Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – B. O. (B. O.), vertėjai Nijolei Vanagienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – B. O. – apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria B. O., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, nurodyta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Skundžiama nutartimi pripažinta, jog B. O. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. būdamas nepakaltinamumo būsenoje dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos, terorizavo ir sistemingai, naudodamas psichinę prievartą, baugino žmogų, o būtent: nuo 2017-05-01 iki 2017-06-05, tiksliau nenustatytu laiku, ne mažiau kaip tris kartus, turėdamas tikslą įbauginti, veržėsi į nukentėjusiosios J. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), daužydamas buto duris, liepdamas jas atidaryti, taip sukėlė nukentėjusiesiems J. M. bei jos sūnui M. J. baimę; nuo 2017-05-01 iki 2017-06-05, tiksliau nenustatytu laiku, sistemingai, kiekvieną dieną turėdamas tikslą įbauginti, vaikščiojo prie nukentėjusiųjų J. M. ir jos sūnaus M. J. namų (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas jiems baimę; 2017 m. birželio 5 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini) priėjęs prie J. M., jos sūnaus M. J. akivaizdoje, sugriebė ranka už kaklo nukentėjusiajai J. M., apsuko ranką už gobtuvo ir laikydamas už jo pradėjo tampyti J. M. į visas puses, gobtuvu ją smaugė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir baimę, o M. J. – baimę; nuo 2017-05-26 20.33 val. iki 2017-05-28 16.34 val., turėdamas tikslą įbauginti, iš mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), per programą „Viber“ siuntė į J. M. abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) grasinančio pobūdžio žinutes rusų kalbą su tekstu: „kiaule tu maža“, „na ir eik (keiksmažodis)“, „(keiksmažodis) tu (keiksmažodis)“, „išvažiuok (keiksmažodis) iš miesto“, „tu nudvėsi čia bjaurybe“, „(duomenys neskelbtini), ač nenoriu, kvailele tu“, „manau, kad tu (keiksmažodis) šiame mieste“, „gal į Vokietiją nori padirbėti kekše 7000 Eur per mėnesį“, „tu atleisk man, jeigu gali, nežudysiu aš tavęs, aš tau trenkti net negaliu“, „aš daugiau tau bjaurasčių niekada nerašysiu“, „ai, na (duomenys neskelbtini), man gėda, mane pyktis suėmė“, „(duomenys neskelbtini), aš girtas buvau“, „ai, na (duomenys neskelbtini), panaikink tu jas, atleisk man dėl dievo“, „man gėda“, „aš girtas buvau“, „nesusilaikiau aš, (duomenys neskelbtini) kad tu prasmegtum. Nesipūsk prieš mane, aš daugiau taip nedarysiu“, „nenori gražiuoju, taip? Kiaule tu“, „kodėl tu su manimi taip pasielgei, nubausti tave reikia“, „aš tik padirbėsiu pora dienų, galima, nes kol kas man nėra laiko tave bausti“, „jei aš būsiu primuštas, aš tave į aną pasaulį pasiųsiu“, „todėl, kad tu būsi (duomenys neskelbtini), o mane visam laikui uždarys beprotnamyje“, „pupsik, na tu ir kekšė“, „(keiksmažodis) tu mane, greičiau išvažiuotum“, „aš tau padėsiu“, „kale tu, (duomenys neskelbtini), visą gyvenimą man (keiksmažodis) per tris mėnesius, ir čia, ir Latvijoje“, „primušti tave maža“, „fu, negaliu daugiau, padaryk ką nors, man tave primušti norisi“, „gali ir išvažiuoti, (keiksmažodis) tu mane“, „jei mano šeimoje kas nors numirs dėl tavęs, pamatysi, kas tau bus“, „kalė, eik tu su savo berniukais“, tokiais savo veiksmais terorizavo J. M. bei sistemingai baugino ją.

3. Teismo posėdyje B. O. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl B. O. pripažinimo padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, bei paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšis ir sąlygos. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios J. M. parodymus, kadangi ji serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija. Teigia, kad siųsdamas kaltinime nurodytas žinutes nukentėjusiajai J. M. tokiu būdu jos neterorizavo, nukentėjusiųjų atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo, todėl jo veiksmuose nėra BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos poveikio priemonę, nepilnai įvertino visas bylos aplinkybes, jo asmenybę.

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog B. O. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, taip pat pagrįstai apeliantui paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

8. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad B. O. terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiuosius J. M. ir M. J. naudodamas psichinę prievartą, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, grindžiama byloje esančių įrodymų visetu – nukentėjusiosios J. M., liudytojos O. M. apklausos protokole esančiais duomenimis ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nukentėjusiojo M. J. parodymais, SMS žinučių išklotinėmis ir kt. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad visus aukščiau paminėtus duomenis pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, nepilnai ar neišsamiai juos išanalizavo, kas leistų byloje daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas. Tai pat byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip, kad prašoma apeliaciniame skunde.

9. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis nukentėjusiosios J. M. paaiškinimais, kadangi ji serga paranoidine šizofrenija dėl ko, pasak apelianto, jai turėjo būti atlikta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad byloje nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios J. M. paaiškinimais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, todėl teismui nekyla abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Nukentėjusioji J. M. pirminiuose pareiškimuose bei vėlesnėse apklausose nuosekliai nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės mėnesio pradžios į jos telefono numerį nuolatos skambino B. O., taip pat jis rašė grasinančio ir įžeidžiančios pobūdžio žinutes, nurodytas kaltinime; B. O. ne mažiau kaip tris kartus beldėsi į jos buto duris, daužydavo jas, prašydavo įleisti; 2017 m. birželio 5 d. ji ir sūnus M. J. susitiko B. O., kuris vėl grasino bei užpuolė – pagriebė jai už gobtuvo, tampė į visas puses, stengėsi ją pargriauti, po šio jai ant kaklo liko žymės; pažymėjo, jog B. O. nuolatos stebi ją ir sūnų M. J., dėl ko jie baiminasi išeiti iš namų, nežino kur ir kada jį sutiks, taip pat sūnus dažnai mato B. O. prie namų, bijo sugrįžti; dėl visų paminėtų B. O. veiksmų ji ir sūnus jaučia nuolatinę baimę ir įtampą, jaučiasi nesaugūs, nes B. O. yra neprognozuojamas (1 t., b. l. 11, 12, 19, 23-24). Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais byloje nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Iš byloje pateiktų nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefono ir jame esančių žinučių apžiūros duomenų matyti, kad B. O. 2017 m. gegužės mėn. 27, 28, 30 dienomis, birželio 1, 2, 5 dienomis į J. M. mobilaus ryšio telefoną siuntė kaltinime nurodytas žinutes (1 t., b. l. 51-69, 72). Iš nukentėjusiojo M. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, kad matė 2017 m. birželio 5 d. įvykį, kai B. O. tampė J. M. už gobtuvo, nurodė, jog tampė stipriai į visas puses, smaugė, o mama (J. M.) bandė ištrūkti, po to verkė, buvo išsigandusi, nurodė, jog girdėjo kaip B. O. pasakė mamai (J. M.), jog „Tu dar man įkliūsi“; nukentėjusysis paaiškino, jog buvo atvejų, kai lauke sutikdavo B. O.; taip pat ne kartą B. O. rėkė po jų buto balkonu, norėjo ateiti į butą, laužė duris, vieną kartą į buto duris spardė koja, garsas buvo labai stiprus, sakė: „atidaryk, nes vis tiek išmušiu“; nurodė, kad bijo B. O., nemiega pas mamą bute, nes bijo, kad jis ateis, todėl miega pas močiutę (1 t., b. l. 115-116). Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojos O. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu, kad J. M. ne kartą sakė, jog B. O. siunčia jai grasinančias ir bauginančia žinutes, rėkia po jos buto balkonu, nurodė, kad tiek J. M., tiek M. J. bijo B. O. (2 t., b. l. 36).

10. Visi aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad B. O. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. sistemingai rašė nukentėjusiajai J. M. grasinančio pobūdžio SMS žinutes (pavyzdžiui „tu nudvėsi čia bjaurybe“, „jei aš būsiu primuštas, aš tave į aną pasaulį pasiųsiu“, „fu, negaliu daugiau, padaryk ką nors, man tave primušti norisi“, „jei mano šeimoje kas nors numirs dėl tavęs, pamatysi, kas tau bus“ ir kitas, nurodytos kaltinime), ne mažiau kaip tris kartus veržėsi į nukentėjusiųjų butą ir daužė duris, nuolat vaikščiojo prie nukentėjusiųjų namų, taip pat 2017 m. birželio 5 d. B. O. priėjęs prie J. M., jos sūnaus M. J. akivaizdoje, sugriebė ranka už kaklo nukentėjusiajai J. M., apsuko ranką už gobtuvo ir laikydamas už jo pradėjo tampyti J. M. į visas puses, gobtuvu ją smaugė. Iš nukentėjusiųjų, taip pat liudytojos O. M. parodymų matyti, kad dėl paminėtų B. O. veiksmų nukentėjusieji jautė nuolatinę baimę, įtampą, jautėsi nesaugūs, nukentėjusysis M. J. nurodė, kad nemiega namuose pas mamą (J. M.), nes bijo, kad ateis B. O., todėl miega pas močiutę. Tai, kad nukentėjusieji turėjo realų pagrindą bijoti B. O. veiksmų, jo grasinimų pagrindžia visos aukščiau nustatytos bylos aplinkybės, B. O. atliktų veiksmų sistemingumas, taip pat panaudoto fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu faktas (2017-06-05 įvykis), kurį patvirtina ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir byloje esančios iš karto po įvykio darytos nuotraukos, kuriose fiksuota ant J. M. kaklo kairės pusės 2 cm ilgio ir 0,2 cm pločio žymė (1 t., b. l. 51, 70–71). Visi aukščiau paminėti B. O. atlikti veiksmai neabejotinai atitinka asmens terorizavimo ir sistemingo bauginimo požymius, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad B. O. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Nors apeliantas skunde prašo atlikti papildomus veiksmus - išreikalauti 2017-06-05 įvykio vaizdo įrašą; atlikti akistatą tarp jo (B. O.) ir nukentėjusiosios J. M., tačiau pažymėtina, kad įrodymų byloje turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumos visiškai pakanka išvadai, kad B. O. padarė minėtą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

11. Apeliantas skundu nesutinka su jam paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir sąlygomis – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, mano, kad jam gali būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

11. Baudžiamajame įstatyme yra numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šios nutarties priėmimo metu nėra pagrindo B. O. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę negu taikė pirmosios instancijos teismas. Taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka B. O. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

13. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 190-194) nurodyta, kad B. O. serga paranoidine šizofrenija ir baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (nuo 2017-05-01 iki 2017-06-05) dėl paminėto susirgimo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; B. O. rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicinos priemones – priverstinį psichiatrinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (1 t., b. l. 193-194). Ekspertizės akte nurodoma, kad B. O. pirmą kartą hospitalizuotas į psichiatrijos ligoninę (duomenys neskelbtini)., o vėliau psichiatrijos stacionare gydytas pakartotinai. Ambulatorinį gydymą B. O. nutraukdavo, psichikos liga greitai paūmėdavo. B. O. stokoja kritikos savo elgesiui, linkęs slėpti susirgimo simptomus, pakartotinai nutraukdavo gydymą savavališkai. Pažymėta, kad gydymo tęstinumo ambulatoriškai nepavykdavo išlaikyti prižiūrint šeimos nariams. Į gydymo įstaigas B. O. kelis kartus pristatytas policijos pareigūnų, atžymėtas nebendradarbiavimas skyriuje– vengimas vartoti vaistus, nenoras kalbėti apie savo liguistus išgyvenimus (1 t. b. l. 193). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklausta teismo psichiatrijos ekspertė R. D. palaikė aukščiau minėtą ekspertizės išvadą. Papildomai pažymėjo, kad negydant B. O. būklė ūmėja, jam reikalingas ilgalaikis gydymas, o ambulatorinis gydymas nėra pakankamas, nes B. O. pats nutraukia gydymą, elgiasi agresyviai, gali elgtis pavojingai ir neadekvačiai, tėvams nepavyksta jo įkalbėti atvykti į gydymo įstaigą (2 t., b. l. 36-37).

14. Atsižvelgus į Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, ekspertės paaiškinimus, taip pat į B. O. padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, konstatuotą psichikos sutrikimą, jo asmenybę bei elgesį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad B. O. reikalingas stacionarinis, o ne ambulatorinis stebėjimas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nors B. O. skunde nurodo, kad jis jau ilgą laiką serga psichikos liga ir anksčiau niekada nebuvo teistas, turi profesinį išsilavinimą, ikiteisminio tyrimo metu dirbo ir šiuo metu dirba, turi jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą, gyvena savarankiškai, sugeba pats savimi pasirūpinti, sumoka visus mokesčius, nėra asocialus asmuo, teigiamai charakterizuojamas, tačiau šie duomenys nėra pakankami spręsti, kad B. O. šios nutarties priėmimo metu gali būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kadangi visi aukščiau nurodyti ir aptarti duomenys pagrindžia būtinumą B. O. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

15. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis). Pagerėjus B. O. psichikos sveikatos būklei bei išnykus jo pavojingumui, gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas.

16. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai pripažino, kad B. O. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje ir pagrįstai taikė priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu

nutaria:

B. O. apeliacinį skundą atmesti.