Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios LR BK 139 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. numatytų požymių, G. V. išteisinta nepadarius veikos turinčios LR BK 154 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., numatytų požymių.

Civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2008-07-22, apie 17.00 val., sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, tyčia viešai įžeidinėjo G. V. necenzūriniais žodžiais, tuo įskaudindamas ir ją pažemindamas, o po to ją tampė ir stumdė bei pargriovęs ant žemės, kaire koja tyčia spyrė į jai šlaunį ir sulaužė šlaunikaulį, kas laikytina nežymiu sveikatos sutrikdymu ir padarė jai turtinę žalą bei 30000 Lt. neturtinę žalą.

G. V. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2008-07-22, apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuskindama pavogė D. K. avietes ir apšmeižė jį dėl galimo jos įžeidinėjimo ir sveikatos sutrikdymo ir tokiais veiksmais padarė jam 50,00 Lt turtinę ir 5000,00 Lt neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas prašo skundą patenkinti, išteisintasis prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios G. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendis D. K. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. K. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pagal BK 155 str. 2 d. jis buvo išteisintas, taip pat nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 139 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. V. iš policijos mašinos buvo nešama, nes dėl kojos lūžimo ji negalėjo paeiti. Po to ji buvo pristatyta į ligoninę, kur jai atlikta operacija. Tačiau teismas patirtos traumos gydymą, t.y. operaciją traktavo kaip numatytą ir planinę klubo sąnario operaciją. Be pačios nukentėjusiosios parodymų, kad D. K. ją mušė, dėl to ji patyrė fizinį skausmą, sužalojimus, dėl to ji turėjo patirti operaciją, jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų byloje nėra. Vien padarytų sužalojimų faktas negali būti pagrindas pripažinti, kad sužalojimus padarė D. K.. Be to, liudytoja A. G. parodė, kad pažįsta ir D. K., ir G. V., nes jie yra sodo kaimynai. Įvykio dieną ji matė, kad apie 13.30 val. į sodą atvažiavusi G. V. prasitarė, kad daugiau į sodą nevažiuos, nes gulasi į ligoninę klubo operacijai. Atsižvelgiant į tai, kad nėra neginčytinų kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones aiškino kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) ir pastarąjį išteisino. Be to, teismas nustatė, jog tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios dažnai vyksta konfliktai. Tai patvirtino ir liudytojų R. D., S. P., V. B., G. V., J. T. ir D. S. parodymai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas; kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių D. K. kaltę. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu, nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kolegijos manymu, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, teismo sprendime nurodyti, o bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Įžeidimu pagal LR BK 155 str. 2 d. laikomas kito asmens neviešas pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimu yra laikomas nepadorus veiksmas, kuris pažemina žmogaus garbę ir orumą, Įžeidimo turinį sudaro neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų akyse. Ar įvertinimas yra įžeidžiantis, sprendžia pats nukentėjusysis.

G. V. kaltino D. K. tuo, kad jis, 2008-07-22, apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, tyčia viešai įžeidinėjo G. V. necenzūriniais žodžiais, tuo įskaudindamas ir ją pažemindamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino tinkamai nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo D. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir D. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 155 str. 2 d. išteisino pagrįstai. Tuo tarpu nukentėjusioji G. V. apeliaciniame skunde pateikė savitą įvykio aplinkybių vertinimą.

Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino visų byloje apklaustų asmenų parodymus. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų bei išteisintojo parodymus teismas vertino atsižvelgdamas į įrodymų visumą, todėl teismas nepažeidė BPK 20 str. 3, 5 d. nuostatų. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors G. V. nurodė, kad D. K. 2008-07-22 tyčia ir viešai G. V. įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, tai nepatvirtina jokie kiti bylos surinkti ir ištirti įrodymai. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, o ne pavienius bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kodėl teismas remiasi vienais, o ne kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino visų byloje apklaustų asmenų, t.y. tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų bei kaltinamojo D. K. parodymus ir dėl jų nuosprendyje pasisakė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinti nukentėjusiosios, kaltinamojo ir kitų proceso dalyvių parodymus, yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui. D. K. teisme patvirtino, kad tarp jo ir G. V. kilusio konflikto metu jie šaukė vienas ant kito. Kaip minėta aukščiau, Liudytojai R. D., A. G., S. P., V. B., G. V., J. T. ir D. S. taip pat nurodė, kad konfliktai tarp D. K. ir G. V. kyla nuolat, o įvykio dieną, t.y. 2008-07-22 tarp minėtų asmenų kilo konfliktas dėl uogų. G. V. nurodytos aplinkybės, kad D. K. ją įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, nepatvirtino nė vienas iš minėtų asmenų. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nuosekliais išteisintojo ir aukščiau išvardintų liudytojų parodymais apie tai, kad abu asmenys konfliktavo tarpusavyje.

Taigi, iš aptartų aukščiau nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų akivaizdu, kad pačios nukentėjusiosios, o ne išteisintojo ir liudytojų parodymai, apie įvykio aplinkybes prieštarauja surinktų įrodymų visetui.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nukentėjusiosios G. V. apeliacinį skundą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.