Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ str., bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., 66 str., paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. gegužės 17 d. teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir S. G. paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. G. nuteistas už tai, kad veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2014 m. vasario 17 d., apie 16 val. 30 min., namuose, esančiuose Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčią spyrė koja į nugarą žmonai J. G., tuo sukeldamas nukentėjusiajai J. G. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. G., jo gynėjas ir nukentėjusioji J. G. prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl S. G. kaltės sukėlus nukentėjusiajai savo sutuoktinei J. G. fizinį skausmą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką pagal BK 140 str. 2 d., nes apeliantas smurtavo prieš šeimos narį, ir proporcingai nubaudė. Apeliantas skunde deklaruoja manymą, kad apylinkės teismas priėmė neteisingą sprendimą jo atžvilgiu. Tačiau iš daugiareikšmių apeliaciniame skunde deklaruotų pozicijų sudėtinga suprasti, su kokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistasis sutinka ir kurias ginčija, neaišku, ar jis pripažįsta ar neigia faktą, jog įvykio dieną smurtavo prieš savo sutuoktinę, taip pat neaišku, koks sprendimas, S. G. nuomone, būtų teisingas – ar jis turėtų būti išteisintas, ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, ar, visgi, tik palengvinta jo teisinė padėtis. Tokius nevienareikšmius apelianto pareiškimus kolegija laiko paprasčiausiu mėginimu suklaidinti apeliacinės instancijos teismą, visiškai išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą arba likti realiai nenubaustam. Nepaisant to, aukštesnės instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs įrodymus, patikrino S. G. bylą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais ir su nuteistojo skunde deklaruojama pozicija nesutinka.

Pažymėtina, kad nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstamos neatitinkančiomis bylos aplinkybių tik tada, kai šių išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti šio teismo išvadas, kai yra prieštaringų įrodymų, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms, kuomet teismas nenurodo nuosprendyje, dėl ko priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar bausmės paskyrimą. Nagrinėjamu atveju kolegija pažymi, kad apylinkės teisme S. G. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro pareiškimą pagreitinto proceso tvarka, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXXI skyriaus II skirsnio nuostatas, proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, S. G. visiškai pripažino savo kaltę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiamajame posėdyje neapklausinėjo nukentėjusiosios ir liudytojų, ištyrė byloje surinktus įrodymus, kuriais grindė savo sprendimą, ir juos išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Taigi pirmosios instancijos teismas Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, teismo posėdyje išsiaiškino nukentėjusiosios J. G. ir nuteistojo S. G. prieštaringų teiginių prigimtį skirtingose baudžiamojo proceso stadijose ir sprendžia, kad teisingais laikytini nukentėjusiosios ir apelianto ikiteisminėje proceso stadijoje, nuteistojo – teisiamajame posėdyje duoti parodymai, o kiti J. G. ir S. G. parodymai, duoti aukštesnės instancijos teisme, atmetami.

Nukentėjusioji J. G., būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą ir melagingus parodymus, 2014 m. vasario 17 d. policijai pranešė, kad įvykio dieną (2014-02-17) asmeninio konflikto metu S. G. tyčia vieną kartą koja spyrė jai į dešinį šoną ir taip sukėlė fizinį skausmą (4 b. l.). Tą patį nukentėjusioji J. G. patvirtino apklausiama kaip liudytoja tą pačią dieną (18–19 b. l.) ir apklausiama po dviejų dienų – 2014 m. vasario 19 d. (20–21 b. l.). Nėra pagrindo netikėti būtent šiais nukentėjusiosios J. G. parodymais, nes juos patvirtina kiti objektyvios kilmės įrodymai – 2014 m. vasario 17 d. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje (6–8 b. l.), telefoninio pranešimo policijai apie įvykį turinys (9 b. l.), atlikta nukentėjusiosios J. G. kūno apžiūra, kurios metu konstatuota, jog ant nukentėjusiosios nugaros dešinėje pusėje, virš juosmens, matyti neryški 7 x 2 cm pailga melsvos spalvos kraujosruva (23–26 b. l.). Kad nuteistasis įvykio dieną spyrė J. G. vieną kartą į nugarą ar šoną, matė ir pastarosios nepilnametis sūnus M. G., kuris tai patvirtino apklausiamas (27-28 b. l.). Aptariamo smurtavimo prieš savo sutuoktinę fakto neneigė, taip pat neginčijo jokių inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių ir pats nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu praėjus trims dienoms po įvykio (42–43 b. l.), bei teisiamajame posėdyje (64 b. l.), išreikšdamas apgailestavimą dėl tokio savo elgesio. Dėl to, kas paminėta, nuteistojo S. G. teiginiai apeliaciniame skunde, kad jis BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo nepadarė, jo parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad jis savo sutuoktinei neįspyrė, ir nukentėjusiosios J. G., iš esmės skirtingi nuo ankstesnių, parodymai, kad sutuoktinis prieš ją jokio smurto tiriamo įvykio metu nenaudojo, laikomi prieštaraujančiais byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl atmetami.

Apeliacinės instancijos teisme esminius prieštaravimus savo parodymuose nukentėjusioji J. G. aiškino tuo, kad jos vyrui atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam nudirbti ūkio darbus, o S. G. anksčiau apkalbėjo iš pykčio, primokė meluoti ir savo sūnų M. G., norėdama atkeršyti sutuoktiniui dėl pastarojo nuolatinio besaikio alkoholio vartojimo. Pasak nukentėjusiosios, S. G. jai neįspyrė, fizinio skausmo nesukėlė ir sužalojimų nepadarė, o kraujosruva jos šone atsirado, nes susižalojo pati. Tačiau šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą ir melagingus parodymus, supažindinta su teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narį ar atsakyti tik į kai kuriuos klausimus, apklausiama J. G. ne sykį tvirtino, kad parodymus prieš savo sutuoktinį duoda savo valia, prašė nubausti jį dėl smurto, teigė, visas aplinkybes nurodžiusi teisingai, neketinanti atleisti savo sutuoktiniui, nes pastarasis smurtauja jau ne pirmą kartą, kad nebenorinti, jog S. G. toliau smurtautų, kad vaikai bijo savo tėvo (S. G.). Visi šie nukentėjusiosios pareiškimai ikiteisminio tyrimo metu tik patvirtina, kad J. G. parodymai ir versijos, iškeltos apeliacinės instancijos teisme, neatitinka objektyvios tikrovės, todėl apie galimai padarytą J. G. nusikalstamą veiką būtina pranešti prokurorui (BPK 257 str.).

Taigi byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir šioje nutartyje aptarti įrodymai vienareikšmiškai paneigia deklaratyvias S. G. versijas. Byloje aiškiai nustatytas priežastinis ryšys tarp apelianto veikos ir kilusių neigiamų padarinių – fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. G.. Nuteistojo veikoje yra nustatyti visi būtini – objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl išteisinti S. G. pagal BK 140 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Be kita ko, kaip minėta, skundu apeliantas jo neteisėtą veikimą siūlo laikyti mažareikšmiu ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str.

Iš tikrųjų, pagal BK 37 str. nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Tai reiškia, kad pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenumatyta. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai mažareikšmėmis nepripažįstamos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai. Be to, pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. G. padarė vieną nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį ir taip pasikėsino BK 140 str. ginamą vertybę – žmogaus sveikatą. Neteisėtus veiksmus prieš savo šeimos narį apeliantas atliko siekdamas atitinkamo rezultato – padaryti fizinę žalą savo sutuoktinei, ir tokius padarinius sukėlė. Nekyla abejonių, jog dėl spyrio į nugarą nukentėjusioji J. G. patyrė fizinį skausmą, tuo labiau, kad ant nukentėjusiosios kūno liko sumušimo žymės – kraujosruva. Pažymėtina ir tai, kad už analogiškus ir dar pavojingesnius smurtinius veiksmus prieš savo šeimos narius (mažametį sūnų, tą pačią sutuoktinę) S. G. buvo nuteistas ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu (46–48 b. l.), kuriuo laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau akivaizdu, jog pozityvių išvadų dėl savo ankstesnio elgesio apeliantas nepadarė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl naudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį ir siūlo laikyti tokį jo veikimą tik formaliai nusikalstamu elgesiu. Kolegija su tokiu nuteistojo siūlomu vertinimu kategoriškai nesutinka.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad S. G. padaryta nusikalstama veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją BK 37 str. nuostatų kontekste negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 140 str. 1 d. numatytą veiką, taigi negali būti vertinama kaip mažareikšmė. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybes, kad nuteistasis savo veiksmais nesukėlė liekamųjų pasekmių nukentėjusiajai, nepagrindžia veikos pripažinimo mažareikšme, nes nustatyta, jog BK 140 str. 2 d. numatyti padariniai visgi buvo sukelti. Dėl to nuteistajam S. G. netaikytinos BK 37 str. nuostatos ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.

Skirdamas nuteistajam S. G. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK VIII skyriaus (Bausmės skyrimas) nuostatų nepažeidė, ir apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvę žinomos apylinkės teismui. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (bausmės vykdymo atidėjimo metu, neatlikęs laisvės atėmimo bausmės, paskirtos taip pat už smurtą artimojoje aplinkoje, vėl padarė analogišką tyčinį nesunkų smurtinį nusikaltimą). Apylinkės teismas, skirdamas S. G. bausmę, atsižvelgė į nustatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, o taip pat į teisingai nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nuteistajam nustatytas sunkus girtumo laipsnis (30 b. l.), kas aiškiai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitus S. G. asmenį apibūdinančius duomenis (baustas administracine tvarka, bedarbis) ir paskyrė negriežtą BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę – areštą 45 paroms, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ str., dar ir sumažino vienu trečdaliu. Kaip minėta anksčiau, S. G. 2013 metais jau buvo nuteistas už smurtą artimojoje aplinkoje esant jam apsvaigusiam nuo alkoholio, tą sykį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 str., buvo atidėtas, tačiau akivaizdu, jog apelianto teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas, pozityvaus poveikio jam nedaro – jis toliau pažeidinėja įstatymus ir smurtauja prieš savo šeimos narius. Visos paminėtos aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta sprendžiant dėl S. G. taikytinos baudžiamosios atsakomybės, rodo didesnį apelianto ir jo neteisėto elgesio pavojingumą, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui griežčiausią realią galutinę subendrintą bausmę. Manyti, jog bausmės tikslus pavyks pasiekti S. G. dar kartą atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, nėra pagrindo, tuo labiau, kad apeliaciniame procese nuteistasis pradėjo neigti, menkinti savo kaltę, formaliai teisindamas savo elgesį.

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas konkrečioje byloje negali revizuoti įsiteisėjusių teismų nuosprendžių kitose bylose, tarp jų ir byloje, kurioje buvo priimtas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. apkaltinamasis nuosprendis S. G. atžvilgiu.

Nuteistajam paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė už faktiškai padarytas tris nusikalstamas veikas prieš savo šeimos narius, yra mažesnė už BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), kuris galėtų būti nustatytas ir už vieną tokio pobūdžio nusikaltimą. Taigi, kolegijos nuomone, galutinė subendrinta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, yra tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Skundu S. G., be kita ko, apeliuoja į jo būtiną pagalbą šeimai buityje ir pan., tačiau tai savaime nepaneigia nei jo įvykdyto nusikaltimo fakto, nei jo kaltės nusikaltimo padaryme ir dėl to nėra pagrindo švelninti apelianto teisinę padėtį.

BPK 106 str. 2 d. (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija) nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nuteistasis S. G. gynėjo nebuvo pasikvietęs, jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas. Kaip matyti iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos, išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam S. G. šioje baudžiamojoje byloje sudaro 103,10 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 str. 1 d.), kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo S. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.