Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. ir jo gynėjo Vytauto Polikaičio apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m. vasario 18 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m. vasario 27 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (turėtų būti – 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m. kovo 5 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. vasario 18 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams;

- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. vasario 27 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams;

- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. kovo 5 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš D. R. priteista 14 881,78 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos etapavimo išlaidoms iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką padengti.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m. gruodžio 6 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas parduoti, kontrabandos būdu siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV), t. y. nusikalstamas veikas padarė šiomis aplinkybėmis:

2003 m. sausio – vasario mėnesio pirmoje pusėje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu su JAV gyvenusiu D. R. ir K. N. K., bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčias savo sudėtyje psichotropinės medžiagos methylene-dioxy-methamphetamine (toliau – MDMA) ir jas ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. vasario mėnesio pirmoje pusėje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 1 000 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Š., kuris neteisėtai įgijęs šias tabletes iki 2003 m. vasario 18 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs šokoladiniuose saldainiuose „M“, „A. F.“, „V.“, „S.“. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, M. Č. Ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario mėnesį telefonu bei elektroniniu paštu perdavė JAV gyvenančio asmens vardą, pavardę, adresą, kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iš anksto pažadėjo paimti siuntinį ir išplatinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartą planą, turėdami tikslą parduoti, M. Č. ir E. D. nurodymu, N. Š. 2003 m. vasario 18 d., iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 1 000 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, iki UAB „XXXX XXX“ padalinio, esančio (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, apie 17 val. 05 min., paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 10 JAV dolerių, svoris 2 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: popierinis maišelis, 2 šokolado plytelės, vaizdo kasetė „M“ bei 1 000 vnt. tablečių, paslėptų šokoladiniuose saldainiuose „M.“, „A. F.“, „V.“, „S.“. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitą asmenį ir adresą: D. A., (duomenys neskelbtini), bei kontaktinį telefoną XX XXX XXXX ir siuntinio gavėją bei jo adresą JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R.: T. M., (duomenys neskelbtini), USA. N. Š. sumokėjo siuntimo mokestį 429 Lt ir pasinaudodamas greitojo pašto „XXX“ paslaugomis, bei išvengdamas muitinės kontrolės, tą pačią dieną, t. y. 17 val. 05 min., neteisėtai kontrabandos būdu išsiuntė į JAV D. R.. Siuntinio gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m. kovo 5 d. D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K. internete ir telefonu domėjosi siuntinio transportavimo eiga ir rezultatais.

D. R., taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas parduoti, kontrabandos būdu siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2003 m. vasario mėnesio antroje pusėje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu su JAV gyvenusiu D. R. Ir K. N. K., veikdami bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčias savo sudėtyje apie 33, 3 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir jas ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. vasario mėnesio antroje pusėje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 496 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 33,3 g psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Š., kuris neteisėtai įgijęs šias 496 vnt. tablečių iki 2003 m. vasario 27 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs įrengtoje slėptuvėje, t. y. vyriškuose juodos spalvos žieminiuose batuose. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su K. N. K., M. Č. Ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario 27 d. elektroniniu paštu perdavė JAV gyvenančio asmens vardą, pavardę, adresą, kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iš anksto pažadėjo paimti siuntinį ir išplatinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartą planą, turėdami tikslą parduoti, M. Č. ir E. D. nurodymu, N. Š. 2003 m. vasario 27 d., iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 496 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 33,3 g psichotropinės medžiagos MDMA, iki Kauno apskrities centrinio pašto, esančio (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 200 Lt, svoris 3, 670 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: du polietileno maišeliai, žalios spalvos vyriška striukė, stiklainis su užrašu „XXXX XXX“ bei 496 vnt. tablečių, paslėptų vyriškuose juodos spalvos žieminiuose batuose. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitą asmenį ir adresą: D. A., (duomenys neskelbtini), ir siuntinio gavėją bei jo adresą JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R. ir K. N. K.: M. J., (duomenys neskelbtini), USA. N. Š. sumokėjo siuntimo mokestį 168, 95 Lt ir pasinaudodamas VĮ „XXX XXX“ pasiuntinių skyriaus greitojo pašto „XXX“ paslaugomis, bei išvengdamas muitinės kontrolės, tą pačią dieną, neteisėtai kontrabandos būdu išsiuntė į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinio gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 27 d. iki 2003 m. kovo 7 d. D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K. internete ir telefonu domėjosi siuntinio transportavimo eiga ir rezultatais.

D. R., taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas parduoti, kontrabandos būdu siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2003 m. kovo mėnesio pradžioje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu su JAV gyvenusiu D. R. ir K. N. K., veikdami bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, ir jas ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. kovo mėnesio pradžioje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 531 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 35,696 g psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Š., kuris neteisėtai įgijęs šias 531 vnt. tablečių iki 2003 m. kovo 5 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs įrengtoje slėptuvėje, t. y. vafliniame pyrage „D.“. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su K. N. K., M. Č. ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario 27 d. elektroniniu paštu perdavė JAV gyvenančio asmens vardą, pavardę, adresą, kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iš anksto pažadėjo paimti siuntinį ir išplatinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartą planą, turėdami tikslą parduoti, M. Č. ir E. D. nurodymu, N. Š. 2003 m. kovo 5 d., iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 531 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 35, 696 g psichotropinės medžiagos MDMA, iki Kauno apskrities centrinio pašto, esančio (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, apie 16 val. 30 min., siuntinį perdavęs sužadėtinei M. M., pastarai nieko nežinant, bei jai padedant, paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 50 Lt, svoris 2, 580 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: žurnalas „XXXX“, sausainių dėžutė, šokoladinių sausainių dėžutė, penki šokoladiniai saldainiai bei 531 vnt. tablečių, paslėptų tarp vaflinio pyrago „D.“ konditerinių sluoksnių. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitą asmenį ir adresą: A. S., (duomenys neskelbtini), ir siuntinio gavėją bei jo adresą JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R. ir K. N. K.: M. J., (duomenys neskelbtini), USA. N. Š. sumokėjo siuntimo mokestį 153,21 Lt, ir pasinaudodamas VĮ „XXXX XXX“ pasiuntinių skyriaus greitojo pašto „XXX“ paslaugomis, bei išvengdamas muitinės kontrolės, tą pačią dieną, neteisėtai kontrabandos būdu išsiuntė į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinio gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 5 d. iki 2003 m. kovo 9 d., pats D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K., internete ir telefonu domėjosi siuntinio transportavimo eiga, rezultatais.

Apeliantui neaišku, kokios užsienio valstybės baudžiamojo kodekso nuostatomis remiasi Kauno apygardos teismas, nurodydamas 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija), kurios sankcija numatė, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Nuteistasis tai vertina kaip baudžiamojo proceso pažeidimą bei esminį nuosprendžio trūkumą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. ir advokato Vytauto Polikaičio apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. R. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258, redakcija) numatytas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

Taip pat pažymėtina ir tai, kad nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo pažeistos nuteistojo teisės į nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes visi prieštaravimai ir neaiškumai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių požymių ir tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Atlikus bent vieną iš nusikaltimo sudėtyje nurodytų objektyviųjų (veikos) požymių, kurie įstatyme nurodyti kaip alternatyvūs, laikoma, kad yra padarytas baigtas nusikaltimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti D. R. gynybą, kad jis nusikalstamų veikų pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) nedarė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepagrįstais laiko nuteistojo D. R. ir gynėjo skunduose išdėstytus argumentus, kad kaltinimas buvo grindžiamas tik telefoniniais pokalbiais ir elektroniniais laiškais. Pasak apeliantų, byloje nėra duomenų, kad telefonu kalbėjosi ir elektroninius laiškus rašė adresu xxxx@xxx, būtent D. R., todėl šie byloje pateikti įrodymai yra tik prielaidos.

Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu, siekdamas išsklaidyti visas abejones dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo, įpareigojo prokurorą pateikti teismo nutartis dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo, kurių pagrindu buvo leidžiama klausytis M. Č., E. D., N. Š., D. R. pokalbių (t. 15, b. l. 46-47). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2010 m. balandžio 1 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentą dėl operatyvinių veiksmų atlikimo išslaptinimo (t. 15, b. l. 54). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Vilniaus apygardos teismo nutartys, kuriose leidžiama sankcionuoti slaptus E. D., M. Č., N. Š. telefoninių pokalbių pasiklausymus, siekiant patikrinti jų dalyvavimą neteisėtame narkotinių bei psichotropinių medžiagų gabenime ir platinime (t. 15, b. l. 70-77).

Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teisinis pagrindas techninių priemonių naudojimui specialia tvarka buvo tinkamai patikrintas ir pagrįstai konstatuota, kad specialiosios priemonės buvo naudotos teisėtai, t. y. operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga informacija gauta teisėtais būdais ir metodais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento Devintosios valdybos telefoninių pokalbių klausymosi protokole ir prie jo pridėtų telefoninių pokalbių suvestinėse patvirtinama, kad D. R., veikdamas organizuota grupe kartu su M. Č., E. D., N. Š., kurie įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu yra pripažinti kaltais ir nuteisti bei kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, kt. asmenimis, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, psichotropines medžiagas ir kontrabandos būdu siuntė į JAV (t. 1, b. l. 108-151). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji įtardami, jog jų pokalbiai gali būti klausomi, kalbėdami žodžius vartoja perkeltine prasme, trumpiniais, taip tikint, kad iš atskiro pokalbio nebus įmanoma suprasti apie ką kalbama. Pirmiausia svarbu pažymėti, kad telefoninių pokalbių išklotinės liudija, kad N. Š. trumpuoju pranešimu informuoja D. R. (abonento Nr. XXXXXXXX), esantį JAV, jog siuntinys atkeliavęs: „Šiukšlės jau pas tave krašte, šiandien arba ryt gausi, kiek jau turi pinigų“ (t. 2, b. l. 53). Vėlesnių 2003 m. vasario 20 d., 2003 m. vasario 24 d. pokalbių telefonu metu domisi, ar siuntinys jau gautas, aptarinėjamos dėl jo siuntimo kilusios problemos (t. 1, b. l. 108-151, t. 2, b. l. 1-51). 2003 m. kovo 7 d. M. Č. pokalbis su D. R. taip pat patvirtina, kad kalbamasi apie psichotropines medžiagas, t. y. D. R. teigia, jog siuntinį su „ekstazy“ tabletėmis sulaikė JAV pareigūnai, jie apklausė merginą, kurios vardu ir adresu išsiųstas siuntinys. Vėliau pokalbio metu tariamasi kokius pakeitimus reikėtų daryti dėl kito išsiųsto siuntinio. Svarsto, kad narkotikai buvo aptikti su šunimis, aptaria kaip geriau užmaskuoti narkotikus, siunčiant juos ateityje (t. 3, b. l. 104-105).

Apeliacinis teismas atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad nuteistasis D. R. tiek pirmosios instancijos, tiek Apeliaciniame teisme atsisakė duoti lyginamajam tyrimui balso pavyzdžių, kurie leistų paneigti išvadas dėl šių telefoninių pokalbių dalyvių, ar pokalbių turinio. Tačiau remiantis 2003 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvada, kuria atliko Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento Ketvirtosios valdybos Septintojo poskyrio viršininkas A. K., turintis dešimt metų darbo stažo kompiuterinių technologijų srityje, patvirtinama, kad kompiuterio, surasto ir paimto darant kratą namuose pas M. Č. duomenų laikmenoje yra išlikę elektroniniai laiškai, kuriuose yra duomenų apie rengimąsi padaryti nusikaltimus, o taip pat ir jų padarymą. Specialisto išvadoje pateikti elektroniniai laiškai, kuriais D. R. iš JAV perdavė adresus asmenų, kurių vardais galima siųsti siuntinius su psichotropinėmis medžiagomis. Nurodoma, kad elektroninius laiškus siuntė arba juos gavo M. Č. (xxxx@xxx, xxxx@xxx), D. R. (xxxx@xxx), E. D. (xxxx@xxx), K. N. K. (xxxx@xxx), N. Š. (xxxx@xxx) (t. 8, b. l. 50-96). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog D. R. (xxxx@xxx) elektroniniu paštu su M. Č. (xxxx@xxx) derino tablečių, sudėtyje turinčių psichotropinės medžiagos MDMA, pirkimą pardavimą: „Pažiūrėk LT, po kiek eina kas daro EX..., galėtume suktis dviese per puse, tu LT, o aš čia po kol kas prakiščiau per savaite po 500 vienetų, po kokio mėnesio tai pajudėtu dideliu kiekiu“ (t. 8, b. l. 61). Pažymima, kad elektroninis laiškas buvo rašytas iš adresato „xxxx@xxx“ (M. Č.) adresatui – „xxxx@xxx” (D. R.) su tekstu „kaip ten su tuo adresu” (t. 8, b. l. 53), tai patvirtina aplinkybes dėl ketinimo siųsti tabletes, turinčias psichotropinės medžiagos MDMA į JAV surandant asmenį, kurio adresu būtų galima tai padaryti. Taip pat iš specialisto išvados matyti, kad D. R. (xxxx@xxx) elektroniniu paštu M. Č. (xxxx@xxx) atsiuntė M. A. J. adresą, kuriuo į JAV buvo išsiųstas siuntinys su tabletėmis, turinčiomis psichotropinės medžiagos MDMA, siekiant nuslėpti tikrąjį siuntėją (t. 8, b. l. 71). Pažymi, kad kompiuterio duomenų laikmenoje išlikusių elektroninio pašto laiškų turinys taip pat akivaizdžiai ir neabejotinai patvirtina nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes.

Todėl priešingai apeliantų tvirtinimui, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo protokoluose bei duomenų laikmenose yra užfiksuoti duomenys, kurie identifikuoja nuteistąjį D. R. bei jo ryšius su kitais bendrininkais, t. y. M. Č., E. D., N. Š. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad domėjimasis siuntinių ruošimo eiga, patarimai kaip paslėpti psichotropines medžiagas, iškilusių problemų ryšium su siuntinių sulaikymu aptarimas ir nuostolių bei išlaidų dalijimasis, psichotropinių medžiagų kainų nustatymas ir uždarbio perskirstymas bei kitos aplinkybės aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad analizuoti telefoniniai pokalbiai, susirašinėjimai elektroniniu paštu ir trumposiomis SMS žinutėmis vyko ne tarp pašalinių asmenų, o tarp D. R. ir kitų nuteistųjų. Apeliacinis teismas pažymi, kad ypatingai svarbią reikšmę šioje byloje turi įrodymai, surinkti kontroliuojant telekomunikacijų tinklais bei elektroniniais laiškais perduodamą informaciją, tačiau šie faktiniai duomenys yra tarpinė grandis visete įrodymų, sudarančių loginę įrodymų grandinę ir leidžiančių konstatuoti, jog nuteistasis D. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Gynėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtent D. R. tarėsi su M. Č., E. D., N. Š., K. N. K. dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Pasak gynėjo, tokie įrodymai iš viso nebuvo tiriami ir tinkamai įvertinti, todėl teismo išvados prieštarauja byloje nustatytiems faktams.

Apeliacinis teismas pažymi, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veika, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2006).

Pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų E. D. ir M. Č., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, kaip organizatorių, ir kitų organizuotos grupės dalyvių, t. y. D. R., N. Š. (dėl kurio taip pat jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu), susitarimą ir tyčią padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalyje, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos.

Svarbu pažymėti, kad kaltės forma, jos rūšis, be kaltinamojo prisipažinimo ar neprisipažinimo, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2006). Nors nuteistasis D. R. ir neigia susitarimą padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, jo susitarimą ir tiesioginę tyčią bendrais veiksmais įgyti, laikyti, siųsti psichotropines medžiagas MDMA, turėdamas tikslą jas parduoti ir neteisėtai jas pergabenti per valstybės sieną (kontrabanda) į JAV, teismas konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti rašytiniais bylos įrodymais – telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, elektroniniais laiškais perduodama informacija, liudytojo N. Š. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, skundžiamajame nuosprendyje aptartais kitais rašytiniais įrodymais. Iš N. Š. parodymų, kuriuos jis davė baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-401/2005 matyti, kad D. R. jam pasiūlė užsidirbti pinigų, siunčiant „ekstazy“ tabletes į JAV. Iš šių parodymų taip pat matyti, kad tabletės su psichotropine medžiaga MDMA jis (N. Š.) siuntė būtent nuteistajam D. R. (t. 14, b. l. 1-46, 47-60). Tai, kad D. R. ir kiti nuteistieji suprato, jog atlieka įstatymo draudžiamus veiksmus, akivaizdu iš to, kad telefoninių pokalbių metu žodžius vartoja perkeltine prasme, trumpiniais, vartoja sąvokas „skrisim į šiltus kraštus“, „reikia paruošti lesalo“, „pašerti“ (t. 1, b. l. 108-111, 125), taip pat elektroniniais laiškais nurodo adresus, kuriais buvo siunčiami siuntiniai (t. 8, b. l. 71), telefonų numeriai, tariamasi perkamų ir realizuojamų tablečių kaina, domėjimasis siuntinių ruošimo ir siuntimo eiga, transportavimo eiga bei rezultatais ir pan. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė kiekvieno nuteistojo padarytus veiksmus konkrečiame epizode ir visa tai patvirtina, jog nuteistieji kruopščiai apgalvodavo nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, nusikalstamas veikas darė intensyviai, jose dalyvaudavo pastovūs jos nariai, iš kurių veiksmų matyti, jog buvo pasiskirstę vaidmenimis ir kiekvienas iš bendrininkų atlikdavo tik tam tikras užduotis, turint bendrą tikslą – disponuoti psichotropinėmis medžiagomis, kontrabandos būdu jas siųsti į JAV, o tai akivaizdžiai rodo organizuotos grupės buvimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visose nusikalstamose veikose dalyvavo du arba daugiau asmenų, visi nuteistieji buvo sulaukę amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. R. būdamas suaugęs ir turintis atitinkamą išsilavinimą pagal savo protinį išsivystymą ir psichinę būseną negalėjo suvokti savo veiksmų bei juos valdyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp D. R. ir kitų bendrininkų buvo susiklostę glaudūs, pastovūs, grindžiami pasitikėjimu santykiai, apie tai byloja aplinkybės, t. y. kad bendrininkai pažinojo vieni kitus, bendravo tarpusavyje tiek tiesiogiai, tiek pasinaudodami mobiliojo ryšio telefonu ar internetu. Nors nuteistasis D. R. pažinojo ne visus organizuotos grupės narius, tačiau tai neturi jokios reikšmės jo veikos kvalifikacijai. Todėl apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes pažymi, kad nusikalstamų veiksmų sistemingumas, veiksmų koordinavimas, pastovumas, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas rodo organizuotos grupės egzistavimą. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo D. R. dalyvavimo organizuotoje grupėje faktas yra įrodytas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstas ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Nuteistojo D. R. gynėjas skunde deklaratyviai akcentuoja, kad remiantis BK 20 straipsnio nuostatomis, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais byloje esantys liudytojų Maros A. J. ir T. M. parodymai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. balandžio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras kreipėsi į JAV teisingumo departamentą dėl teisinės pagalbos ir prašė apklausti liudytojus M. A. J. bei T. M. Prokuroras savo prašyme nurodė visą apklausos tvarką, t. y. prieš apklausą asmuo turi būti įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą; liudytojas patvirtindamas, kad įspėtas, pasirašo ant popieriaus lapo, kuriame bus fiksuojami jo parodymai; asmuo duoda parodymus, o pareigūnas juos fiksuoja raštu; pabaigus apklausą, apklausiamasis perskaito savo parodymus ir pasirašo, kad protokolas surašytas teisingai; po juo taip pat pasirašo pareigūnas ir kiti apklausoje dalyvavę asmenys (t. 5, b. l. 2-5). Remiantis bylos medžiaga matyti, kad liudytojai M. A. J. ir T. M. prieš duodami parodymus buvo numatyta tvarka įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekė duoti teisingus parodymus ir pan. (t. 11, b. l. 23-31, 32-33). Byloje nėra nustatyta, kad liudytojai būtų sulaužę priesaiką, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, arba kitaip vengę liudyti. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai buvo apklausti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės 1998 m. sausio 16 d. sutartimi dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės ar nevertinti kitų bylos aplinkybių kontekste, nes jie nėra lemiami, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Aukščiau paminėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pagal teisinės pagalbos sutartį, buvo patikrinti ir perskaityti pirmosios instancijos teisme, įvertinti visumoje su kitais įrodymais, todėl laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje (t. 14, b. l. 137).

Apeliantas D. R. skunde nurodo, kad asmenys užsienio valstybės teismų ar kitų kompetentingų užsienio valstybės institucijų sprendimais patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebegali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos Respublikoje. Asmuo neatsako pagal BK nuostatas už užsienio valstybėje padarytus nusikaltimus, jeigu jis: atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas (BK 8 straipsnis). Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, kuris draudžia bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (Kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). Pažymėtina tai, kad siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.

Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliacinių skundų teiginys, jog D. R. du kartus nubaustas už tą pačią veiką, yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad D. R. Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d., veikdamas organizuota grupe neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas MDMA į JAV, turėdami tikslą jas parduoti (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir kontrabandą (1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio teismo posėdžio metu prokuroras pateikė patvirtinančius dokumentus iš Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teismo iš kurių matyti, kad D. R. JAV buvo teisiamas ir pripažintas kaltu tik dėl netikrų JAV dolerių disponavimo (t. 15, b. l. 78-99, 101). Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė JAV Teisingumo departamentą išduoti (taikyti ekstradiciją) D. R., kuris įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį išduoti Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams (t. 13, b. l. 84-93). Iš JAV Minesotos apygardos teismo sprendimo dėl ekstradicijos matyti, kad D. R. Lietuvos teisėsaugos pareigūnams buvo išduotas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir jų kontrabandos, o kaltinimas dėl netikrų dolerių kontrabandos buvo pašalintas, nes apeliantas už tai buvo nuteistas JAV (t. 13, b. l. 94-122). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2009 m. kovo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą D. R. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų numatytų 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 213 straipsnio 2 dalyje, kadangi Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teisme buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už disponavimą netikrais JAV doleriais (t. 13, b. l. 33-34, t. 14, b. l. 75). Teisėjų kolegija pažymi, kad D. R. JAV nebuvo nuteistas ar išteisintas dėl nusikaltimų, kuriais jis kaltinamas (nuteistas) šioje byloje. Akivaizdu, kad D. R. skundžiamuoju nuosprendžiu nuteistas tik už tų nusikalstamų veikų padarymą, už kurias jis buvo išduotas, vykdant ekstradiciją. D. R. turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą (BK), nes jis ir kiti organizuotos grupės nariai nusikalstamas veikas pradėjo ir baigė Lietuvos teritorijoje, nepriklausomai nuo to, kad 1 000 vnt. ir 496 vnt. tabletės, kuriose buvo psichotropinė medžiaga, buvo rastos ir paimtos JAV (BK 4 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, D. R. teisės ir laisvės, kurios įtvirtintos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Žmogaus teisių deklaracijos, Visuotiniame politinių ir pilietinių teisių pakto bei BK nuostatose nebuvo pažeistos.

Nuteistasis apeliaciniame skunde išdėsto samprotavimus apie tai, kad jam neaišku, kokios užsienio valstybės baudžiamojo kodekso nuostatomis remiasi Kauno apygardos teismas, nurodydamas 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalį (1999 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), kurios sankcija numatė, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Apeliantas tai vertina kaip baudžiamojo proceso pažeidimą bei esminį nuosprendžio trūkumą.

Nuteistojo nuomone, Kauno apygardos teismas nuosprendyje ne tik sąmoningai tyčia iškraipo įstatymų įsigaliojimų datas, bet ir neteisingai pritaiko baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad įsigaliojus 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatyta, kad baudžiama areštu, arba ir laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. Tačiau Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 31 d., buvo pakeista BK 260 straipsnio 1 dalis ir sankcijoje numatyta, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo dviejų iki aštuonerių metų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos šios bendrosios taisyklės išimtys, t. y. veikos nusikalstamumą panaikinančio, bausmę švelninančio arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia ir veikos nusikalstamumą nustatančio, griežtinančio bausmę arba kitaip sunkinančio nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios neturėjimas.

BK specialiosios dalies normų taikymo atveju ši taisyklė ir jos išimtys reiškia, kad pirmiausia, konkrečioje asmens veikoje turi būti nustatomi tos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o po to kaltininko veika ir abu įstatymai – senasis ir naujasis – turi būti nuosekliai įvertinti pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14 punktas).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas MDMA, turėdami tikslą jas parduoti. Byloje nustatyta, jog 2003 m. vasario 18 d. į JAV buvo siųsta 1 000 vnt. tablečių, kuriuose buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, tačiau nebuvo nustatytas bendras jų kiekis (t. 5, b. l. 30, 46). 2003 m. vasario 27 d. ir 2003 m. kovo 5 d. į JAV buvo išsiųsta atitinkamai 496 vnt. ir 531 vnt. MDMA tabletės. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Kriminalistinių tyrimo centras 2003 m. kovo 20 d. pateikė ekspertizės aktą Nr. 1539, kuriame atlikęs kokybinę ir kiekybinę analizę nurodė, kad tyrimui pateiktose 531 tabletėse buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurių bendras kiekis yra 35,696 g (t. 5, b. l. 158). Minesotos visuomenės saugumo departamento Baudžiamojo sulaikymo biuro Teismo medicinos mokslinė laboratorija pateikė išvadą ir nurodė, kad tyrimui pateiktose 492 tabletėse buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios bendras kiekis yra 3,4 (t. 5, b. l. 82). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Kriminalistinių tyrimo centras 2003 m. kovo 4 d. pateikė specialisto išvadą Nr. 1367, kurioje nurodė, kad tyrimui buvo pateiktos 4 tabletės, kuriose buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurių bendras kiekis yra 0,278 g (t. 5, b. l. 67).

Apeliacinis teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos galiojant 1961 m. BK, todėl jų padarymo metu atitiko 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) numatyto nusikaltimo požymius. Analizuojant 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) dispoziciją, akivaizdu, kad psichotropinių ar narkotinių medžiagų stambus mastas turėjo įtakos tik vieno neteisėto veiksmo su šiomis medžiagomis – jų platinimo – kvalifikavimui. BK 232¹ straipsnyje nebuvo numatyta griežtesnė atsakomybė už stambaus masto psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, taip pat turint tokį tikslą, jei jos dar nebuvo pradėtos platinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ straipsniai)“ 25 punktas).

2000 m. BK 260 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, o BK 260 straipsnio 3 dalyje – baudžiamoji atsakomybė tam, kas tokius veiksmus atliko su labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Koks narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis yra didelis ar labai didelis nustato Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos, įsigaliojusios kartu su 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu. BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos žymiai griežtesnės bausmės, nei šio straipsnio 1 dalyje, numatančioje atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nesudarančiomis didelio kiekio. Taigi 2000 m. BK įstatymo leidėjas diferencijavo baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą turint tikslą jas parduoti, priklausomai nuo šių medžiagų kiekio, ko nebuvo 1961 m. BK. Tokiu atveju didelis ir labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis neteisėto šių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo turint tikslą jas parduoti atveju, lyginant su 1961 m. BK, yra naujai kriminalizuoti veikos požymiai. Atitinkamai šie požymiai nurodytoms veikoms, padarytoms iki 2000 m. BK įsigaliojimo, negali būti taikomi, nes baudžiamasis įstatymas, nustatantis tokius požymius (2000 m. BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalys), yra įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, o pagal BK 3 straipsnio 3 dalį toks baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios. Dėl šios priežasties ir neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio, atitinkančio didelį ar labai didelį kiekį pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas turint tikslą jas parduoti, padarytas iki 2000 m. BK įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.) negali būti kvalifikuojamas pagal 2000 m. BK 260 straipsnio 2 ar 3 dalį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad jeigu per laikotarpį nuo nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamasis įstatymas pasikeičia ne vieną kartą, o du ar daugiau kartų, tuo metu iškyla galiojusio ir vėliau netekusio galios – tarpinio įstatymo taikymo klausimas. Teismų praktikoje nurodoma, kad tarpinis įstatymas taikomas kaltininkui tuomet, kai jis jam yra palankiausias. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo D. R. nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamasis įstatymas keitėsi du kartus. Įsigaliojus 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) sankcijoje buvo numatytos alternatyvios bausmės: areštas arba laisvės atėmimas nuo penkerių iki aštuonerių metų. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcijos BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numatė laisvės atėmimą nuo dviejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. R. pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau atsižvelgiant į D. R. nusikalstamų veikų pavojingumą, sistemiškumą ir kt. svarbias bylos aplinkybes, laikytina, jog nuteistajam negali būti skiriama arešto bausmė, kuri buvo numatyta 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), be to šis įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmes nuo penkerių iki aštuonerių metų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šio įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimali riba yra didesnė už 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalią ribą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgdamas į tai, kas nuteistajam yra palankiausia, taikė 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakciją. Esant šioms aplinkybėms, D. R. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalies teisingai buvo perkvalifikuota į 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).

Kauno apygardos teismas iš D. R. priteisė 14 881,78 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos etapavimo išlaidoms iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką padengti. Nuteistasis D. R. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė jam padengti etapavimo iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką išlaidas.

Apeliacinis teismas nurodo, kad pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis teismų praktika svarbu pažymėti, kad ekstradicijos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš kaltininko, kai tas išlaidas sąlygoja pats nuteistasis.

Pirmosios instancijos teismas dėl D. R. ekstradicijos turėtas išlaidas, kurias sudarė 14 881,78 Lt pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti atlyginti pačiam nuteistajam.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2003 m. spalio 9 d. nutarimu D. R. pripažintas įtariamuoju (t. 13, b. l. 5-10). Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 10 d. nutartimi D. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 13, b. l. 43-48). 2003 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi teisinės pagalbos į JAV dėl D. R. ekstradicijos (t. 13, b. l. 83-86). 2005 m. spalio 3 d. buvo gautas atsakymas, kad D. R. yra Jungtinių Valstijų maršalo Minesotos valstijos kalėjime (t. 13, b. l. 93). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2009 m. kovo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą D. R. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų numatytų 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 213 straipsnio 2 dalyje, kadangi Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teisme buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už disponavimą netikrais JAV doleriais, t. y. nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d. (t. 13, b. l. 33-34, t. 14, b. l. 75). 2008 m. gruodžio 6 d. D. R. buvo etapuotas iš JAV į Lietuvos Respubliką. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis D. R., kuriam įtarimai buvo pareikšti 2003 m. spalio 9 d. į Lietuvos Respubliką negrįžo, vėliau JAV buvo sulaikytas ir nuteistas už kitų nusikaltimų padarymą. Tai reiškia, kad ekstradicijos išlaidas sąlygojo pats nuteistasis savo elgesiu. Todėl pirmosios instancijos teismas šias išlaidas pagrįstai pripažino proceso išlaidomis, o teismo sprendimas išieškoti šias išlaidas iš nuteistojo D. R., kurias patyrė valstybė, yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. R. ir advokato gynėjo Vytauto Polikaičio apeliacinius skundus atmesti.