- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- eI3-3389-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01479-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Eglė Jagelienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020-01-13 sprendimo dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)-FR0682-18 dalį, kuria jam priskaičiuota mokestinė nepriemoka, delspinigiai ir bauda; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2020-04-03 sprendimo Nr. S-50 (7-20/2020) dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo Nr. (21.222)FR0682-18 pirma dalis.
Pareiškėjas paaiškina, kad VMI ginčijamu sprendimu patvirtino mokestinio patikrinimo aktą Nr. (21.222)FR0680-426 ir nurodė jam sumokėti 68 323,68 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), 45 554,68 Eur GPM delspinigių bei skyrė 6 832 Eur GPM baudą. Tuo pačiu sprendimu atleido jį nuo 22 777,34 Eur GPM delspinigių. Komisija ginčijamu sprendimu patvirtino VMI sprendimo pirmą dalį ir pakeitė VMI sprendimo antrą dalį, atleido jį nuo 40 999,21 Eur GPM delspinigių.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, faktinės aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad VMI pavedimą tikrinti 2017-12-22 (jeigu ši data yra tikra) surašė tik tam, kad išvengtų MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinto senaties termino ir ribojimo mokesčius jam perskaičiuoti už ne ilgesnį kaip 5 metų terminą. Vien faktas, kad mokestinį patikrinimą atlikti pavedama darbuotojui, kuris yra išleistas atostogų, ir yra aišku, kad darbuotojas į darbą grįš tik sekančiais metais, įrodo, kad pavedimą tikrinti surašant 2017-12-22 (jeigu ši data yra tikra) yra formalus bei apgaulingas būdas „apeiti įstatymą“ aiškiai suvokiant, kad patikrinimas bus pradėtas tik 2018 m. pradžioje.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčo atveju vertinant mokestinio patikrinimo inicijavimą per turinio viršenybės prieš formą principo prizmę akivaizdu, kad 2017-12-22 pavedimas tikrinti buvo tik formalus žingsnis, kurio vienintelis tikslas išvengti MAĮ 68 straipsnio 3 dalies normos taikymo. Pavedimą surašiusi VMI kontrolės departamento direktorė, nurodydama patikrinimą atlikti specialistei, kuri buvo išleista atostogų, žinojo ir suprato, kad mokestinis patikrinimas bus pradedamas atlikti tik 2018 m., t. y. specialistei grįžus iš atostogų. VMI elgesio turinys yra visiškai aiškus - mokestinį patikrinimą iš karto buvo numatoma ir planuojama pradėti tik 2018 m., taigi remiantis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, mokestinio patikrinimo pradžia turėtų būti laikoma 2018 m. sausio 2 d., o bandymas formaliai apeiti įstatymą pavedimą tikrinti galimai surašant 2017-12-22 neturėtų paneigti tikrosios VMI valios ir tikrųjų ketinimų.
Pareiškėjas mano, kad įstatymas aiškiai neapibrėžia, ką reiškia MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas „pavedimo tikrinti išrašymas“ - ar tai pavedimo tikrinti fizinio sukūrimo momentas (surašymas kompiuteriu), ar šio dokumento pasirašymo momentas, ar jo registracijos kokioje nors VMI vidinėje dokumentų registravimo sistemoje momentas. Į šį klausimą aiškiai nėra atsakyta ir teismų praktikoje. Taigi, sprendžiant šį klausimą, būtina nustatyti, kada sukurtas dokumentas įgyja teisinę galią ir sukuria teisines pasekmes. VMI subjektyvūs teiginiai, kad dokumentas sukurtas 2017-12-22 tėra teiginiai, kuriais pasitikėti, vertinant bendrą VMI elgesio kontekstą, yra gana sudėtinga. Juo labiau, kad abejoti verčia ir VMI pateiktas jų vidinės dokumentų registravimo programos išrašas. Išraše nurodyta, neva dokumentas yra įregistruotas 2017-12-22 09:36:12, kai tuo tarpu skiltyje „Dokumento turinys“ prisegto dokumento pavadinimas, atspindintis jo sukūrimo momentą, nurodo, kad dokumentas tariamai sukurtas 2017-12-22 16:17:10, t. y. vėliau, nei jis tariamai užregistruotas. Be to, suprantama, kad tiek dokumento sukūrimo metaduomenis, tiek programoje fiksuojamą laiką labai nesudėtinga koreguoti pakeičiant datos ir laiko duomenis kompiuterinėje įrangoje. Taigi, šiuo atveju remiantis vieninteliais objektyviais duomenimis apie pavedimo tikrinti išrašymo/paskelbimo momentą (Mano VMI portalo išrašo duomenimis), o taip pat MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią visos abejonės turi būti aiškinamos mokesčių mokėtojo naudai, sprendžia, kad pavedimas tikrinti išrašytas ir paskelbtas 2018-01-02, kas ir laikytina mokestinio patikrinimo pradžia.
Pareiškėjas nesutinka su Komisijos argumentu, kad jis nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų 455 000 Eur gavimo iš V. Č. faktą. Mokestinio ginčo byloje, kiek tai susiję su lėšų kilme, yra surinkti įrodymai tik apie tai, kad ginčo 455 000 Eur buvo V. Č. investicija į UAB „Verslo era“ veiklą. Nei vieno šiuos įrodymus paneigiančio įrodymo mokestinio ginčo byloje nėra. Tiek VMI, tiek Komisijos sprendimai yra paremti išimtinai tik prielaidomis ir teiginiais, jog jo pozicija ir pateikti įrodymai jų neįtikina. Pareiškėjo teigimu, nėra duomenų, kad piniginės lėšos realiai nebuvo perduotos kaip paskolos, paskolinius santykius patvirtina pateikti dokumentai bei paties kreditoriaus V. Č. patvirtinimas. Siekdamas pagrįsti piniginių lėšų perdavimą jis pateikė 2012-11-18, 2012-12-21, 2013-01-10, 2013-02-04 pakvitavimus, 2012-11-07 trišalę sutartį bei 2018-03-23 dokumento „Liudytojo parodymai“ notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kuriame V. Č. patvirtino, kad UAB „Verslo era“ ir jis visiškai įvykdė bendradarbiavimo sutarties sąlygas ir V. Č. neturi pretenzijų, nes skola jam visiškai padengta. V. Č. patvirtinimas buvo patikrintas (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus, todėl visiškai įrodo paskolinių santykių egzistavimą.
Būtent todėl tiek VMI, tiek Komisijos prašė visas nustatytas aplinkybes vertinti sistemiškai ir kompleksiškai ir prieš darant išvadą, kad jis iš nenustatytų šaltinių netikėtai vieną kartą gavo 455 000 Eur, įvertinti kokios realiai per ilgą laiką buvo jo pajamos ir išlaidos. Sisteminė surinktų duomenų analizė aiškiai atskleidžia, kad ginčo suma – 455 000 Eųr - buvo vienkartinė investicija, susijusi su UAB „Verslo era“ veiklos išvystymu. Iš nelegalių šaltinių staiga praturtėti vienkartine 455 000 Eur suma yra nerealu ir nelogiška, Jeigu jis būtų turėjęs nelegalių pajamų iš nenustatytų šaltinių, tai neabejotinai būtų atsispindėję ir jo išlaidų analizėje, jo gyvenimo būde, tačiau jokių panašių požymių VMI nenustatė. Formali VMI pozicija, neparemta sistemine duomenų analize, nepagrįstai priskaičiuotos itin didelės mokestinės nepriemokos sumokėti jis negali ir negalės, vertinant jo finansinę padėtį ir turimą turtą tai yra absoliučiai nerealu. Akcentuoja, kad jis neuždirbo 455 000 Eur sumos, ja laisvai nedisponavo, tai nebuvo jo pajamos, tai buvo trečiojo asmens V. C. investicija į UAB „Verslo era“ veiklą, todėl subjektyvios VMI darbuotojų bei Komisijos interpretacijos negali būti pagrindu mokestinės nepriemokos, kurios sumokėjimas jam būtų nepakeliama našta, atsiradimui.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, kad UAB „Verslo era“ išlaidoms apmokėti ir piniginėms lėšoms į asmenines banko sąskaitas įsinešti jis naudojo ne savo, o, jo teigimu, V. Č. lėšas. Pirmiausia, 2012-11-07 trišalės sutarties sudarymo datai pareiškėjas, atstovavęs kaip direktorius bendrovę, faktiškai nebuvo UAB „Verslo era“ akcininkas ir direktorius (nuo 2012-11-16 akcininkas ir direktorius), sutarties sudarymo dieną bendrovė su pareiškėju nebuvo susijusi. Be to, 2012-11-07 sutartyje nėra numatyta finansavimui suteikiama konkreti piniginių lėšų suma, o kitų dokumentų pagal V. Č. paaiškinimus sudaryta nebuvo, todėl neaišku kokiu pagrindu būtent tokia 455 000 Eur suma buvo paskolinta. Minėtos 2012-11-07 trišalės sutarties šalis yra ir UAB „Verslo era“, tačiau bendrovė šios sutarties mokesčių administratoriui nepateikė, ir šios sutarties pagrindu apskaitytų piniginių lėšų UAB „Verslo era“ buhalterinėje neapskaitė, bendrovė įstatymų nustatyta tvarka nėra pateikusi ir deklaravusi gautų piniginių lėšų pagal minėtą bendradarbiavimo sutartį, taip pat nėra jokių duomenų, kad bendrovės apskaitą tvarkančiam asmeniui buvo pateikta minėta sutartis. Pareiškėjas, būdamas UAB „Verslo era“ savininku ir direktoriumi, nesugebėjo įvardinti, kaip apskaičiuotas apyvartinių lėšų poreikis, nenurodė ir neįvardino kokių V. Č. nurodymų pagrindu bei su kokiomis jo atstovaujamomis įmonėmis planavo organizuoti ir faktiškai atliko krovinių vežimo paslaugas su V. Č. suderintomis kainomis ir nepateikė tai patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjui kaip UAB „Verslo era“ vadovui turėjo būti akivaizdu, jog įmonės finansavimui skirti ir gauti grynieji pinigai pirmiausiai turi būti pajamuojami įmonės kasoje, o tik po to išleidžiami jos reikmėms. Taip pat pareiškėjo teiginys, kad klausimus dėl ūkinių operacijų įforminimo bei pasirinkto modelio taikymo (ne tiesiogiai formuoti paskolas tarp V. Č. ir bendrovės, o finansuoti bendrovės veiklą pareiškėjo vardu) sprendė UAB „Verslo era“ buhalterines paslaugas teikianti įmonė, yra gynybinio pobūdžio, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 punktu, 21 straipsniu į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų bei jų registrų išsaugojimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (UAB „Verslo era“ direktoriumi ir akcininku pareiškėjas buvo nuo 2012-11-16 iki 2018-08-13). Nėra racionalaus paaiškinimo, kodėl neva įmonei teikiamos paskolos nesuteiktos įmonei tiesiogiai, o tai atlikta tarpininkaujant pareiškėjui. Atsakovė pastebi, kad piniginių lėšų grąžinimo garantas sutartyje numatytas 100 procentų UAB „Verslo era“ akcijų, kurios pereina V. Č., skolos negrąžinimo atveju kartu su pareiškėjo reikalavimo teise UAB „Verslo era“ atžvilgiu, t. y. pareiškėjas netampa skolingas V. Č., o tiesiog praranda reikalavimo teisę į investuotų lėšų susigrąžinimą, tačiau tai neužtikrina paskolintų lėšų grąžinimą kreditoriui, nes pagal VMI turimus duomenis UAB „Verslo era“ įsipareigojimai ženkliai viršijo bendrovės nuosavą kapitalą, sandorio sudarymo metu, siekiant įsitikinti, ar bendrovė turi galimybes suteiktas paskolas grąžinti, akcijų vertės nustatymas neatliktas, todėl pagrįstai teigiama UAB „Verslo era“ akcijos negalėjo būti pakankamu garantu suteikiant 455 000 Eur pinigines lėšas. Pažymi, kad 455 000 Eur piniginių lėšų suma tariamai suteikta grynais pinigais, nemokant palūkanų, net nenustačius grąžinimo termino, kas prieštarauja ekonominei logikai siekti gauti ekonominę naudą.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorius patvirtino V. Č. galimybes suteikti 455 000 Eur paskolą, paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateikta informacija neįrodo realaus pinigų perdavimo fakto, juolab, kad užsienio mokesčių administratorius nurodo, jog šis pilietis nuo 2001 iki 2017 m. nedeklaravo pajamų ir nemokėjo mokesčių (duomenys neskelbtini), nėra registravęs individualios veiklos, laikotarpiu 2012-2013 m. neturėjo sąskaitų bankuose, nėra pardavęs nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, t. y. nurodo oficialiai turimą informaciją dėl V. Č. deklaruojamų pajamų. T. V. Č. paaiškinimas (be jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių pajamų šaltinius) negali būti laikomas objektyviu įrodymu, kurio pagrindu būtų daromos pagrįstos išvados dėl egzistavusių paskolinių santykių. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad V. Č. 2012–2013 m. laikotarpiu buvo atvykęs į Lietuvą, jis nėra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimo muitinės įstaigose, kaip tai numato 2005-10-26 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatos (tokią prievolę pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį turi fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur). Taip pat nustatyti tarp pareiškėjo ir V. Č. paaiškinimų nesutapimai, kai pareiškėjas nurodo, kad piniginės lėšos perduotos per 4 kartus 2012-2013 m., dalyvaujant E. D. bei surašant paskolos raštelius, o V. Č. nurodo pinigus perdavęs ir atgavęs 2013 metais, be liudytojų, nesurašant papildomų dokumentų. Pateikti paaiškinimai yra bendro pobūdžio ir tai nėra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjo teiginius dėl jo nurodomų pajamų šaltinių. Pateikta 2018-03-23 dokumento „Liudytojo parodymai“ notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) kopija mokestine teisine prasme taip pat nepagrindžia pajamų gavimo fakto, nes minėtame dokumente nėra įvardinta kokios bendradarbiavimo sutarties sąlygos įvykdytos ir kokia skola padengta, nenurodyta skolos suma, taip pat nenurodyti ir UAB „Verslo era“ ir pareiškėjo indentifikavimo duomenys (bendrovės kodas, fizinio asmens gimimo data, asmens kodas ir kt.), todėl negalima daryti išvados, kad V. Č. 455 000 Eur 2012-2013 m. realiai perdavė pareiškėjui, kai pinigų gavimo/perdavimo faktas yra iš esmės paneigtas kitais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsakovė akcentuoja, kad Komisija papildomai nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad piniginės lėšos buvo perduotos pareiškėjui, taip pažymėjo, kad praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, jog vien tai, kad dovanų (paskolų) davėjai turėjo galimybes disponuoti sutartyse nurodytomis lėšomis, nesudaro pagrindo dovanojimo (ar paskolų) sutartyse nurodomų lėšų pripažinti realiai perduotomis (LVAT 2019-05-29 nutartis adm. byloje Nr. eA-1057-442/2019). Taigi, kaip matyti iš pateiktos LVAT pozicijos, bendrąja prasme finansinių galimybių turėjimas pats savaime nepagrindžia realaus lėšų perdavimo. Todėl ginčo atveju, net ir nustačius, jog V. Č. turėjo finansinių galimybių paskolai suteikti (nors tokios aplinkybės byloje nėra nustatytos), tai vienareikšmiškai nepagrįstų fakto, nesant kitų realų pinigų perdavimą pagrindžiančių įrodymų, kad pareiškėjas iš šio asmens faktiškai gavo 455 000 Eur dydžio pinigines lėšas grynaisiais pinigais.
Atsakovė paaiškina, kad patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pažymi, kad ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio įgyvendinimo tvarka nustatyta Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, (toliau - Taisyklės).
Pažymi, kad Taisyklių 4 punkte yra pateikiamas pavyzdinis, bet ne baigtinis mokesčių mokėtojo elgesio, kuriam esant gali būti taikomas MAĮ 70 straipsnis, sąrašas. Todėl ir kitais, šiame teisės akte konkrečiai neišvardintais atvejais, toks įvertinimas gali būti atliekamas, jei tenkinamos aukščiau nurodytos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Tokia pozicija nėra atsitiktinė, nes paprastai nėra įmanoma apibrėžti visų situacijų, kada kyla būtinybė mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Nurodo, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: (1) apskaičiuoti mokesčius; (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; (3) tvarkyti apskaitą; (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra aiškiai apibrėžta MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje ir yra siejama su konkretaus sprendimo jį atlikti priėmimu (pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą surašymu). Pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimo tikrinti) surašymas yra būtina sąlyga mokestiniam patikrinimui pradėti bei jį vykdyti. Mokestinis patikrinimas iš esmės yra mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo vykdomo mokesčių apskaičiavimo patikrinimas (MAĮ 2 straipsnio 23 dalis). Visa mokestinio patikrinimo procedūra yra nukreipta būtent į mokesčio apskaičiavimą ir perskaičiavimą, todėl pradėjus mokestinį patikrinimą kartu prasideda mokesčių administratoriaus vykdomas mokesčių apskaičiavimas ir perskaičiavimas. Remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika, senaties terminas skaičiuojamas nuo pavedimo tikrinti surašymo dienos ( LAVT 2009-11-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442?1431/2009; 2012-07-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-2226/2012; 2015-11-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015, 2017-07-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017 ir kt.).
Kadangi pavedimas tikrinti (atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą), su kurio išrašymu siejama ir mokestinio patikrinimo pradžia (MAĮ 120 str. 1 d.), buvo surašytas 2017-12-22, pareiškėjo mokestinis patikrinimas galėjo būti atliekamas bei mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos apskaičiuotos ir už 2012 metus.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti. Atsakovo atstovė atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl VMI 2020-01-13 sprendimo dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)-FR0682-18 dalies, kuria jam priskaičiuota mokestinė nepriemoka, delspinigiai ir bauda Komisijos 2020-04-03 sprendimo Nr. S-50 (7-20/2020) dalies, kuria patvirtinta VMI sprendimo Nr. (21.222)FR0682-18 pirma dalis, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad VMI, vykdydama 2017-12-22 pavedimą Nr. (21.59-32) FR0773-2586, atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2012-2013 metus. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjo 2012-2013 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 567 236 Lt (2012 m. 694 374 Lt, 2013 m. 872 862 Lt) ir išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Pareiškėjas minėtas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau — GMPĮ) nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas įnešė į asmenines banko sąskaitas (6 469,09 Lt) bei panaudojo UAB „Verslo era“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas buvo, veiklos finansavimui (1 560 767,61 Lt). Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir taikant Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 (toliau - Taisyklės), 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą, mokestis nuo pareiškėjo gautų kitų pajamų apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Patikrinimo metu 2019-11-13 patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 68 323,68 Eur GPM.
VMI 2020-01-13 sprendimu Nr. (21.222) FR0682-18 nusprendė patvirtinti 2019-11-13 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-426 ir jame apskaičiuotą 68 323,68 Eur GPM, apskaičiuoti 45 554,68 Eur GPM delspinigių bei skirti 6832 GPM baudą. Atleisti pareiškėją nuo 22 777,34 Eur GPM delspinigių.
Pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri 2020-04-03 sprendimu Nr. S-50 (7-20/2020) nusprendė patvirtinti VMI 2020-01-13 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-18 pirmą dalį bei pakeisti VMI 2020-01-13 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-18 antrą dalį ir atleisti pareiškėją nuo 40 999,21 Eur GPM delspinigių. Po Komisijos sprendimo pareiškėjui pagal atliktus skaičiavimus mokėtina suma: 68 323,68 Eur GPM, 4 555,47 GPM delspinigių, 6 832 GPM bauda.
Pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Vienas iš privalomų pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą elementų yra patikrinimo dalyko nurodymas. LVAT yra pažymėjęs, kad „teismas aiškindamas MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, savo naujausioje praktikoje yra nurodęs, jog mokestinio patikrinimo pavedimas yra tas administracinis teisės aktas, kuris apsprendžia mokesčio administratoriaus legitimumą atliekant mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą bei šio patikrinimo pobūdį ir apimtį, t. y. mokesčių administratorius gali pradėti vykdyti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą, kai nustatyta tvarka yra išrašytas pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą, o šį patikrinimą gali vykdyti tik toje srityje ir tik toje apimtyje, kurie yra nurodyti pavedime; reikalavimas laikytis šios tvarkos yra suformuluotas imperatyvia forma („pavedime privalu nurodyti“) ir jo nepaisyti draudžiama (LVAT administracinėse bylose Nr. A-493-438/2016, Nr. eA-381 -602/2017, Administracinė jurisprudencija Nr. 31, 2016, p. 411-418).
VMI šiuo atveju mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo remdamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, nustačiusi, kad pareiškėjas 2012-2013 m. patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, pagrįstų šaltiniais. Kadangi pareiškėjui tenkančios išlaidos nurodytu laikotarpiu viršijo pajamas, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Komisija padarė teisingą išvadą, kad VMI pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai ji remiasi faktu, kad tikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos viršija pajamas. Jeigu dėl aplinkybės, kad išlaidos viršija pajamas kyla ginčas, tai savaime nepanaikina mokesčių administratoriui pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir ginčo metu įrodinėti aplinkybę, kad išlaidos viršijo pajamas.
VMI patikrinimo akte apskaičiavo disponuojamų lėšų likutį patikrinimo pradžioje, vėliau apskaičiavo pareiškėjo kiekvienų metų išlaidas ir pajamas. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. LVAT, aiškindamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose, kai mokesčių administratorius mokestinę prievolę nustato taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normą, yra nurodęs, kad ši norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus, t. y. objektyviais duomenimis paremtas, mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai (LVAT 2017-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-991-602/2017, 2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013). Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr. pvz., LVAT 2010-11-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2015-10-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1024-442/2015, kt.). Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu <...> būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, kt.).
Patikrinimo akte VMI rėmėsi objektyviais duomenimis – priminiais dokumentais (sutartimis, duomenimis iš registrų, UAB „Verslo era“ operatyvaus patikrinimo medžiaga ir kt.), todėl pareiškėjo teiginys, kad Patikrinimo akto išvados padarytos nesiremiant objektyviais duomenimis, atmestinos. Pareiškėjas skunde teismui dėl konkrečių išlaidų arba pajamų sumų, su kuriomis jis nesutinka nurodo tik pajamas, gautas kaip UAB ,,Verslo era“ veiklai finansuoti pinigines lėšas gautas iš (duomenys neskelbtini) piliečio V. Č.. Todėl teismas detaliau pasisako dėl šio argumento.
Pareiškėjas remiasi aplinkybe, kad pinigines lėšas UAB „Verslo era“ veiklai finansuoti jis gavo iš (duomenys neskelbtini) piliečio V. Č., iš viso 455 000 Eur (1 571 024 Lt). Lėšų gavimą patvirtino pateikdamas keturių pinigų gavimo raštelių kopijas, kurie surašyti rusų kalba, taip pat 2012-11-07 trišalę sutartį, sudarytą tarp D. M., UAB ,,Verslo era“ ir V. Č.. Iš trišalės sutarties turinio matyti, kad joje nenurodyta sutarties sudarymo vieta, konkreti finansavimui skirta pinigų suma, V. Č. asmens kodas, gimimo data, nenumatytas skolos grąžinimo terminas. 2012-11-07 trišalėje sutartyje UAB „Verslo era“ direktoriumi nurodytas D. M., nors jis UAB „Verslo era“ akcijas įsigijo pagal 2012-11-16 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir direktoriaus pareigas vykdė tik nuo 2012-11-16 pagal UAB „Verslo era“ darbo sutartį Nr. 1. Pagal trišalę sutartį sudarytą tarp UAB „Verslo era“, kuriai atstovo direktorius D. M., gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , ir V. Č., (duomenys neskelbtini), V. Č. įsipareigojo finansuoti UAB „Verslo era“ veiklą sau naudingomis sąlygomis, t. y. užtikrinti jo atstovaujamų įmonių krovinių vežimų organizavimą su juo suderintomis kainomis. Sutartyje UAB „Verslo era“ įsipareigojo atlikti visus V. Č. nurodymu gautus krovinių vežimus už suderintas su V. Č. kainas, D. M. įsipareigojo garantuoti ir prisiimti įsipareigojimus dėl iš V. Č. gautų piniginių lėšų grąžinimo. Taip pat sutartyje numatyta, kad piniginių lėšų grąžinimo garantas yra 100 procentų UAB „Verslo era“ akcijų, kurios pereina V. Č., skolos negrąžinimo atveju kartu su pareiškėjo reikalavimo teise UAB „Verslo era“ atžvilgiu. Šalys susitarė, kad skola grąžinama pagal kreditoriaus pareikalavimą, bet atsižvelgiant į UAB „Verslo era“ finansines galimybes. Jei UAB „Verslo era“ dėl skolos grąžinimo taps nemoki, pareiškėjas įsipareigoja nedelsdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o patvirtintą kreditoriaus reikalavimą neatlygintinai perduoti V. Č.. Tuomet pareiškėjas atleidžiamas nuo atsakomybės grąžinti skolą V. Č.. VMI patikrinimo metu nustatė, kad akcijų rinkos vertės nustatymas nebuvo atliktas, o pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktų finansinės atskaitomybės už 2012 m. ir 2013 m. duomenis UAB „Verslo era“ įsipareigojimai ženkliai viršijo bendrovės nuosavą kapitalą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad UAB „Verslo era“ akcijos negalėjo būti pakankamu garantu, suteikiant 455 000 Eur pinigines lėšas be palūkanų ir šis sandoris stokoja ekonominės prasmės.
Šiuo atveju pareiškėjas, kaip įrodymu, remiasi tik savo paaiškinimais, kurie pakankamai abstraktūs ir prieštaringi, lyginant su V. Č. teiktais paaiškinimais, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kada ir kokiais pagrindais gavo pinigus, kaip jais disponavo ir grąžino. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, laikytina kad pareiškėjas neįrodė realaus pinigų gavimo iš V. Č. fakto, todėl sutiktina su mokesčių administratoriaus išvada, kad, kad D. M. pateiktais paskolos rašteliais bei 2012-11-07 trišale sutartimi siekė pagrįsti kitas iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kuriomis D. M. UAB „Verslo era“ vardu, kaip atskaitingas asmuo faktiškai įsigijo prekes bei paslaugas. Tam, kad D. M. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti minėtas patirtas išlaidas siekė pagrindinio tikslo - mokestinės naudos - nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjui apskaičiuotų GPM ir GPM baudos dydžius. Teismas, vadovaudamasis ginčo teisiniam santykiui aktualiomis teisės normomis, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas 2012-2013 metais gavo pajamas, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo mokėtino GPM, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai šias pajamas – 455 000 Eur – apskaičiavo mokėtiną 68 323,68 Eur GPM sumą.
Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad vietos mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti VMI 2020-01-13 sprendimo dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)-FR0682-18 dalį, kuria jam priskaičiuota mokestinė nepriemoka, delspinigiai ir bauda ir Komisijos 2020-04-03 sprendimo Nr. S-50 (7-20/2020) dalį, kuria patvirtinta VMI sprendimo Nr. (21.222)FR0682-18 pirma dalis, nėra pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. M. (D. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.