Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. priteista: Valstybinei ligonių kasai 1983, 20 Lt nukentėjusiojo K. K. gydymo išlaidoms padengti; nukentėjusiajam K. K. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuosprendį priėmęs teismas neteisingai nustatė faktines įvykio, kurio metu buvo sužalotas K. K., aplinkybes ir neteisingai jas teisiškai įvertino apelianto nusikalstamą veiką kvalifikuodamas kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo K. K. ir jo sutuoktinės L. K. parodymais. Apelianto teigimu, nukentėjusysis K. K. duoda A. K. įkaltinančius parodymus, siekdamas priversti jį pakeisti parodymus, duotus kitoje baudžiamojoje byloje.

Jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog Kauno apygardos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistasis, motyvuodamas tuo, jog yra tik iš dalies darbingas, turi ūkį bei augina nepilnametį vaiką, prašo paskirti jam švelnesnę, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo K. K. ir jo sutuoktinės L. K. parodymais, kuriuose jie apkalba nuteistąjį, taip pat nepagrįstai atmetė jo versiją apie tai, kad konflikto su K. K. metu jam buvo kilusi būtinosios ginties situacija. Taigi nuteistasis nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad šioje byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes apygardos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo A. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių.

Pagal BK 137 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, bet ir padarinius (sužalojimus, sukėlusius sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis nukentėjusiojo K. K., tiesioginių įvykio liudytojų L. K. ir A. Z. parodymais, liudytojų E. K., E. B., K. J. K. parodymais, iš dalies paties apelianto parodymais, specialisto išvada ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais bei teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Šie duomenys atitiko BPK 20 straipsnio 1, 3–4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nes buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, įvertinti, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti nukentėjusiojo K. K. ir jo sutuoktinės L. K. parodymais. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nukentėjusysis K. K. šiek tiek keitė savo parodymus dėl konflikto su broliu pobūdžio, intensyvumo bei savo vaidmens jame, tačiau iš esmės vienodai nuo pat apklausų ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad: kilus žodiniam konfliktui su broliu A. K., pastarasis atsistojo ir pabandė jį, sėdintį ant fotelio, suimti už megztinio; šis A. K. ranką nustūmė ir netrukus po to nuteistasis, suėmė K. K. už veido ir dūrė pirštu į dešinę akį (1 t. 41, 43-44, 45-49, 50-52 b.l., 2 t. 160-161 b.l.). Tokie nukentėjusiojo K. K. parodymai dėl dešinės akies sužalojimo aplinkybių sutampa ir su liudytojos L. K. parodymais, kuriuose ji viso proceso metu vienodai tvirtino, kad kilus žodiniam konfliktui tarp K. K. ir A. K., abu jie stumdėsi tarpusavyje, buvo suėmę vienas kitą už drabužių ir šio susistumdymo metu A. K. pirštu dūrė ant fotelio sėdėjusiam nukentėjusiajam į dešinę akį (1 t. 60, 61-62, 63-67, 68-70 b.l., 2 t. 161-162 b..l.). Taigi tiek nukentėjusiojo K. K., tiek liudytojos L. K. parodymai dėl sužalojimo aplinkybių sutampa – abu jie tvirtina, kad K. K. akis buvo sužalota jam bekonfliktuojant ir besistumdant su A. K.. Vien ta nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis negali tiksliai nurodyti, kokiu pirštu nuteistasis dūrė jam į akį, nėra pakankamas pagrindas abejoti visų nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Juolab, kad nukentėjusiojo ir liudytojos L. K. parodymai sutampa su tiesiogiai įvykį stebėjusio liudytojo A. Z. parodymais. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad įvykio metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, abu broliai susistumdė ir netrukus po to K. K. ėmė šaukti, kad jam sužalota akis (2 t. 163 b.l.). Iš liudytojos E. K. parodymų matyti, kad paties įvykio ji nematė, kadangi tuo metu namo antrajame aukšte miegojo. Tačiau patvirtino girdėjusi iš pirmojo namo aukšto sklidusį triukšmą, ginčus, po ko, jai nusileidus į apačią, pamatė, kad jos tėvui K. K. sužalota dešinioji akis. Jis paaiškino, kad akį jam išdūrė brolis A. K. (2 t. 162 b.l.).

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad įvykio metu tarp brolių Kmitų buvo kilęs žodinis konfliktas, kurio metu abu jie susistumdė ir A. K. šio susistumdymo metu dūrė pirštu K. K. į dešinę akį. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. G3094/11(02) matyti, kad K. K. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimas su odenos ir junginės plyšimu, krauju priekinėje kameroje, kraujo išsiliejimu į akies obuolį, dėl ko išsivystė aklumas dešine akimi ir jis neteko daugiau kaip 30 procentų bendro darbingumo, o tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (1 t. 17 b.l.). Analogiška išvada dėl sužalojimų masto bei pobūdžio padaryta ir teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pG661/12(02) (1 t. 20 b.l.). Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyti visi būtini BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai atmetė ir A. K. apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad jam buvo kilusi būtinosios ginties situacija.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.

Kaip jau minėta, bylos įrodymais nustatyta, kad: prieš K. K. sužalojimą, buvo kilęs abipusis žodinis konfliktas tarp brolių Kmitų, kurio metu abu jie ginčijosi ir susistumdė. Būtent šio konflikto metu, veikdamas neatsargiai, A. K. ir sužalojo K. K. dešinę akį. Tokios objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, jog A. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes, visų pirma, abi konflikto pusės buvo priešiškai ir ganėtinai agresyviai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu, antra, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tuo metu, kai nuteistasis sužalojo K. K. akį, šis būtų aktyviai puolęs nuteistąjį ir jo puolimas būtų buvęs tokio pavojingumo, kad A. K. būtų buvę būtina gintis jo pasirinktuoju būdu (nei vienas iš tiesiogiai įvykį stebėjusių asmenų nepatvirtino, kad K. K. būtų mėginęs suduoti smūgį kumščiu nuteistajam į veidą). Taigi šiuo atveju nuteistojo A. K. pateikta versija dėl veikimo esant būtinosios ginties sąlygoms pagrįstai atmesta.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nurodytas aplinkybes pažymėdamas, kad A. K. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau savo veiksmais sunkiai ir neatitaisomai sužalojo brolio K. K. sveikatą. A. K. anksčiau jau buvo teistas, baustas administracine tvarka, dirbti pradėjo nuo 2013 m. sausio 9 d., yra charakterizuojamas patenkinamai, turi mažametį sūnų. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams. Apygardos teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes ir atsižvelgdamas į bausmės tikslus bei paskirtį (BK 41 straipsnis), padarė pagrįstą išvadą, kad šiam nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydį nustatė mažesnį, nei BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad A. K. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina akivaizdžiai per griežta bausme, ji atitinka tiek apelianto įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek jo asmenį apibūdinančias aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.