- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-10-04
- Bylos Nr.
- 1-2321-506/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27744-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Advokatai
- Rimantas Prėskienis
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Anastasijai Česonienei ir Ievai Janulevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Ivanauskui, advokatui Rimantui Prėskieniui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje ALGIMANTAS MAKSVYTIS, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Vilnius, lietuvis, LR pilietis, deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius, nevedęs, nedirbantis, 6 klasių išsilavinimo, teistas: 1998-12-18 Prienų r. apylinkės teismo pagal LR BK 271 str. 4 d. 3 m. laisvės atėmimo su ½ dalies jo turto konfiskavimu, bausmės vykdymą atidedant 3 m.; 2002-05-02 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ir 2003-02-11 Aukščiausiojo Teismo pagal LR BK 16 str. 2 d., 232-1 str. 5 d. 3 m. ir 2 mėn. laisvės atėmimo su 1200 Lt turto konfiskavimu; 2003-02-12 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo ir 2003-04-08 Vilniaus apygardos teismo pagal LR BK 246 str. 4 d. , 42 str. subendrinus su 2002-05-02 paskirta bausme – 5 m. laisvės atėmimo; 2011-02-17 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo pagal LR BK 284 str. 1 d. 60 parų arešto; 2011-09-28 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo pagal LR BK 284 str. 1 d. 5 mėn. laisvės atėmimo; 2013-04-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal LR BK 180 str. 3 d., 302 str. 1 d. ir 187 str. 1 d.- 3 metų laisvės atėmimo (bausmę atliko), kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
jis 2017-06-03 apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sugyventinės J. B. namuose kilus tarpasmeniniam konfliktui, rankomis ir kojomis suduodamas J. B. ne mažiau kaip 16 smūgių į įvairias kūno vietas nežymiai sutrikdė pastarosios sveikatą, kas pasireiškė abiejų žastų, dešinės alkūnės, kairio dilbio, krūtinės ląstos kairio šoninio paviršiaus, nugaros abipus, dešinio klubo, kairės šlaunies, abiejų kelių ir dešinės blauzdos poodinėmis kraujosruvomis.
A. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis tuo pat metu, t. y. smurtaudamas prieš J. B. grasino sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, t.y. suluošinti ją taip, kad ši negalės išeiti į gatvę ir rūpintis vaiku ir J. B. turėjo realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Kaltinamasis A. M. kaltu prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad nepageidauja komentuoti jo asmeninių santykių su nukentėjusiąja J. B.. Kaltu prisipažįsta tik dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio2 dalį, nes iš tiesų 2017-06-03 vakare tarp jo ir sugyventinės J. B. pastarosios namuose, kur juodu gyveno, kilus konfliktui jis buvo sugriebęs J. B. už rankų, po to atėmė jai iš rankų jos globojamą mirusios sesers dukrą. Iš jo pusės buvo ir spyrių J. B.. Taip pat jis buvo sugriebęs J. B. už pečių. Į šonus smūgių nebuvo. Viskas įvyko maždaug per tris minutes. Kitą dieną jis išvažiavo į darbą, o po darbo jį sulaikė policija. Jis pirko J. B. nuskausminamuosius vaistus, tačiau prieš jos valią jokiais tepalais jos netepė. Sutinka su kaltinime nurodytu smūgių skaičiumi, įvykio aplinkybėmis bei pasekmėmis, tačiau neigia kaltę dėl grasinimo sunkiai sutrikdyti J. B. sveikatą. Jis turėjo J. B. pretenzijų dėl jos gyvenimo būdo, nes, užuot prižiūrėjusi savo globotinę, ši nuolat vakarais išeidavo susitikti su draugėmis ir kūdikio priežiūros rūpesčius palikdavo jam. Būtent tokius priekaištus jis ir išsakė J. B. konflikto metu. Jo mintis buvo ta, kad J. B. negali išeiti iš namų, nes jai reikia auginti vaiką, o ne tai, kad jis ją taip suluošins, jog ji negalės dėl to išeiti iš namų. J. B. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie jo grasinimus, matyt, neteisingai jį supratusi. Tą vakarą ji pati sukėlė konfliktą dėl to, kad jis 15 minučių pavėlavo iš draugo gimtadienio grįžti į namus. Paskutiniojo žodžio metu kaltinamasis pareiškė, jog nukentėjusioji jį išprovokavo smurtauti.
Pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra specialusis subjektas – smurtą pavartojęs asmuo su nukentėjusiuoju turi būti siejamas artimos giminystės ar šeimyniniais santykiais. Ir šis požymis turi būti įrodytas baudžiamojoje byloje, o jo nesant – veika kvalifikuojama pagal BK 140 str. 1 d.
Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio asmeniui prieš kurį smurtaujama sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė pakanka nustatyti, jog kaltininko tyčiniai veiksmai pasireiškė bent vienu iš objektyviųjų požymių - mušimu arba kitokiu smurtavimu, ir sukėlė bent vieną iš padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą.
A. M. inkriminuojama, kad jis mušdamas sugyventinę J. B. nežymiai ją sužalojo.
Šeimos samprata teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama laikant, kad šeima yra tam tikras daugiau nei draugiškais santykiais apibūdinamas asmenų abipusio artumo, abipusės atsakomybės ir parama grindžiami ne trumpalaikiai santykiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Taigi sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no.16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).
Kaltinamasis pagrįstai pripažįstamas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje subjektu, t.y. asmeniu, turinčiu šeimos nario statusą, nes tiek iš jo paties, tiek ir iš nukentėjusiosios žodžių yra žinoma, kad juodu kaip pora apie pusmetį gyveno kartu nukentėjusiosios bute, turėjo bendrus buitinius rūpesčius, palaikė intymius santykius. Tai atitinka aukščiau aptartą šeimos nario sampratą.
Kaltinamojo A. M. kaltė įrodyta jo paties daliniu kaltės prisipažinimu ir duotais parodymais, nukentėjusiosios J. B., liudytojų O. B., A. P., G. G. ir M. S. parodymais, taip pat rašytiniais duomenimis. Visi šie duomenys dėl veikos kvalifikacijai reikšmingų aplinkybių tarpusavyje neprieštaringi, vieni kitus papildo ir yra pakankami A. M. veiksmų vertinimui baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu.
Nukentėjusioji J. B. parodė, kad nuo 2017 metų pradžios kaltinamasis atsikraustė pas ją gyventi į (duomenys neskelbtini), Vilniuje esantį butą, jie gyveno kaip šeima. 2017-06-03 ji atsisakė su kaltinamuoju važiuoti į jo draugo gimtadienį, nes jai nepriimtina vykti su kūdikiu į vakarėlį, kuriame vartojamas alkoholis. A. M. taip pat pasakė negrįžti į namus nakvoti, nes tai sutrukdys jai migdyti globotinę. Kaltinamajam primygtinai reikalaujant juodu susitarė, kad jis vis dėlto sugrįš į namus iki 21 val. Kaltinamasis grįžo pavėlavęs – apie 21,13 val., ji dėl to papriekaištavo, kilo konfliktas, dėl ko pabudo jos globotinė – mirusios sesers dukra E. B., gim. 2016 m. Ji, paėmusi globotinę ant rankų, norėjo išeiti į balkoną, tačiau tuo metu pajuto kaltinamojo smūgį kumščiu į dešinį šoną. Ji suklupo, tuomet kaltinamasis atėmė iš jos vaiką ir pradėjo ją spardyti, taip pat jis smūgiavo į dešinį žastą, buvo sugriebęs už kairiojo žasto. Ji norėjo bėgti iš buto kviestis pagalbą, tačiau jau laiptinėje ją pasivijęs kaltinamasis sugriebė už plaukų, metė atgal į butą, atėmė raktus ir telefoną. Smurtiniai kaltinamojo veiksmai tęsėsi ne 3 minutes, kaip teigia kaltinamasis, o iki 3-4 valandos nakties. Jai buvo negera, todėl nuėjo į dušą ir kaltinamasis ten apipylė ją šaltu vandeniu, taip pat norėjo iškviesti greitąją, tačiau jis pasakė, kad greitosios nereikia ir kad viskas praeis. Po to konfliktas baigėsi ir jie nuėjo miegoti. Ryte ji paprašė kaltinamojo išeiti, nes turėjo atvažiuoti jos draugė G. G.. Draugei ji papasakojo, kad buvo sugyventinio sumušta, parodė mėlynes ir šios patarimu kitą dieną ji kreipėsi į policiją. Nukentėjusioji J. B. taip pat parodė, jog dabar negali teigti, kad kaltinamasis jai grasino, jog sunkiai ją sužalos. Greičiausiai, iš tiesų tai buvo jo reikalavimas būti namuose ir prižiūrėti globotinę – kaltinamasis neaiškiai dėsto mintis.
Liudytoja – kaltinamojo dukterėčia A. P. parodė, kad po įvykio telefonu bendravo su J. B. ir ši pasakė, kad tarp jos ir kaltinamojo buvo konfliktas dėl to, kad A. M. namo grįžo vėliau, nei juodu buvo susitarę, taip pat sakė, kad jai atsirado mėlynės. Dėl to, kad kaltinamasis jai grasino susidorojimu ji nesiskundė.
Liudytoja – nukentėjusiosios motina O. B. parodė, kad apie tai, jog kaltinamasis sumušė jos dukrą ji sužinojo maždaug po savaites atvykusi pas ją iš kaimo, dukrą aptiko visą nusėtą mėlynėmis. Dukra paaiškino, kad konflikto metu ją sumušė sugyventinis A. M.. Iki to laiko ji apie kaltinamąjį buvo labai geros nuomonės, nors ir žinojo kad jis buvo teistas. Apie tai, kad kaltinamasis grasino susidorojimu ar suluošinimu dukra nieko nesakė.
Liudytoja – kaltinamosios draugė G. G. parodė, kad sekančią dieną po įvykio ji su sutuoktiniu ir naujagimiu vaiku svečiavosi pas J. B.. Ši jautėsi blogai, rodė mėlynes ir pasakė, kad ją naktį sumušė sugyventinis. Pastarojo namuose nebuvo - ji (liudytoja) apskritai jo nebuvo mačiusi. Be to, J. B. rodė jai nuotraukas, kuriomis ji užfiksavo sužalojimą, t.y. matėsi mėlynės. Dėl grasinimų nieko negirdėjo, nors J. B. buvo išsigandusi, ji bijojo kaltinamojo, bijojo smurto. Ji patarė draugei kreiptis į policiją.
Liudytoja – šeimos draugė M. S. parodė, kad sekančią po įvykio dieną kalbėjo telefonu, o po to buvo nuvykusi pas J. B. į namus. Ši skundėsi, kad susipyko su A. M. dėl to, kad šis vėluoja grįžti į namus, buvo susijaudinusi, emocionali, rodė ant kūno vieną mėlynę. Apie kaltinamojo grasinimus ar jo bijojimą J. B. nieko nesakė. Ji patarė J. B. keiptis į medikus.
Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad 2017-06-05 vakare nukentėjusioji J. B. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyrių bei nurodė, kad 2017-06-03 apie 22 val. savo namuose ji buvo sumušta ir suspardyta sugyventinio A. M. ( b.l. 1). 2017-06-06 atliktus specialisto tyrimą dėl nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų, specialisto išvadoje Nr. G 1781/2017 (01) konstatuojama, kad J. B. galimai 2017-06-03, kietu buku daiktu (daiktais) mažiausiai šešiolika vienas po kito sekusių tiesioginių trauminių poveikių buvo padaryti nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamu kūno sužalojimai nebūdingi vienkartiniam griuvimui, pasireiškę abiejų žastų, dešinės alkūnės, kairio dilbio, krūtinės ląstos kairio šoninio paviršiaus, nugaros abipus, dešinio klubo, kairės šlaunies, abiejų kelių, dešinės blauzdos poodinėmis kraujosruvomis ( b.l. 47-48).
Objektyvieji A. M. inkriminuojami jo šeimos narės - nukentėjusiosios J. B. sumušimo požymiai, taip pat subjektyvieji požymiai, bylojantys kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia nustatyti tiek nukentėjusiosios J. B., tiek kaltinamojo A. M. parodymais. Konkrečiai šioje byloje nagrinėjamu atveju, kaip matoma iš nukentėjusiosios parodymų, kaltinamojo smurtavimas buvo labai intensyvus ir truko gana ilgą laiką - buvo suduota ne mažiau 16 smūgių nukentėjusiąją suspardant ir smūgiuojant rankomis. Tai sukėlė nukentėjusiajai matomas pasekmes - mėlynes ant rankų, kojų, nugaros, šonų ir kitų kūno vietų. Kaltinamasis A. M., kas neabejotinai seka iš objektyviųjų įvykio aplinkybių bei iš paties kaltinamojo parodymų, veikė tiesiogine tyčia. Jis parodė, kad sumušė ir suspardė J. B. pastarosios išprovokuotas.
Kaltinamojo atlikti smurtiniai veiksmai prieš J. B. atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje sudėties požymius. Veikos kvalifikacija teisinga.
Dėl kaltinimo grasinimu sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ( Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalis).
Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį.
Kaltinamasis viso proceso metu neigė konflikto metu grasinęs nukentėjusiajai J. B., kad sutrikdys jos sveikatą, t.y., kad suluošins ją taip, jog ši negalės išeiti į gatvę ir rūpintis vaiku, nors ir tvirtino, kad turėjo pastarajai pretenzijų dėl dažno nebuvimo namuose bei nepakankamo rūpinimosi globotine.
Nukentėjusiosios J. B. parodymai šiuo aspektu proceso metu buvo visiškai nenuoseklūs ir, be to, nekonkretūs. Vien tik nukentėjusiosios parodymai yra nepakankami kaltinimui pagrįsti, juolab, kai dėl prieštaringumo jie yra nepatikimi. Teisme nukentėjusioji tvirtino neteisingai supratusi kaltinamojo žodžius konflikto metu, nes šis apskritai neaiškiai formuluoja mintis. Dabar ji yra įsitikinusi, kad kaltinamasis konflikto metu ne grasino sunkiai ją suluošinti, o reikalavo būti namuose ir prižiūrėti globotinę.
Ikiteisminėje bylos stadijoje (byla nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka) J. B. buvo kaip liudytoja apklausta du kartus – dvi dienas iš eilės, t.y. 2017-06-05 (b.l. 12) ir 2017-06-06 (b.l. 15). Pirmosios apklausos metu ji tik nurodė, kad kaltinamasis 2017 metų kovo mėnesį (tai ne šioje byloje tiriamas įvykis) naudojo prieš ją fizinį ir psichologinį smurtą bei jai grasino susidorojimu. Antrosios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, jog 2017-06-03 vykusio konflikto metu kaltinamasis grasino, jog ją suluošins taip, kad ji negalės išeiti į gatvę, persekios ateityje, niekada nepaliks jos ramybėje ir pan., taip pat tvirtino bijanti, kad kaltinamasis grasinimus įvykdys.
Šioje byloje išskyrus kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymus daugiau nėra jokių duomenų, kurių pagrindu teismas turėtų galimybę vertinti kaltinamojo veiksmus, visų pirma, grasinimo buvimo fakto aspektu ir, antra, spręsti dėl grasinimo realumo. Nė viena iš teisme liudijusių nukentėjusiosios draugių – visos jos su nukentėjusiąja bendravo sekančią dieną po įvykio, - neparodė, kad J. B. būtų skundusis, jog bijo kaltinamojo grasinimų ir apskritai, kad šis jai grasino susidorojimu, suluošinimu ar pan.
Taigi nukentėjusiosios parodymams esant prieštaringiems, todėl jie nepatikimi ir, be to, nepakankami, nes daugiau nėra jokių kitų grasinimų suluošinti nukentėjusiąją buvimo duomenų, konstatuotina, kad byloje nenustatytas pats grasinimo sunkiai sužaloti nukentėjusiąją faktas. Dėl šios priežasties netenka prasmės ir apskirtai nėra galimybės vertinti grasinimo realumą.
A. M. pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes jis nepadarė šios nusikalstamos veikos požymius atitinkančios veikos.
Motyvuojamoji dalis
Bausmės skyrimas
Kaltinamojo A. M. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
A. M. praeityje daug kartų teistas, turi galiojančių nuobaudų už administracinius nusižengimus. Duomenys apie tai, kad kaltinamasis turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, taip pat duomenys apie jo priklausymą priklausomybių ligų ar psichikos sutrikimų įskaitoms bei gydymąsi šio profilio sveikatos priežiūros įstaigose neteikiami.
A. M. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų.
Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad kaltinamasis turi polinkį daryti nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus. Bausmės tikslų kaltinamajam teismas siekia skirdamas laisvės atėmimo bausmę bei atidėdamas jos vykdymą.
Išlaidos už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą kaltinamajam tiek bylos tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nepriteistinos. BPK 51 straipsnyje imperatyviai nurodyti atvejai, kada, nagrinėjant bylą, teismo posėdyje dalyvauja gynėjas, o kaltinamajam gynėjas yra paskirtas būtent BPK 51 str. 1 d. 9 p. numatytu atveju. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas nei su kaltinamojo teisėmis į gynybą bei į advokato teisinę pagalbą, nei su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas, civilinis ieškinys nepareikštas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu dviem metams.
Taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Įpareigoti A. M. pirmus šešis šio nuosprendžio vykdymo mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat pradėti dirbti ir visą šio nuosprendžio vykdymo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekimo atveju registruotis darbo biržoje.
Bausmės vykdymo atveju į atliktos bausmės laiką A. M. įskaityti sulaikymo trukmę – dvi paras nuo 2017-06-05 iki 2017-06-07, o laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
A. M. pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius šios nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti A. M. kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. B., nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje bei nesiartinti prie jos arčiau nei 300 metrų atstumu.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.