Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 4 d. - laisvės atėmimu dešimčiai metų,

- pagal BK 150 str. 4 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. – laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 153 str. – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d., bausmes pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. ir 140 str. 2 d. subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., bausmes pagal BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 140 str. 2 d. ir 153 str. subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2007 m. birželio 4 d. ir nuo 2008 m. vasario 3 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d. laikas.

Iš R. B. priteista nukentėjusiajai E. M. 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. iki 2007 m. pavasario, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų darymui, lytinio santykiavimo tikslu siekdamas palaužti mažametės podukros E. M., gim. (duomenys neskelbtini), pasipriešinimą, panaudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą ir grasinimus – pargriaudamas ant lovos, jėga nurengdamas drabužius, užsiguldamas ir laikydamas, taip pat pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl mažametystės tęstiniais nusikalstamais veiksmais sistemingai (ne mažiau 7 kartų) žagino mažametę E. M., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 4 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2007 m. pavasario, ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliau nenustatytu laiku, du kartus bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pasinaudodamas mažametės podukros E. M., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, tenkino su ja lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – savo rankos pirštą įvesdamas į mažametės lytinius organus, taip juos dirgindamas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 3 d., apie 16 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, lytinio santykiavimo tikslu siekdamas palaužti mažametės podukros E. M., gim. (duomenys neskelbtini), pasipriešinimą, panaudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą ir grasinimus - pargriaudamas ją ant lovos, suduodamas smūgį į krūtinę, smaugdamas ir taip ne mažiau 4 poveikiais padarydamas jai kraujosruvas kakle ir krūtinėje, nežymiai sutrikdydamas jai sveikatą, užsiguldamas ir tuo atimdamas galimybę priešintis, reikalaudamas jos nusirengti bei nusitraukdamas žemyn savo viršutines kelnes, bandydamas atsegti jos viršutines kelnes ir nutraukti žemyn, taip pat pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, pasikėsimo išžaginti mažametę E. M., bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios: E. M. aktyviai priešinantis ir namo grižus jos motinai J. B. , t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 3 d., apie 16 val., tame pačiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, po pasikėsinimo išžaginti, kai namo grįžo J. B. , buto koridoriuje, jos akivaizdoje du kartus delnu sudavė per veidą mažametei E. M., gim. (duomenys neskelbtini), taip jai sukeldamas fizinį skausmą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad mažametės E. M., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu sistemingai naudojo grasinimus, fizinį smurtą, sukeldamas jai fizinį skausmą ir sistemingai tvirkino mažametę, o būtent: nuo 2002 m. iki 2007 m. vasario 2 d., ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliau nenustatytu laiku, gyvenant su šeima bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vėliau gyvenant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. gyvenant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų darymui mažametės podukros E. M. atžvilgiu sistemingai naudojo grasinimus, fizinį smurtą, atliko tvirkinamuosius veiksmus, ją delnu mušdamas per veidą, pargriaudamas ant grindų, stumdydamas, suplėšydamas palaidinę, taip E. M. sukeldamas fizinį skausmą, nurengęs visiškai jos drabužius - apnuogindamas kūną, rankomis lietė jos krūtinę, kojas, šlaunis ir kitas kūno vietas, t. y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 140 str. 2 d. ir 153 str.

Jis pripažįsta savo kaltę tik dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., padarytos 2008 m. vasario 3 d., ir dėl jos labai gailisi. Dėl kitų nusikalstamų veikų kaltinimai paremti tik nukentėjusiosios šmeižikiškais, melagingais, nepagrįstais ir išgalvotais parodymais. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 238 str. 1 d. nuostatas, nes atmetė jo prašymą apklausti bylos tyrėją, kuriai apeliantas norėjo užduoti klausimus apie nukentėjusiosios santykius su dviem jaunuoliais. Apie šio prašymo atmetimą nebuvo informuotas ir jo gynėjas. Be to, teisiamojo posėdžio metu jam nebuvo leista užduoti klausimų ekspertams bei nukentėjusiajai ir taip pažeistos BPK 275 str. 1 d. ir 241 str. 2 d. nuostatos bei jo teisė į gynybą.

Teismas nepagrįstai teigia, kad nukentėjusioji nemoka ir negali meluoti. Apelianto nuomone, tai parodo teismo šališkumą. Be to, neleisdamas apeliantui užduoti klausimų nukentėjusiajai ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį remiantis tik jos melagingais parodymais, teismas pažeidė BPK 301 str. 2 d. nuostatas. Kartu teismo šališkumą rodo ir tai, kad apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta paties apelianto asmenybė.

Apeliacinės instancijos teisme dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė R. B. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 22 str. 1 d. 149 str. 4 d., 140 str. 2 d., 153 str. ir 140 str. 2 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl R. B. kaltės bei veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Apeliantas savo kaltės neginčija dėl 2008 m. vasario 3 d. padarytos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., todėl kolegija nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina.

Apeliantas skunde ginčija nukentėjusiosios E. M. parodymus apie jos išžaginimą, pasikėsinimą išžaginti, seksualinį prievartavimą, tvirkinimą ir fizinio skausmo sukėlimą.

BK 149 str. 4 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

BK 150 str. 4 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

To paties kodekso 153 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 5 p. nurodyta, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ir 150 str. tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šio nutarimo 6 p. nurodyta, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir pan.

To paties nutarimo 10 p. nurodyta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle.

Šio nutarimo 20 punkte pažymėta, kad mažamečio asmens tvirkinimas, numatytas BK 153 str., gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan.

Nuteistasis R. B. ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę dėl išžaginimo, pasikėsinimo išžaginti, seksualinio prievartavimo, tvirkinimo ir fizinio skausmo sukėlimo (t. 1, b. l. 166, 169-171, 174; t. 2, b. l. 88-89; t. 3, b. l. 62). Pirmosios instancijos teisme jis taip pat neigė savo kaltę, tik nurodė skirtingas konflikto, kilusio 2008 m. vasario 3 d. su nukentėjusiąja E. M. , priežastis – viename posėdyje jis teigė, kad tai įvyko dėl mobilaus ryšio telefono (t. 2, b. l. 153-155 ), kitame posėdyje – dėl pranešimo Vaiko teisių apsaugos tarnybai apie jam (R. B. ) paskirtos kardomosios priemonės pažeidimus (t. 3, b. l. 132).

Tačiau paminėti nuteistojo teiginiai prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui.

Nukentėjusioji E. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jos patėvis R. B. prie jos kabinėtis pradėjo kai jai buvo 5 metai. Kai namuose nebūdavo mamos, jis, būdamas girtas, liepdavo jai nusirengti, atsigulti į lovą ir rankomis liesdavo-grabaliodavo jos visą kūną. Tai vykdavo gana dažnai jiems gyvenant (duomenys neskelbtini). Jai atsisakius nusirengti ar prieštaraujant R. B. , jis ją mušdavo ranka, buvo suplėšęs palaidinę. Persikėlus gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2006 m. pavasarį R. B. keletą kartų kišo savo pirštus jai į lytinius organus. Taip pat, tame pačiame bute jis, mažiausiai septynis kartus, savo lytinį organą kišdavo jai ir į makštį, baltą skystį (spermą) išleisdavo jai ant pilvo ar lovos. Paskutinį kartą jis norėjo ją išžaginti 2008 m. vasario 3 d. Iš namų išėjus J. B. , R. B., būdamas neblaivus, liepė jai nusirengti ir gulti į lovą, sakydamas „aš tau švelniai padarysiu“, jai atsisakius – ją pastūmė, jai pargriuvus – sudavė kumščiu į krūtinę, pakėlęs ranka nuo žemės už kaklo ją smaugė, jai priešinantis - bandė jėga numauti jos džinsus bei pats nusimovė kelnes. Namo grįžus motinai, R. B. sudavė du kartus jai (E. M. ) į galvą (t. 1, b. l. 40-43; t. 2, b. l. 17-19; t. 3, b. l. 39-41). Šiuos parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 21-29). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nuosekliai nurodė analogiškas nusikaltimų padarymo aplinkybes (t. 2, b. l. 155-158; t. 3, b. l. 161-167).

Teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės 2007 m. spalio 9 d. akto Nr. 256 išvadose nurodyta, kad E. M. , atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, amžių, gali duoti objektyvius parodymus tiek, kiek leidžia jos pažintinis išsivystymo lygis. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus, psichinės ir psichologinės būklės atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes, negalėjo teisingai suprasti jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veikų prasmę ir turinį, gali sugebėti objektyviai perteikti jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų prasmę ir turinį tiek, kiek leidžia jos pažintinio išsivystymo lygis. E.M. nusikalstamos veikos padarymo jos atžvilgiu metu ir šiuo metu neturėjo ir neturi psichikos sutrikimų. Ji supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti (t. 1, b. l. 77-78).

Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo ekspertė psichologė V. J. patvirtino, kad nukentėjusioji neturi padidėjusio polėkio fantazuoti ir ji pasakoja tai, ką patyrė. Tai įrodo nukentėjusiosios piešiniai-jausmų projekcija (t. 1, b. l. 107), kuriuose atsispindi skausmas. Ekspertė psichologė nurodė, kad tokių piešinių nebūtų jei nukentėjusioji to nejaustų. Taip pat ji paaiškino, jog tai, ką nukentėjusioji pasakoja, sukurti neįmanoma, nes vaikas nepatyręs tokių dalykų, to nupasakoti negalėtų (t. 2, b. l. 158; t. 3, b. l. 167).

Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. G 138/07 (09) nurodyta, kad nukentėjusioji E. M. yra turėjusi lytinių santykių daugiau kaip prieš 2-3 savaites iki apžiūros (2007 m. vasario 6 d.). Teisme apklaustas teismo medicinos specialistas paaiškino, kad nukentėjusiajai mergystės plėvės plyšimai galėjo būti padaryti ir 2006 m., ir 2007 m. (t. 3, b. l. 168).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 145/08 (09) nurodyta, kad E. M. kraujosruvos kakle ir krūtinėje galėjo būti padaryti kietu buku daiktu, galimai 2008 m. vasario 3 d., ir tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie kūno sužalojimai galėjo būti padaryti keturiais poveikiais, o sužalojimai kakle galėjo būti padaryti spaudžiant kaklą ranka ir iš priekio. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad E. M. yra turėjusi lytinių santykių, į ką nurodo seni, pilnai sugiję mergystės plėvės plyšimai (t. 1, b. l. 184). Kolegijos nuomone, šios bei aukščiau paminėtos ekspertizės akto išvados yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių.

Liudytoja J. B. patvirtino, jog nuteistasis R. B. reguliariai vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją E. M. bei matė mušimo žymes ant jos kūno. Be to, 2008 m. vasario 3 d. jai matant R.B. sudavė ranka du smūgius E. M. per veidą. Nukentėjusioji J. B. sakė, kad R. B., būdamas girtas, prie jos landa ir ją čiupinėja (t. 3, b. l. 136-137).

Liudytojai Z.T. S. ir V. P. patvirtino, kad 2008 m. vasario 3 d. pas juos atbėgo verkdama E.M. , ant jos kaklo matėsi kraujosruva. Ji sakė, kad R. B. ją smaugė, norėdamas ją išžaginti, bei prašė iškviesti policijos pareigūnus (t. 2, b. l. 161; t. 3, b. l. 139-140).

Liudytojams S. M. ir Ž. M. 2007 metų pradžioje E. M. pasakojo apie tai, kad R. B. dėl lytinių santykių prie jos lenda, ją glosto ir muša (t. 2, b. l. 161; t. 3, b. l. 133-134, 170).

Liudytoja N. G. parodė, kad E. M. jai pasakojo apie tai, jog R. B. prie jos kabinėjosi, siekė lytinių santykių (t. 3, b. l. 138).

Apie seksualinį priekabiavimą ir fizinį smurtą nukentėjusioji pasakojo ir liudytojoms O. G. (t. 3, b. l. 139), A. P. (t. 3, b. l. 168) bei B. A. (t. 2, b. l. 160; t. 3, b. l. 169).

Taigi, mažametės nukentėjusiosios parodymus tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina jau paminėtų liudytojų parodymai, todėl kolegija neturi jokio pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme duotais nukentėjusiosios E. M. parodymais. Be subjektyvių nuteistojo teiginių, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiosios parodymai yra melagingi. Byloje nustatyta, kad artimo asmens (motinos) palaikymo ir supratimo nesulaukusios nukentėjusiosios tariamas atsiprašymas (t. 1, b. l. 151) buvo inicijuotas J. B.. Todėl ši aplinkybė, o taip pat nukentėjusiosios mažametystė, dar neleidžia teigti, kad E. M. parodymai yra nepatikimi. Juo labiau, kad jų patikimumą patvirtina teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto išvados ir ekspertės paaiškinimai apygardos teisme. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus įvertino byloje surinktų duomenų visete ir BPK 20 str. bei 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde apeliantas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teisme jam nebuvo leista užduoti nukentėjusiajai klausimų. Apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu nuteistasis realizavo savo teises, numatytas BPK 22 str. 3 d., t. y. jis galėjo užduoti ir uždavė klausimus tiek nukentėjusiajai (t. 2, b. l. 158; t. 3, b. l. 166-167), tiek liudytojams (t. 3, b. l. 138, 168-16) tiek ekspertams bei specialistams (t. 2, b. l. 158-159; t. 3, b. l. 167-168). Priešingai nei mano apeliantas, BPK 241 str. 2 d. ir 274 str. nuostatos nepažeistos.

Taip pat apeliantas neteisus, teigdamas, jog teismas neinformavo jo gynėjo apie atmestą prašymą ir taip pažeidė BPK 238 str. 1 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, įvykusiame 2008 m. spalio 14 d., gynėjas teismui pateikė nuteistojo prašymą iškviesti į teismą byloje atlikusią ikiteisminio tyrimo tyrėją. To paties posėdžio metu apygardos teismas protokoline nutartimi atmetė šį prašymą kaip ne pakankamai motyvuotą (t. 3, b. l. 125-127). Taigi, apie šio prašymo atmetimą tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas buvo informuoti tame pačiame posėdyje, nepažeidžiant BPK 238 str. reikalavimų.

Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusioji anksčiau bendravo su dviem vaikinais bei nurodo naujas aplinkybės apie jos lytinį gyvenimą. Paminėti teiginiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas bei neturi jokios įtakos sprendžiant nuteistojo R. B. kaltės klausimą. Atkreiptinas apelianto dėmesys tik į tai, kad jo nurodytos aplinkybės (nukentėjusiosios pastojimas ir dirbtinis nėštumo nutraukimas) yra negyvenimiškos, nes lytiškai nesubrendusi mažametė paprasčiausiai neturi fiziologinių galimybių pastoti.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis ir jo gynėjas niekada neprašė apklausti šių dviejų vaikinų ar kitų asmenų. Todėl kviesti į posėdį tyrėją, kuri, pasak apelianto netinkamai (nepilnai) surašė jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nėra reikalo. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. savo parašais patvirtino visų apklausų protokolų turinio surašymo tikrumą bei teisingumą (t. 1, b. l. 166, 170, t. 2, b. l. 89-90, 94; t. 3, b. l. 62). Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Duomenų, kad nuteistasis ir (ar) jo gynėjas negalėjo pasinaudoti BPK III skyriaus penktajame skirsnyje numatytomis teisėmis, byloje nėra. Baigus ikiteisminį tyrimą nei apeliantas, nei jo gynėjas prašymų papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą nepateikė (t. 2, b. l. 99-100; t. 3, b. l. 68).

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusioji nemoka ir negali meluoti. Be to, apeliantas teismo šališkumą grindžia jo pašalinimu ir teismo posėdžių salės nukentėjusiosios apklausos metu.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu ir šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Tačiau byloje nėra duomenų, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl R. B. kaltės ir (ar) šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Taip pat joje nėra duomenų, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ar ją nagrinėjant apygardos teisme nuteistasis ar (ir) jo gynėjas negalėjo pasinaudoti nušalinimo teise, reglamentuota BPK III skyriaus ketvirtame skirsnyje. Kolegija taip pat neturi jokio pagrindo abejoti, jog įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios parodymus, vertinusios pirmosios instancijos teismo teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai, jog teismas bylos duomenis vertino kitaip, nei norėtų nuteistasis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Nuteistajam nepalankaus teismo sprendimo priėmimas taip pat nėra pagrindas laikyti teismą šališku.

Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad nuteistasis maišo nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarką ir kaltinamojo laikiną pašalinimą iš posėdžio salės.

BPK 301 str. 2 d. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad šioje byloje nei nukentėjusiajai, nei jos atstovui pagal įstatymą, ir nei vienam liudytojui nėra taikomas anonimiškumas, todėl teigti apie paminėto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nėra jokios prasmės.

BPK 274 str. nurodyta, jog jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas kliudys kitam kaltinamajam, nukentėjusiajam ar liudytojui duoti teisingus parodymus, teismo nutartimi šis kaltinamasis gali būti laikinai pašalintas iš posėdžio salės. Šiuo atveju, kai kaltinamasis grįžta į teisiamojo posėdžio salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas jam praneša duotų parodymų turinį ir suteikia galimybę užduoti klausimus apklaustiems asmenims, taip pat dėl parodymų duoti savo paaiškinimus.

Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio, įvykusio 2008 m. lapkričio 5 d., metu nukentėjusioji parodė, kad jai geriau duoti parodymus nedalyvaujant R. B. ir paprašė jį pašalinti iš posėdžių salės. Kiti proceso dalyviai neprieštaravo tokiam procesiniam veiksmui, todėl protokoline nutartimi nuteistasis buvo laikinai pašalintas iš posėdžių salės (t. 3, b. l. 161). Baigus nukentėjusiosios apklausą, į posėdžių salę buvo gražintas nuteistasis ir jam buvo perskaityti nukentėjusiosios parodymai, kuriuos jis suprato bei uždavė klausimus nukentėjusiajai (t. 3, b. l. 166-167). Taigi, priešingai nei mano apeliantas, BPK 274 str. reikalavimai pažeisti nebuvo.

Todėl apeliacinio skundo teiginys, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apygardos teismas nuteistojo R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybę pripažino, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Šią aplinkybę apeliantas pripažino apygardos teismo teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 129-132) ir jos apeliaciniame procese neginčijo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nėra pripažinta paties apelianto asmenybė. Pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę (R. B. asmenybę) atsižvelgė skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kas visiškai atitinka BK 54 str. reikalavimus.

Nuteistasis R. B. prašo atmesti nukentėjusiajai E. M. priteistą 100000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Šis prašymas negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl nuteistojo R. B. padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusiajai E. M. atsirado liekamieji reiškiniai – naktiniai košmarai. Akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl prieš ją panaudotos seksualinės, psichologinės ir kitokios prievartos patyrė fizinį skausmą, didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus. Be to, nusikalstamos veikos padarytos nukentėjusiosios socialinės brandos ir vystymosi laikotarpiu, patirtas smurtas sutrikdė visapusiškas ir harmoningas nukentėjusiosios vystymąsi, kas sumažino jos bendravimo galimybes bei sukėlė nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, ko pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą (t. 1, b. l. 77-78; t. 2, b. l. 158; t. 3, b. l. 167). Kolegijos nuomone, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistojo R. B. padarytais nusikaltimais nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aukščiau paminėtas aplinkybes, atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį ir jo ateities galimybes (yra jaunas, sveikas, darbingas) bei, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį ir pagrįstai iš nuteistojo priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatų nepažeidė.

Kartu nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. ir įvykdytos 2008 m. vasario 3 d., labai gailisi.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Paminėtame įstatyme nustatytos dvi savarankiškos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas besąlygiškai reikalauja abiejų sąlygų – ir prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdaus gailėjimosi. Nuoširdus gailėjimasis pasireiškia tuo, kad kaltininkas savo noru neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atsiprašo nukentėjusio asmens ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. B. kaltu prisipažino tik dėl vienos iš penkių nusikalstamų veikų, už kurių padarymą jis yra nuteistas, t. y. jis buvo nuoširdus tik iš dalies. Be to, viso proceso metu jis neatsiprašė nukentėjusiosios ar jos atstovų pagal įstatymą. Todėl, šiuo atveju, nuteistojo R. B. gailėjimasis yra deklaratyvus ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra teisinio pagrindo.

Tačiau apygardos teismas padarė klaidą, taikydamas BK 63 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas.

BK 63 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu yra padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.

To paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės.

Šio įstatymo 5 d. nurodyta, bausmių apėmimą teismas taiko, kai:

yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis;padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Nuosprendyje teisingai konstatuojama, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d. ir 22 str. 1 d. 149 str. 4 d., priskiriamos prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 6 d.), o veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. ir 153 str., - prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.).

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad apygardos teismas pirmiausia apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 str. 1, 2, 5 d., subendrino bausmes, paskiras pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. ir 140 str. 2 d. Galima tik spėti, kad teismas laikė, jog šiuo atveju yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, nes kitaip paaiškinti bausmių, paskirtų už paminėtas nusikalstamas veikas, išskyrimą į atskirą bendrinamų bausmių grupę, negalima.

Tačiau byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., R. B. 2008 m. vasario 3 d., apie 16 val., padarė po pasikėsinimo išžaginti, t. y. ne idealiosios nusikalstamų veikų sutapties sąlygomis. Tai, beje, konstatuojama ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstant įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes.

Vėliau teismas bausmes, paskirtas už labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d. (prie tokių nusikaltimų priskiriama ir nusikalstama veika, numatyta BK 22 str. 1 d. 149 str. 4 d.), BK 63 str. 1, 2, 4 d. pagrindu, apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrino tarpusavyje ir apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 140 str. 2 d., 153 str. (prie tokių priskiriama ir veika, numatyta BK 140 str. 2 d., kuri padaryta 2008 m. vasario 3 d.).

Trečią kartą pirmosios instancijos teismas BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu subendrintas bausmes dar kartą bendrino dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą keturiolikai metų.

BK 63 str. 6 d. (2007 m. birželio 28 d. įst. red.) numatyta, kad, jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies seka, kad apygardos teismas vienu nuosprendžiu paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas du kartus bendrino apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Pastaruoju būdu antrą kartą bendrindamas bausmes, teismas nepagrįstai pasunkino nuteistojo teisinę padėtį. Įstatyme nėra numatytas dvigubas tuo pačiu nuosprendžiu paskirtą bausmių bendrinimas. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nuteistajam skirtina švelnesnė subendrinta bausmė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. B., pagal BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 22 str. 1 d. 149 str. 4 d., 140 str. 2 d., 153 str., 140 str. 2 d., paskirtų bausmių bendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 2 p., 6 d. (2007 m. birželio 28 d. įst. red.), bausmes, paskirtas pagal BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 22 str. 1 d. 149 str. 4 d., 153 str., 140 str. 2 d. (dėl veikos, padarytos 2008 m. vasario 3 d.), 140 str. 2 d. (dėl veikos, padarytos nuo 2002 m. iki 2007 m. vasario 2 d.), subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.