- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-183/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- V. M., L. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“
- Advokatai
- Dalius Baranauskas, Jurgita Bieliūnienė
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Konstantino Gurino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. M. ir L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2623-565/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams V. M. ir L. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl negrąžinto kredito priteisimo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ 2009-02-17 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. M. bei atsakovei laiduotojai L. M. ir prašė priteisti solidariai: 1) 2 026 011 Lt skolą (kreditas, palūkanos ir delspinigiai); 2) už naudojimąsi 1 675 000 Lt kreditu nuo bylos iškėlimo teisme iki kredito grąžinimo vienerių metų VILIBOR palūkanas pridėjus 7 procentus metinių palūkanų dydį, kurios kiekvienų metų spalio 31 d. ir balandžio 30 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį; 3) už naudojimąsi 270 000 Lt kreditu nuo bylos iškėlimo teisme iki kredito grąžinimo 13,50 procentų dydžio palūkanas, 4) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad su atsakovu 2006-11-16 sudarė kredito sutartį su pakeitimais dėl 1 675 000 Lt ir 2007-11-05 kredito sutartį dėl 270 000 Lt kreditų suteikimo, kurių grąžinimas buvo laiduotas atsakovės L. M. 2008-10-31 ir 2008-10-08 laidavimo sutartimis. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovas kredito sutartis nutraukė ir laikė, jog nurodyta skola bei netesybos solidariai priteistinos iš abiejų atsakovų.
Atsakovas V. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas, suteikdamas kreditus, nesilaikė Bankų įstatymo ir Finansų įstaigų įstatymo reikalavimų - vertindamas atsakovo galimybę įvykdyti finansinius įsipareigojimus elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Todėl dalis kaltės dėl prievolių pagal kredito sutartis neįvykdymo tenka ir ieškovui. Laikė, jog vadovaujantis teismų praktika, nustatytina mišri kaltė, o tai sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo sutartinės atsakomybės CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teigė, jog kredito sutartyse nustatytos palūkanos ir delspinigiai yra per dideli, todėl mažintini.
Atsakovė L. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir solidariai iš atsakovų priteisė 2 026 011 Lt skolą, palūkanas už naudojimąsi kreditu, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl privalo grąžinti skolą.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, jog kaltė dėl prievolių pagal kredito sutartis neįvykdymo yra mišri. Atsakovas kreditus ketino naudoti nekilnojamojo turto projektams vykdyti: įsigyti žemės sklypus, parengti detalųjį planą ir parduoti šiuos sklypus statybinėms įmonėms, taip pat statyti ir parduoti poilsio namelius, ką patvirtina byloje esanti projektavimo darbų sutartis. Kreditus atsakovas, kuris buvo kuro prekyba užsiimančios UAB „Feranta“ akcininkas ir administracijos vadovas, planavo grąžinti pardavęs už suteiktus kreditus įsigytą nekilnojamąjį turtą, o palūkanas mokėti iš gaunamo darbo užmokesčio ir parduoto kito neįkeisto turto. Teismas pažymėjo, kad tokia veikla 2006 – 2007 metais buvo įprasta ir duodanti pelną. Pagal atsakovo sąskaitos išrašo duomenis atsakovas iki 2008 m. spalio mėn. tinkamai vykdė įsipareigojimus, mokėjo daugiau kaip po 15 000 Lt per mėnesį. Todėl teismas sprendė, jog atsakovo pateikta pažyma apie darbo užmokestį neįrodo, kad jis neturėjo pakankamai pajamų mokėti palūkanas. Sudarydamas kredito sutartis, ieškovas taip pat įvertino tą aplinkybę, jog atsakovas šių sutarčių sudarymo metu nuosavybės teise turėjo kitą neįkeistą nekilnojamąjį turtą, kurį 2008 m. pabaigoje pardavė. Dėl šio turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovas yra pareiškęs ieškinius teisme. Teismas pažymėjo, jog dalis kredito buvo suteikta kreditui iš Sampo banko refinansuoti. Atsakovas prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeitė turtą, kurio vertė žymiai viršijo suteiktų kreditų sumą. Remdamasis paminėtomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog ieškovas, vertindamas atsakovo sugebėjimą vykdyti įsipareigojimus, nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nėra pagrindo iš dalies ar visiškai atleisti atsakovą nuo atsakomybės.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas jau yra kreipęsis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko įkeisto turto, todėl patenkintų reikalavimų dalis iš šio turto bus įskaitoma į teismo sprendimu priteistą sumą (CK 4.193 str. 1 d.).
Atsižvelgdamas į nesumokėtų palūkanų (78 202,61 Lt) ir nuo nesumokėtų palūkanų mokėtinų delspinigių (2 808,39 Lt) santykį, į tai, kad palūkanos nemokamos nuo 2008 m. spalio mėn., teismas sprendė, jog kredito sutarčių 2.9 punktuose nustatyti 0,1 procentų dydžio delspinigiai neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nėra aiškiai per dideli, todėl nėra pagrindo juos mažinti. Vadovaudamasis kredito sutarčių 2.2 punktais, kuriuose šalys susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimąsi kreditais mokėjimą bei CK 6.872 straipsniu, teismas priteisė sutartyse nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi kreditu iki bus grąžintas kreditas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. M. ir atsakovė L. M. apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat prašo įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas suteikti kreditą atsakovui. Skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas klaidingai sprendė, kad atsakovas negali būti atleistas nuo sutartinės civilinės atsakomybės:
1.1. Pagal Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimus, ieškovas privalėjo įvertinti atsakovo finansinę būklę ir nustatyti, kad kredito sutarčių galiojimo laikotarpiu bus pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus ir grąžinti kreditą, o jo finansinė būklė nepablogės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas šios pareigos nesilaikė, buvo neatidus, nerūpestingas, todėl pats prisiėmė tokią riziką. Ieškovas suteikė daugiau nei 2 000 000 Lt kreditą, nors kredito sutarčių sudarymo dieną atsakovo pajamas sudarė tik 1 100 – 1 500 Lt darbo užmokestis per mėnesį, o laiduotojos – apie 650 Lt, tačiau šios aplinkybės teismas nevertino.
1.2. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo išreikalauti iš ieškovo dokumentus, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas suteikti kreditą atsakovui. Šie dokumentai yra esminiai siekiant nustatyti ieškovo kaltę.
1.3. Teismas be pagrindo rėmėsi žodiniais atsakovo atstovo paaiškinimais, kad atsakovas kreditą ketino naudoti nekilnojamojo turto projektams vykdyti, kurie nepagrįsti įrodymais. Todėl teismo išvada, kad ieškovas buvo įvertinęs atsakovo galimybes grąžinti kreditą, yra nepagrįsta. Ieškovas nebuvo pateikęs įrodymų, kad turėjo duomenis apie verslo planą, atsakovo gebėjimus, patirtį vykdant tokius projektus. Atsakovas neįrodinėjo, jog buvo pajėgus grąžinti minėtus kreditus, todėl teismas neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą.
1.4. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės ne tik tada, kai kreditorius nepakankamai bendradarbiauja, bet ir dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Šiuo atveju ieškovas suteikė kreditą atsakovui sąlygomis, kurios kėlė ar turėjo kelti pagrįstas abejones apie atsakovo galimybes gražinti kreditą, prisiėmė su tuo susijusią riziką, todėl vadovaujantis teismų praktika, taikytina mišri kaltė, kas sudaro pagrindą atsakovą atleisti nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-645/2001, 2002 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-390/2002 ir kt.).
2. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad skola ieškovui yra priteista iš hipoteka įkeisto turto. Kredito sutartimis šalys susitarė, kad įsiskolinimo išieškojimas bus nukreipiamas į įkeistą turtą, todėl ieškovas nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, dėl ko atsakovas patyrė neplanuotų ir didelių bylinėjimosi išlaidų.
3. Teismas be pagrindo nemažino prašomų priteisti delspinigių, nes kredito sutartyse nustatytas 0,1 procentų dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli, nes sudaro net 36,5 metinių palūkanų. Ieškovui neturi būti sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, todėl vadovaujantis teismų praktika, turėtų būti mažinami.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad reikalavimas priteisti palūkanas iki kredito grąžinimo yra nepagrįstas, nes nutraukus kredito sutartis, pasibaigė prievolė mokėti sutartines palūkanas.
5. Byla turėtų būti grąžinta tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes ji išnagrinėta atsakovei L. M. nedalyvaujant – jai nebuvo pranešta apie teismo posėdžių laiką ir vietą, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas pažeidė esmines civilinio proceso teisės nuostatas, nes atsakovė negalėjo pasinaudoti savo proceso teisėmis, pateikti atsikirtimų.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime prašo šį skundą atmesti. Teigia, jog:
1. Apeliantas nepagrįstai remiasi Finansinių įstaigų įstatymų ir netinkamai aiškina šio įstatymo normas, kurios reglamentuoja verslo rizikos prisiėmimą, tačiau neeliminuoja atsakovo pareigos grąžinti suteiktą kreditą (CK 6.881 str.). Bankas tinkamai ir rūpestingai įvertino atsakovo finansinę padėtį: atsakovas buvo verslininkas, vykdantis naftos produktų prekybą, direktorius. Kreditas turėjo būti grąžintas iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, o palūkanos mokamos iš darbo užmokesčio.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas išvadą, jog kreditas bus skirtas nekilnojamojo turto projektams vykdyti, grindė tik žodiniais paaiškinimais. Iš byloje esančių 2006-10-30 ir 2007-10-10 prašymų suteikti kreditą matyti, jog atsakovas turi įsigijęs žemės sklypų, kuriuose ruošiamasi statyti poilsio namelius, be to, atsakovas nurodė, kad jau 2007 metais siūlomuose įkeisti žemės sklypuose buvo vykdomi paruošiamieji statybos darbai, taip pat pateikta 2007-04-27 Projektavimo darbų sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir UAB ,,Architektūra humana“ dėl detaliųjų planų rengimo.
3. Aplinkybė, jog ieškovas yra kreipęsis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, nepaneigia ieškovo teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, nes teisė į teisminę gynybą yra absoliuti.
4. Apeliantas nepagrįstai remiasi minėta teismų praktika, nes šių bylų ratio decidenti skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.
5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas be pagrindo priteisė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Pagal CK 6.872 straipsnį palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskolos suma nebus grąžinta, taigi skolininkas privalo mokėti palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu nepriklausomai nuo to, ar suėjo paskolos grąžinimo terminas, ar sutartis buvo nutraukta. Tokia skolininko pareiga taip pat ne kartą konstatuota ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartyje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006).
6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovei L. M. nebuvo pranešta apie teismo posėdžius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovų gyvenamoji vieta yra ta pati. Visi procesiniai dokumentai buvo įteikti kartu gyvenančiam sutuoktiniui V. M., todėl pagal CPK 123 straipsnį laikytina, kad atsakovei buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžius.
Atsiliepimas
7. Kaip matyti iš kartu su atsiliepimu pateikto atsakovo atsiliepimo į ieškovo ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančio kitoje byloje, jame atsakovas teigia, kad kredito grąžinimas užtikrintas 2 795 000 Lt nekilnojamuoju turtu, atsakovo lėšomis banko sąskaitose bei laidavimu. Taigi šie teiginiai paneigia apelianto argumentus dėl mišrios ieškovo ir jo kaltės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą ir privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai patenkino ieškinį, nes bankas, būdamas neapdairus, nerūpestingas ir neatidus, neįvertino atsakovo finansinių galimybių grąžinti suteiktą kreditą, savo rizika suteikė kreditą, todėl skolininkas turėtų būti atleistas nuo sutartinės civilinės atsakomybės. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovo skola pagal kredito sutartis jau yra priteista įsiteisėjusiomis Utenos rajono hipotekos skyriaus 2009 m. kovo 26 d. ir Vilniaus miesto I apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 1 d. nutartimis.
Dėl ieškininių reikalavimų patenkinimo iš hipotekos
Kaip žinoma, CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas: netesybos, įkeitimas (hipoteka), laidavimas, garantija, rankpinigiai ar kiti sutartyje numatyti būdai, o teismų praktikoje yra susiklosčiusi aiški nuostata, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti ne vieną, bet keletą minėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.
Vienas iš paminėtų būdų – hipoteka, yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo, teismo sprendimo, iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo, arba iš įkeičiamo daikto savininko vienašalio pareiškimo įkeisti daiktą (CK 4.170 str. 1 d., 4.175 str. 1 d., 4.185 str. 1 d.). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir sekimas paskui įkeistą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. BUAB „Neto“, bylos Nr. 3K-3-433/2010 ir kt.). Taigi, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų jam būtų pirmiau už kitus kreditorius ir visiškai atlyginta, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą (CK 6.192 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pagrindinio skolininko prievolės, kilusios iš paminėtų kredito sutarčių ir jų pakeitimų, įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu bei apeliantės laidavimu, įtvirtinančiu jos solidariąją prievolę ieškovui.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas, hipotekos kreditorius, CPK XXXVI skyriuje nustatyta tvarka jau yra kreipęsis į hipotekos teisėją, prašydamas, jog kredito sutarčių įvykdymo užtikrinimui įkeistas turtas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių, ir šis jo prašymas yra patenkintas. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus įsiteisėjusia 2009 m. kovo 26 d. nutartimi vadovaujantis 2007-11-05 kredito sutartimi Nr. LOAN-46247 ir Hipotekos lakštu, ieškovui iš atsakovo yra priteista 270 000 Lt negrąžinto kredito, 16 670,21 Lt palūkanų, 5 457,23 Lt delspinigių, 15,5 procentų dydžio palūkanos, mokamos nuo pareikšimo pateikimo dienos (2009-03-20) iki skolos grąžinimo bei bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus I apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi vadovaujantis 2006-11-16 kredito sutartimi Nr. LOAN-39553 ir Hipotekos lakštu, ieškovui iš atsakovo yra priteista 1 675 000 Lt negrąžinto kredito, 118 546,98 Lt palūkanų, 8 060, 75 Lt delspinigių, sutartinės kintamos palūkanos, kurias sudaro vienerių metų VILIBOR + 9 procentų dydžio metų palūkanų dydžio banko skolinimo rizikos ir pelno marža, skaičiuojant palūkanas nuo prašymo gavimo dienos (2009-03-30) iki skolos grąžinimo bei bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atmetė skolininko V. M. atskirąjį skundą ir minėtą hipotekos teisėjo nutartį paliko nepakeistą.
Kaip žinoma, pagal CK 4.193 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos kreditoriaus teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka. Taigi tuo atveju, kai pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažiau lėšų nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, antstolis tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto.
Tokį hipoteką reglamentuojančių CK normų aiškinimą patvirtina formuojama teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdamas klausimą dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje konstatavo, kad hipotekos sutarties šalims susitarus pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą, o pardavus įkeistą daiktą varžytynėse už mažesnę sumą nei skola, trūkstama skolos dalis išieškoma iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (civilinė byla AB Swedbank v. R. K., D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Pažymėtina tai, kad šios kasacinio teismo nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra skirtingos, todėl nėra pagrindo ja remtis, kaip precedentu (CPK 4 str.). Tačiau nutartyje suformuluota išvada dėl konkrečių teisės normų aiškinimo bei taikymo yra naudinga nagrinėjamoje byloje svarstomais klausimais.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos teismų hipotekos skyriaus teisėjų procesiniai sprendimai vertintini kaip įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais išspręstas ginčas tarp šalių dėl skolos priteisimo ir yra priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių (kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ ir skolininko V. M.), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos, delspinigių ir palūkanų pagal kredito sutartis). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, be pagrindo išnagrinėjo ginčą pagal ieškovo ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos, delspinigių bei palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama teismo sprendimo dalis skolininko V. M. atžvilgiu naikinama ir ši civilinės bylos dalis, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, nutraukiama (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Esant nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų argumentai, susiję su atsakovo V. M. sutartinės atsakomybės pagrįstumu (paskolų suteikimas banko rizika, reikalavimo priteisti palūkanas bei delspinigius nepagrįstumas, jų dydis ir kt.) netenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl ieškininių reikalavimų laiduotojui
Kaip minėta, kreditorius gali pasirinkti keletą gynybos būdų. Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, tai yra tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą) (CK 6.81 str. 1, 2 d.). Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Pirmiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje konstatuota, kad kreditoriaus nesaisto įkeitimo lakšto turėjimas ir jis gali kreiptis į laiduotoją dėl skolininko neįvykdytos prievolės įvykdymo dar nerealizavus įkeisto turto (civilinės bylos Nr. 3K-7-364/2010 AB Swedbank v. R. K., D. K.). Būtina atkreipti apeliantų dėmesį į tai, kad įvykužius prievolę, laiduotojui pereina visos sutartinės kreditoriaus teisės (CK 6.83 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyse yra nustatyta, jog kredito gavėjas V. M. ir laiduotoja L. M. atsako Bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (laidavimo sutarčių 3.1 p.). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad laidavimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis ar kad apeliantai jas ginčytų. Laidavimo sutarčių teisėtumo klausimas nekeliamas ir apeliaciniame skunde. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų CK normų nuostatomis ir atsižvelgdama į tai, kad įsiteisėjusiais hipotekos teisėjų sprendimais ieškovo reikalavimo skolininkui, tai yra skolos bei sutartinės atsakomybės (palūkanos, delspinigiai), klausimas yra išspręstas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, už jo prievoles atsako laiduotoja atsakovė L. M.. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1 d., CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, atmeta kaip nepagrįstą apeliantės L. M. argumentą, kad teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes byla išnagrinėta jai nedalyvaujant ir nepranešus apie posėdžių laiką ir vietą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovų gyvenamoji vieta nurodoma ta pati, visi teismo siųsti procesiniai dokumentai (šaukimai, pranešimai, atsiliepimai ir kt.) buvo įteikiami asmeniškai, tame tarpe ir teismo šaukimas į 2009-09-28 vyksiantį teismo posėdį, kuriame buvo išnagrinėta ši byla (t. 1, b. l. 84, 120, 132, 133, 136). Taigi apeliantė neįrodė, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jos proceso teisės (CPK 42 str.).
Pažymėtina, kad apeliantė neatvyko taip pat ir į apeliacinės instancijos 2011-01-24 teismo posėdį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešimas apie šį tesimo posėdį buvo įteiktas apeliantės atstovui advokatui D. Vaiteikūnui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės sutartis dėl atstovavimo su šiuo advokatu būtų nutraukta, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantei apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai ir bylą nagrinėjo jai nedalyvaujant (t. 1, b. l. 166) (CPK 118 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino bei atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį teismo sprendimą keičia, todėl ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti peržiūrėtas (CPK 93 str. 4 d.).
Ieškovo bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 24 260 Lt žyminis mokestis (t. 1, b. l. 72), 4 819,50 Lt advokato atstovavimo išlaidų (t. 1, b. l. 137-140), o teismas turėjo 31,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Pakeitus teismo sprendimą ir nutraukus bylą atsakovo V. M. atžvilgiu, ieškovui iš atsakovės L. M. priteistina 50 procentų bylinėjimosi išlaidų: 12 130 Lt žyminio mokesčio, 2 410 Lt advokato pagalbos išlaidų ir valstybei 15,62 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o iš ieškovo valstybei 15,62 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 96, 98 str.).
Iš dalies patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 96 str., 302 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi apeliantams buvo atidėjęs 18 260 Lt, tai yra dalį nuo 24 260 Lt mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovų bylinėjimosi išlaidas sudaro jų sumokėta 6 000 Lt žyminio mokesčio dalis (t. 2, b. l. 14a), o ieškovo – 1 452 Lt advokato pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo patenkinamų apeliantų reikalavimų dydį, iš ieškovo valstybei priteistina 12 130 Lt žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą, iš atsakovų valstybei priteistina likusi atidėta žyminio mokesčio dalis – 6 130 Lt, iš atsakovės L. M. ieškovui priteistina 726 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš solidaraus skolininko atsakovo V. M. ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas priteista 2 026 011 Lt (du milijonai dvidešimt šeši tūkstančiai vienuolika litų) skola, palūkanos už naudojimąsi 1 675 000 Lt kreditu nuo 2009-02-20 iki šio kredito grąžinimo, kurių dydis yra vienerių metų VILIBOR pridėjus 7 procentų dydžio metinių palūkanų ieškovo skolinimosi rizikos ir pelno maržą, palūkanos kiekvienų metų spalio 31 d. ir balandžio 30 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį, 13,5 procentų dydžio palūkanas už naudojimąsi 270 000 Lt kreditu nuo 2009-02-20 iki šio kredito grąžinimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009-02-20 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.
Pakeisti teismo sprendimo dalį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu ir priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas iš atsakovės L. M. 12 130 Lt (dvylika tūkstančių šimtas trisdešimt litų) žyminio mokesčio ir 2 410 Lt (du tūkstančiai keturi šimtai dešimt litų) advokato pagalbos išlaidų, iš viso 14 540 Lt (keturiolika tūkstančių penki šimtai keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų. Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos bankas ir iš atsakovės L. M. po 15,62 Lt (penkiolika litų 62 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Sprendimo dalį, kuria iš solidarios skolininkės atsakovės L. M. priteista ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas 2 026 011 Lt (du milijonai dvidešimt šeši tūkstančiai vienuolika litų) skola, palūkanos už naudojimąsi 1 675 000 Lt kreditu nuo 2009-02-20 iki šio kredito grąžinimo, kurių dydis yra vienerių metų VILIBOR pridėjus 7 procentų dydžio metinių palūkanų ieškovo skolinimosi rizikos ir pelno maržą, palūkanos kiekvienų metų spalio 31 d. ir balandžio 30 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį, 13,5 procentų dydžio palūkanas už naudojimąsi 270 000 Lt kreditu nuo 2009-02-20 iki šio kredito grąžinimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009-02-20 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo – palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas iš atsakovės L. M. 726 Lt (septyni šimtai dvidešimt šeši litai) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovų V. M. ir L. M. atidėto 6 130 Lt (šeši tūkstančiai šimtas trisdešimt litų) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.
Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos bankas 12 130 Lt (dvylika tūkstančių šimtas trisdešimt litų) žyminio mokesčio dalį.