- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-16
- Bylos Nr.
- P-662-19-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Anatolijus Baranovas
- Atsakovas
- Vyriausiosios, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Pareiškėjas
- A. D.
- Trečiasis asmuo
- Šilalės rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-749/2009 pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šilalės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas A. D. skundu (b. l. 3-8, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau - ir Komisija) 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. KS-27 (toliau - ir Sprendimas) 1-3 punktus ir įpareigoti Komisiją pašalinti iš interneto tinklapio www.vtek.lt jame paskelbtą Sprendimą.
Paaiškino, kad nesutinka su Sprendimo rezoliucinės dalies 1-3 ir 5 punktais. Nurodė, kad Komisija neįrodė, jog jis dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus dėl viešojo pirkimo laimėtojų nustatymo, kai prekės/paslaugos buvo perkamos iš įmonių, kuriose jis yra akcininkas ar dalininkas - UAB „A. paslauga“, UAB „Šilalės žinios“, VšĮ „Šilalės mokymo centras“. Pažymėjo, kad dalį pirkimų Šilalės rajono švietimo centras (toliau - ir Centras) atliko įprastos komercinės praktikos būdu. Rėmėsi Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 1 dalimi, kurioje reglamentuota supaprastintų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką procedūra, Centro patvirtintomis 2006 m. balandžio 21 d. Pirkimų įprastos komercinės praktikos būdu taisyklėmis (toliau - ir Taisyklės). Centrui perkant prekes/paslaugas iš bet kurių ūkio subjektų, sprendimus priimdavo Viešųjų pirkimų komisija. Jis asmeniškai negalėjo daryti ir nepadarė įtakos šios komisijos priimamiems sprendimams, nes nebuvo nei Centro viešųjų pirkimų komisijos narys, nei Centro pirkimų organizatorius. Vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 2 dalimi tik pasirašydavo sutartis su viešųjų pirkimų laimėtojais kaip Centro vadovas. Nesutiko su Komisijos pozicija, kad PVM sąskaitų faktūrų tvirtinimas negali būti pripažintas tik kaip formalus, neturintis reikšmės veiksmas, ypač tais atvejais, kai nustačius viešojo pirkimo konkurso laimėtoją su juo nebuvo sudaroma rašytinė sutartis. Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 4 dalyje ir Taisyklių 47 punkte nurodoma, jog pirkimo sutartis, kurios vertė mažesnė kaip 10 000 Lt, gali būti sudaroma žodžiu. Tokiu atveju PVM sąskaita faktūra atstoja rašytinę sutartį. Centro vadovui išlieka Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga ją formaliai pasirašyti. Remdamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje pateikta „interesų konflikto“ sąvoka, manė, kad Komisija neturėjo teisinio pagrindo teigti, jog jis nevykdė prievolės vengti interesų konflikto. Centras pirkimus vykdė ne tik iš UAB „A. paslauga“, UAB „Šilalės žinios“, VšĮ „Šilalės mokymo centras“, bet ir iš kitų juridinių asmenų vadovaudamasis objektyviais kriterijais - ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo ir mažiausios kainos, laikydamasis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 6 dalį už priimtus sprendimus atsako ne tvirtinantis sprendimą darbuotojas, o patys Viešųjų pirkimų komisijos nariai ar kiti viešuosius pirkimus vykdantys darbuotojai. Pareiškėjo manymu, Centro viešųjų pirkimų komisijos ar pirkimų organizatoriaus priimto sprendimo patvirtinimas nėra sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūra. Nurodė, kad dirbo Šilalės rajono švietimo centre - biudžetinėje įstaigoje, o ne Šilalės rajono savivaldybės administracijoje, todėl pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neturėjo privačių interesų deklaracijos teikti savivaldybės administracijos direktoriui. Nurodė, kad nėra valstybės tarnautojas, nes su juo 2001 m. spalio 15 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 328 eiti Centro direktoriaus pareigas. Nepriskyrė savęs ir Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų grupei, kurie privalo deklaracijas teikti Komisijai. Tokią savo poziciją grindė Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartimi, Komisijos 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. KS-24 patvirtintomis Privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo taisyklėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartimi Nr. A756-55/2008.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (b. l. 28-32, II t.) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - Komisijos 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. KS-27 pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį punktus panaikino, kitą skundo dalį atmetė.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1, 2 straipsniais, Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T1-306 patvirtintų Šilalės rajono švietimo centro nuostatų 2 punktu (b. I. 144-150, I t.) ir jų naujos redakcijos, patvirtintos Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-320, 3 punktu (toliau – ir Centro nuostatai). Teismas konstatavo, kad Centro nuostatuose ir Centro direktoriaus pareiginiuose nuostatuose numatyta, jog Centrui vadovauja direktorius, kurį į pareigas skiria steigėjas atviro konkurso tvarka. Minėtuose nuostatuose taip pat išvardijamos Centro direktoriaus teisės ir pareigos, iš kurių matyti, kad direktorius turi plačius administravimo įgaliojimus. Konstatavo, kad Šilalės rajono švietimo centro direktoriaus pareigos visiškai atitinka asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, pareigas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Įstatymas neskiria, ar asmuo turi viešojo ar vidaus administravimo įgaliojimus ir Įstatymas nėra nustatęs, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kuriems taikomas šis įstatymas, privalomai turėtų viešojo administravimo įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 21 d. nutartis Nr. A4-516/2007). Pareiškėjas turi administravimo įgaliojimus, valdo ir yra atsakingas už biudžeto asignavimų tikslinį panaudojimą, sudaro darbo sutartis, Centro vardu pasirašo dokumentus ir pan. - t. y. turi plačius administravimo įgaliojimus, patenka į asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje ratą. Todėl pareiškėjo teiginį, kad jis nepriskirtinas valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų grupei ir neturėjo deklaruoti privačių interesų Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, teismas laikė nepagrįstu. Vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsniu, 2 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, pažymėjo, kad šios nuostatos yra skirtos reglamentuoti valstybinėje tarnyboje dirbančių, t. y. nenutraukusių darbo (tarnybos) santykių, asmenų privačių ir viešųjų interesų suderinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. A11-1935/2006). Be to, Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Komisija kontroliuoja, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. To paties įstatymo 23 straipsnyje, skirtame Komisijos statusui reglamentuoti, taip pat aiškiai nurodomi tik asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, ir galimybė Komisijai atlikti tyrimą siejama su pagrįstos informacijos ne apie bet kokių asmenų, bet apie asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, galimai padarytus (daromus) Įstatymo pažeidimus gavimu (Įstatymo 23 str. 6 d. 6 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartyje Nr. A756-55/2008 konstatuota, kad negali būti daroma vienareikšmė išvada, jog Komisija yra įgalinta tirti ir priimant sprendimą įvertinti asmens, nedirbančio valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jis dar buvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Teismas nustatė, kad Komisija skundžiamą sprendimą priėmė po to, kai pareiškėjas jau nėjo Centro direktoriaus pareigų. Šilalės rajono savivaldybės taryba 2008 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą „Dėl Šilalės rajono švietimo centro direktoriaus A. D. atleidimo iš pareigų“ Nr. T1-14, kuriame nusprendė skirti pareiškėjui, Centro direktoriui, jo nedarbingumo laikotarpiui pasibaigus, drausminę nuobaudą - atleidimą iš pareigų. Minėtas sprendimas įvykdytas 2008 m. balandžio 7 d. Vadinasi, Komisija tyrė ir, priimdama 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. KS-27, įvertino pareiškėjo veiksmus atliktus tuo metu, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje, nors Sprendimo priėmimo metu jis jau nebuvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija neturėjo reikiamų įgalinimų priimti 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo, ginčijamą Sprendimo dalį teismas panaikino ir nevertino kitų pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių Komisijos 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu. Skundo reikalavimas, panaikinus skundžiamą Komisijos sprendimą, įpareigoti Komisiją pašalinti iš interneto tinklapio www.vtek.lt jame paskelbtą 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. KS-27 yra susijęs su Sprendimo vykdymo procesu. Kadangi minėtas reikalavimas neparemtas teisės aktais, teismas jo netenkino.
III.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliaciniu skundu (b. l. 34-36, II t.) prašė administracinę bylą su apeliaciniu skundu perduoti nagrinėti išplėstinei penkių teisėjų kolegijai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis Nr. A756-55/2008 nebuvo paskelbta teismų praktikoje, dėl to teismas, priimdamas sprendimą, minėtos išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties motyvais nebuvo saistomas. Kadangi teismas rėmėsi kaip precedentu minėta išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, tad, atsakovo manymu, ir šią bylą, siekiant užtikrinti teisėjams procesinę laisvę sprendžiant skunde nurodytus klausimus, turėtų nagrinėti išplėstinė teisėjų kolegija.
Pažymėjo, kad tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurį gali padaryti tik specialus subjektas (pavyzdžiui, valstybės tarnautojas), kyla ir taikoma atsižvelgiant į tai, ar atitinkamos veikos padarymo metu jis atitiko specialaus subjekto požymius. Todėl taikant šias teisinės atsakomybės formas neturi reikšmės, kad jau po veikos padarymo įtariamas asmuo netenka specialaus subjekto statuso.
Nurodė, kad interesų konfliktus reguliuojantis įstatymas savo esme yra prevencinis, jis įpareigoja Komisiją, gavus pagrįstą informaciją apie galimą interesų konfliktą, atlikti tyrimą be jokių apribojimų, o asmuo, pripažintas pažeidusiu tarnybinę etiką, netenka nepriekaištingos reputacijos ir jam taikomi tam tikri apribojimai.
Pažymėjo, kad teismas ignoravo tai, jog Įstatymo pažeidimai nesiejami nei su viešojo intereso pažeidimu, nei su asmenų, kuriems šis Įstatymas taikomas, formalių tarnybos santykių buvimu pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Dauguma asmenų (valstybės politikai, viešųjų ir biudžetinių įstaigų administracinius įgalinimus turintys vadovai bei nemažai kitų Įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų) dirba pagal kitus įstatymus ir formalių valstybės tarnybos santykių neturi. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. A11-222/2003.
Tretysis suinteresuotas asmuo Šilalės rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 39-41, II t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Komisijos 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. KS-27 1, 2 ir 3 punktų panaikinimo panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir pritaikė Įstatymo nuostatas, neteisingai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių parodymus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nėra savo noru nutraukęs darbo (tarnybos) santykių. Pažymėjo, kad Komisijos veikla, tiriant ir vertinant pareiškėjo, kaip asmens, nuo 2008 m. balandžio 7 d. nebedirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklą, tik padeda tinkamai įgyvendinti Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtus tikslus - ginti viešuosius interesus ir užkirsti kelią korupcijai.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartimi apeliacinius skundus atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad administraciniai teismai, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip specializuoti teismai, turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuluotų taisyklių. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjama byla pagal savo faktines aplinkybes bei teisinę problematiką iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. A756-55/2008. Naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių tikrinamoje byloje nėra. Taip pat nėra ir radikalių pakeitimų teisės aktų sistemoje, pagal kurią jau kitaip būtų reglamentuojama Komisijos veikla, uždaviniai, nei priimant sprendimą paminėtoje administracinėje byloje Nr. A756-55/2008. Priėjo prie išvados, kad yra eliminuojama objektyvi būtinybė keisti formuojamą administracinių teismų praktiką sprendžiant šios kategorijos ginčus.
Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartį Nr. A756-55/2008 ir pažymėjo, kad iš formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos matyti, jog nebedirbančio valstybinėje tarnyboje asmens atžvilgiu Komisijos įgalinimai paneigiami. Priėjo prie išvados, kad tikrinamoje administracinėje byloje būtent ši taisyklė ir turėjo būti taikoma.
V.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.
Nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 2 dalį, Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir pažymi, kad išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartis daugumos teismo teisėjų nebuvo aprobuota ir teismo biuletenyje nepaskelbta, todėl mano, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šios nutarties motyvais negalėjo remtis.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu panaikinęs pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimus, grąžindamas kreipimąsi dėl galimo interesų konflikto spręsti iš naujo, kategoriškai nurodė taikyti Valstybės tarnybos įstatymo normas, nustatančias tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus, tuo atimdamas iš Komisijos teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, susaistydamas kitus šio teismo teisėjus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu apygardos administracinio teismo ir Komisijos sprendimus vėl panaikino ir priėjo prie išvados, jog Komisija gali svarstyti ir vertinti (privačių ir viešųjų interesų suderinimo laikymosi požiūriu) tik asmenis, kurie (svarstymo metu) priklauso Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmenų grupei. Pažymi, kad ši išvada buvo padaryta neišklausius Komisijos atstovo nuomonės. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas, Komisijai įteikus teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo, buvo išspausdintas teismo biuletenyje, todėl, atsakovo manymu, jis formaliai tapo precedentu ir susaistė išplėstinę teisėjų kolegiją, priėmusią 2008 m. vasario 1 d. nutartį.
Nurodo, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija ignoravo, jog Komisija Įstatymu yra specialiai įsteigta institucija, kuriai suteikta specialioji kompetencija, kuri, jai konkuruojant su kitų valstybės institucijų atitinkama kompetencija, yra prioritetinė. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A11-222/2003, kurioje konstatuota, kad Komisijos teisė kontroliuoti kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo interesų derinimo įstatymo nuostatas, negali būti varžoma ar kitaip ribojama kitų institucijų veiksmais ar neveikimu šioje teisės srityje, ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A756-55/2008 įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įteisinta precedentu, ji negali būti tinkamu precedentu teisminei praktikai formuoti.
Paaiškina, kad Komisija nuo 1998 m. pabaigos, nagrinėdama skundus bei pranešimus apie galimus interesų konfliktus, niekada netaikė senaties pagal įstatymo analogiją, vadovavosi principu, kad asmens specialaus statuso praradimas neatleidžia jo nuo atsakomybės. Mano, kad tokia praktika atitinka tiek Įstatymo nuostatas, tiek konstitucinę doktriną apie ypatingą valstybės pareigūnų, kurių pareiga ginti viešąjį interesą, atsakomybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o nstatuoja:
VI.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-749/2009 teismui pateikė 2009 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį Nr. A556-749/2009 priėmė 2009 m. liepos 9 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.
Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Visų pirma pažymėtina, kad teisėjų kolegija nepasisakys dėl atsakovo minimų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. A7-874/2005 ir 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. A11-1935/2006 pagrįstumo, kadangi minėti sprendimai yra įsiteisėję, Komisija neprašo atnaujinti proceso šiose bylose, nenurodo jokių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.
Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1935/2006 ir 2008 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-55/2008, kadangi šios nutartys nėra paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje, kaip tai numatyta ABTĮ 13 straipsnyje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Ši nuostata taip pat įtvirtinta jau minėta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.
Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartyje teisingai vadovavosi to paties klausimo, išnagrinėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. administracinėje byloje Nr. A756-55/2008, sprendimu. Tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. A756-55/2008 iš esmės buvo sprendžiama, ar asmens nebuvimas valstybės tarnautoju, nors jis tokiu buvo galimai padaryto Įstatymo pažeidimo metu, yra kliūtis svarstyti ir vertinti jo veiklą dirbant valstybinėje tarnyboje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priėmė nutartį, vadovaudamasi formuojama administracinių teismų praktika, jog nebedirbančio valstybinėje tarnyboje asmens atžvilgiu Komisija nebeturi teisės svarstyti ir vertinti jo veiklos dirbant valstybinėje tarnyboje. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas svarstomoje byloje nepaisė jau įtvirtinto teismo precedento analogiškoje byloje.
Atsakovo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartyje Nr. A11-222/2003, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, jog Komisija yra Įstatymo pagrindu specialiai įsteigta institucija, kurios tikslas ir uždaviniai kontroliuoti Įstatymo vykdymą. Šiems tikslams pasiekti ir uždaviniams įvykdyti Komisijai yra suteikta specialioji kompetencija, kuri, jai konkuruojant su kitų valstybės institucijų atitinkama kompetencija, yra prioritetinė. Pažymėtina, kad tokį teiginį apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė konstatuodama, jog Komisija po institucijos (dėl kurios darbuotojo veikos Komisija atliko tyrimą) atlikto patikrinimo turėjo teisę pati atlikti atitinkamą patikrinimą. Šioje nutartyje teisėjų kolegijos minima „specialioji“ Komisijos kompetencija jokiais būdais nereiškia suabsoliutintų šios įstaigos teisių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo minimoje nutartyje „specialiosios“ komisijos kompetencijos sąvoka nėra vartojama, sprendžiant klausimą dėl galimybės svarstyti ir vertinti tarnybinį elgesį asmens, kurio tarnybiniai santykiai jau yra pasibaigę. Šis klausimas atsakovo nurodytoje byloje apskritai nebuvo nagrinėjamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-749/2009 pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šilalės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.