- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-17
- Bylos Nr.
- e2S-764-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00729-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- E. J.
- Ieškovas
- BUAB „Verendus“
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. J. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-902-476/2015 pagal ieškovo BUAB „Verendus“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Administravimas LT“, ieškinį atsakovui E. J. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Verendus“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Administravimas LT“, kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. J. 12890,26 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant 12890,26 Eur sumos areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant šiais daiktais disponuoti, o jų nesant ar nepakankant, areštuoti trūkstamai sumai atsakovui priklausančius vertybinius popierius ir/ar pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba pas trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi areštavo atsakovo E. J. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą už 12890,26 Eur sumą.
Teismas nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti priimto sprendimo vykdymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas E. J. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo priimta nutartis grindžiama tik prielaidomis, todėl, remiantis CPK 329 str. 2 d. 4 p., yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.
2. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios. Kai nėra pakankamai objektyvių duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos.
3. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Ieškinio didelė suma per se nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovas be turimų santaupų ir pajamų, gaunamų vykdant individualią veiklą, taip pat gauna ir darbo užmokestį (pateikiamos pažymos bei pajamų deklaracijos patvirtina, kad jau keli metai šios pajamos yra stabilios ir nemažos) bei atlyginimą už išimtinę licenciją naudoti prekės ženklą. Atsakovas nuosavybės teise valdo automobilį F. F., jokių kreditorinių įsipareigojimų nei bankams, nei kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims neturi, atsakovo atžvilgiu nėra pradėta jokių kitų teisminių procesų ar priverstinių skolos išieškojimo procedūrų. Visos šios aplinkybės bei pateikiami įrodymai leidžia daryti išvadą, kad jokios objektyvios ir realios grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui nėra.
Šalies argumentai
5. Ieškovas teigia, kad ieškinys reiškiamas atsakovui dėl to, kad jis nesielgė sąžiningai, teisingai, rūpestingai ieškovo atžvilgiu, todėl taip gali elgtis iš šioje byloje. Pažymi, kad dar 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovas su darbdaviu UAB „Verendus“ nutraukė darbo sutartį, todėl nėra aišku, kaip pasireiškė ieškovo nesąžiningumas, nerūpestingumas atsakovo atžvilgiu, laikotarpiu nuo darbo santykių nutraukimo (2009 m.) iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo (2015 m.).
6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl, atmetus ieškinį, atsakovas neturėtų galimybės realiai pasinaudoti CPK 146 str. 2 d. numatyta teise gauti iš ieškovo nuostolių, kuriuos atsakovas patirtų dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Dėl šios priežasties teismo nutartis neatitinka ne tik ekonomiškumo, bet ir proceso šalių lygiateisiškumo principo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Verendus“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Administravimas LT“, prašo atskirąjį skundą atmesti, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. ggeužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos pagrįstai ir teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškinio pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar ieškinys nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Todėl skundžiamos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nenurodyta aplinkybė, kad teismas nutarties priėmimo metu vertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas apskritai netikrino, ar ieškovas nepareiškė akivaizdžiai nepagrįsto materialinio teisinio reikalavimo. Klausimas dėl ieškinio pagrįstumo sprendžiamas ištyrus ir įvertinus pateiktus įrodymus, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų, susijusių su pareikšto ieškinio pagrįstumu, taip pat su ieškovo teisę į ieškinio patenkinimą, nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009).
Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareikšto ieškinio suma jam yra nedidelė.
Atsakovas su atskiruoju pateikė rašytinius įrodymus apie savo gaunamas pajamas, iš kurių matyti, kad atsakovo gaunamos pajamos iš darbo santykių per mėnesį yra apie 290 Eur, atsakovas dar vidutiniškai per mėnesį gauna apie 289 Eur už išimtinę licenciją naudoti prekės ženklą, t. y. atsakovo vidutinės pajamos per mėnesį yra apie 579 Eur. Duomenų apie turimas santaupas atsakovas nepateikė, kaip nepateikė ir įrodymų apie turimą nekilnojamąjį turtą, o iš atsakovo pateikto automobilio registracijos liudijimo matyti, kad atsakovo vardu registruotas automobilis F. F. yra 1999 metų laidos, tad jo rinkos vertė tikrai nėra didelė. Atsakovas pateikė Metines pajamų deklaracijas, kurios įrodo atsakovas turėtas pajamas 2012 m. – 2014 m., tačiau ieškinys teisme gautas 2015 m., o įrodymų apie turimas santaupas, kaip jau buvo anksčiau pažymėta, atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad ieškinio suma yra 12890,26 Eur, todėl atsižvelgiant į atsakovo pajamas, ji atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, kas suponuoja išvadą, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina. Svarbus aspektas byloje yra ir tai, kad pirmosios instancijos teismas areštavo tik atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tačiau piniginės atsakovo lėšos areštuotos nebuvo, todėl šiuo konkrečiu atveju, pagal atsakovo pateiktus duomenis apie turimą turtą galima daryti išvadą, kad buvo areštuotas tik atsakovo automobilis, o tai reiškia, kad tiek šalių lygiateisiškumo, tiek proporcingumo principai nebuvo pažeisti (CPK 17 str., 145 str. 2 d.), atsakovas gali laisvai ir nevaržomai disponuoti savo gaunamomis piniginėmis lėšomis. Be to, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl ginčo esmės, pinigų išieškojimas negali būti nukreiptas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant CPK 736 str. nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų (CPK 663 str. 1 d.). Šiuo atveju atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad tikėtina išieškotina12890,26 Eur dydžio suma ir atsakovo gaunamų pajamų per šešis mėnesius nebūtų išieškota, todėl ir šiuo aspektu atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas taikytas pagrįstai.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bylose, kuriose nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti atsakovo E. J. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai priėjo išvados, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 str. 2 d. 1 p., tik jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje nepasisakyta dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teismas privalo pateikti sprendimo (nutarties) motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (nutartį) neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti galimai ieškovui palankaus priimto sprendimo vykdymas, t. y. atliko šioje proceso stadijoje būtiną byloje pateiktų įrodymų vertinimą bei taikytinų teisės normų analizę.
Dėl išdėstyto, Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Palikti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį nepakeistą.