- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-13
- Bylos Nr.
- 2A-663-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Ieškovas
- M. N.
- Atsakovas
- D. S., uždarajai akcinei bendrovei DELFI
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. N. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovams D. S. ir uždarajai akcinei bendrovei DELFI dėl veiksmų, kuriais pažeidžiama asmeninė neturtinė teisė, nutraukimo, duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas: 1) uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei DELFI (toliau – ir atsakovė) be ieškovo žinios ir leidimo ateityje skleisti jo nuotraukas, kitus atvaizdus, filmuotą medžiagą, asmens duomenis, duomenis apie teistumą ir tikrovės neatitinkančią informaciją; 2) įpareigoti atsakovę paskelbti internetiniame portale www.delfi.lt atitinkamų tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo (ieškinyje nurodyto turinio) pranešimą bei viešai ieškovo atsiprašyti; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti solidariai iš atsakovų turtinės žalos atlyginimą.
Ieškiniui pagrįsti nurodė aplinkybes, jog atsakovas D. S. (toliau – ir atsakovas) parengė ir atsakovė publikavo internetiniame portale www.delfi.lt straipsnius „Pedofilas už grotų kuria „Naująją Lietuvą“: reikalauja valstybės pinigų“, „Nepilnametę narkotikais apsvaiginęs ir išžaginęs vyras: nebuvo jokios prievartos“, „Nepilnametę narkotikais apsvaiginęs ir išžaginęs vyras: nebuvo jokios prievartos“, „Po mažamečių tvirkinimo – teismas dėl nepilnametės išžaginimo“, „Mergaičių tvirkintojas už grotų praleis 8 mėnesius“, „Vilniuje pedofilija kaltinamas vyras aukas nusižiūrėjo vedžiodamas šuniuką“. Šiais straipsniais yra pateikta ieškovą šmeižianti ir įžeidžianti informacija. Ieškovas įvardijamas „pedofilu“, jis gretinamas su „garsiuoju Kauno pedofilu E. Č.“. Straipsniai neteisėtai iliustruoti ieškovo nuotraukomis. Straipsniais paviešinti ieškovo asmens duomenys – vardas, pavardė, amžius, informacija apie jo teistumus. Straipsniai paremti neteisėtai gautais baudžiamųjų bylų, kurios buvo nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose, duomenimis, šie duomenys epizodais tendencingai iškraipyti. Be to, ieškovui neteisėtai priskirta straipsnių autoriaus prasimanymų autorystė. Negana to, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Atsakovai pažemino ieškovo garbę ir orumą bei padarė neturtinę žalą, kurią jis vertina 15 000 Eur. Be to, ieškovas patyrė turtinę žalą, pasireiškusią atsakovų gautomis pajamomis už ieškovo atvaizdo, anketinių ir kitų duomenų panaudojimą.
Atsiliepimas
Atsakovai nesutiko su ieškiniu. Atsikirtinėjo, jog, rengiant ginčo publikacijas, buvo vadovautasi teismų procesiniais sprendimais ir jais nustatytomis aplinkybėmis. Akcentuoja, jog uždaro teismo posėdžio paskirtis – apsaugoti ne kaltinamojo, o nukentėjusiųjų interesus. Kiekvienas asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, praranda teisę į privatumą. Atsakovų vertinimu, visuomenė turi teisėtą interesą žinoti apie ieškovo padarytus nusikaltimus. Ieškovas buvo fotografuojamas viešoje vietoje – teismo patalpose, todėl nebuvo reikalingas jo sutikimas. Sąvoka „pedofilas“ nėra teisinė kategorija, todėl ieškovas baudžiamosios bylos procese ir negalėjo būti pripažintas „pedofilu“. Ginčo publikacijose yra aiškiai atskleista, kodėl ieškovas vadinamas „pedofilu“. Ieškovo padarytos nusikalstamos veikos atitinka šios sąvokos apibrėžtį. D. S., kuris yra publikacijų rengėjas, nėra tinkamas atsakovas. Už jo veiksmus atsakovė darbdavė – uždaroji akcinė bendrovė DELFI.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog internetiniame portale www.delfi.lt 2009 m. gruodžio 1 d., 2010 m. gegužės 25 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 16 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. buvo atitinkamai publikuoti ieškovo nuotraukomis iliustruoti straipsniai pavadinimais „Vilniuje pedofilija kaltinamas vyras aukas nusižiūrėjo vedžiodamas šuniuką“, „Mergaičių tvirkintojas už grotų praleis 8 mėnesius“, „Po mažamečių tvirkinimo – teismas dėl nepilnametės išžaginimo“, „Nepilnametę narkotikais apsvaiginęs ir išžaginęs vyras: nebuvo jokios prievartos“ ir „Pedofilas už grotų kuria „Naująją Lietuvą“: reikalauja valstybės pinigų“.
Teismo vertinimu, ieškovo nurodomais teiginiais „Savo aukas vyriškis nusižiūrėjo lauke vedžiodamas šunį – nukentėjusiosios taip pat buvo gyvūnų mylėtojos“, „Nukentėjusiosios mažametės sakė, kad su „dėde“ susipažino vedžiodamos šuniuką – esą jis taip pat turėjo šunį ir jas užkalbino, o vėliau pasikvietė į svečius“, „Čia mergaites užsidaręs kambaryje M. N. ėmė prie jų lįsti ir esą vertė bučiuotis. Supratusios, kad pateko į pedofilo spąstus, mergaitės ėmė šauktis pagalbos. Triukšmą išgirdusi kaimynė iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę nurodytu adresu bendrabučio kambaryje aptiko išsigandusias mergaites“, „Dvylikos ir trylikos metų mergaitės pareigūnams prisipažino, kad vyriškis lindo prie jų ir esą vertė bučiuotis“, „Jos pas mus bendrabutyje vagiliaudavo – neturėjo ką valgyti, todėl ateidavo ir vogdavo maistą“, „Kartą vieną mergaitę paauklėjau, todėl dabar sulaukiau keršto. Nesąmonė, kad aš prie jų lindau ir bučiavau“, „Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad vyras ją esą privertė vartoti galimai narkotines medžiagas“, „teismas konstatavo, kad metamfetaminą vyras vertė vartoti septyniolikmetę merginą, kurią vėliau smaugdamas išžagino įvairiais būdais“, „Praėjus vos metams po teismo nuosprendžio paskelbimo M. N. vėl įkliuvo, o vėliau buvo nuteistas už tai, kad“, „Nukentėjusioji nuteistajam ne kartą buvo nurodžiusi savo amžių, kuris nesiekė pilnametystės, todėl M. N. negalėjo nežinoti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu ji buvo nepilnametė“, „prisimindama senus įvykius liejo ašaras mergina”, „ji dėl patirtų išgyvenimų skutimosi peiliuku susipjaustė sau ranką“, „Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį pateikęs M. N. teigia, kad yra labai nusivylęs Lietuva, todėl iš valstybės prisiteistus pinigus jis esą skirtų „naujos tėvynės sukūrimui“ – „Naujajai Lietuvai“ yra pateikiamos žinios, kurioms taikomas tiesos kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamųjų bylų (numeriai 1-48-498/2010 ir 1-83-256/2011) ir civilinės bylos (numeris 2-5418-807/2014) duomenimis, nustatė, jog ieškovo nurodomi teiginiai iš esmės atitinka teismų procesiniais sprendimais, priimtais baudžiamosiose bylose, nustatytas aplinkybes ir ieškovo ieškiniu nurodytas aplinkybes. Tam tikrų teiginių hiperbolizavimas ar ne visiškas atitikimas baudžiamosiose bylose nustatytoms aplinkybėms nesudaro pagrindo pripažinti, jog tokie teiginiai neatitinka tikrovės bei yra šmeižikiško ir įžeidžiančio pobūdžio. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog straipsnių autorius sąmoningai ne visiškai tiksliai perteikė tam tikrus duomenis apie baudžiamosiose bylose nustatytus faktus, nes jis, kaip nurodė, rėmėsi prokurorų, advokatų bei paties ieškovo žodžiais, tai yra kitų asmenų pateiktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ieškovo nurodomus teiginius neatitinkančiais tikrovės. Be to, nėra pagrindo pripažinti, jog informacija yra pateikiama, siekiant įžeisti ieškovą ar kitaip pažeminti jo garbę ir orumą. Ieškovas, darydamas nusikaltimus, turėjo suvokti, jog gali būti paviešinta informacija apie jo padarytus nusikaltimus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog kai kurie straipsniai buvo publikuoti dar iki nuosprendžių priėmimo ir / ar jų įsiteisėjimo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Teisės aktai nedraudžia viešinti nagrinėjamų baudžiamųjų bylų duomenų, kiek toks viešinimas susijęs su teisėtu visuomenės interesu žinoti tam tikrus įvykius ir nepažeidžia atitinkamų asmenų, pavyzdžiui, aukų, teisių. Teismas atmetė ir tą ieškovo argumentą, kad baudžiamųjų bylų duomenys negalėjo būti viešinami, nes bylos buvo nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Baudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos neviešai, siekiant apsaugoti ne ieškovo interesus bei teisę į privatų gyvenimą, o ieškovo nepilnamečių aukų teises ir interesus.
Ieškovo nuotraukos buvo panaudotos kaip vaizdinė priemonė suteikiant informaciją apie ieškovą ir nusikaltimus, kurie jam buvo inkriminuojami arba už kurių padarymą jis buvo nuteistas. Autorius ginčijamais straipsniais siekė informuoti visuomenę apie įvykius, susijusius su nusikaltimais, kuriais ieškovas buvo kaltinamas ir už kurių padarymą jis buvo nuteistas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visuomenė turėjo teisėtą interesą žinoti apie tokius įvykius, susijusius su visuomenės saugumu. Vadinasi, egzistavo teisinis pagrindas publikuoti ieškovo nuotraukas be jo sutikimo.
Ieškovo reikalavimas uždrausti atsakovei be ieškovo žinios ir leidimo ateityje skleisti jo nuotraukas, kitus atvaizdus, filmuotą medžiagą, asmens duomenis ir kitą ieškinyje nurodytą informaciją atitinka prevencinio ieškinio požymius. Ieškovas neįrodė prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygų, todėl šis jo reikalavimas negali būti tenkinamas. Teismas, nenustatęs pažeidimo fakto, atmetė ieškovo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas pripažino, kad D. S. nėra tinkamas atsakovas, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui jo atžvilgiu atmesti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovo apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog straipsnių autorius sąmoningai ne visiškai tiksliai perteikė tam tikrus duomenis apie baudžiamosiose bylose nustatytus faktus, nes jis, kaip nurodė, rėmėsi prokurorų, advokatų bei paties ieškovo žodžiais, tai yra kitų asmenų pateiktais duomenimis, yra nepagrįsta. Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog prokurorai, advokatai ar pats ieškovas pateikė jam kažkokią informaciją. Atsakovas negalėjo susipažinti su baudžiamųjų bylų medžiaga, nes bylos buvo išnagrinėtos uždaruose teismo posėdžiuose. Ginčo straipsniuose yra pateikti atsakovo išsigalvojimai ir prasimanymai, kurių tikslas, ieškovo nuomone, – padidinti skaitytojų skaičių ir atsakovės pajamas, patenkinant visuomenės smalsumą;pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodomi teiginiai iš esmės atitinka teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes ir ieškovo ieškiniu nurodytas aplinkybes, yra nepagrįsta. Ginto teiginiai nėra paprastai hiperbolizuoti. Teiginiais yra perteikta sąmoningai iškraipyta informacija;nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog, esant neįsiteisėjusiam nuosprendžiui, galima viešinti tikrovės neatitinkančią informaciją, dar nurodant ir asmens anketinius duomenis. Ieškovo nuomone, taip neabejotinai pažeidžiama nekaltumo prezumpcija;pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo pažeista ieškovo teisė į atvaizdą, yra nepagrįsta. Ieškovas buvo suimtas, atvesdintas į teismą su antrankiais, todėl jis negalėjo išreikšti savo nuomonės arba pasipriešinti fotografavimui. Atsakovas neturėjo teisės fotografuoti ieškovo, pasinaudodamas jo bejėgiška situacija. Tuo labiau atsakovas neturėjo teisės išspausdinti ieškovo nuotraukos be jo sutikimo;pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė turtinės žalos dydžio, nors atmetė ieškovo prašymą dėl įrodymų, reikalingų turtinei žalai pagrįsti, išreikalavimo, taip suvaržydamas jo teises įrodinėjimo procese.
Atsiliepimas
Atsakovai prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams bei išvadoms.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Atsakovės valdomoje interneto svetainėje www.delfi.lt 2009 m. gruodžio 1 d., 2010 m. gegužės 25 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 16 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. buvo publikuoti straipsniai pavadinimais „Vilniuje pedofilija kaltinamas vyras aukas nusižiūrėjo vedžiodamas šuniuką“, „Mergaičių tvirkintojas už grotų praleis 8 mėnesius“, „Po mažamečių tvirtinimo – teismas dėl nepilnametės išžaginimo“, „Nepilnametę narkotikais apsvaiginęs ir išžaginęs vyras: nebuvo jokios prievartos“ ir „Pedofilas už grotų kuria „Naująją Lietuvą“: reikalauja valstybės pinigų“ (toliau – ir ginčo straipsniai, publikacijos). Visi straipsniai buvo iliustruoti apelianto nuotraukomis. Be kitos informacijos, ginčo publikacijomis buvo paskleisti tokie teiginiai: „Savo aukas vyriškis nusižiūrėjo lauke vedžiodamas šunį – nukentėjusiosios taip pat buvo gyvūnų mylėtojos“, „Nukentėjusiosios mažametės sakė, kad su „dėde“ susipažino vedžiodamos šuniuką – esą jis taip pat turėjo šunį ir jas užkalbino, o vėliau pasikvietė į svečius“, „Čia mergaites užsidaręs kambaryje M. N. ėmė prie jų lįsti ir esą vertė bučiuotis. Supratusios, kad pateko į pedofilo spąstus, mergaitės ėmė šauktis pagalbos. Triukšmą išgirdusi kaimynė iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę nurodytu adresu bendrabučio kambaryje aptiko išsigandusias mergaites“, „Dvylikos ir trylikos metų mergaitės pareigūnams prisipažino, kad vyriškis lindo prie jų ir esą vertė bučiuotis“, „Jos pas mus bendrabutyje vagiliaudavo – neturėjo ką valgyti, todėl ateidavo ir vogdavo maistą“, „Kartą vieną mergaitę paauklėjau, todėl dabar sulaukiau keršto. Nesąmonė, kad aš prie jų lindau ir bučiavau“, „Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad vyras ją esą privertė vartoti galimai narkotines medžiagas“, „teismas konstatavo, kad metamfetaminą vyras vertė vartoti septyniolikmetę merginą, kurią vėliau smaugdamas išžagino įvairiais būdais“, „Praėjus vos metams po teismo nuosprendžio paskelbimo M. N. vėl įkliuvo, o vėliau buvo nuteistas už tai, kad“, „Nukentėjusioji nuteistajam ne kartą buvo nurodžiusi savo amžių, kuris nesiekė pilnametystės, todėl M. N. negalėjo nežinoti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu ji buvo nepilnametė“, „prisimindama senus įvykius liejo ašaras mergina”, „ji dėl patirtų išgyvenimų skutimosi peiliuku susipjaustė sau ranką“, „Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį pateikęs M. N. teigia, kad yra labai nusivylęs Lietuva, todėl iš valstybės prisiteistus pinigus jis esą skirtų „naujos tėvynės sukūrimui“ – „Naujajai Lietuvai“ (toliau – ir ginčo teiginiai, žinios).
Apeliantas pirmosios instancijos teisme, be kita ko, įrodinėjo, jog, publikavus ginčo straipsnius, pirma, buvo pažeisti apelianto garbė ir orumas, nes pateikta informacija, neatitinkanti tikrovės ir įžeidžianti apeliantą, antra, pažeista teisė į atvaizdą, nes be jo sutikimo padarytos ir išspausdintos nuotraukos.
Dėl garbės ir orumo gynimo
Būtinoji garbės ir orumo gynimo sąlyga – paskleistų duomenų (žinių) neatitikimas tikrovei. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu pripažino apeliantą kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 153 straipsnyje (mažamečio asmens tvirkinimas), 259 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti) ir 309 straipsnio 2 dalyje (pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, įsigijimas, laikymas ir platinimas). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pripažino apeliantą kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalyje (nepilnamečio asmens išžaginimas), 150 straipsnio 3 dalyje (nepilnamečio asmens seksualinis prievartavimas), 259 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti) ir 264 straipsnio 2 dalyje (nepilnamečio asmens lenkimas ir pratinimas vartoti psichotropines medžiagas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo teiginiai (išskyrus teiginį „Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį pateikęs M. N. teigia, kad yra labai nusivylęs Lietuva, todėl iš valstybės prisiteistus pinigus jis esą skirtų „naujos tėvynės sukūrimui“ – „Naujajai Lietuvai“) iš esmės atitinka teismų apkaltinamaisiais nuosprendžiais nustatytas faktines aplinkybes. Kai kurie teiginiai yra hiperbolizuoti ir perteikti kitokiais žodžiais, kuriems būdingas griežtas, įtaigus, grubus ir provokuojantis tonas. Iš kitos pusės, ginčo straipsnius parengė ir ginčo teiginius suformulavo žurnalistas, kurio saviraiškos laisvė, kaip yra konstatavęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją (pavyzdžiui, Dalban v. Roumanie, no. 28114/95, 49, CEDH 1999-VI). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo teiginiais, nors jų dalis ir hiperbolizuota bei epizodais pateikta griežtu, įtaigiu, grubiu ir net provokuojančiu tonu, nenukrypta nuo faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos ir kuriomis buvo pagrįsti teismų apkaltinamieji nuosprendžiai, esmės. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog straipsnių autorius sąmoningai ne visiškai tiksliai perteikė tam tikrus duomenis apie baudžiamosiose bylose nustatytus faktus, nes jis, kaip nurodė, rėmėsi prokurorų, advokatų bei paties apelianto žodžiais, tai yra kitų asmenų pateiktais duomenimis, yra nepagrįsta. Anot apelianto, atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog prokurorai, advokatai ar pats apeliantas pateikė jam kažkokią informaciją. Sprendžiant, buvo ar ne pažeminti apelianto garbė ir orumas, nėra taip svarbu, koks yra duomenų gavimo šaltinis. Svarbiausia, kad paskleistos žinios iš esmės atitinka teismų apkaltinamaisiais nuosprendžiais nustatytas faktines aplinkybes. Kitaip tariant, iš esmės atitinka tikrovę. Be to, baudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos uždaruose teisiamuosiuose posėdžiuose. Todėl, akivaizdu, straipsnių autorius turėjo ribotas galimybes gauti informaciją apie baudžiamąsias bylas. Kaip nustatyta, viename ginčo straipsnyje paskleista žinia „Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį pateikęs M. N. teigia, kad yra labai nusivylęs Lietuva, todėl iš valstybės prisiteistus pinigus jis esą skirtų „naujos tėvynės sukūrimui“ – „Naujajai Lietuvai“. Apeliantas pripažįsta, jog jis, kitos civilinės bylos procese reikšdamas ieškinį, nurodė, kad jis prarado dvasinę vertybę – pasitikėjimą tėvyne, o jos kompensavimas pinigais nebent galėtų pasireikšti naujos tėvynės susikūrimo naujoje vietoje, tai yra emigracijos, finansavimu. Ginčo žinia, nors ji savo turiniu ne visiškai atitinka apelianto teiginį, nebuvo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys. Straipsnio autorius hiperbolizavo apelianto teiginį ir perteikė jį sarkastišku tonu. Bet, taip perteikus apelianto teiginį, nebuvo žymiai nukrypta nuo pačios teiginio esmės. Skyrium aptartinas apelianto akcentuojamos sąvokos „pedofilas“ vartojimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atskleidė, kokia yra žodžių „pedofilas“ ir „pedofilija“ reikšmė. Apeliantas pagrįstai teigia, jog teismas nenurodė, koks yra šių sąvokų atskleidimo šaltinis. Bet, svarbiausia, skundžiamu sprendimu yra pateikta tinkama sąvokos „pedofilija“ reikšmė – lytinis potraukis vaikams. Būtent tokia yra šio tarptautinio žodžio reikšmė (www.zodynas.lt, www.zodziai.lt; Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis). Apeliantas nepagrįstai siaurina šią sąvoką, teigdamas, kad „pedofilija“ – lytinis potraukis berniukams. Be to, ir apelianto nurodomas šaltinis (www.wikipedia.org) apibūdina „pedofiliją“ kaip lytinį potraukį vaikams, neskiriant jų lyties. Publikuojant pirmąjį ginčo straipsnį, kuriame buvo pavartota sąvoka „pedofilija“, apeliantas jau buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 153 straipsnyje (mažamečio asmens tvirkinimas), padarymu. Kaip nustatyta, apeliantas vėliau dviem teismų nuosprendžiais buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalyje (nepilnamečio asmens išžaginimas), 150 straipsnio 3 dalyje (nepilnamečio asmens seksualinis prievartavimas) ir 153 straipsnyje. Vadinasi, apeliantas buvo teismine tvarka kaltinamas ir apkaltintas padaręs nusikalstamas veikas, kuriomis jis, kaip pripažinta apkaltinamaisiais nuosprendžiais, neteisėtais būdais realizavo savo lytinį potraukį vaikams. Visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti informaciją apie asmenis, kurie yra kaltinami ir apkaltinti padarę nusikalstamas veikas. Toks interesas yra ypač didelis, kai nusikalstamos veikos padarytos labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės narių – nepilnamečių vaikų – atžvilgiu. Interesas yra maksimalus, kai nepilnamečių vaikų atžvilgiu yra padarytos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Kartu visuomenė yra suinteresuota kuo paprastesne ir labiau suprantama kalba gauti tokią informaciją. „Pedofilas“ – visuomenėje nusistovėjęs žodis, kuris suprantamas ir vartojamas pilnamečiam asmeniui, kuris nepilnamečių vaikų atžvilgiu yra atlikęs seksualinio pobūdžio veiksmus, apibūdinti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti pripažinta, jog, pavartojus sąvoką „pedofilas“ / „pedofilija“ nusikalstamiems veiksmams, kurių padarymu apeliantas buvo teismine tvarka kaltinamas ir apkaltintas, apibūdinti, buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Aptariami žodžiai turi neigiamą atspalvį. Bet pats apeliantas savo veiksmais sudarė sąlygas tokiems žodžiams jo atžvilgiu vartoti. Be to, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis buvo kaltinamas padaręs analogišką „garsaus Kauno pedofilo E. Č.“ padarytai nusikalstamą veiką ir todėl, jį sugretinus su šiuo asmeniu, nebuvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija ir kartu nebuvo pažeisti jo garbė ir orumas, yra nepagrįsta. Nurodo, kad nėra aišku, kuo paremta tokia teismo išvada. Šis apelianto argumentas yra pagrįstas. Bet pagrindo nenurodymas nelemia pačios išvados nepagrįstumo. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, jog Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu pripažino aukščiau įvardytą asmenį, su kuriuo buvo sugretintas apeliantas, kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio asmens seksualinis prievartavimas). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas buvo kaltinamas padaręs analogišką aukščiau įvardyto asmens padarytai nusikalstamą veiką, yra pagrįsta. Teiginys „Garsusis Kauno pedofilas E. Č. turi pasekėjų Vilniuje – antradienį prieš teismą stojo kartą jau teistas M. N.“ vėlgi perteiktas gana sarkastišku ir provokuojančiu tonu, bet šis teiginys, svarbiausia, iš esmės atitinka tikrovę. Apibendrinus nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog informacijos skleidėjas paneigė duomenų neatitikimo tikrovei prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo žinios iš esmės atitinka tikrovę. Žinių perteikimas hiperbolizuotais teiginiais ir / ar griežtu, įtaigiu, grubiu, sarkastišku ir provokuojančiu tonu neeliminuoja pačių žinių atitikties tikrovei. Be to, svarbu, jog, kaip jau buvo minėta, visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti informaciją apie asmenis, kurie yra kaltinami ir apkaltinti padarę nusikalstamas veikas, ypač kai tokios veikos nukreiptos į vaikus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo žinios buvo paskleistos tendencingai, siekiant paniekinti ar užgauliai pažeminti apeliantą, be to, informacijos skleidėjo veiksmai negali būti laikomi agresyvia apelianto ataka. Informacijos skleidėjas įrodė, jog ginčo žinios buvo paskleistos visuomenės, turinčios pagrįstą ir teisėtą interesą gauti tokio pobūdžio žinias, informavimo tikslais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginti apelianto garbę ir orumą.
Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo
Apeliantas, kaip minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo pažeista jo teisė į atvaizdą. Savo nesutikimui pagrįsti nurodo argumentus, jog jis buvo suimtas, atvesdintas į teismą su antrankiais, todėl negalėjo išreikšti savo nuomonės arba pasipriešinti fotografavimui. Atsakovas neturėjo teisės fotografuoti apelianto, pasinaudodamas šio bejėgiška situacija. Tuo labiau be apelianto sutikimo negalėjo būti išspausdintos jo nuotraukos.
Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 dalis). Apeliantas buvo nufotografuotas be jo sutikimo. Iš kitos pusės, nuotraukos buvo padarytos viešojoje vietoje – teismo patalpose. Todėl, priešingai negu nurodo apeliantas, jo fotografavimui nebuvo reikalingas sutikimas (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalis). Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis buvo atvesdintas su antrankiais, todėl negalėjo išreikšti savo nuomonės arba pasipriešinti fotografavimui, nekeičia teisinės kvalifikacijos. Tuo labiau, kad pats apeliantas savo veiksmais nulėmė situacijos, kurią jis vadina bejėgiška, susidarymą. Bet aplinkybė, jog apelianto fotografavimui nebuvo reikalingas jo sutikimas, savaime nelemia, kad jo sutikimas nebuvo reikalingas nuotraukoms išspausdinti (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 ir 2 dalys). Visgi teisė į atvaizdą nuotraukos spausdinimo aspektu vėlgi nėra absoliuti asmens teisė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tinkamai atskleidė teisės į atvaizdą, kuri yra sudėtinė teisės į privatų gyvenimą dalis, ribojimo sąlygas: 1) galimybė riboti – pagrindas – turi būti numatyta įstatyme; 2) ribojimo tikslas – valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesai, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti; 3) ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Šiame procesiniame sprendime jau buvo kelis kartus akcentuota, jog visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti informaciją apie asmenis, kurie yra kaltinami ir apkaltinti padarę nusikalstamas veikas. Toks interesas yra ypač didelis, kai nusikalstamos veikos padarytos labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės narių – nepilnamečių vaikų – atžvilgiu. Interesas yra maksimalus, kai nepilnamečių vaikų atžvilgiu yra padarytos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Apelianto nuotraukos buvo panaudotos (išspausdintos), ginčo publikacijomis perteikiant informaciją apie nusikalstamas veikas, kurių padarymu apeliantas buvo teismine tvarka kaltinamas ir apkaltintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visuomenė savisaugos tikslais turėjo interesą (ir kartu teisę) gauti ne tik žodinę, bet ir vaizdinę informaciją, susijusią su apeliantu, kuris, kaip nustatyta, buvo kaltinamas ir apkaltintas nepilnamečių vaikų atžvilgiu padaręs seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Apeliantas neįrodė, kad jo nuotraukos buvo išspausdintos kitais negu visuomenės informavimo apie jo padarytas nusikalstamas veikas tikslais. Galimybė riboti apelianto teisę į atvaizdą, kuri, kaip minėta, yra sudėtinė teisės į privatų gyvenimą dalis, yra numatyta įstatyme (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalis, 2.23 straipsnio 3 dalis), egzistavo teisėtas šios teisės ribojimo tikslas (visuomenės saugos interesai) ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks ribojimas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis buvo neabejotinai būtinas demokratinėje visuomenėje. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog egzistavo būtinosios sąlygos apelianto teisei į atvaizdą riboti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nebuvo pažeista apelianto teisė į atvaizdą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Be jau aptartų klausimų, apeliantas savo skundu kelia klausimą dėl jo asmens duomenų panaudojimo publikuojant ginčo straipsnius teisėtumo. Teigia, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo neteisėtai paviešinti jo asmens duomenys, be to, pažeista nekaltumo prezumpcija.
Baudžiamosios bylos, kuriose apelianto atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, buvo nagrinėjamos uždaruose teisiamuosiuose posėdžiuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokia bylų nagrinėjimo tvarka pasirinkta, siekiant užtikrinti nukentėjusiųjų nepilnamečių vaikų, o ne apelianto, kaip kaltinamojo, interesus, tarp jų – teisę į privatumą. Todėl apeliantas negali reikalauti, kad jo teisė į privatumą būtų ginama tokia priemone, kuri skirta būtent nuo apelianto veiksmų nukentėjusiųjų asmenų interesų apsaugai. Vėlgi akcentuotina, jog visuomenė turėjo pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti asmens (apelianto), kuris buvo kaltinamas ir apkaltintas seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nepilnamečių vaikų atžvilgiu padarymu, duomenis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog, priešingai negu teigia apeliantas, teisės aktai nedraudžia skelbti tokių duomenų, nors ir nėra pasibaigęs teisminis procesas. Paties apelianto veiksmai – nusikalstamos veikos, kurių padarymu jis buvo kaltinamas ir apkaltintas, nulėmė jo teisės į privatumą ribojimą. Pirmasis apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. spalio 5 d., Vilniaus apygardos teismui palikus apeliacinį skundą nenagrinėtą ir nutraukus apeliacinį procesą. Kaip nustatyta, pirmasis straipsnis, kuriuo buvo paskleisti apelianto duomenys, publikuotas 2009 m. gruodžio 1 d. Šiame straipsnyje apeliantas įvardytas kaltinamuoju, o ne apkaltintuoju ar nuteistuoju asmeniu. Todėl, priešingai negu teigia apeliantas, publikavus šį ir kitus straipsnius, nebuvo pažeista nekaltumo prezumpcija.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos bylos išsprendimo rezultatui. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Atsakovai, apeliantui pralaimėjus ginčą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet jie nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė tokias išlaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta šį atsakovų prašymą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
Rezoliucinė dalis
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą nepakeistą.