- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-31
- Bylos Nr.
- A-63-780-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. V.
- Trečiasis asmuo
- Rokiškio rajono savivaldybės administracijai, J. P.
- Advokatai
- Justas Vilys
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Rokiškio rajono savivaldybės administracijai ir J. P. (Y. P.) dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. V. (toliau – ir pareiškėja) prašymu (b. l. 2 – 3, 38) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir kartu su juo pridedamus dokumentus nuosavybės teisėms į gyvenamojo namo ir tvarto (duomenys neskelbtini), bei giminystės ryšį su šių statinių savininku J. D. patvirtinti.
Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvams J. D. ir A. D. priklausantys gyvenamasis namas ir tvartas, buvę (duomenys neskelbtini), buvo konfiskuoti 1948 m. gegužės 22 d. ištremiant D. šeimą į Sibirą. Į jos 1992 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisę į žemę ir namą patvirtinančių dokumentų pateikimo Lietuvos centrinis archyvas 1994 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 10-250-D Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pranešė, kad žinių apie J. D. (duomenys neskelbtini)turėtą žemę ir namą nepilnai išlikusiuose Rokiškio apskrities notaro, ipotekos įstaigos bei kitų archyvinių fondų dokumentuose nerasta. Taigi kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į namą nebuvo pagrindo. Nurodė, jog padėtis pasikeitė, kai Lietuvos centrinis valstybės archyvas, paneigdamas anksčiau suteiktą informaciją, 2008 m. rugpjūčio 25 d. pažymoje Nr. R4-2941 nurodė, kad jos tėvas J. D. yra atitinkamo žemės sklypo savininkas ir kad jis su šeima 1942 m. gegužės 27 d. gyveno nuosavo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) valdoje. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-356-320-2008, nagrinėdamas jos prašymo dėl nustatyto termino dokumentams dėl žemės grąžinimo praleidimo aplinkybes nustatė, kad nuo 2001 metų iki šiol ji buvo pastoviai gydoma stacionare bei ambulatoriškai, jai atliktos trys chirurginės operacijos, dėl ko jai kurį laiką apribotos vaikščiojimo galimybės, be to, jai diagnozuota arterinė hipertenzija, išeminė širdies liga, krūtinės angina, organinis nerimo sutrikimas, stuburo osteochondrozė bei lėtinė radikulopatija. Be to, pažymėjo, kad jai padedančios įgaliotosios J. V. pastangomis iš Lietuvos ypatingojo archyvo 2008 m. birželio 19 d. buvo gauta Rokiškio rajono Kamajų apylinkės tarybos 1954 m. liepos 28 d. pažymos Nr. 159 kopija, kurios duomenys rodo, kad J. D. šeima, iki 1948 metais ištremiant ją į Sibirą, gyveno (duomenys neskelbtini) turėtame nuosavame name, kuris tuokart buvo konfiskuotas. Teigė, kad faktiškai jai galimybės pateikti Rokiškio rajono savivaldybei prašymą dėl nuosavybės teisių į minėtą namą (duomenys neskelbtini) atkūrimo atsirado tik gavus minėtas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. rugpjūčio 25 d. bei Lietuvos ypatingojo archyvo 2008 m. birželio 19 d. pažymas. Atkreipė dėmesį, jog teismas, įvertindamas iš esmės tas pačias aplinkybes dėl to paties reikalavimo, 2008 m. lapkričio 13 d. sprendime padarė išvadas, kad „pareiškėjai buvo apsunkinta galimybė įstatymo nustatytais terminais pateikti visus reikiamus dokumentus“ <...> ir kad „šuo atveju termino praleidimas yra sietinas su aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios, o ne su pačios pareiškėjos nerūpestingumu ir aplaidumu“. Laikė, kad išdėstytos aplinkybės jos atžvilgiu pripažintinos objektyviomis, t. y. svarbiomis prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. ir A. D. nuosavybės teise priklausiusį namą (duomenys neskelbtini), nepateikimo nustatytu terminu priežastimis ir tuo pagrindu praleistas terminas šiam prašymui pateikti turėtų būti atnaujintas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 15 – 17) prašė prašymą spręsti teismo nuožiūra.
Rokiškio rajono savivaldybės administracija nurodė, jog jokių dokumentų apie J. D. turėtus gyvenamąjį namą ir tvartą (duomenys neskelbtini), neturi.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 92 – 94) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises į iki konfiskacijos jos tėvo J. D. nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiuo metu šis nekilnojamasis turtas priklauso J. P., kuris 2008 m. birželio 27 d. jį nusipirko iš Kamajų žemės ūkio bendrovės. Pareiškėja 1989 metais kreipėsi į Rokiškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomąjį komitetą ir su seserimi gavo po 3 585,50 rublių kompensaciją už pastatus ir kilnojamąjį turtą. Be to, pareiškėja 1992 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Rokiškio rajono Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę, tačiau kartu su prašymu nepateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų. 1992 m. rugpjūčio 26 d. ji taip pat pateikė prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui dėl jos tėvo nuosavybės, į jos prašymą Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1994 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 10-250-D atsakė, kad žinių apie J. D. turėtą žemę ar namą, archyvinių fondų dokumentuose nerasta. Daugiau jokių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, pareiškėja nesiėmė, tik 2008 metais pakartotinai kreipėsi į archyvą, iš kur gavo pažymą apie tai, kad jos tėvas iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėjo žemę ir namą. Nuo 2001 metų pabaigos ji yra silpnos sveikatos, kurį laiką negalėjo vaikščioti, jos galimybė rūpintis savimi ir tvarkyti reikalus iki šiol yra ribota. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pažymėjo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti savo teises. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip išskirtinės faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo galėtų būti patenkintas tik konstatavus tokių aplinkybių buvimą. Teismas pastebėjo, jog iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei pareiškėjos atstovės paaiškinimų matyti, kad pareiškėja visą laiką žinojo apie jos tėvų iki neteisėto konfiskavimo 1948 metais valdytą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą: 1989 metais ji gavo tuometinių teisės aktų numatytą kompensaciją už juos, 1992 metais užklausė archyvą dėl žinių apie J. D. turėtą turtą ir 1994 metais gavo atsakymą, kad archyvuose duomenų nerasta. Įrodymų, kad kokios nors objektyvios aplinkybės pareiškėjai iki 2001 metų būtų trukdžiusios paduoti pareiškimą Rokiškio rajono savivaldybei dėl nekilnojamojo turto grąžinimo, nėra pateikta. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos sveikatos būklė iš esmės pablogėjo tik 2001 metų pabaigoje. Teismo manymu, tai, kad pareiškėja, kaip nurodė jos atstovė, tuo metu nematė prasmės kreiptis dėl pastatų grąžinimo, nes neturėjo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, juolab, kad ši aplinkybė (dokumentų neturėjimas) pareiškėjai nesukliudė paduoti prašymo Kamajų agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo valdytą žemę. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, veikdama kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo iki 2001 metų tiek paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti, tiek ir kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, siekdama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Pastebėjo, jog pareiškėjos minėtoje Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I‑356-320-2008 teismas laikė pareiškėjos sveikatos būklę nuo 2001 metų svarbia termino praleidimo priežastimi, tačiau toje byloje teismas sprendė tik termino dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, kai prašymas atkurti nuosavybės teises jau buvo pateiktas įstatymo nustatytu terminu. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės ir pareiškėjos reikalavimai skiriasi nuo anksčiau nagrinėtos bylos. Dėl išvardintų motyvų teismas laikė, kad terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas neatnaujintinas. Neatnaujinus termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, teismo nuomone, nėra pagrindo atnaujinti ir termino dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšius bei nuosavybės teises, paduoti.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 100) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėja prašo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo J. D. nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat, kad šiuo metu šis turtas priklauso byloje teismo įtrauktam byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu J. P.. Tačiau į bylą šio asmens pateiktas Nekilnojamojo turto registro 2008 m. liepos 2 d. išrašas-pažymėjimas rodo, kad J. P. yra (duomenys neskelbtini), esančio turto savininkas. Taigi byloje nėra įrodymų, kad J. P. būtų susijęs teisiniais santykiais su šioje byloje nagrinėjamu reikalavimu, t. y. pagrindu, suteikiančiu teisę dalyvauti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šio asmens dalyvavimas byloje suinteresuotu asmeniu yra neteisėtas ir tai negalėjo neturėti įtakos byloje priimtam sprendimui. Jo motyvuojamojoje dalyje nurodomos su J. P. susijusios aplinkybės bei jomis remiamasi. Tokiu atveju sprendimas priimtas pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies ir 57 straipsnio 4 dalies reikalavimus, byla gali būti išspręsta neteisingai, sprendimas naikintinas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalį.
2. Tokių aplinkybių kaip pareiškėjos kreipimasis 1989 metais į tuometinį Rokiškio rajono vykdomąjį komitetą dėl įstatymo numatytos kompensacijos už konfiskuotus pastatus ir kilnojamąjį turtą ir jos gavimą išmokant jai ir seseriai po 3 585,50 rublių, 1992 metais užklausimas archyvo dėl duomenų suteikimo apie J. D. turėtą žemę ir namą, 1994 metais gavimas atsakymo, kad archyvuose apie tai duomenų nerasta, nelaikymas sprendime galėjusiais sąlygoti termino prašymui paduoti praleidimą yra nemotyvuotas, nors pareiškėjos atstovė jais argumentavo pateiktą reikalavimą. Teismas priėmė sprendimą neišnagrinėjęs visų pareiškėjos nurodytų prašymo reikalavimą grindžiančių aplinkybių, dėl to sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 1 d.).
3. Tai, kad 1989 metais namas pareiškėjai nebuvo grąžintas, o už jį išmokėta kompensacija, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1994 metais atsakė, jog duomenų, patvirtinančių J. D. nuosavybės teises į namą nerasta, taip pat, tai, kad pagal viešus inventorizacijos biuro duomenis valdoje (duomenys neskelbtini), jokie statiniai nebuvo ir šiuo metu nėra inventorizuoti, buvo pakankamas pagrindas pareiškėjai galutinai įsitikinti, kad minėtas jos tėvo gyvenamasis namas su priklausiniais nėra išlikęs.
4. Pareiškėja iki susitikimo 2008 metais su atstove iš minėtų valstybės institucijų veiksmų ir gautų žinių buvo pakankamai įsitikinusi, kad jos tėvui priklausęs namas nėra išlikęs ir kad pagal įstatymą teisė duoti prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į tokį neišlikusį namą jai nepriklauso.
5. Pareiškėjos valiniai veiksmai rodo, kad pareiškėja jais siekė susigrąžinti tėvo turėtą namą tačiau, tikėdama valstybės institucijų sprendimais ir iš jų gauta informacija, įsitikino, kad tas namas nėra išlikęs, kad tokiu atveju teisės pagal įstatymą į jo grąžinimą neturi, tad tenkinosi gauta už jį kompensacija. Šios aplinkybės laikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis, sutrukdžiusiomis ne tik iki 2001, bet net iki 2008 metų pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą namą.
6. Šioje byloje faktinės aplinkybės ir reikalavimai iš esmės nesiskiria nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėtos bylos Nr. 1-356-320-2008. Ir vienoje, ir kitoje byloje pareikšti reikalavimai dėl terminų atnaujinimo, kurio atnaujinimui įstatymai numato tuos pačius pagrindus, t. y. jie gali būti atnaujinami esant svarbioms praleidimo priežastims. Šiuo atveju vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi byloje Nr. I‑356-320-2008, nagrinėtoje pagal tos pačios pareiškėjos reikalavimą, nustatytas faktas, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, iš naujo nagrinėjant šią bylą neturėjo būti įrodinėjamas.
7. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra išspręsti reikalavimai dėl termino atnaujinimo dokumentams paduoti giminystės ryšiui bei nuosavybės teisei patvirtinti. Tuo pažeista Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis, t. y. išnagrinėti ne visi reikalavimai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108 – 109) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Suinteresuotu asmeniu šioje byloje yra įtrauktas J. P., kuris šiuo metu nuosavybės teise nuo 2008 m. birželio 27 d. valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėja ir prašo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjos teiginys, kad minėto asmens įtraukimas šioje byloje suinteresuotu asmeniu yra neteisėtas ir negali turėti įtakos jo teisėms bei pareigoms – nepagrįstas
2. Piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo priimami pakankamai ilgą laiko tarpą – nuo 1991 metų iki 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis bylos medžiaga, pareiškėja 1992 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Rokiškio rajono Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę, o dar anksčiau, t. y. 1989 metais kreipėsi į Rokiškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomąjį komitetą ir su seserimi gavo po 3 585,5050 rublių kompensacijos už konfiskuotus pastatus. Pareiškėja visą laiką žinojo apie jos tėvų iki neteisėto konfiskavimo 1948 metais valdytą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, todėl veikdama kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo galėjo tiek iki 2001 metų paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti, tiek kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
3. Pareiškėja žinodama apie jos tėvų iki neteisėto konfiskavimo valdytą ne tik žemę, bet ir gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, prašymą pateikė atkurti nuosavybės teises tik į tėvo valdytą žemę. Įrodymų, kad kokios nors objektyvios aplinkybės pareiškėjai iki 2001 metų būtų trukdžiusios paduoti pareiškimą Rokiškio rajono savivaldybei, o ne nuosavybę patvirtinančius dokumentus, (kuo pareiškėja remiasi) dėl nekilnojamo turto grąžinimo nėra.
4. Pareiškėjos sveikatos būklė iš esmės pablogėjo tik 2001 metų pabaigoje. Iš to darytina išvada, kad pareiškėja terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą praleido ne dėl svarbių priežasčių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105 – 106) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Rokiškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 234 „Dėl atlyginimo už konfiskuotą turtą“ už konfiskuotus pastatus kompensacija iš valstybės biudžeto išmokėta M. K. ir pareiškėjai. Taigi pareiškėjai už konfiskuotus namus atlyginta pinigais. Todėl dar ir grąžinti juos natūra, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
2. Tai, kad vykdomasis komitetas išmokėjo kompensaciją jau rodė, jog Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pripažino J. D. turėjus nuosavybėje namus. Šis vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 21 d. sprendimas leido pareiškėjai kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą, bet to ji, kaip vidutinis apdairus ir rūpestingas žmogus, nepadarė.
3. Teiginys, kad „nėra įrodymų, kad J. P. būtų susijęs teisiniais santykiais su šioje byloje nagrinėjamu reikalavimu“ verčia manyti, kad pareiškėja nežino nei kur yra jos tėvų namas, nei kas juose gyvena, nei kas savininkas. Apeliantė pateikė pažymą iš Valstybės įmonės „Registrų centro“ informacinių paslaugų skyriaus, kad (duomenys neskelbtini), įregistruotų nekilnojamųjų daiktų nėra, o (duomenys neskelbtini) aikštės iš vis nėra. Todėl kyla klausimas, į kokį turtą pareiškėja siekia atsikurti nuosavybės teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).
Pareiškėja prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą grindžia tuo, kad ji 1989 metais gavo kompensaciją už konfiskuotus pastatus ir kilnojamąjį turtą, 1992 metais kreipėsi į archyvą dėl duomenų apie išlikusį J. D. turtą pateikimo, tačiau 1994 metais gavo atsakymą, jog tokių duomenų nerasta, todėl nebuvo pagrindo tikėtis, jog J. D. priklausęs gyvenamasis namas su priklausiniais yra išlikęs, kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą nebuvo pagrindo.
Pareiškėjos nurodyta terminų praleidimo priežastis (nežinojimas apie išlikusį J. D. turtą, įsitikinimas, kad tokie pastatai nėra išlikę) iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas.
Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti tėvų turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Pažymėtina, jog pareiškėja nurodė kreipusis į Lietuvos centrinį archyvą 1992 metais, o po to dar kartą tik 2008 metais, tačiau duomenų apie tai, kad iki prašomo atnaujinti termino pasibaigimo ji dar kartą ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar J. D. nuosavybės teise valdė pastatus bei ar gyvenamasis namas su priklausiniais yra išlikę, ar (tokių duomenų nesant) kreipėsi į teismą dėl atitinkamų juridinių faktų nustatymo, bylos medžiagoje nėra. Pažymėtina, kad Rokiškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 234 „Dėl atlyginimo už konfiskuotą turtą“ už konfiskuotus pastatus pareiškėjai iš valstybės biudžeto lėšų buvo išmokėta kompensacija. Ši aplinkybė patvirtina, kad pastatų buvimas nebuvo ginčijamas, o nesant dokumentų iš valstybinio archyvo, pareiškėja kitu būdu nuosavybę patvirtinančių dokumentų gauti nesirūpino, t.y. į teismą dėl juridinio fakto nustatymo iki terminų pasibaigimo nesikreipė. Tai įrodo, kad trūko paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą.
Taip pat pareiškėja nurodo, jog prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą ji praleido dėl to, kad yra silpnos sveikatos.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008), tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Byloje pateikti medicininiai dokumentai (b. l. 50 – 54) nepatvirtina, kad pareiškėjos sveikatos būklė per visą laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki terminų pateikti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pabaigos galėjo sutrukdyti kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatymų nustatytą terminą. Įvertinusi minėtus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai nebuvo tokio pobūdžio, jog jai būtų objektyviai sukliudę, padedant šeimos nariams ar per kitą įstatymų nustatyta tvarka įgaliotą atstovą, iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti informacijos apie nekilnojamąjį turtą surinkimu, prašymo bei dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymo įgaliotai valstybės institucijai.
Pareiškėja nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-356-320/2008 pripažino, jog terminas paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujino terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių į J. D. turėtą žemę paduoti. Tačiau šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo revizuoti procesinių sprendimų šioje byloje, o nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra pareiškėjos prašymas atnaujinti įstatyme nustatytus terminus prašymui bei papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. turėtus pastatus ir šių terminų praleidimo priežasčių vertinimas, todėl vadovautis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo išvadomis nėra pagrindo.
Pažymėtina, jog pareiškėjos argumentai dėl trečiojo suinteresuoto asmens J. P. dalyvavimo administracinėje byloje nėra reikšmingi vertinant terminų prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei papildomų dokumentų pateikimo praleidimo priežastis ir sprendžiant šių terminų atnaujinimo klausimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.