Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3362-454/2017 pagal ieškovo G. K. L. patikslintą ieškinį atsakovei V. L.-V. dėl servituto ir žemės sklypo ribų nustatymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims K. L., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas G. K. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovo G. K. L. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: suteikti ieškovui teisę važiuoti transporto priemonėmis į savo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), per atsakovės žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), keliu, kuris 2016 m. rugsėjo 19 d. UAB „Žemės ribos“ parengtame plane yra pažymėtas S3; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl servituto nustatymo atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), tam, kad ieškovas galėtų privažiuoti prie savo gyvenamojo namo ir pastatų, bei eksploatuoti pastatus, taip pat dėl žemės sklypo ribų. Po šios bylos iškėlimo teisme, atsakovė sąmoningai sudarinėja kliūtis ieškovui patekti į savo žemės sklypą, į bylą pateikti tai pagrindžiantys įrodymai, tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė grėsmės galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Šių aplinkybių nepaneigė ir pati atsakovė. Šio ginčo nagrinėjimas gali užtrukti ne vienerius metus, tuo tarpu atsakovė jau dabar sudarinėja kliūtis ieškovui patekti į jo žemės sklypą, dėl ko, siekiant išvengti didesnių nuostolių, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, turėtų būti nustatytas laikinas servitutas. Šiuo atveju tai nebūtų ieškinio reikalavimų tenkinimas, nes ieškovui neturint kitos galimybės privažiuoti prie jam nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo ir pastatų, yra būtinos laikinosios apsaugos priemonės ieškovo nuosavybės teisių įgyvendinimo, kurios šiuo metu yra nepagrįstai apribotos, užtikrinimui. Tuo tarpu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtent atsakovė įgytų nepagrįstą pranašumą, kadangi ieškovo teisės būtų suvaržytos daugiau negu būtina tikslui pasiekti, nes jis ir jo sutuoktinė yra senyvo amžiaus, jokio kito pravažiavimo per kurį būtų galima patekti ieškovui į jo žemės sklypą nėra, net ir iškilus realiam to būtinumui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad CPK 145 straipsnio 1 dalis nenumato galimybės taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi to paties straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad gali būti taikomos ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, o ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka visus jų taikymui būtinus reikalavimus. Be to, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išspręstas nesilaikant CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto tokio prašymo išsprendimo termino, kadangi jis buvo išspręstas praėjus beveik trims mėnesiams, t. y. tik 2016 m. spalio 18 d. teismo posėdžio metu, net nedalyvaujant tretiesiems asmenims. Atsakovė V. L.-V. atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Esama situacija netrukdo ieškovui naudoti savo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus pagal jų tiesioginę paskirtį, nes iš esmės pats ieškovas neneigia aplinkybės, kad patekti į žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus jis gali be kliūčių, tačiau jo teigimu, nėra kito kelio jam privažiuoti prie žemės sklypo ir pastatų. Atskirojo skundo argumentai orientuoti į tai, kad ieškovas bet kuria kaina nori privažiuoti transporto priemonėmis prie gyvenamojo namo ir pastatų durų per atsakovės vartus, jos šaligatviu ir per kiemą, ieškovo netenkina galimybė patekti į savo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus pastatus tiesiai iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Ieškovas nepateikė ir jokių įrodymų, kad teismo sprendimo vykdymas bus nebeįmanomas ar jo vykdymas bus apsunkintas. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pats ieškovas ir jo sutuoktinė (duomenys neskelbtini), negyvena, dėl to nurodyti argumentai apie senyvą paties ieškovo ir jo žmonos amžių, sveikatos būklę dėl ko jiems reikalingas kelio servitutas per atsakovės žemės sklypą, yra nepagrįsti.Trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:0,0602 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui G. K. L., o 0,0598 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei V. L.-V.. Taigi šie žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir yra valdomi privačios nuosavybės teise. Taigi, ginčas šioje byloje kyla tarp privačių asmenų ir privačių jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų.Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybės institucija, būdama viešojo administravimo subjektu, neturi teisės įtakoti iš sutartinių teisinių santykių kylančio ginčo tarp privačių asmenų ir įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje, ar veikti prieš kurios nors šalies interesus, palaikant kitą šalį, taip kaip numatyta CPK 47 straipsnyje. Nacionalinei žemės tarnybai teisės aktais nesuteikta teisė veikti privačiame ginče, kylančiame iš tarp privačių žemės sklypų. Be to, teismo sprendimas, nepaisant to, koks jis būtų priimtas, nesukurtų Nacionalinei žemės tarnybai pareigų nei ieškovo, nei atsakovo atžvilgiu, taip pat nesukurtų nei teisių, nei pareigų privatiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su teismo nutartimi nurodė, kad šiuo atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, tai nereikštų ieškiniu pareikštų reikalavimų patenkinimo, priešingai, būtų pritaikytas laikinasis servitutas tam, kad iki teismas išspręs tarp šalių kilusį ginčą, būtų užtikrintas galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais ir pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Tik prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 straipsnis) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovas nereiškia prevencinio ieškinio, kuriuo būtų siekiama uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, galinčius sukelti realios žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnis), nes tam nėra jokio pagrindo. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo vienu iš reikalavimu taip pat prašo nustatyti servitutą, t. y. nustatyti 61 kv.m kelio servitutą atsakovės V. L.-V. žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Geoera“ parengtą žemės sklypo su servitutu planą, privažiavimui prie ieškovo gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinių pastatų, (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 13 kv.m servitutą ūkio pastato 5I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), eksploatavimui. Taigi, ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – iki kol įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje, suteikti ieškovui, jo šeimos nariams, kitiems asmenims teisę važiuoti transporto priemonėmis į savo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), per atsakovės žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), keliu, kuris UAB „Geoera“ parengtame žemės sklypo su servitutu plane pažymėtas S-1; įpareigoti atsakovę žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalyje, kurioje prašoma nustatyti kelio servitutą, neatlikti jokių ūkininkavimo, statybos ir kitokių darbų, kurie neleistų ar apsunkintų naudoti kelią susisiekimui su ieškovo žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) – ir pareikšto patikslinto ieškinio dalykas iš esmės sutampa, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog taikius laikinąsias apsaugos priemones, šioje dalyje, t. y. dėl servituto nustatymo, tarp šalių būtų išspręstas ginčas iš esmės net nepriėmus galutinio teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir pagrįstas, nes nėra grėsmės teismo sprendimo, kuris būtų palankus apeliantui, įvykdymui ar jo apsunkinimui, nes nustačius servitutą, t. y. tenkinus patikslinto ieškinio reikalavimus, apeliantas galės juo naudotis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, kas reiškia, jog laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti tuo atveju, kai yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme, įtvirtintas proceso šalių lygiateisiškumo principas, reikalauja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad priėmus teismo galutinį sprendimą ieškovo naudai, jo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, tams nebeįmanomu arba pasunkės (ieškovas patirs nuostolių). Tuo tarpu konstatuoti, kad iki kol bus priimtas sprendimas dėl kelio servituto nustatymo, ieškovų teisės yra suvaržytos ir dėl to yra būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kadangi ieškovas (ir jo sutuoktinė) negalės patekti į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais, o priėmus ieškovui palankų sprendimą, šis negalės būti įvykdytas, nėra pakankamo pagrindo, kadangi atsakovei sunaikinus, užstačius ar pakeitus pravažiavimą, teismas turi teisę įpareigoti jį atkurti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pritaikius laikinąsias apsaugos būtų pažeista šalių interesų pusiausvyrą, juolab, kad, kaip ir nustatyta, net būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju konstatuotina, kad su ieškinio reikalavimu sutampančios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, todėl ši ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikoma.Apeliantas atskirtajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą procesinį terminą. CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nesilaikė CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų dienų termino prašymui išspręsti. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad teismas iš esmės teisingai ir pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vien ta aplinkybė, jog teismas nesilaikė proceso teisės normose nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo termino, nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstai priimtos teismo nutarties. Pažymėtina, kad šio procesinio veiksmo atlikimu suinteresuotas apeliantas, pirmosios instancijos teismui neišsprendus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo per CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, turėjo teisę kreiptis ne tik į nurodytą teismą, bet ir į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas nustatyti tokio veiksmo atlikimo terminą (CPK 72 straipsnio 3 dalis), tačiau apeliantas tokia proceso įstatymo suteikta teise nepasinaudojo.Kadangi atskirasis skundas netenkintinas, o dalis šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių yra susijusios su ieškinio pagrįstumu, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Apibendrinant tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.