Kauno apygardos teismo sprendimas

2010-04-26 · Civilinė byla Nr. 2A-523-413/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-04-26
Bylos Nr.
2A-523-413/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Remeika, Arūnas Rudzinskas, Gintautas Koriaginas
Ieškovas
Jonui A, J. A. V.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos, Kauno apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
O. A.
Advokatai
Vilma Normantienė, Albertas Trumpulis
Kategorijos
  • 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-523-413/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Giedrė Jakštienė
Procesinio sprendimo kategorija 25.3.; 30.5.; (S) 121.15.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Rudzinsko ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Nomedai Sireikytei,dalyvaujant ieškovui Jonui A. V., ieškovo atstovei advokatei Vilmai Normantienei,atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. E. O.,trečiojo asmens atstovams O. A. ir advokatui Albertui Trumpuliui,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir O. A. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1846-451/2009 pagal ieškovo J. A. V. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui O. A. dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintu ieškiniu (t.1., b.l. 89-92) prašė:

1) pašalinti jo teisės privatizuoti 500 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pažeidimus, pripažįstant ieškovui J. A. V. teisę privatizuoti 500 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

2) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškovu 500 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį;

3) dalinai panaikinti 1996 m. birželio 18 d. Kauno m. valdybos sprendimo Nr. 681 2 punktą, kuriuo pritarta sprendimo 2 priede išvardintam sumažintos apimties detaliajam planui dėl suprojektuoto naujo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plotas 375 kv.m.;

4) dalinai panaikinti 1996 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr. 1-3326 1.1 punktą, kuriuo neatlygintinai O. A. prie naudojamo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas 563 kv. m. žemės sklypas, paliekant galioti įsakymo dalį dėl 63 kv. m. žemės suteikimo;

5) dalinai panaikinti 1996 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr. 749 3.1.3 punktą - suteikti neatlygintinai 0,0563 ha žemės sklypą nominalios 8647,68 Lt vertės (duomenys neskelbtini), paliekant galioti sprendimo dalį dėl 0,0063 ha suteikimo;

Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 1988 m. gruodžio 16 d. Kauno m. Požėlos r. LDT VK sprendimu Nr. 278 jam individualaus namo statybai buvo paskirtas 500 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 1989 m. rugsėjo 7 d. su Kauno m. VK jis sudarė žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartį. Savo įsipareigojimus įvykdė ir per metus nuo leidimo gavimo dienos pradėjo statybą - atliko gyvenamojo namo nulinio ciklo darbus (paklojo namo pamatus). 1992 m. balandžio 30 d. Kauno m. valdybai padavė prašymą įsigyti žemės sklypą nuosavybėn, kartu pateikdamas Kauno m. Architektūros ir urbanistikos valdybos leidimą, raudonųjų linijų planą, sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo. Pakartotinai dėl žemės sklypo pirkimo procedūros užbaigimo ieškovas į Kauno m. Žemėtvarkos skyrių kreipėsi 2007 metais ir tų pačių metų rugsėjo 2 dieną pateikė prašymą dėl perkamo žemės sklypo dydžio ir sąlygų nustatymo. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugsėjo 25 d. pateikė Kauno m. savivaldybės administracijai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dokumentų kopijas ir prašė pateikti duomenis, reikalingus minėto žemės sklypo pardavimui. Kauno m. savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius ieškovą informavo, kad dėl žemės sklypo planai rengiami pirkėjų ar nuomininkų lėšomis bei nurodė, kad dėl plano rengimui būtinų dokumentų gavimo ieškovas turi kreiptis į jų skyrių. Užsakymą žemės sklypo planui parengti ieškovas pateikė UAB "Projektų vystymo grupei", kuri 2008 m. lapkričio 10 d. pranešė, kad negali atlikti žemės kadastrinių matavimų (duomenys neskelbtini), kadangi pagal VĮ Registrų centras išrašą žemės sklypas jau yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus kitam asmeniui. Šiuo metu galiojančios teisės aktų normos suteikia ieškovui teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą privačion nuosavybėn, tačiau galiojantys neteisėti Kauno m. valdybos 1996 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 681, 1996 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymas Nr. 01-3326 bei 1996 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimas Nr. 749 apriboja ieškovo teisę baigti žemės sklypo pirkimo procedūrą. Todėl šie aktai turi būti panaikinti teismine tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu (t.1., b.l. 139-144) ieškovo patikslintą ieškinį tenkino pilnai ir pripažino ieškovui teisę privatizuoti 500 kv.m. dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su J. A. V. 500 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį; iš dalies panaikino 1996 m. birželio 18 d. Kauno m. valdybos sprendimo Nr. 681 2 punktą, kuriuo pritarta 2 sprendimo priede išvardintam sumažintos apimties detaliajam planui dėl suprojektuoto naujo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plotas 375 kv. m.; iš dalies panaikino 1996 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr.01-3326 1.1 punktą, kuriuo neatlygintinai O. A. prie naudojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suteiktas 563 kv. m. žemės sklypas, paliekant galioti sprendimo dalį dėl 63 kv. m. suteikimo. Iš dalies panaikino 1996 m. liepos 3 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr.749 3.1.3 punktą – dalyje dėl 500 kv. m., paliekant galioti dalį dėl 0,0063 ha suteikimo. Priteisė solidariai iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos ieškovo naudai 255 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 2000 Lt turėtų išlaidų už suteiktą advokato pagalbą. Taip pat priteisė iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos po 16,80 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1988 m. gruodžio 16 d. Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu ieškovui buvo skirtas sodybinis sklypas individualiai namo statybai, esančiai (duomenys neskelbtini). 1989 m. rugsėjo 7 d. su ieškovu pasirašyta žemės klypo neterminuotam naudojimui sutartis. Pagal tuo metu galiojusio 1992 m. vasario 7 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 89 Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos 4.1.2 punktą ieškovas įgijo teisę šį žemės sklypą išsipirkti. Iš gyvenamo namo su garažu, esančio (duomenys neskelbtini), architektūrinės statybinės bylos teismas padarė išvadą, kad ieškovas, po sutarties sudarymo, laiku pradėjo rūpintis gyvenamo namo statybos reikalais, visi suderinimai buvo atlikti 1989 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Tai, kad sklype buvo atlikti nulinio ciklo darbai, patvirtino Kauno miesto valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus 1992 m. liepos 31 d. pažyma, adresuota Kauno miesto žemėtvarkos tarnybai. Šią pažymą teismas pripažino oficialiu ir tinkamu rašytiniu įrodymu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas 1992 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai dėl žemės pirkimo. Toks prašymas atitiko tuo metu galiojusių „Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilėse statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių“ 2 punkto sąlygas, kadangi žemės sklypas buvo paženklintas raudonųjų linijų planu, patvirtintu 1989 m. rugpjūčio 8 d. Kauno m. vyr. architekto. Padavus ieškovui 1992 m. balandžio 30 d. prašymą, atsakovui Kauno miesto valdybai atsirado pareiga atlikti veiksmus, kurie buvo numatyti taisyklių 6 p., 8 p., 9 p. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog miesto žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašė žemės sklypo įkainojimo aktą, pirkimo pardavimo sutarties projektą bei su šiais dokumentais supažindino pirkėją. Todėl teismas sprendė, kad valstybės institucijų neveikimas negali būti kliūtimi ieškovui ginti savo teises. Nors atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovas 2009 m. gegužės 14 d. pateikė papildomus įrodymus, jog ieškovui pagal Kauno miesto valdybos 1993 m. gegužės 25 d. potvarkį Nr. 606-v ir 1994 m. birželio 14 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 827- v negalėjo būti formuojamas žemės sklypas ir jame statomas gyvenamas namas, kadangi ginčo sklypas randasi šlaitų zonoje, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog apie priimtus potvarkius buvo informuotas ieškovas, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovui buvo pasiūlytas kitas variantas dėl žemės sklypo suteikimo, patirtų nuostolių kompensavimo ar gyvenamo namo statybos. Ieškovas negalėjo registruoti žemės pirkimo pardavimo sutarties pas notarą dėl aplaidžių atsakovo veiksmų, kas sudaro pagrindą įpareigoti atsakovą sudaryti žemės pirkimo pardavimo sutartį, kadangi sutartis nebuvo baigta sudaryti dėl pačių atsakovų neveikimo. Teismas konstatavo, kad O. A., kuriai 1996 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymu Nr. 01-3326 neatlygintinai buvo suteiktas ginčo sklypas ir su kuria 1997 m. gruodžio 30 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, buvo suinteresuota prisijungti papildomą ir su jos sklypu besiribojantį kitą žemės sklypą. Teismas sprendė, kad atsakovai netinkamai atliko veiksmus nuo pat pradžių, t.y. nuo 1992 m. balandžio 30 d., ieškovui pateikus prašymą dėl sklypo pardavimo, ir nustačius, jog atsakovas KAVA turi sudaryti su ieškovu žemės pirkimo pardavimo sutartį. Teismas laikė neginčijamai nustatyta ir tai, jog ieškovas išnaudojo ikiteisminę tvarką šiam ginčui spręsti. Ieškovas niekada nemanė, kad yra kaip nors pažeidžiamos jo teisės, kadangi iš atsakovų apie ginčo sklypą nėra gavęs jokių pranešimų, kurie patvirtintų ieškovo teisių pažeidimą. Teismas sprendė, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo tik 2008 m. lapkričio 10 d., todėl konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra pažeistas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino ieškovo ieškinį pagrįstu.

Šalies argumentai

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t.2., b. l. 2-6) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, neteisingai vertinant byloje esančius įrodymus dėl sekančių motyvų:

1. Sklypas gyvenamojo namo statybai ieškovui buvo suteiktas 1988 m. gruodžio 16 d., statybos leidimas išduotas 1989 m. rugsėjo 8 d., o pažyma dėl nulinio ciklo darbų atlikimo surašyta tik 1992 m. liepos 31 d., taigi vėliau nei po 1 metų tiek po sklypo suteikimo, tiek po statybos leidimo išdavimo. Į bylą nebuvo pateiki jokie įrodymai, kad ieškovas įvykdė sutartyje numatytą įsipareigojimą baigti namo statybą per penkis metus nuo statybos leidimo išdavimo, t.y. iki 1994 m. rugsėjo 9 d., todėl teismo išvada, kad ieškovas atliko visus reikiamus veiksmus, kad galėtų pasirašyti žemės pirkimo pardavimo sutartį, nepagrįsta.

2. Teismas neteisingai pritaikė Naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarkos, patvirtintos LR Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, nuostatas, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad visi įstatyme numatyti reikalavimai buvo įvykdyti, dėl ko ieškovas neva įgijo teisę išsipirkti jam suteiktą žemės sklypą.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovui, padavus prašymą išsipirkti žemę, Kauno miesto valdybai atsirado pareiga atlikti Tvarkoje numatytus veiksmus. Ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl valstybės institucijų neveikimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu manė, kad jos savo neveikimu atsisakė atlikti tam tikrus veiksmus. Tačiau tokių duomenų byloje nėra.

4. Teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad ginčo teritorija pateko į šlaitų ir priešlaičių bei vertingo kraštovaizdžio teritoriją.

5. Ieškovas prašė teismo panaikinti administracinį aktą - Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 681, kuriuo buvo patvirtintas ginčo žemės sklypo sumažintos apimties detalusis planas, tačiau visiškai nevertino aplinkybių dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir neanalizavo, ar buvo padaryti kokie nors teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Administracinio akto panaikinimo pagrindai yra numatyti LR administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Teismas šioje byloje nekonstatavo nei vieno iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų buvimo, taigi, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias administracinių aktų panaikinimo pagrindus.

6. Teismas visiškai nepagrįstai atmetė Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus dėl ieškinio senaties taikymo ir netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2008 m. lapkričio 10 d., gavęs atsakymą, kad ginčo žemės sklypui negalima atlikti kadastrinių matavimų. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis įrašas, kad ginčo žemės sklypas įregistruotas trečiojo asmens vardu, galioja nuo 1996 m. liepos 23 d., todėl esant viešiems registro duomenims apie ginčo sklypą, kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, ieškovas turėjo galimybę sužinoti, kad jo teisės pažeistos. Teismas neatsižvelgė į teisės normą, kad administraciniams teisės aktams ginčyti galioja LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio apskundimo terminas. Atsižvelgiant į tai, kad viešame nekilnojamojo turto registre ginčijamas administracinis aktas Kauno apskrities valdytojo 1996 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. 01-3326 buvo nurodytas dar 1996 m. liepos 23 d., vadinasi, 1 mėnesio terminą šiam administraciniam aktui ginčyti ieškovas yra akivaizdžiai praleidęs.

Tretysis asmuo O. A. apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 8-13) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės „pamatų paklojimo" arba „nulinio ciklo darbų atlikimo" buvimo, ieškovui pateikus prašymą išsipirkti žemę.

2. Teismas suabsoliutino Kauno miesto valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus architekto-inspektoriaus R. S. 1992 m. liepos 31 d. išduotą pažymą Nr. 24, kurioje pranešama, kad gyvenamojo namo, statomo (duomenys neskelbtini), nulinio ciklo darbai atlikti. Ši pažyma neatitinka įrodymų pakankamumo reikalavimo. Teismas netyrė, ar R. S. neviršijo savo įgaliojimų, duodamas tokį atsakymą, ar realiai nulinio ciklo darbai buvo atlikti, kodėl sklypas ir nulinio ciklo darbų atlikimas (pamatai) nebuvo įregistruoti viešame registre.

3. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad ginčo sklype nėra išlikę jokių pamatų buvimo požymių, kad ten būtų atlikti didelės apimties darbai (įrengti pamatai ir pusrūsis, kurių užstatymo plotas turi siekti 170 kv.m.), sklype turėjo likti pamatų konfigūracija. Iš bylos įrodymų visumos darytina vienintelė išvada, jog ieškovas teisės aktų nustatytu terminu pamatų nepaklojo.

4. Teismo sprendimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškovu 500 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį nepagrįstas, prieštarauja norminiams aktams. Sklypas, kurį teismas įpareigojo parduoti, nėra įregistruotas registrų centre. Teismas įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją parduoti ieškovui žemės sklypą, kuris teisėtai priklauso O. A.. Taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 4.96 str., teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bei teisėtų lūkesčių principas.

5. Nepagrįsti įrodymais teismo argumentai, kad ieškovas ginčo sklypo pirkimo-pardavimo procedūros nebaigė dėl atsakovų neveikimo.

6. Teismas laikė neginčijamai nustatytu, jog ieškovas išnaudojo ikiteisminę tvarką šiam ginčui spręsti, tačiau teismo motyvai yra nepagrįsti, kadangi įstatymas nustato privalomą išankstinę neteisminę ginčų sprendimo tvarką ir kol klausimas nėra išspręstas neteismine tvarka, teismas negali priimti sprendimo.

7. Teismas nepagrįstai netenkino byloje dalyvaujančių asmenų prašymo taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2008 m. lapkričio 10 d. Tokie teismo motyvai taip pat nepagrįsti, kadangi administraciniams aktams apskųsti numatytas mėnesio terminas.

8. Teismas patikėjo ieškovo ir jo liudytojų subjektyviais parodymais, o kitų bylos įrodymų nevertino, todėl sprendimas yra neobjektyvus, nepagrįstas, kadangi teismas sprendime turi nurodyti materialines ir procesines teisės normas, kuriomis vadovavosi išspręsdamas bylą, nurodyti aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno m. savivaldybės administracija (t.2, b. l. 18-21) prašo tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija (t.2, b. l. 23-24) prašo apeliacinius skundus tenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliantai pagrįstai teigia, kad teismo išvada, jog ieškovas atliko visus reikiamus veiksmus dėl ginčo žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, yra nepagrįsta. Ieškovas neįvykdė 1989 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl sutarties šalių prievolės pagal minėtą sutartį viena kitai pasibaigė. Teismas iš esmės nevertino aplinkybės, jog ginčo teritorija patenka į šlaitų ir priešlaičių bei vertingo kraštovaizdžio teritoriją. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ginčo žemės sklypas negali ir negalės būti naudojamas tai paskirčiai, kuriai 1988 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 278 buvo skirtas ieškovui. Teismas, įpareigodamas Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškovu 500 kv. m. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, įpareigojo parduoti žemės sklypą, kuris nėra suformuotas. Tik esant įstatymų nustatyta tvarka suformuotam žemės sklypui Kauno apskrities viršininko administracija gali su ieškovu sudaryti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui 1988 m. gruodžio 16 d. Kauno m. Požėlos r. LDT VK sprendimu Nr. 278 individualaus namo statybai buvo paskirtas 500 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Su juo 1989 m. rugsėjo 7 d. sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis. Ieškovas 1992 m. balandžio 30 d. Kauno m. valdybai padavė prašymą įsigyti žemės sklypą nuosavybėn, kartu pateikdamas Kauno m. Architektūros ir urbanistikos valdybos leidimą statybai, raudonųjų linijų planą, sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo. 1992 m. liepos 27 d. buvo surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas ir ieškovas 1992 m. liepos 31 d. sumokėjo už sklypą 6444 rub. Ginčijamais Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 23 d. administraciniais aktais Nr. 01-3326 ir Nr. 749 trečiajam asmeniui O. A. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant jai prie naudojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ekvivalentine natūra 563 kv. m. žemės sklypą, kurio dalį pretenduoja pirkti ieškovas. Ieškovas 2007 m. rugsėjo 2 d. pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo įsigijimo ir žemės sklypo dydžio bei naudojimosi sąlygų nustatymo.

Šioje byloje spręstinas klausimas dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų įgijimo nuosavybėn sąlygų ir tvarkos, todėl paminėtam laikotarpiui ginčo santykiui reguliuoti aktualios yra Žemės kodekso, Civilinio kodekso, Žemės reformos įstatymo, Žemės įstatymo nuostatos. Nurodytuose įstatymuose, galiojusiuose aptartu laiku, buvo nustatyti tik valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai (vienas iš jų – valstybinės žemės pardavimas), tačiau piliečių teisės pirkti valstybinę žemę įgyvendinimo tvarka detaliau nereglamentuota. Įstatymai šią tvarką ir sąlygas pavedė nustatyti Vyriausybei (Žemės kodekso 15 str., Žemės reformos įstatymo 8 str. 3 d., Žemės įstatymo 24 str. 1 d.)

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtino Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarką (toliau - Tvarka) ir Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisykles (toliau - Taisyklės). Tvarkos 4.1.2. punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn neparduodami, jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų. Tokiu atveju sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, šią aplinkybę (pamatų paklojimo nustatytu terminu faktą) laikė įrodyta ir sprendimą grindė Kauno miesto valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus Santakos rajono architekto R. S. 1992 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 24, kurioje konstatuotas gyvenamojo namo, statomo (duomenys neskelbtini), nulinio ciklo darbų atlikimas, bei liudytojų V. J. ir V. M. parodymais. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantų argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, konstatuoja, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007). Aptariamam kontekste pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pats ieškovas patvirtino, kad namo statyba buvo pradėta 1992 metais (t.1., b.l. 136), tai yra praleidus Tvarkos 4.1.2. punkte nustatytą terminą. Antra, architekto R. S. 1992 m. liepos 31 d. išduota pažyma Nr. 24, kurioje konstatuotas gyvenamojo namo, statomo (duomenys neskelbtini), nulinio ciklo darbų atlikimas, nepatvirtina bylai reikšmingos aplinkybės, kad pamatų klojimo darbai buvo atlikti per Tvarkos 4.1.2. punkte nustatytą vienerių metų nuo sklypo suteikimo naudotis dienos terminą ir priešingai, šią aplinkybę nagrinėjant bylą teisme paneigė ne tik pats ieškovas, bet ir kiti įrodymai. Iš gyvenamojo namo projekto aiškinamojo rašto I ir II dalies matyti, kad pamatai turėjo būti įgilinti į nejudomą gruntą nuo išplaniruoto žemės paviršiaus vidutiniškai 1,2 – 1,5 m., giliau jie turėjo būti įgilinti rūsio dalyje, gyvenamojo namo cokolis turėjo būti iškeltas virš žemės paviršiaus 1,6 m. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytoju 1992 m. liepos 31 d. pažymą parengęs savivaldybės darbuotojas R. S. nurodė, kad dėl pažymoje išdėstytų faktų galėjo suklysti, kadangi, kaip tai buvo daroma įprastai, su ieškovu į vietą nebuvo nuvykęs, o iš vėlesnių ieškovų paaiškinimų sprendžia, kad pamatų klojimo nulinio ciklo darbai, kaip nurodyta pažymoje, nebuvo atlikti. Nei vienas iš ieškovo liudytojų (V. J. ir V. M.) nepatvirtino, kad jie atliko pamatų klojimo darbus taip ir tokioje apimtyje, kaip nurodyta gyvenamojo namo projekto aiškinamajame rašte, šie liudytojai nepatvirtino ir kitos bylai reikšmingos aplinkybės – darbų pradžios ir pabaigos laiko (t.1., b.l. 137). Be to, iš liudytojų R. L., A. Š. ir S. P. parodymų matyti, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo atliekami ne pamatų klojimo, o paruošiamieji žemės kasimo ir lyginimo darbai (t.1., b.l. 137-138). Trečia, iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) architektūrinės bylos matyti, kad gyvenamojo namo statybai 1989 m. rugsėjo 8 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 647, kuris nustojo galioti 1994 m. rugsėjo 8 d. Nustatytu leidime terminu ieškovas namo nepastatė ir nesikreipė į atsakovus dėl statybos leidimo termino pratęsimo. Iš ginčijamu 1996 m. birželio 18 d. Kauno m. valdybos sprendimu Nr. 681 patvirtinto sumažintos apimties detaliojo plano matyti, kad ginčo sklype 1996 m. gegužės mėn. jokių pastatytų statinių ar jų liekanų nebuvo (t.1., b.l. 53). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje (civ.byla Nr. 3K-3-2848/2008) pažymėjo, kad namų valdai naudojamas žemės sklypas yra gyvenamajam namui ir jo priklausiniams išdėstyti bei su tuo susijusiems gyventojo poreikiams patenkinti skirtas žemės sklypas. Jis yra naudojamas. Naudojimas yra suprantamas pagal tai, ar sklypo turėtojas elgiasi kaip asmuo, turintis teisę naudoti savo reikmėms žemės sklypą pagal paskirtį – išdėstyti statiniams (gyvenamajam namui ir jo priklausiniams), naudoti jį kaip kiemą, sodą ar daržą. Kai iškyla klausimas, ar sklypu dar yra naudojamasi, tai šios aplinkybės nustatomos pagal faktus, ar naudojamasi žemės sklypo naudingomis savybėmis ir ar pagal paskirtį, taip pat pagal tai, ar asmuo, kuris naudojosi žemės sklypu, nenustojo naudotis žemės sklypu. Turi būti atsižvelgiama į tai, ar įstatymas tokių aplinkybių nesieja su žemės naudojimosi santykių pasibaigimu.

Apibendrinusi paminėtas aplinkybes ir įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas po to, kai su juo 1989 m. gruodžio 7 d. buvo sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis, teisės aktų nustatyta tvarka statybos darbų nepradėjo (sutarties 2 punktas), žemės sklypu nesinaudojo, jo neprižiūrėjo ir faktiškai jo atsisakė. Pagal tuo metu galiojusią Žemės kodekso 43 straipsnio redakciją, teisė naudotis žemės sklypu galėjo būti nutraukiama, jeigu dvejus metus iš eilės žemės sklypas buvo nenaudojamas arba jeigu jis buvo naudojamas ne tam tikslui, kuriam jis suteiktas. Nors Žemės kodekso 44 straipsnis numatė institucijas, kurios turėjo spręsti klausimą dėl teisės naudotis žeme nutraukimo, tačiau kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija paminėtoje 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje, jog vien tai, kad atitinkama institucija nėra priėmusi sprendimo dėl žemėnaudos santykių pasibaigimo, negalėtų būti kliūtis teismui spręsti, kad, atitinkamoms aplinkybėms esant, namų valdos naudojimo santykiai pasibaigė.

Pagal Taisyklių 8 punktą leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise privalėjo tvirtinti miesto (rajono) valdyba savo potvarkiu, kuriame turėjo būti nurodyta parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis, kaina, nuosavybės teisės apribojimai, asmuo, įgaliotas valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Sutinkamai su Taisyklių 9 punktu miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, turėjo išsiųsti pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą ir įpareigoti miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Tik po to, kai miesto (rajono) valdyba patvirtina leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, ji siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką (9.1. p.); įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (9.2. p.). Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 10 punktą, pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumokėjo pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyko pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nebuvo sudaroma. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią. Byloje nustatyta, kad pagal 1992 m. liepos 27 d. žemės sklypo įkainojimo aktą ir mokėjimo pranešimą ieškovas 1992 m. liepos 31 d. sumokėjo už žemės sklypą 6444 rub. Tačiau žemės sklypo įkainojimo aktas ir mokėjimo pranešimas buvo surašyti pažeidžiant Taisyklių reikalavimus ir nesant tam teisinio pagrindo - miesto (rajono) valdybos leidimo (potvarkio). Netgi nustačius priešingai, ieškovas, sumokėdamas nustatytą pinigų sumą, nuosavybės teisių į žemės sklypą negijo, kadangi neatvyko sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sutartis nebuvo tinkamai patvirtinta ir įregistruota. Analogiškos nuostatos išliko ir Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550, reguliuojančio žemės sklypų pardavimo tvarką ir sąlygas, nuostatose. Pagal pirminę (1994-04-26) ir vėlesnes, ginčo laikotarpiui aktualias, Žemės įstatymo redakcijas visi žemės sklypai ir žemės sandoriai, žemės valdos ir kitos žemėnaudos bei jų teisinė padėtis turėjo būti registruojami valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose. Piliečiai, nustatyta tvarka neįregistravę įsigyto žemės sklypo, neturėjo teisės juo disponuoti (Įstatymo 12 ir 14 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad nei vieno iš paminėtų veiksmų, susijusių su žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymu ir žemės sklypo įregistravimu viešėjame registre, ieškovas neatliko dėl savo nerūpestingumo, kadangi kitų aplinkybių, ieškovui objektyviai trukdžiusių atlikti nuo jo valios priklausančius veiksmus, byloje nenustatyta. Apibendrinusi tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą ir prieštaringą sprendimą. Teismo išvados dėl atsakovų neveikimo nepatvirtintos bylos faktine medžiaga. Ieškovas, 1992 m. liepos 31 d. sumokėjęs už žemės sklypą 6444 rub., daugiau kaip 15 metų savo interesų apsauga ir teisių gynyba nesirūpino ir negalėjo nurodyti tokį elgesį pateisinančių priežasčių.

Teismas sprendė, kad kiti ieškovo reikalavimai dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu trečiajam asmeniui O. A. ir ginčo teritorijos suplanavimu, yra išvestiniai, todėl patenkinus pirmąjį ieškovo reikalavimą, buvo patenkinti ir reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada dėl ieškinio reikalavimų sąsajumo ir pažymi, kad ieškovas nei savo pareiškimuose teismui, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė, kad atsakovams, priimant ginčijamus administracinius aktus, būtų pažeisti konkretūs nuosavybės teisių atkūrimą ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokių reikalavimų pažeidimas nenustatytas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Todėl nustačius ir pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrįsto pagrindo tenkino ieškovo 1 ir 2 reikalavimus, ieškinio reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko nepagrįstai atmetė Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymą taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali privestinai įgyvendinti savo pažeistas teises (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą ir kitos šalies nepripažįstamą teisę, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tuo atveju teisės pažeidimas įsisenėja ir negali būti teismo pašalintas priverstinai, kitai šaliai tam prieštaraujant. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 straipsnis). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 90 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 1992 m. balandžio 30 d. padavė prašymą įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių jis pareiškė 2008 m. gruodžio 15 d.. Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas daugiau kaip aštuonerius metus (iki 2000 m. CK įsigaliojimo – 2001 m. liepos 1 d.) nesikreipė dėl teisminės gynybos. Taigi trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Nuosavybės teisei į suteiktą žemės sklypą atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik valstybės institucijos, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo (ieškovas), tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas laikėsi pareigos ginčo sklypo išsipirkimo santykiuose elgtis kaip bonus pater familias, t.y. rūpestingai ir atsakingai. Ieškovas nesiekė ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą, nors turėjo tai daryti, jeigu manė, kad viešojo administravimo subjekto neveikimu atsisakoma su juo sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Vien asmens kreipimasis dėl žemės sklypo privatizavimo, kaip jau buvo minėta, dar nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės pareigos dalyvauti žemės sklypo privatizavimo eigoje. Be to, Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ginčo žemės sklypas įregistruotas trečiojo asmens vardu ir galioja nuo 1996 m. liepos 23 d. Taigi esant viešiems registro duomenims apie ginčo sklypą, ieškovas, kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu manė, kad jo teisės yra pažeistos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti ieškinio senaties praleidimo faktą, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nustačius ieškinio senaties termino eigos pradžią ir atitinkamai jo pabaigą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties termino eigos metu ieškovas teisminės gynybos nesikreipė. Dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, tačiau tokio prašymo ieškovas nepareiškė.

Paminėtų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinį atmesti.

Priėmus naują sprendimą, atitinkamai keistinos ir byloje priteistos bylinėjimosi išlaidos. Tretysis asmuo O. A. byloje turėjo 2631 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 131 Lt žyminis mokesti už apeliacinį skundą ir 2500 Lt atstovavimo išlaidos (t.2., b.l. 7, 38A, ). Ieškovas ir tretysis asmuo dalyvavo byloje su priešingais interesais, todėl ieškovo ieškinį atmetus, trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 79 str., 88 str., 96 str. 1 d., 96 str. 2 d., 98 str.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. A. V. trečiajam asmeniui O. A. 131 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą) žyminio mokesčio, 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų ir 64,80 Lt (šešiasdešimt keturis litus 80 ct) pašto išlaidų valstybei.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasArūnas RudzinskasAlgirdas Remeika