- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- Iv-981-189/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03015-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) teismui nurodė, jog laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d. bei kitų Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai buvo nesumokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Prašo teismo iš atsakovo priteisti 1213,10 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) 2009 gruodžio 11 d. nutarimu minėtos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas dėl Valstybės tarnybos įstatyme 23 str. 2 d. įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. Pažymėjo, jog darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina už trejus metus, tačiau juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinio laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį dienos. Nurodė, jog darbdavys (atsakovas) paskutinį kartą viso darbo užmokesčio neišmokėjo 2008 m. spalio 1 d., todėl mano, jog remiantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 298 str. priteistina darbo užmokesčio dalis turėtų būti skaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (t.y. 2008 m. spalio 01 d.) ėjusius metus, o šiuo atveju nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus apskrities VPK) atsiliepime (b. l. 11-13) išdėstytais argumentais teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Taip pat nurodė, jog teismų praktikoje yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Pažymėjo, jog pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kadangi priimtų sprendimų pareiškėjas neginčijo, todėl mano, kad tuo remiantis pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.
Prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-45/2010.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo nepateikė.
Pareiškėjas, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl nuo laikotarpio 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 2002-04-23 redakcija Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcija).
Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Iš teismui pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 4-7) matyti, kad pareiškėjui už 2007 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 776,66 Lt, už 2008 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 436,44 Lt.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su trijų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.) reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo pareikšti. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trijų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Pareiškėjas į teismą su skundu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. spalio 29 d., todėl šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 29 d. iki 2010 m. spalio 29 d. (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto trijų metų termino, todėl jo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkintinas visa apimtimi.
Suvestiniuose atsiskaitymo lapeliuose nurodytų pareiškėjui susidariusių nepriemokų sumų atsakovas neginčija, tačiau, prašo teismo, administracinę bylą sustabdyti, kol Lietuvos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-45/2010), dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nuostatų atitikties Konstitucijos 7 str. 2 d., 107 str. 1 d.
Pažymėtina, kad nagrinėjant šią bylą yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika identiško ar panašaus pobūdžio ginčo bylose. Šios kategorijos bylose teisminė praktika jau yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, todėl ji taikytina ir šioje administracinėje byloje. Aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose saisto žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, todėl konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo bylos sustabdymui.
Atsakovas taip pat prašo, patenkinus pareiškėjo skundą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėtina, jog atsakovas nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių argumentus dėl lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti neturėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad išmokėtina suma nėra didelė, bei tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų šiam prašymui pagrįsti, prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams netenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui priteistina 1213,10 Lt suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.
nusprendė:
pareiškėjo R. Š. skundą patenkinti.
Priteisti R. Š. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1213,10 Lt (vieną tūkstantį du šimtus trylika litų, 10 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.