6.38, 6.200, 6.205 straipsniai).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė I. B. teismo prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atmesti. Atsakovės vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji neturi teisės gyventi socialiniame būste, esančiame (duomenys neskelbtini). Nepaisant formalių globos teisinių santykių tarp atsakovės ir buvusios socialinio būsto nuomininkės A. J. nebuvimo, iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, jog tarp atsakovės ir A. J. buvo susiklostę globos civiliniai teisiniai santykiai. Atsakovė nurodytame socialiniame būste su A. J. gyveno nuo 1995 metų, t. y. nuo to momento, kai mirė atsakovės motina, nes artimų giminaičių nebuvo, atsakovės motina pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, todėl ją nepilnametę priėmė gyventi A. J.. Atsakovė faktiškai visą gyvenimą buvo A. J. globotinė, buvo jos išlaikoma, gyveno bei vedė bendrą ūkį kartu. 2001-10-06 atsakovė sudarė santuoką su V. B.. Tuo metu gyvenamoji atsakovės vieta buvo deklaruota vyro gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kur deklaruota iki šiol. Santuokoje gimė du vaikai N. B. ir K. B.. Po keleto mėnesių bendro gyvenimo sutuoktinio bute, atsakovė grįžo ir toliau su šeima gyveno pas A. J. socialiniame būste. Pašlijus atsakovės santuokiniam gyvenimui, sutuoktinis šeimą paliko. Tuo tarpu atsakovė ir toliau gyveno su A. J. iki jos mirties. Būdama gyva A. J. buvo įsitikinusi, kad po jos mirties socialinis būstas liks atsakovės ir jos vaikų gyvenamoji vieta, tačiau vėliau atsakovė buvo informuota, kad socialinis būstas negali būti jai išnuomotas, nepaisant to, kad atsakovė jame pastoviai gyvena ir faktiškai buvo A. J. šeimos narys. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad jos santuoka faktiškai yra iširusi, o teisinis santuokos nutraukimo procesas nepradėtas tik dėl piniginių lėšų stygiaus, kadangi atsakovės sutuoktinis nesutinka santuokos nutraukti bendru šalių sutarimu. Teismas šias aplinkybes įvertino priešingai atsakovės parodymams ir padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą. Atsakovė ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl jos ir mažamečių vaikų gyvenamosios vietos deklaravimo nurodytame socialiniame būste, tačiau to neleista padaryti. Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo atsakovė visada kreipdavosi žodžiu, todėl negalėjo pateikti įrodymų, kad tai darė, o teismas priėmė klaidingą išvadą, jog atsakovė neva nesiėmė jokių teisinių veiksmų įteisinti savo gyvenamąją vietą minėtame socialiniame būste. Padaręs šią išvadą teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovė net kelis kartus kreipėsi tiek į bendrosios kompetencijos, tiek į administracinius teismus, prašydama įpareigoti ieškovą sudaryti su ja socialinio būsto nuomos sutartį, tačiau atsakovės reikalavimai liko nepatenkinti. Atsakovė taip pat nurodė, kad minėtas socialinis būstas yra vienintelis jos šeimos būstas, o palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, atsakovės šeima atsidurs gatvėje. Yra visos įstatymo numatytos sąlygos, kad socialinis būstas būtų išnuomotas jos šeimai. Teismas, remdamasis šeimos aplankymo aktu, klaidingai konstatavo, kad atsakovė su vaikais gyvena sutuoktinio būste, kadangi jame buvo tik laikinai, nes ten augina daržoves savo nepilnamečiams vaikams, tačiau nei atsakovė, nei jos vaikai nuolatos ten negyvena. Taip pat klaidinga teismo išvada dėl atsakovės vaikų lankomos mokyklos susiejimo su jų gyvenamąja vieta, kadangi vaikai mokyklą lanko pagal gyvenamosios vietos deklaravimą ir atitinkamam rajonui priskirtą mokymo įstaigą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių bei formaliai, neįsigilinęs į susidariusią atsakovės šeimos padėtį, ją iškeldino. Teismas visiškai nesivadovavo tiesiogiai ginčo santykiams taikytino Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostata, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išnuomojamos ir neįrašytoms į sąrašą socialiniam būstui gauti šeimoms, netekusioms būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi kito tinkamo gyventi būsto. Šis straipsnis neišvardina visų konkrečių atvejų, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios, tačiau įstatymo vykdytojui suteikia teisę vadovautis CK 1.5 straipsniu, kuris numato, kad civilinių teisių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Atsiliepimas

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu teismo prašė apeliacinį skundą atmesti. Ieškovo teigimu, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyti išimtiniai atvejai, kada socialinis būstas gali būti išnuomotas asmenims, neįrašytiems į sąrašą socialiniam būstui gauti. Nors šiame straipsnyje pateiktas tokių išimtinių atvejų sąrašas nėra baigtinis, tačiau analizuojant normos turinį matyti, kad išnuomojant socialinį būstą ne eilės tvarka siekiama asmenims užtikrinti gyvenamąją vietą įvykus stichinėms nelaimėms ar dėl panašių nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių asmeniui netekus būsto. Manytina, jog atsakovė nepagrįstai remiasi minėta norma, kadangi neprarado gyvenamojo būsto nurodytomis aplinkybėmis, ir neteisingai interpretuoja nurodytą normą, nes vien nuosavo būsto neturėjimas negali būti laikomas ta kita nuo žmogaus valios nepriklausančia aplinkybe, dėl kurios turėtų būti suteikiamas socialinis būstas ne eilės tvarka. Atsakovė ne kartą buvo informuota, jog socialinis būstas gali būti išnuomotas tik į sąrašus įrašytiems asmenims, bei nurodyti įstatymo keliami reikalavimai, kurie turi būti tenkinami tam, kad būtų įrašoma į sąrašą socialiniam būstui gauti, ir kad atsakovei išnuomoti socialinį būstą ne eilės tvarka nėra teisinio pagrindo. Priešingu atveju būtų pažeidžiami socialiai remtinų ir valstybės iš dalies globojamų asmenų teisės ir interesai. Socialinis būstas gali būti suteiktas tik laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, nes tik toks socialinio būsto suteikimas atitiktų viešąjį interesą. Atsakovė nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu įrašyti ją ir jos šeimos narius į sąrašus socialiniam būstui gauti ir į tokius sąrašus įrašyta nebuvo, taip pat atsakovė neprarado gyvenamojo būsto įstatymo nurodytomis aplinkybėmis, todėl išnuomoti atsakovei aptariamą socialinį būstą nėra jokio teisinio pagrindo. Maža to, iš bylos duomenų matyti, jog atsakovė ir jos nepilnamečiai vaikai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovės sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir ten gyvena. Šią aplinkybę patvirtina šeimos aplankymo aktas, kuriame nurodyta, jog atsakovė kartu su nepilnamečiais vaikais gyvena minėtu adresu, taip pat byloje nustatyta, jog atsakovės vyresnysis sūnus mokosi Balsių mokykloje, tame pačiame rajone, kuriame atsakovė ir jos vaikai yra deklaravę gyvenamąsias vietas. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė būtų nutraukusi santuoką ar kreipusis dėl jos nutraukimo ir būtų galima daryti prielaidą, kad atsakovė ir jos nepilnamečiai vaikai neturi tinkamo gyventi būsto. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė socialiniame būste turi būti apgyvendinta remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta išimtimi, be to, atsakovė klaidina teismą, nurodydama, jog socialinis būstas yra vienintelis jos ir jos vaikų būstas, o palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą atsakovės šeima atsidurs gatvėje. Aptariamas socialinis būstas buvo išnuomotas A. J.. Vadovaujantis CK 6.590 straipsnio 1 dalimi pagal nuomos sutartį gyvenamojoje patalpoje turi teisę apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ir buvę šeimos nariai, kurie yra įvardyti sutartyje. Šeimos narys šiuo atveju įgyja lygias su kitais nuomininko šeimos nariais teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą. Pagal nuomos sutartį pagrindinė buto nuomininkė A. J. turėjo teisę apgyvendinti socialiniame būste, sutinkant visiems toje patalpoje gyvenantiems pilnamečiams šeimos nariams, savo sutuoktinį, vaikus, kitus giminaičius ir nedarbingus išlaikytinius. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovė nebuvo A. J. giminaitė, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įteisinta atsakovės globa, ir byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų buvusi A. J. šeimos nariu. Atsakovė nepateikė, jokių įrodymų, jog ji ar A. J. iki savo mirties būtų kreipusis dėl atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos deklaravimo nurodytame socialiniame būste, taip siekiant įteisinti jų gyvenamąją vietą. Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo ir nėra suteikusi teisės naudotis socialiniu būstu atsakovei ir jos šeimos nariams, nėra priėmusi sprendimo atsakovei išnuomoti šį būstą, nėra sudariusi nuomos sutarties, todėl atsakovė ir jos šeimos nariai socialiniame būste gyveno ir iki šiol gyvena neturėdami tam jokio teisinio pagrindo.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė atsakovės I. B. apeliacinį skundą atmesti. Nesutiko su atsakovės teiginiu, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo tiesiogiai ginčo santykiams taikytina Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi dėl socialinio būsto išnuomojimo asmenims neįrašytiems į sąrašą socialiniam būstui gauti. Analizuojant minėtos normos turinį matyti, kad ne eilės tvarka išnuomojant socialinį būstą siekiama asmenims suteikti gyvenamąją vietą įvykus stichinei nelaimei ar kitoms nuo žmogaus valios nepriklausančioms aplinkybėms. Ginčo atveju atsakovė neprarado buto nurodytomis aplinkybėmis, be to iš bylos duomenų matyti, jog, priešingai, atsakovė ir jos nepilnamečiai vaikai yra deklaravę savo gyvenamąją vietą sutuoktinio gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kur ir gyvena. Tai patvirtina šeimos aplankymo aktas, kuriame nurodyta, jog atsakovė kartu su nepilnamečiais vaikais gyvena minėtu adresu, taip pat byloje nustatyta, jog atsakovės vyresnysis sūnus mokosi Balsių mokykloje, tame pačiame rajone, kuriame atsakovė ir jos vaikai yra deklaravę gyvenamąsias vietas. Taigi nėra aplinkybių taikyti atsakovės atžvilgiu Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 6 dalį. Atsakovė klaidina teismą nurodydama, jog minėtas socialinis būstas yra vienintelis jos šeimos būstas, o palikus galioti skundžiamą sprendimą atsakovės šeima atsidurs gatvėje. Atsakovė turi tinkamas sąlygas kartu su savo nepilnamečiais vaikais gyventi deklaruotu vietos adresu (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nustatyta, jog atsakovė nėra pagrindinės socialinio būsto nuomininkės A. J. šeimos narė ar giminaitė, nėra duomenų, jog būtų įteisinta atsakovės globa, nėra duomenų, kad atsakovė po A. J. mirties teismo tvarka būtų pripažinta jos šeimos nariu, taip pat atsakovė nėra su ieškovu sudariusi nuomos sutarties. Atsižvelgiant į visą tai, teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo gyventi minėtame socialiniame būste, yra jį savavališkai užėmusi, todėl, vadovaujantis CK 6.612 straipsniu, turi būti iškeldinta teismo tvarka kartu su nepilnamečiais vaikais, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso socialinis būstas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurį ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdo patikėjimo teise (t. I, b.l. 14-15). Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno potvarkio Nr. 10 pagrindu nurodytas socialinis būstas 2000-12-18 buvo išnuomotas A. J. (t. I, b.l. 17). 2001-01-09 su A. J. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis (t. I, b.l. 18-20). A. J. mirė 2009-06-03 (t. I, b.l. 22, 164). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad nurodytą socialinį būstą nuo 1995 metų yra užėmusi atsakovė I. B. su savo nepilnamečiais vaikais N. B. ir K. B. (t. I, b.l. 161-164, 168). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš nurodyto socialinio būsto motyvuodamas tuo, kad atsakovė šiose patalpose gyvena neteisėtai, kadangi nėra A. J. šeimos narė, kita giminaitė ar globotinė, be to, su Vilniaus miesto savivaldybe atsakovė nėra sudariusi atskiros nurodyto socialinio būsto nuomos sutarties (t. I, b.l. 105-109).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Kaip minėta, 2001-01-09 su A. J. buvo pasirašyta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kurios pagrindu A. J. buvo išnuomotas aukščiau nurodytas socialinis būstas. Pagal šios sutarties 3.1. punktą socialinio būsto nuomininkė A. J. turėjo teisę šiame būste apgyvendinti savo sutuoktinį, vaikus, tėvus, kitus giminaičius ir nedarbingus išlaikytinius (t. I, b.l. 18-20). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė patektų į nurodytų asmenų ratą ir atitinkamai turėtų teisę A. J. sutikimu apsigyventi jos nuomotame socialiniame būste. Atsakovė nėra A. J. šeimos narys ar kita giminaitė. Atsakovės teiginiai, kad tarp jos ir A. J. buvo susiklostę faktiniai globos teisiniai santykiai, grindžiami tik pačios atsakovės paaiškinimais, nepateikiant jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl vertintini kaip nepagrįsti.

Nors teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė siekė teismo keliu įgyti teisę teisėtai apsigyventi aukščiau nurodytame socialiniame būste, tačiau teisę kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais ji realizavo netinkamai, todėl šis klausimas teisme nenagrinėtas (t. I, b.l. 189-191) (administracinės bylos Nr. AS525-51/2011, civilinės bylos Nr. 2-349-653/2012). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė apskritai turi teisę į socialinį būstą kaip socialiai remtinas asmuo, t. y. jog atitinka kriterijus, keliamus asmeniui, norinčiam išsinuomoti socialinį būstą. Atitinkamai laikytini teisiškai nereikšmingais, o taip pat ir neįrodytais atsakovės teiginiai, jog ji bandė nurodytame socialiniame būste deklaruoti savo ir savo vaikų gyvenamąją vietą. Taip pat nėra teisinio pagrindo remtis ir atsakovės nurodyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, kadangi pagal šią teisės normą ne eilės tvarka išnuomojamas socialinis būstas tik tiems asmenims, kurie prarado savo gyvenamąją vietą įvykus stichinei nelaimei ar kitoms nuo žmogaus valios nepriklausančioms aplinkybėms, tačiau ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl atsakovės iškeldinimo iš nurodyto socialinio būsto, nes atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo apsigyventi šiose patalpose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.612 straipsnį, kuriame nustatyta, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina atsakovės teiginius, kad nurodytas socialinis būstas yra vienintelis jos šeimos būstas, o palikus galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovės šeima atsidurs gatvėje. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė yra sudariusi santuoką su V. B., su kuriuo ji susilaukė dviejų vaikų (t. I, b.l. 164, 166, 168). Tiek atsakovė, tiek jos vaikai turi galimybę naudotis V. B. priklausančiu gyvenamuoju namu, kuriame yra visi patogumai ir kuris yra tinkamas auginti vaikus (t. I, b.l. 170-173). Pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad V. B. neprieštarauja tam, jog atsakovė su vaikais gyventų jam priklausančiame gyvenamajame name, ji ten lankosi, augina daržoves, taip pat nurodė, kad sutuoktinis teikia vaikams išlaikymą ir jais rūpinasi (t. I, b.l. 198-199). Todėl aplinkybė, kad atsakovė ketina nutraukti santuoką su V. B., tačiau neturi tam pakankamai pajamų, o sutuoktinis santuokos nutraukimui bendru sutarimu prieštarauja, laikytina teisiškai nereikšminga.

Atsakovė apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteistas susidaręs įsiskolinimas už faktinį naudojimąsi socialiniu būstu, neginčijo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovo prašomą priteisti įsiskolinimą pripažino (t. I, b.l. 179). Šis įsiskolinimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (t. I, b.l. 130-141).

Apibendrinus visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, dėl jų motyvuotai pasisakė, teisingai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Virginijus KairevičiusTeisėjai Jadvyga MardosevičVilija Mikuckienė