- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- P-261-182-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. T.
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. T. prašymą atnaujinti procesą V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-500/2011.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartimi netenkino V. T. skundo ir paliko galioti nepakeistą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus vyresniojo inspektoriaus A. J. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. F 441594, kuriuo V. T. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 131 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas 50 Lt bauda.
Teismas konstatavo, jog administracinio teisės pažeidimo bylos duomenų visuma duoda neginčijamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas Kauno mieste, į A. M. gatvės važiuojamąją dalį įžengė bei perėjo gatvę degant raudonam šviesoforo signalui ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 50 punkto reikalavimus. Teismas byloje esančius duomenis – liudytojų parodymus ir tarnybinio pranešimo duomenis – laikė nešališkais ir rėmėsi jais, šioje byloje priimdamas procesinį sprendimą. Pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.), todėl, nepažeidžiant ATPK 30² straipsnio 1-3 dalių reikalavimų, buvo parinkta minimali bauda. Be to, pareiškėjo argumentus, kad pagal KET 90 ir 91 punktus jis galėjo pabaigti pereiti gatvės važiuojamąją dalį ir degant draudžiamam šviesoforo signalui, teismas atmetė kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas pabrėžė, kad neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų parodymais ir pažymėjo, jog policijos pareigūnai, betarpiškai stebėję pareiškėjo daromą KET pažeidimą, nuosekliai parodė, kad pareiškėjas į gatvės važiuojamąją dalį įžengė jau degant draudžiamam šviesoforo signalui.
II.
V. T., nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Paaiškino, kad į pėsčiųjų perėją įžengė degant žaliam šviesoforo signalui, tačiau užsidegus raudonam šviesoforo signalui, vadovaudamasis KET 52 punktu, baigė eiti per perėją įsitikinęs, kad automobiliai nevažiuoja. Pažymėjo, kad buvo sulaikytas ne iš karto už pėsčiųjų perėjos, o vėliau, todėl teigė, kad toks sulaikymas pažeidžia Konstitucijos 20 straipsnį. Pabrėžė, jog pareigūnai negali būti liudytojais, nes jie yra suinteresuoti asmenys, daugiau įrodymų byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartimi V. T. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartį nepakeistą.
Teismas vertino, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas V. T. 2009 m. spalio 31 d. perėjo per pėsčiųjų perėją, degant draudžiamam – raudonam – pėsčiųjų šviesoforo signalui, taip padarydamas ATPK 131 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti tarnybines pareigas ėjusių policijos pareigūnų parodymais, kuriais pareigūnai vienareikšmiškai patvirtino matę administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darytą pažeidimą, o vien tai, kad šie pareigūnai surašė V. T. administracinio teisės pažeidimo protokolą, nereiškia, kad jie yra suinteresuoti apkaltinti apeliantą. Taip pat pažymėjo, kad pažeidėjo atsakomybei kilti jokios reikšmės neturi tai, jog jis policijos pareigūnų buvo sustabdytas ne iš karto už pėsčiųjų perėjos, o apie 15-20 metrų už jos. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog šiuo atveju KET 52 punkto nuostatos netaikomos, nes jos reglamentuoja ėjimą per perėją nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose. Nagrinėjamu atveju pažeidėjas ėjo reguliuojama pėsčiųjų perėja, o pagal KET 53 punktą galimybė baigti pereiti gatvę pėstiesiems numatyta, tik jei užsidega geltonas, o ne raudonas šviesoforo signalas. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
III.
V. T. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-500/2011.
Šalies argumentai
Prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad 2009 m. spalio 31 d. apie 15.20 val. perėjo reguliuojamą pėsčiųjų perėją reguliuojamoje sankryžoje pagal KET 52 punktą: įžengė į pėsčiųjų perėją, degant žaliam šviesoforo pėsčiųjų signalui, ir nesuspėjo jos pereiti todėl, kad užsidegė raudonas šviesoforo pėsčiųjų signalas (be geltonos spalvos). Pažymi, jog byloje įrodymų ir liudytojų nėra, policijos pareigūnai, jo nuomone, liudyti negali. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai jį sustabdė ne prie perėjos, o apie 40 metrų nuo jos. Teigia, kad tai yra asmens savavališkas sulaikymas ne įvykio vietoje ir ne įvykio laiku, mano, jog buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis. Pabrėžia, kad jo kaltė neįrodyta jokiais įrodymais, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu. Nurodo, kad teismas visais atvejais pasitiki tik teisėsaugos atstovais, o ne traukiamais administracinėn atsakomybėn asmenimis, nors, jo nuomone, turėtų pasitikėti abejais vienodai arba nepasitikėti nė vienais iš jų ir remtis tik įrodymais. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą, kad jis į gatvės važiuojamąją dalį įžengė bei perėjo gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui. Pabrėžia, jog surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas kaip tik reiškia, kad pareigūnai yra suinteresuoti jį apkaltinti. Be to, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog KET 52 punkto nuostatos šiuo atveju netaikomos, nes jos reglamentuoja ėjimą per perėją nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose, kadangi, jo nuomone, KET 52 punktas reguliuoja būtent tik reguliuojamas pėsčiųjų perėjas. Remiasi KET 52 punkto iliustracija, taip pat KET 35 punktu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Procesas neatnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442 - 166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodo konkrečių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų, kuriais remdamasis jis prašo atnaujinti procesą. Tačiau iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad iš esmės jis nesutinka dėl nustatytų faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų patikimumo bei teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė KET 52 punktą. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo atliktu KET 52 punkto nuostatos aiškinimu bei taikymu, darytina išvada, kad pareiškėjas procesą atnaujinti prašo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, t. y. jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis įsiteisėjo 2011 m. sausio 21 d., todėl būtent nuo šios dienos skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, kurie pagrįstų, kad apie aplinkybes, esančias proceso atnaujinimo pagrindu, jis sužinojo vėliau nei nurodytą dieną. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą šioje administracinio teisės pažeidimo byloje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2011 m. gegužės 5 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą. Pareiškėjas jokių svarbių tokio termino praleidimo priežasčių prašyme nenurodo ir atnaujinti praleisto termino neprašo, todėl konstatuotina, kad V. T., pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, praleido terminą tokiam prašymui pateikti.
ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo V. T. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-500/2011 yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-500/2011 atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
V. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-500/2011 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.