Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.15.3.3.1.; 2.2.2.2.3.; 2.2.2.3.1.1.; 2.4.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. balandžio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 5 punktu, A. M. įpareigotas per visą laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2009-01-13 apie 12.00 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, ties (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotimi, esančia (duomenys neskelbtini), prisistatydamas nukentėjusiesiems išgalvoto asmens vardais „R.“ ir „E.“, tiksliai tyrimo metu nenustatytu vardu, ir pavarde „K.“, žadėdamas nukentėjusiuosius J. M., D. P., K. A., R. S., A. Ž., R. M., R. B., A. D., S. C., E. P. įdarbinti Norvegijoje, įteikdamas nukentėjusiesiems į vokus sudėtus nespalvoto rašalinio išspausdinimo būdu pagamintus lėktuvo bilietų užsakymo lapus su nurodytu skrydžiu Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-01-18 iš Rygos, išvykimo laikas 23.25 val. į Bergeną – atvykimo laikas 00.25 val., kontaktiniu adresu: G. R. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-03-14 iš Bergeno, išvykimo laikas 6.00 val. į Rygą – atvykimo laikas 7.00 val., žinodamas, kad realiai įdarbinti Norvegijoje galimybės neturi bei žinodamas, kad pagal įteiktus lėktuvo bilietų užsakymo lapus nuskristi į bilietuose nurodytą vietą nukentėjusieji realiai galimybės neturės, paimdamas už įdarbinimą ir lėktuvo bilietų užsakymų lapus iš nukentėjusiųjų J. M. 3000 litų, D. P. 3000 litų, K. A. 3000 litų, R. S. 3000 litų, A. Ž. 6000 litų, nes jis padavė pinigus už nukentėjusįjį E. P., R. M. 3000 litų, R. B. 3000 litų, S. C. 3000 litų, A. D. 3000 litų ir nukentėjusiųjų Norvegijoje neįdarbindamas, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo bendros 30 000 litų vertės svetimą turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas K. Ašmys prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-05-27 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad nuosprendis yra prieštaringas, nepagrįstas bylos medžiaga, teismo išvados nekompetentingos. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo, kuris internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) (klaidingai teismas nurodė (duomenys neskelbtini)) patalpino skelbimą, nebuvo gauta duomenų apie „(duomenys neskelbtini)“ telefono numerį ir jo IMEI kontrolę, o policijos išimtas vaizdo įrašas, kuris buvo išimtas policijos po to, kai nukentėjusieji su policijos pareigūnais peržiūrėję geležinkelio stoties stebėjimo kamerų įrašus atpažino juos apgavusį asmenį, dingęs (dėl elektros įtampos svyravimų persikraunant kompiuteriui arba jį perinstaliuojant ir pan.). Taip pat nurodo, kad nors skelbime nurodytas elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) priklauso jo ginamajam A. M., tačiau iš šio pašto nebuvo bendrauta su nukentėjusiaisiais, nenustatyta, kad iš šio pašto buvo patalpintas skelbimas, ir visiškai nelogiška, kad asmuo, darantis nusikaltimą, į skelbimą apie įdarbinimą pateiks savo asmeninį elektroninio pašto adresą. Taip pat pastebi, kad tyrėjas D. K. po 9 mėnesių vienam iš nukentėjusiųjų R. S. pateikė A. M. fotonuotrauką ir nukentėjusiajam nurodžius, jog A. M. iš veido bruožų, smulkaus veido sudėjimo, amžiaus yra kažkuo panašus į jį apgavusį asmenį, tyrėjas tarnybiniame pranešime bylą kontroliuojančiai prokurorei nurodė, kad nebetikslinga kitiems nukentėjusiesiems pateikti atpažinti E. K., R. K. fotonuotraukas. Dėl to mano, kad pažeidžiant BPK tyrimo metu buvo pateikiamos atpažinti tik A. M. fotonuotraukos.

Teigia, kad teismas klaidingai motyvuoja A. M. elektroninio pašto adreso duomenimis, nurodydamas, kad, neva, kažkokie kiti asmenys pasinaudojo A. M. adresu, kad jis pats kaltas, jog jos neuždarė, kad nėra jokių duomenų, kad jis pateikė prisijungimo slaptažodį kitiems asmenims ir pan. Mano, kad teismas nesuprato ir neįsigilino į bylos aplinkybes dėl šio elektroninio adreso prasmės byloje, nes iš (duomenys neskelbtini) gauta A. M. elektroninio pašto istorija patvirtina, kad dar 2005 metais A. M. rašė draugei apie į paštą gaunamus patvirtinimus ir „spamus“, o iš darbo biržos pateiktas pranešimas rodo, kad tokį patį elektroninio pašto adresą registruodamasis darbo biržoje nurodė J. D.. Gynėjas teigia, kad šie duomenys patvirtina, jog A. M. elektroninio pašto adresas yra naudojamas kaip atsitiktinis adresas, skirtas užpildyti tuščius laukelius, kai paraiškos pildytojas nepageidauja nurodyti savo asmeninio adreso, todėl mano, kad nepagrįstai teismas nurodė, jog nenustatyti asmenys, kurie galimai pasinaudojo A. M. pašto dėžute.

Apeliantas nurodo, kad iš nuosprendžio nėra aišku, ką konkrečiai teismas pripažino apkaltinančiais duomenimis, ir ko – ne. Teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino įrodymais tokius duomenis, kur nukentėjusieji A. M. įvardino kaip „panašų“ ar „panašiausią“ asmenį į tą, kuris juos apgavo dėl padirbtų bilietų. Teigia, kad bet kokiu atveju teiginys „panašus“ ar „panašiausias“, visiškai nereiškia, kad atpažįstantis asmuo įvardina asmenį kaip kaltininką. Nurodo, kad R. S., T. V. ir K. A. nurodė, kad A. M. yra panašiausias į kaltininką, tačiau nukentėjusieji J. M. ir D. P. bei liudytojas K. S. A. M. neatpažino. Pastebi, kad K. A. kategoriškai nurodė, jog A. M. yra labai panašus į juos apgavusį asmenį, tačiau tai tikrai yra ne jis, nes ne toks nosies galiukas, raukšlės, ne tas amžius, rudos akys, o pas A. M. – mėlynos. Nepagrįstai teismas nesivadovavo K. A. parodymais vien dėl to, kad su šiuo nukentėjusiuoju nebuvo atlikti proceso veiksmai (atpažinimas iš nuotraukų, parodymas iš gyvo asmens), kadangi apklausos metu K. A. (2 t. 95 b. l.) nurodė, kad vyko kartu su R. S. į atpažinimą ir į teismą, ten jam R. S. pasakė, kad A. M. yra „tas asmuo, kurį jis nurodė, kaip panašiausią iš visų buvusiųjų“, todėl vien dėl to, kad nukentėjusysis buvo matęs A. M. teisme, netikslinga buvo K. A. pateikti atpažinti asmenį iš fotonuotraukų ar gyvai.

Taip pat skunde gynėjas nurodo, kad asmens iš fotonuotraukų atpažinimuose buvo padaryta pažeidimų: A. D., S. C., A. Ž., R. M., E. P. tarp pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų A. M. fotonuotrauka buvo žymiai mažesnio dydžio arba blyškesnės spalvos; atpažįstant gyvai, nukentėjusiesiems buvo pateikti kiti statistai nei fotonuotraukose, tik A. M. jiems buvo tas pats asmuo, todėl mano, kad šie pažeidimai turėjo įtakos kaip kaltininką įvardyti A. M.. Pastebi, kad atpažinimas tiek iš fotonuotraukų, tiek ir gyvai vyko po nusikaltimo praėjus metams ir daugiau, be to, pagal nukentėjusiojo J. M. parodymus jį apgavęs asmuo buvo su kepure, striukė su pakelta apykakle, kuri uždengė burną, kepurė buvo nusmaukta iki pat antakių, nosis ovali, tamsesnio gymio, smakro jis nematė. Dėl to teigia, kad pakartotinis procesinis veiksmas (atpažinimas gyvai) negali būti laikomas įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

Nurodo, kad nukentėjusieji skirtingai apibūdino juos apgavusį asmenį. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis R. M. apklausų metu tvirtino, kad kaltininkas prisistatė „M.“ vardu, nors kartu su juo tuo metu buvo S. C., E. P., A. Ž., kurie vienareikšmiškai teigė, kad kaltininkas prisistatė E.. Teigia, kad visi nukentėjusieji nurodė apgaviko amžių – 22–25 metai, kai tuo tarpu A. M. 2009 metais buvo 31 metų, o atpažinimui buvo paimta A. M. nuotrauka, kai jam buvo 25 metai. Nemažai asmenų buvo užfiksavę, kad pas apgaviką buvo šiaulietiškas akcentas, o A. M. yra lenkas iš (duomenys neskelbtini), kalbantis be jokio akcento. Taip pat nukentėjusieji nurodė, kad apgaviko akys yra rudos, o iš pateiktos medicininės pažymos matyti, kad A. M. akys rudo pigmento neturi. Dėl to gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai tokius nukentėjusiųjų pateikiamus apgaviko požymius ir jų kardinaliai priešingus kategoriškus atpažinimus vertino kaip nukentėjusiųjų apsirikimą dėl šiaulietiško akcento vien dėl to, kad jie patys nėra šiauliečiai, ar dėl to, kad apgavikas labai gerai orientavosi (duomenys neskelbtini) mieste, ir kad visas veiksmas vyko (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nepagrįstai duomenis, paneigiančius akių spalvą, vertino kaip nereikšmingą aplinkybę vien dėl to, kad A. M. buvo atpažintas pagal kitus bruožus (bendrus veido bruožus).

Gynėjas skunde nurodo, kad nuo pat tyrimo pradžios A. M. teikė duomenis, jog nusikaltimo metu jis buvo anglų kalbos kursuose (duomenys neskelbtini), nepraleido nei vienos paskaitos, tačiau teismas šių įrodymų nelaikė įrodymais, motyvuodamas tuo, kad šių aplinkybių nepatvirtina kitų asmenų parodymai. Teigia, kad A. M. pačią pirmą kursų lankymo dieną laikė testą, tai vyko 2009-01-05, kai dalis nukentėjusiųjų nurodo, jog apgavikas buvo su jais susitikęs (duomenys neskelbtini). Kadangi A. M. įtarimai buvo pareikšti praėjus tik 1,5 metų po įvykio, akivaizdu, kad nei A. M., nei liudytojai negalėjo prisiminti, ką veikė pirmą kursų dieną, kelintą valandą A. M. paėmė kasetę pas P. Z., nes kasetės paėmimas 2009-01-05 nebuvo fiksuotas žurnale. Pastebi, kad kelionė į (duomenys neskelbtini) tikrai netilptų į tą atsiprašytą valandą, apie kurią nurodo kai kurie studentai. Dėl to mano, kad dėl šios priežasties teismas nepagrįstai nepripažino lankomumo žurnalo kaip A. M. teisinančio duomens bei jo nevertino kitų duomenų santykyje, nepaskyrė eksperimento, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Taip pat skunde gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė A. M. motinos draugių, tėvo, motinos parodymus kaip nepatikimus vien dėl to, kad jie prieštaringi, kadangi 2012 metais pasakoti tiksliai apie visus įvykius tai, kas buvo 2009 metais, yra sudėtinga, tačiau asmenys patvirtino, jog tą dieną buvo gimtadienis, ir kad po pietų jie matė A. M., tačiau teismas nepagrįstai argumentuoja, kad šių asmenų parodymai nepatikimi, o jau nukentėjusiųjų patikimi vien dėl to, kad jie viską prisimena labai gerai.

Nurodo, kad nors teismas baigdamas bylos nagrinėjimą pagarsino dalies nukentėjusiųjų parodymus, tačiau nukentėjusiųjų apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatą, nes jam, kaip A. M. gynėjui nebuvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką. Kaip liudytoja apklausta tyrėja E. G. paaiškino, kad ji po įvykusių atpažinimų iš gyvo asmens, iš karto informuodavo A. M. apie apklausą, o gynėjui jokio pranešimo nesiųsdavo. Mano, kad dėl šios priežasties gynėjas negalėjo užduoti nukentėjusiesiems klausimų, todėl nebuvo galima pagarsinti šių duomenų teisiamajame posėdyje ir nepagrįstai teismas vadovavosi E. P., A. D., S. C. ir R. M. parodymais.

Gynėjas taip pat skunde nurodo, kad po nuosprendžio paskelbimo pateikė prašymą patikslinti posėdžio protokolą dėl R. B., T. V. ir K. A. parodymų. Vieną kaip reikšmingiausių pastabų gynyba įvardino R. B. parodymų netikslų užrašymą, nes gynybos prašymu nukentėjusiajam parodžius E. Š. nuotrauką, pastarasis pasakė, kad jeigu nebūtų dabar kaltinamuoju A. M., tai jis sakytų, jog kaltininkas yra E. Š.. Nurodo, kad teismas atsisakė tikslinti protokolą, motyvuodamas tuo, jog teismas posėdžio protokolą pasirašinėjo po kiekvieno posėdžio (prieš darant pertrauką iki kito posėdžio), todėl prašymą grąžino. Teigia, kad teismas nepagrįstai grąžino prašymą, nes pagal BPK 261 straipsnio nuostatas teisiamasis posėdis yra vienas, tuo pačiu vienas ir ištisinis yra ir posėdžio protokolas, o tai, kad teismas nusprendė pasirašinėti posėdžio protokolą net per teisiamojo posėdžio pertraukas, neatitinka BPK, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo byloje Nr. 2K-24/2008. Dėl to tvirtina, kad teisiamojo posėdžio protokolą posėdžio pirmininkas gali pasirašyti tik po to, kai nuosprendis paskelbiamas (BPK 261 straipsnio 4 dalis).

Teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį naikinamas bei priimamas naujas nuosprendis, A. M. išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais nukentėjusiųjų A. D., S. C., R. M., E. P. parodymais, nes apie tokias apklausas nebuvo pranešta jam, t. y. gynėjui ir dėl to jis neturėjo galimybės užduoti šiems nukentėjusiesiems klausimų. BPK 184 straipsnio 4 dalis numato, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Iš bylos duomenų matyti, kad apie nukentėjusiųjų A. D., S. C., R. M., E. P. apklausas A. M. buvo tinkamai pranešta, jis pats dalyvavo nukentėjusiųjų R. M., A. D. ir E. P. apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, aktyviai dalyvavo uždavinėdamas nukentėjusiesiems klausimus (3 t. 14–15, 104–105, 132–133 b. l.), taip pat jam buvo išaiškintos jo, kaip įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, tačiau A. M. neprašė kviesti jo gynėjo į apklausą. Tai, kad apie apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją tinkamai nebuvo pranešta A. M. gynėjui, nelaikytina esminiu BPK 184 straipsnio pažeidimu, nes būdamas nesuimtas pats A. M. galėjo informuoti savo gynėją apie numatomą atlikti procesinį veiksmą, todėl daroma išvada, kad BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos iš esmės nebuvo pažeistos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiamajame posėdyje perskaitė nukentėjusiųjų A. D., S. C., R. M., E. P. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją (BPK 276 straipsnis).

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kt. bylos medžiaga) patvirtina A. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, arba išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti arba panaikina jo turtinę prievolę. Pagal teismų praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Taip pat būtina nustatyti, ar dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai apsunkintos, ar nukentėjusysis buvo atidus ir rūpestingas, t. y. ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė tokią situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba kad toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.).

Byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais (nukentėjusiųjų parodymais, specialistų išvadomis) nustatyta, kad nukentėjusieji, norėję įsidarbinti Norvegijoje, buvo apgauti, nes asmeniui, jiems prisistačiusiam E. (nukentėjusiesiems J. M., D. P. prisistatė R.), už įdarbinimą Norvegijoje ir lėktuvo bilietus jie sumokėjo kiekvienas po 3000 Lt, tačiau jiems įteikti lėktuvo bilietai buvo netikri (1 t. 115–116, 119–120, 123–124, 127–128, 131–132, 135–136, 139–140, 143–144, 147–148, 151–152 b. l., 5 t. 33 b. l.). Liudytojai T. V. ir G. R. patvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyriuje nukentėjusiųjų vardu nebuvo parduoti bilietai į Norvegiją minėtai datai, kad oro linijų bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ neskraidina keleivių iš Rygos į Bergeną, kaip nurodyta netikruose bilietuose. Be to, nukentėjusieji nebeprisiskambino tariamam darbdaviui turimu jo mobiliojo ryšio telefonu, nes iš karto po to, kai nukentėjusieji jam perdavė pinigus už įdarbinimą ir lėktuvo bilietus, tariamo darbdavio mobiliojo ryšio telefonas buvo išjungtas, todėl nukentėjusiesiems buvo apsunkinta nustatyti juos apgavusį asmenį. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika – sukčiavimas, nes apgaulės įtakoje – žadant juos įdarbinti Norvegijoje ir perdavus jiems netikrus lėktuvo bilietus, jie savo valia E. prisistačiusiam asmeniui (nukentėjusiesiems J. M. ir D. P. prisistačiusiam R.) perdavė pinigus. Tačiau byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad šią nusikalstamą veiką padarė A. M..

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog A. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta iš esmės nuosekliais nukentėjusiųjų J. M., D. P., K. A., R. S., A. Ž., R. M., R. B., A. D., S. C., E. P., liudytojos T. V., G. R. parodymais, atpažinimo protokoluose užfiksuotais duomenimis, taip pat tuo, kad skelbime nurodytas elektroninio pašto adresas priklauso A. M.. Teisėjų kolegija nesutinka, kad šie įrodymai, vertinant juos tiek atskirai, tiek ir jų visumą, patvirtina A. M. kaltę sukčiavus.

Byloje nustatyta, kad skelbime nurodytas elektroninio pašto adresas priklauso A. M. ir prie šio elektroninio pašto dėžutės dažniausiai buvo jungiamasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini), priklausančio A. M. ir B. M. (2 t. 24, 43, 49, 50 b. l.), tačiau specialisto išvadoje Nr. 11-1100(10) ir Nr. 11-2066(10) nurodyta, kad patikrinus iš A. M. paimtų kompiuterių standžiuosius diskus, nustatyta, jog juose yra informacijos apie prisijungimus prie portalo (duomenys neskelbtini), bet nėra informacijos apie prisijungimus prie portalo (duomenys neskelbtini) (1 t. 190–193 b. l.). Kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog A. M. jungėsi prie portalo (duomenys neskelbtini) ir patalpino minėtą skelbimą, byloje nėra. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad skelbimas portale (duomenys neskelbtini) buvo patalpintas iš A. M. kompiuterių.

Ta aplinkybė, kad skelbime nurodytas A. M. priklausantis elektroninio pašto adresas ir kad A. M. iki šiol naudojasi minėta elektroninio pašto dėžute (2 t. 43, 45, 49, 51, 52 b. l., 8 t. 149–155 b. l.), kad prie šios pašto dėžutės gali prisijungti tik asmuo, žinantis prisijungimo slaptažodį, nepatvirtina, kad A. M. portale (duomenys neskelbtini) patalpino skelbimą apie įdarbinimą Norvegijoje ir šiame skelbime nurodė savo naudojamą elektroninio pašto adresą, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2009-01-05 iki 2009-01-13 A. M. bendravo su nukentėjusiaisiais, susirašinėdamas su jais elektroniniais laiškais (2 t. 52 b. l, 8 t. 149 b. l.), kaip apylinkės teisme nurodė nukentėjusysis R. B.. Be to, iš 2005-07-19 A. M. rašyto laiško adresatui (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. M. jau 2005 metais gaudavo įvairius pranešimus apie registracijas įvairiuose puslapiuose, ir dėl to manė, jog kiti asmenys eksploatuoja jo elektroninio pašto adresą (2 t. 51 b. l.). Šią A. M. abejonę, jog jo pašto adresu naudojasi ir kiti asmenys, patvirtina Vilniaus teritorinės darbo biržos pateiktas pranešimas, iš kurio matyti, kad registruodamasis darbo biržoje J. D. nurodė savo elektroninio pašto adresą – (duomenys neskelbtini) (7 t. 148 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas J. D. nurodė, kad jis bandė susikurti pašto dėžutę taip pat tuo pačiu vardu – (duomenys neskelbtini), tačiau toks vardas jau buvo užimtas, todėl jis susikūrė pašto dėžute (duomenys neskelbtini) (pastebėtina, kad teisme J. D. pavyko prisijungti prie savo elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)), tačiau negalėdavo išsiųsti laiškų iš minėtos pašto dėžutės, nes sistema neleido siųsti laiškų adresu, kuriame yra simbolių. Taigi, šios paminėtos aplinkybės patvirtina, kad elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) yra populiarus. Dėl to nesant duomenų, leidžiančių A. M. susieti su nukentėjusiaisiais ir tiriama nusikalstama veika, vien A. M. priklausančio elektroninio pašto adreso nurodymas apgaulingame skelbime nepatvirtina, kad skelbimą patalpino būtent A. M., nes skelbime jo autorius gali nurodyti ne būtinai savo adresą, t. y. jei jis vengia atskleisti savo tapatybę, gali nurodyti bet kokį kitą adresą. Visuma šių paminėtų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad ta aplinkybė, jog skelbime nurodytas A. M. elektroninio pašto adresas, nepatvirtina A. M. kaltės.

Iš bylos matyti, kad nukentėjusieji iš esmės nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė aplinkybes, kaip jie susipažino su juos apgavusiu asmeniu, beveik vienodai apibūdino juos apgavusio asmens amžių, ūgį, kūno sudėjimą, veido formą, plaukų ilgį, aprangą, nurodė, kad asmuo stengėsi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, kad susitikimo metu pateikdamas informaciją apie darbą Norvegijoje asmuo kalbėjo įtikinamai, jog nukentėjusiesiems susidarė įspūdis, kad asmuo puikiai orientuojasi Norvegijoje, žino įdarbinimo tvarką toje šalyje, taip pat įtikinamai elgėsi, kai nukentėjusieji išreiškė pageidavimą kelionių agentūroje pasitikrinti jiems perduotus lėktuvo bilietus. Pastebėtina, kad pagal (duomenys neskelbtini) valdybos, kurioje A. M. dirbo nuo 2002-04-15 iki 2012-04-27, duomenis 2007–2012 metais A. M. tarnybos laikotarpiu į užsienyje vykusias pratybas ar komandiruotes siunčiamas nebuvo (8 t. 132 b. l.). Kitų objektyvių duomenų, kad A. M. būtų buvęs išvykęs į Norvegiją ar žinotų įdarbinimo tvarką toje šalyje, byloje nėra. Taigi, šiuo požiūriu A. M. neatitinka požymių asmens, apie kurį nukentėjusieji davė parodymus teigdami, kad juos apgavęs asmuo puikiai orientavosi Norvegijoje, žinojo įdarbinimo tvarką toje šalyje.

Be to, iš bylos matyti, kad ne visi nukentėjusieji atpažino A. M. kaip juos apgavusį asmenį. Nors nukentėjusieji A. D., R. B., S. C., A. Ž., R. M., E. P. iš jiems pateiktų atpažinti asmenų, jų fotonuotraukų jie pagal veido bruožus (lūpų liniją, akis, nosį, veido formą (smakrą), kūno sudėjimą, smulkius pirštus) atpažino A. M., tačiau kiti nukentėjusieji nebuvo tikri, ar A. M. ir iš jų apgaulės būdu išviliojęs pinigus asmuo yra tas pats, o nukentėjusysis K. A., nors su juo nebuvo atlikti atpažinimo procesiniai veiksmai, tačiau jis apklausos metu pas tyrėją nurodė, kad kartu su R. S. nuėjęs ir teisme pamatęs A. M. pasakė, kad jis truputį panašus į juos apgavusį asmenį, bet ne jis, nes neatitiko amžius, tam tikros veido detalės (nosis, akys, raukšlės, praplikimas), o teisme nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad A. M. yra ne tas pats asmuo, kuris jį apgavo. Nukentėjusysis R. S. nurodė, kad A. M. panašus į jį apgavusį asmenį, bet jis nėra garantuotas, jog tas pats asmuo. Nukentėjusysis D. P. taip pat atpažinimo pagal nuotraukas metu nurodė, kad A. M. panašus į tariamą darbdavį, bet asmens parodymo atpažinti metu neatpažino nei vieno asmens, nurodydamas, kad jį apgavęs asmuo buvo jaunesnis ir dėl praėjusio laiko nebeprisimena asmens veido. Tuo tarpu nukentėjusysis J. M. atpažinimų metu nurodė, kad tarp jam rodomų atpažinti asmenų bei jų fotonuotraukų nėra asmens, kuris jį apgavo, nes jį apgavęs asmuo buvo jaunesnis, aukštesnis, stambesnis, be to jis atsimena to vyriškio veidą. Nukentėjusysis J. M. teisme nurodė, kad nepamena, ar tas vyriškis, kuris išviliojo iš jo pinigus, ir A. M. yra tas pats asmuo. Taigi, nors visi nukentėjusieji apklausų metu beveik vienodai apibūdino juos apgavusį asmenį, kas būtų leidę sudaryti netgi asmens fotorobotą, tačiau pagal tokį asmens apibūdinimą ne visi įvykio vietoje buvę ir su apgaviku bendravę nukentėjusieji, t. y. J. M., D. P., K. A., R. S., atpažino A. M. kaip juos apgavusį asmenį ne tik iš pateiktų fotonuotraukų ar gyvai asmens parodymo atpažinti metu, bet ir teisme.

Nukentėjusieji J. M., A. Ž., K. A., S. C. nurodė, kad juos apgavęs asmuo buvo užsidėjęs megztą kepurę iki akių, jo striukės apykaklė buvo pakelta stačiai, jis buvo apsivijęs kaklą šaliku, o tai, akivaizdu, nukentėjusiesiems trukdė įsidėmėti asmens veido bruožus. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad visų nukentėjusiųjų parodymai, kai nukentėjusieji apklausose detaliai nurodė tariamo darbdavio veido formą, smakrą, plaukų spalvą ir ilgį, kelia pagristų abejonių.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu visi nukentėjusieji nurodė, kad juos apgavusio asmens akys buvo rudos, tačiau teisme buvo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-10-27 išduota pažyma, kad A. M. rainelės pilkšvai mėlynos, kad rudo pigmento intarpų nėra (7 t. 147 b. l.). Taigi, ši medicininė pažyma paneigia parodymus nukentėjusiųjų, kurie atpažino A. M. kaip juos apgavusį asmenį ir dėl rudos kaltininko akių spalvos.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų (2 t. 78–79, 3 t. 16–18, 53–55, 81–82 b. l.) matyti, kad nukentėjusiesiems A. D., S. C., A. Ž. ir J. M. atpažinti pateiktos asmenų fotonuotraukos buvo nevienodo dydžio, t. y. A. M. fotonuotrauka buvo mažesnė nei kitų asmenų fotonuotraukos, tačiau nukentėjusieji A. D., S. C. bei A. Ž. nurodė A. M. atpažinę pagal pastarojo veido bruožus, akis, nosį, burną, lūpų liniją, todėl pagrįstai apylinkės teismas padarė išvadą, kad atpažinti pateiktų asmenų fotonuotraukų dydis neturėjo lemiamos reikšmės atpažįstant asmenį. Tačiau pagal BPK 192 straipsnio 5 dalį atpažinimas gali būti daromas pagal asmens nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima arba reikia užtikrinti liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumą, kitais atvejais atpažinimas vykdomas asmenį parodant drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Iš bylos matyti, kad pagrindo daryti atpažinimą iš nuotraukų nebuvo, todėl nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu po du kartus buvo vykdomas to paties asmens – A. M. atpažinimas, ir tai leidžia manyti, kad nukentėjusieji asmens parodymo atpažinti metu A. M. atpažino kaip juos apgavusį asmenį vien dėl to, kad jo fotonuotrauka prieš tai buvo pateikta atpažinti drauge su visiškai kitų statistų fotonuotraukomis. Pastebėtina, jog akistatų metu nukentėjusieji R. B., E. P., R. M. ir A. D. nurodė, kad akistaton suvestą asmenį atpažįsta kaip ką tik atpažintą asmenį (3 t. 24–25, 118–119, 142–143 b. l.). Dėl to negalima paneigti, kad atpažįstant A. M. gyvai neturėjo įtakos jo nuotraukos parodymas.

Be to, nors teisme R. B. patvirtino, kad A. M. yra tas pats jį apgavęs E., tačiau iš apeliacinės instancijos teisme perklausyto teisiamojo posėdžio garso įrašo ir padarytos R. B. parodymų stenogramos (8 t. 135–136 b. l.) matyti, kad teisiamojo posėdžio protokole (6 t. 72–73 b. l.) R. B. parodymai užrašyti netiksliai. Iš garso įrašo matyti, kad R. B., atsakydamas į adv. K. Ašmio klausimą po to, kai buvo parodyta E. Š. fotonuotrauka, nurodė, kad jei „nematytų dabar A. M., pasakytų, kad čia tas, nes panašumo yra. Taigi, toks nukentėjusiojo R. B. atsakymas leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis nėra tikras, ar A. M. yra tas tikrasis kaltininkas.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiesiems perduoti netikri lėktuvo bilietai buvo pagaminti 2009-01-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale T. V. parduoto aviabilieto, kurio rezervacijos Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu (1 t. 115–116, 119–120, 123–124, 127–128, 131–132, 135–136, 139–140, 143–144, 147–148, 151–152 b. l., 5 t. 33 b. l.). Nors liudytoja T. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, o taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, nurodė, kad A. M. yra panašiausias į asmenį, kuris 2009-01-09 pirko draugui bilietą kelionių agentūroje „(duomenys neskelbtini)“, kad jį atpažįsta pagal akių formą, plaukus, tačiau apeliacinės instancijos teisme liudytojai parodžius E. Š., J. D. ir E. K. fotonuotraukas, T. V. nurodė, kad E. Š. ir J. D. nepanašūs į jos matytą asmenį, o dėl E. K. panašumo jai kilo abejonių dėl abiejų asmenų viršugalvių panašumo ir apibendrinusi savo abejones nurodė, kad A. M. yra panašiausias į bilietą pirkusį asmenį, bet kad tai tikrai tas pats asmuo, ji 100 procentų negalėjo garantuoti. Pastebėtina, kad liudytoja T. V. kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tik 2011-11-08 (5 t. 69–70 b. l.), t. y. po įvykio praėjus daugiau kaip dvejiems metams, todėl praėjus tokiam laiko tarpui liudytojos pateiktas asmens, pirkusio bilietą, apibūdinimas ir jo atpažinimas kelia pagrįstų abejonių. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja T. V. A. M. atpažino tik kaip panašiausią į bilietą pirkusį asmenį, į tai, kad liudytoja po įvykio buvo apklausta praėjus ilgam laiko tarpui, kad nesant byloje kitų objektyvių duomenų, kurie sietų A. M. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale 2009-01-09 parduotu aviabilietu, daroma išvada, kad liudytojos T. V. parodymai yra nepakankami konstatuoti, kad 2009-01-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale bilietą pirko būtent A. M.. Liudytojas G. R. patvirtino T. V. parodymus apie keistą ir įsiminusį bilieto pirkimą, tačiau jis pirkėjo nematė, jo neįsidėmėjo, todėl šio liudytojo parodymai jokios A. M. kaltę įrodomosios reikšmės neturi. Taip pat A. M. kaltės nepatvirtina ir liudytojo K. S. parodymai, nes jis teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kad kartu su R. B. atvykęs į susitikimą (duomenys neskelbtini) pagal skelbimą dėl įdarbinimo užsienyje, jis sėdėjo automobilyje, vyriškį (t. y. tariamą darbdavį) matė iš šono, todėl jo veido, akių spalvos nematė, negirdėjo vyriškio kalbančio, todėl ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu negalėjo nurodyti to asmens tarmės, taip pat liudytojas teisme apibūdindamas tariamą darbdavį nurodė, kad vyriškis buvo jaunas, tamsokas, mažo ūgio, tamsių plaukų, vilkėjo odinę striukę. Tokius liudytojo K. S. teisme duotus parodymus patvirtina ir tai, kad jis iš jam pateiktų atpažinti asmenų fotonuotraukų neatpažino A. M. kaip asmens, su kuriuo vyko susitikti.

Taip pat iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 11Š-118(10) matyti, kad rankraštinius įrašus su nukentėjusiųjų vardais ir pavardėmis ant dešimties vokų, kuriuose buvo sudėti netikri lėktuvo bilietai, parašė ne A. M., o kitas asmuo (1 t. 168–169 b. l.).

Be to, nukentėjusieji K. A., R. B., R. M., A. Ž. apklausų metu nurodė, kad kriminalistas kartu su keliais nukentėjusiaisiais buvo nuvykęs i geležinkelio stotį ir nukentėjusieji, peržiūrėję vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, atpažino geležinkelio stotyje vaikščiojantį juos apgavusį asmenį. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad joks vaizdo įrašas pačią pirmą tyrimo dieną nebuvo paimtas iš geležinkelio stoties, todėl nukentėjusiųjų parodymų, jog jie matė vaizdo įrašą ir jame atpažino juos apgavusį asmenį, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Taip pat nukentėjusysis R. S. nurodė, kad juos apgavęs asmuo prisistatė E. K., tačiau iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsamiai tikrinama versija, ar iš tikrųjų egzistuojantis E. K. yra susijęs su šia tiriama nusikalstama veika, ar šis asmuo yra panašus į nukentėjusiuosius apgavusį asmenį, nes nukentėjusiajam R. S. nurodžius, jog A. M. yra panašus į jį apgavusį asmenį, tyrėjo sprendimu, pritarus bylą kontroliuojančiai prokurorei, kitiems nukentėjusiesiems nebuvo pateikiamos atpažinti E. K. fotonuotraukos, o tik A. M. fotonuotraukos (1 t. 42–43 b. l.). Be to, iš byloje esančio skelbimo kopijos matyti, kad skelbime apie įdarbinimą Norvegijoje buvo nurodytas ir telefono numeris (duomenys neskelbtini) (1 t. 29 b. l.), tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta šio telefono numerio IMEI kontrolė, nenustatyta, kurios celės veikimo zonoje buvo asmuo, šiuo telefono numeriu bendravęs su nukentėjusiaisiais, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusieji skelbime nurodytu mobiliojo ryšio telefono numeriu skambino ir bendravo būtent su A. M.. Taigi, pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje neatlikus šių svarbių procesinių veiksmų (nepaėmus vaizdo įrašo, neatlikus telefono IMEI kontrolės, nepatikrinus versijos dėl E. K. sąsajos su nukentėjusiaisiais ir tiriama veika), daroma išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. M. kaltę, o byloje surinkti ir ištirti duomenys A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina.

Apylinkės teismas A. M. nurodytą alibi bei jį patvirtinančius duomenys atmetė.

A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad jis nuo 2009-01-05 iki 2009-02-04 dalyvavo anglų kalbos kursuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) akademijoje, nepraleido nei vienos paskaitos. Tokius jo parodymus patvirtina (duomenys neskelbtini)akademijos pateikti dokumentai (2 t. 28 b. l., 3 t. 130 b. l., 5 t. 9–10, 18–28 b. l.). Taip pat Karo akademijos 2010-01-28 pranešime (2 t. 28 b. l.) nurodyta, kad užsiėmimai vykdavo kiekvieną dieną nuo 8.00 iki 14.00 val., kai kuriomis dienomis – iki 16 val. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaip liudytojai apklausti A. M. bendrakursiai J. M., G. L., R. M., J. M., A. G. bei dėstytojos M. M., R. A. nurodė, jog neprisimena, kad A. M. būtų praleidęs bent vieną užsiėmimą. Liudytojos R. A. ir M. M. nurodė, kad kursantų lankomumą žymėjo du kartus per dieną ir, jei asmuo negalėdavo dalyvauti paskaitoje, joms nurodydavo priežastį, be to, už praleistą paskaitą reikėdavo atsiskaityti. Liudytojai J. M., G. L., R. M., J. M., A. G., M. M., R. A. pripažino, kad buvo galima išsiprašyti iš paskaitos valandai ir tai nebuvo žymima lankomumo žurnale, tačiau per tokį laiką A. M. nebūtų galėjęs nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini), ten susitikti su nukentėjusiaisiais, nuvykti į kelionių agentūrą ir nupirkti bilietą, po to grįžti į (duomenys neskelbtini), nes žiemos metu vien kelionė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) trunka mažiausiai 2 valandas (internetinė prieiga www.maps.lt atstumas yra 214 km ir šis atstumas nuvažiuojamas per 2 val. 29 min.). Be to, pastebėtina, kad dėstytojos M. M., R. A., A. M. bendrakursiai J. M., G. L., R. M., J. M., A. G. bei A. Z., iš kurio A. M. ėmė mokomąją medžiagą, apie A. M. kursų lankymą bei papildomos mokomosios medžiagos (audio kasetės) paėmimą buvo apklausti po nusikaltimo praėjus daugiau kaip pusantrų metų, todėl logiška, kad jie tiksliai negalėjo nurodyti, ar A. M. dalyvavo visuose užsiėmimuose, ar pirmą kursų dieną po rašyto anglų kalbos žinių patikrinimo testo buvo nurodyta papildoma mokymosi medžiaga, kada tiksliai A. M. pasiėmė audio kasetę savarankiškam mokymui. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad liudytojų J. M., G. L., R. M., J. M., A. G., M. M., R. A., P. Z. parodymai nepaneigia anglų kalbos kursų lankomumo žurnalo duomenų, jog A. M. 2009-01-05, 2009-01-09 bei 2009-01-13 dalyvavo anglų kalbos užsiėmimuose (duomenys neskelbtini), todėl kolegija pripažįsta, kad šio žurnalo duomenys bei minėtų liudytojų parodymai patvirtina A. M. alibi.

Taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme A. M. tvirtino, kad 2009-01-13, t. y. tą pačią dieną, kai nukentėjusieji apie 12 val. Šiauliuose prie geležinkelio stoties susitiko su tariamu darbdaviu, jis po kursų (duomenys neskelbtini) akademijoje grįžo namo ir šventė savo motinos gimtadienį, po to pavežė mamos drauges iki autobusų sustojimo. Tokius A. M. parodymus patvirtina liudytojų S. T. V., T. J., K. P., P. N., B. M., E. M. parodymai. Nors šių liudytojų parodymuose yra tam tikrų neatitikimų (pvz., kelintą valandą A. M. išvažiavo į kursus, o B. M. išėjo į darbą, ar kokia buvo A. M. apranga grįžus namo ir pan.), tačiau šie liudytojai iš esmės patvirtino, kad A. M. 2009-01-13 po pietų, apie 13-14 val., grįžo ir buvo namuose. Liudytojai B. M. ir E. M. yra A. M. tėvai, T. J. yra jo teta, o P. N., K. P., S. T. V. yra geros B. M. draugės, su kuriomis pastaroji nuolatos bendrauja ir kurioms apie A. M. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ji pranešė, tačiau vien dėl šių aplinkybių šių liudytojų parodymų negalima atmesti, nes baudžiamojo proceso normos nedraudžia apklausti kaip liudytojus asmenis, susijusius su kaltinamuoju giminystės ar draugystės ryšiais, jeigu jie matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus. Nors tokie asmenys gali būti suinteresuoti duoti kaltinamajam palankius parodymus, apie jų patikimumą sprendžiama išanalizavus jų gavimo aplinkybes, tvarką, palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes jie parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, aplinkybę, kad A. M. 2009-01-13 buvo anglų kalbos kursuose patvirtina ir lankomumo žurnalo duomenys bei kitų liudytojų parodymai. Taigi, A. M. alibi 2009-01-13 buvus ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), yra patvirtintas ir liudytojų S. T. V., T. J., K. P., P. N., B. M., E. M. parodymais.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y. kad nukentėjusiųjų parodymai tarpusavyje yra prieštaringi (vieni nukentėjusieji buvo įsitikinę, jog A. M. yra tas pats juos apgavęs asmuo, kiti nukentėjusieji A. M. nurodė tik kaip panašiausią į tą asmenį, nukentėjusysis J. M. A. M. iš viso neatpažino, o nukentėjusysis K. A. kategoriškai tvirtino, jog A. M. nėra tas pats jį apgavęs asmuo), kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. M. jungėsi prie portalo (duomenys neskelbtini) ir patalpino apgaulingą skelbimą, bendravo su nukentėjusiaisiais savo elektroniniu paštu, kad vien liudytojos T. V. parodymai nėra pakankami, kad konstatuoti, jog bilietą pirko A. M., kad byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnai laiku nesurinko pakankamai duomenų (nepaėmė vaizdo įrašo iš geležinkelio stoties, neatliko telefono IMEI kontrolės, nepatikrino versijos dėl E. K. sąsajos su nukentėjusiaisiais ir tiriama nusikalstama veika) ir to padaryti po įvykio praėjus daugiau kaip 6 metams nebėra galimybės, ir tai, kad A. M. alibi, jog jis įvykio metu buvo ne (duomenys neskelbtini), o visai kitoje vietoje, yra nepaneigtas, daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina A. M. kaltės dalyvavus padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl A. M. nuteisimo naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad A. M. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, byloje nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai dėl jiems padarytos turtinės žalos atlyginimo atmetami (BPK 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendį, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiųjų J. M., K. A., R. S., D. P., R. B., A. D., S. C., A. Ž., R. M., E. P. civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Panaikinti A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) laikiną nuosavybės teisės apribojimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taikytą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi.