Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo K. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d., apie 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) esančiame sąvartyne, Panevėžio seniūnijoje, Panevėžio rajone, konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų su I. M. (I. M.) metu tyčia, ne mažiau kaip šešis kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į kaklą, nugarą ir krūtinę, taip padarė jam pjautinius nekiauryminius kairės ausies ir kaklo, kaklo kairės pusės, nugaros kairės pusės, krūtinės kairės pusės sužalojimus, durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su širdies kairiojo skilvelio pažeidimu, lydimu kraujo susikaupimu širdplėvėje bei širdies tamponados krauju, dėl ko nukentėjusysis mirė.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo K. B. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo K. B. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas. Apeliacinės instancijos teismas esminių pažeidimų nenustatė.

Apeliacinis teismas remdamasis teismų praktika pažymi, kad nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų; neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Itin žiaurus nužudymas nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl kiekvienu atveju apie tai, ar nužudymas buvo itin žiaurus, teismas daro išvadą remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje konstatuoti, jog K. B. suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, nėra pagrindo, kadangi bylos medžiagoje nėra neginčijamų duomenų, kurie leistų kategoriškai teigti, kad nuteistasis tyčia pasirinko tokį I. M. sužalojimo būdą, kuris sukeltų nukentėjusiajam kuo daugiau kančių ir skausmo. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiojo I. M. ir nuteistojo K. B. konfliktas įvyko dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio. Nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis ir nuteistasis buvo neblaivūs, nes visą dieną gėrė. Tai patvirtina nuteistojo parodymai ir įvykio vietos apžiūros metu rasti alaus buteliai (t. 1, b. l. 9-13). Akivaizdu, kad girtavimas buvo pagrindinė konflikto ir nusikaltimo padarymo priežastis. Iš specialisto išvados Nr. 375/09 (05) matyti, kad nukentėjusiojo I. M. kraujyje rasta 3,97 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 53). Toks alkoholio kiekis nukentėjusiojo organizme pripažįstamas sunkiu girtumo laipsniu. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką nukentėjusysis I. M., būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, jautė mažesnį skausmą, nes toks sunkus apsvaigimas nuo alkoholio slopina nukentėjusiojo jaučiamą fizinį skausmą. Tai paneigia aplinkybę, kad nukentėjusysis I. M. jautė itin didelį skausmą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad „<...nesant duomenų apie tai, ar K. B. darydamas pomirtinius sužalojimus kirstines, muštines žaizdas kaktoje ir dešinio smilkinio srityje, pomirtinį aukštos temperatūros poveikį, suvokė, jog nukentėjusysis yra miręs...>“ (t. 2, b. l. 101). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia apygardos teismo išvada yra netiksli ir prieštaringa. Prokuroras apeliaciniame skunde į tai atkreipia dėmesį taip pat teisingai. Kaip jau aukščiau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte nurodoma, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą tik tada, kai kaltininkas suvokia itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą, o veiksmai su lavonu, kai kaltininkas suvokia, jog nukentėjusysis yra miręs, negali būti vertinami kaip nužudymo tąsa, ir jų pobūdis nužudymo būdo vertinimui reikšmės neturi. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tai ir norėjo konstatuoti, tačiau tai padarė nevisiškai tiksliai. Todėl teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso ir remdamasis teismo medicinos specialisto išvadomis bei įvertinęs suduotų smūgių skaičių, jų lokalizaciją, sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą bei kitas bylos aplinkybes konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog K. B. padarydamas nukentėjusiajam pomirtinius sužalojimus (taip pat pomirtinį aukštos temperatūros poveikį-padegdamas jo kojas) suvokė, jog jam sukelia didelį fizinį skausmą ar kančias. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad nukentėjusiajam priešmirtines poodines kraujosruvos juosmens kairėje pusėje padarė būtent nuteistasis. Tai, kad prokuroras skunde nurodo, jog nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, jog prieš įvykį nukentėjusysis I. M. buvo sužalotas, niekaip objektyviai neįrodo, kad šiuos sužalojimus padarė būtent nuteistasis K. B. Nuteistasis tai kategoriškai neigė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Be to, nukentėjusiojo gyvenimo būdas (pragyvenimui užsidirbdavo dirbdamas sąvartyne) nepaneigia, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti kitomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks Panevėžio apygardos teismo sprendimas atitinka iš konstitucinės nekaltumo prezumpcijos kylančius imperatyvus, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių peiliu skaičius, smurtavimo pobūdis, trukmė bei intensyvumas nagrinėjamu atveju neatitinka kvalifikuoto – kankinant ar kitaip itin žiauriai – nužudymo požymių. Todėl nėra teisinio pagrindo, nuteistojo K. B. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvai, dėl to, jog nuteistasis K. B. nužudė nukentėjusįjį I. M. itin žiauriai yra nepagrįsti, nes jų objektyviai nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga.

Iš bylos medžiagos bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos, teismo priklausomybės ligų ekspertizės akto Nr. 82 TPK-20/10 matyti, kad nuteistasis K. B. nusikalstamos veikos padarymo metu, nors ir buvo sunkaus girtumo būsenoje, tačiau suprato savo veiksmų esmę ir juos valdė (t. 2, b. l. 23, 145-146). Kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio, teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad K. B. durdamas peiliu I. M. į krūtinę suvokė, kad šiuo veiksmu kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir norėjo ją atimti. Tarp K. B. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad krūtinė yra gyvybei svarbi ir pažeidžiama žmogaus kūno vieta. Nukentėjusysis I. M. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su širdies kairio skilvelio pažeidimu, lydimu kraujo susikaupimo širdplėvėje bei širdies tamponados krauju. Remiantis baudžiamosios teisės teorija, nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant sutrikdyti žmogaus sveikatą arba atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ne mažiau kaip šešis kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į kaklą, nugarą ir krūtinę, taip padarė jam pjautinius nekiauryminius kairės ausies ir kaklo, kaklo kairės pusės, nugaros kairės pusės, krūtinės kairės pusės sužalojimus, durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su širdies kairiojo skilvelio pažeidimu, lydimu kraujo susikaupimu širdplėvėje bei širdies tamponados krauju. Tai leidžia daryti išvadą ir teisėjų kolegijai konstatuoti, kad K. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes jis peiliu I. M. dūrė į krūtinę tyčia ir suvokė, kad tuo veiksmu gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar atimti jam gyvybę ir vienodai norėjų šių padarinių, todėl turi atsakyti už kilusius padarinius.

Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde tvirtina, kad Panevėžio apygardos teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų šio BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimo pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti ir patikimi. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi liudytojų parodymais, kuriuos davė apie žinomas jiems bylai svarbias aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šis nuteistojo K. B. teiginys apie jo teisės į gynybą suvaržymas yra nepagrįstas. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Iš šio teisės į gynybą principo kylantys reikalavimai yra įtvirtinti atskiruose BPK straipsniuose. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad įstatymo reikalavimai, užtikrinantys teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir galimybės šia teise pasinaudoti, nebuvo pažeisti. Teisė turėti gynėją įtariamajam K. B. buvo pirmiausia išaiškinta laikino sulaikymo protokole, kuriame K. B. atsisakė pasirašyti (t. 1, b. l. 109). Jam pareiškus pageidavimą turėti valstybės apmokamą gynėją, 2010 m. rugpjūčio 18 d. buvo paskirta advokatė R. K. (t. 1, b. l. 135), kuri dalyvavo jo pirmoje apklausoje ir pasirašė apklausos protokole (t. 1, b. l. 137-139). Kaip matyti iš bylos medžiagos, gynėjas dalyvavo nuteistajam skiriant suėmimą ir pratęsiant jo terminą bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 112-116, 120-122, 130-131, 141-144). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Atmetami K. B. argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojai, su kuriais nuteistasis dirbo (duomenys neskelbtini) sąvartyne. Pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žinojo kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad prokuroras į sąrašą privalo įtraukti tik tuos asmenis, kurių dalyvavimas teisiamajame posėdyje reikalingas siekiant nustatyti byloje tiesą. Kita vertus, remiantis pagal BK 233 straipsnio 3 dalį teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdį kaip liudytojus. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad kai baudžiamoji byla buvo perduota 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas į teismo posėdį išsikvietė asmenis, nurodytus sąraše prie kaltinamojo akto (t. 2, b. l. 59), bei teismo posėdžio metu tenkinus nuteistojo gynėjo prašymą iškvietė liudytojus D. K., A. K., R. D., D. T. (t. 2, b. l. 94-95). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apelianto skunde nurodyti liudytojai šio įvykio nematė ir apie tai nieko nežino.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. B. savo kaltę neigia argumentuodamas tuo, kad buvo apnuodytas nenustatytomis psichotropinėmis ar kitomis medžiagomis, nes jis visiškai neprisimena įvykio aplinkybių. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu davė parodymus ir prisipažino, jog nužudė nukentėjusįjį I. M., taip save apkalbėjo.

Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo K. B. dėmesį į tai, kad asmens kaltė teismų praktikoje nustatoma ne vien pagal nuteistojo parodymus, jo vidinį įsitikinimą, tačiau pagal bylos aplinkybių visumą, nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje padarytos atsižvelgiant į tokios teismų praktikos reikalavimus, taip pat pakankamai išsamiai patikrinus visus byloje esančius ir proceso metu gautus reikšmingus duomenis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. B. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų su I. M. tyčia ne mažiau kaip šešis kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į kaklą, nugarą ir krūtinę. Iš nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad įvykio dieną buvo girtaujama. Ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. rugpjūčio 18 d. K. B. apklaustas kaip įtariamasis pripažino, kad dūrė peiliu I. M. į krūtinę po to, kai nukentėjusysis jam trenkė į nosį. Taip pat pažymėjo, kad vėliau grįžo į tą vietą kur buvo girtaujama, pasiėmė krepšį su įrankiais ir dviračiu išvažiavo į namus. Kaip grįžo į namus ir kaip buvo sulaikytas neprisimena, nes buvo labai girtas (t. 1, b. l. 138-139). Panevėžio miesto apylinkės teisme 2009 m. rugpjūčio 19 d. naginėjant Panevėžio apygardos prokuratūros pareiškimą dėl K. B. kardomosios priemonės – suėmimo K. B. taip pat nurodė, kad prisipažįsta, jog nužudė I. M., jam dūrė peiliu į krūtinę (t. 1, b. l. 113-114). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad alkoholį vartojo beveik kiekvieną dieną (t. 1, b. l. 138-139). 2009 m. rugsėjo 30 d. nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje parodė, kurioje vietoje nužudė I. M., kaip jam dūrė peiliu į krūtinę (t. 1, b. l. 142-144). 2010 m. kovo 8 d. ikiteisminio tyrimo metu K. B. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad prisimena, kaip įvykio dieną girtavo, tačiau tolimesnių įvykio aplinkybių visiškai neprisimena, nes pasak apelianto, galbūt į alų buvo pridėta psichotropinių vaistų, nuodų ar kitokių atmintį slopinančių medžiagų (t. 2, b. l. 4-5).

Apeliacinio proceso metu teisėjų kolegija nuteistajam K. B. paskyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, narkologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 131-136). Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba pateikė 2010 m. rugsėjo 8 d. – spalio 4 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 82 TPK-20/10, kuriame nurodė, kad K. B. yra psichiškai sveikas, gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, taip pat jam nebūdingos tokios pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų ypatybės, kurios trukdytų jam teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir atgaminti (atkurti iš atminties) jas duodant parodymus. Nuteistasis inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sunkaus girtumo būsenoje (2,65 promilės). Todėl esant tokiai būsenai vienas iš simptomų yra trumpalaikis atminties sutrikimas, tačiau tai nesąlygoja asmens sugebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Akcentuojama tai, kad alkoholio vartojimas kartu su kai kuriais medikamentais negali padidinti alkoholio koncentracijos organizme, todėl nustatytas sunkus girtumo laipsnis atitinka jo išgerto alkoholio kiekiui. Taip pat nenustatyta, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu K. B. psichika būtų sutrikusi, taip pat nėra patologinio girtumo požymių, mąstymo, atminties, dėmesio, intelekto, valios emocijų sutrikimų, kurie galėtų įtakoti jo veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu. Psichologinio tyrimo metu pažymėta, jog nuteistasis yra asteniška, emocionalaus tipo asmenybė, pasižyminti pakankama savikontrole (t. 2, b. l. 140-146).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų nuteistojo teiginį dėl jo apnuodijimo nuodais, psichotropinėmis medžiagomis ar vaistais. Kaip matyti iš liudytojos A. B. parodymų, kai nuteistasis grįžo namo, jis buvo išgėręs (akys kaip stiklinės), tačiau ne visiškai girtas, nes vėliau sėdo ant dviračio ir išvažiavo pas kaimyną, o apie kokį nors apnuodijimą (ar pasinuodijimą) nieko neminėjo (t. 2, b. l. 91-92). Pažymėtina, kad apeliantas skunde apie jo neva apnuodijimą išsako tik hipotetinę nuomonę. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis nusikaltimo padarymo metu nebuvo patologinio girtumo, o tik paprasto girtumo būsenoje, t. y. jam nustatytas sunkaus girtumo laipsnis (t. 2, b. l. 140-146). Tai atitinka faktines aukščiau paminėtas bylos aplinkybes. Esant šioms specialisto išvadoms, teisėjų kolegija nevertina nuteistojo skundo argumento, kaip jis būdamas labai girtas galėjo dviračiu parvažiuoti į namus, nuo jo nenukritęs. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti teismo psichiatrijos, psichologijos, priklausomybės ligų ekspertizės išvadomis ir jomis nesiremti, todėl atmeta nuteistojo K. B. versiją, kad jis buvo apnuodytas nenustatytomis psichotropinėmis ar kitomis medžiagomis. Akivaizdu, kad nuteistasis taip stengiasi išvengti atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį.

Apeliacinis teismas akcentuoja tai, kad K. B. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga, jais remtis galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai.

K. B. apeliacinis skundas argumentuojamas ir tuo, kad liudytojai Z. J. K. bei jo žmona A. B. davė išgalvotus ir realybės neatitinkančius parodymus. Pasak nuteistojo, liudytojas Z. J. K. neteisingai parodė, kad jis (nuteistasis) anksčiau buvo sumušęs nukentėjusįjį I. M. už tai, kad nukentėjusysis gulėjo su jo (nuteistojo) žmona A. B. Liudytoja A. B. taip pat jį (nuteistąjį) apkalba, nes už tai turbūt jai buvo sumokėta.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ar šie apelianto skunde nurodyti liudytojų parodymai yra patikimi, nustatoma tik išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netikėti liudytojos A. B. parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. B. 2009 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu nurodė, kad jos vyras K. B. dviračiu į namus grįžo apie 15 val., įėjo į kambarį ir pasakė, kad peiliu perdūrė I. M. (įvardija jį kaip XXXX), o kirviu sukapojo nukentėjusiajam galvą, už tai, kad ją (A. B.) išvadino „vagile“ ir ant stalo metė lenktinį peilį, kuris buvo kruvinas ir kurio geležtės viršūnė buvo užlinkusi. Nuteistasis jai liepė nueiti pažiūrėti jo įrankius, kurioje buvo kruvinas kirvukas skirtas mėsai kapoti. Ji išsigando, paslėpė kirvuką ir peilį bei paskambino į policiją, kuriai pranešė, kad jos vyras (nuteistasis) nužudė žmogų (t. 1, b. l. 96-97).

Liudytoja A. B. 2009 m. rugpjūčio 25 d. papildomos apklausos metu patvirtino, kad peilis ir kirvukas priklauso jos vyrui K. B. Taip pat parodė, kad vyro rūbai ir rankos nebuvo kruvinos, sužalojimų ant nuteistojo kūno nepastebėjo (t. 1, b. l. 99-101). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja A. B. davė tokius pačius parodymus ir parodė, kad grįžęs vyras jai sakė, jog padegė „kalaškes“ (t. 2, b. l. 91-93). Apeliacinio proceso metu liudytoja A. B. pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise ir atsisakė duoti parodymus motyvuodama tuo, kad nuteistasis yra jos vyras (BPK 82 straipsnio 2 dalis). Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme patikrinti įrodymai patvirtina, kad liudytoja A. B. savo noru ir niekieno neverčiama pranešė policijai apie vyro padarytą nusikaltimą. Panevėžio apygardos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. K. parodė, kad įvykio dieną budėjo operatyvinėje grupėje. VPK budėtojų dalis gavo pranešimą iš moters, kad grįžęs jos vyras į namus pasakė, jog užkapojo žmogų ir pabėgo. Kai jis nuvyko į namus, liudytoja A. B. parodė bei atidavė kruvinus daiktus (peilį ir kirvuką) ir jie visi išvažiavo į (duomenys neskelbtini) sąvartyną, kur netoli prie įvažiavimo rado apdegusį vyriškio lavoną (t. 2, b. l. 94). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų A. B. ir D. K. parodymai sutampa. Kaip matyti iš bylos medžiagos, faktines bylos aplinkybės yra pagrįstos liudytojų A. K., D. T., R. G. parodymais bei kitais bylos duomenimis. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad prie įvažiavimo į šiukšlyną, netoli Kelių eismo ženklo „Eismas draudžiamas“ rastas nukentėjusiojo lavonas, kurio kojos nuo padų iki kelių yra apdegusios. Aplink lavoną yra išdegęs 4,3 m x 1,5 m plotas. Prie stalo ir fotelio ant plastikinės plėvelės ir pagalio yra dėmės, panašios į kraują, aplinkui yra plastikiniai buteliai nuo alaus (t. 1, b. l. 9-13). Nuteistasis K. B. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą (duomenys neskelbtini) sąvartyne, kur peiliu sudavė nukentėjusiajam į krūtinę (t. 1, b. l. 142-144). Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nuteistasis šią vietą parodė todėl, kad policijos pareigūnai ją buvo aptvėrę (pažymėję) specialia juosta. Tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu įvykio vieta nebuvo aptverta, teisme patvirtino liudytoja D. T. (t. 2, b. l. 95). Tokių juostų nesimato ir foto nuotraukose, kurios yra prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo. Šie įrodymai buvo gauti ir užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytu būdu, teismo patikrinti ir įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja A. B. bei aukščiau nurodyti liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, kurie buvo išanalizuoti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Tai, kad nė vienas liudytojas nematė šio nusikaltimo įvykio, nėra pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu, nes jie tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklią įvykių grandinę. Atkreipiamas K. B. dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja A. B. davė išgalvotus parodymus ir taip nuteistąjį apkalbėjo. Šios liudytojos parodymai atitinka byloje surinktus duomenis, šeimoje su vyru (nuteistuoju) ji nekonfliktuodavo (t. 2, b. l. 92). Nuteistojo skundo argumentas, kad liudytoja A. B. jį apkalba, nes jai neva buvo sumokėta, yra niekuo nepagrįstas, todėl laikomas deklaratyviu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas Z. J. K. apie įvykio aplinkybes sužinojo iš liudytojos A. B., todėl jie yra išvestiniai, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl Panevėžio apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai jais nesivadovavo.

K. B. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nusikaltimo įrankiai, kurie buvo paimti iš įvykio vietos, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nufotografuoti. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu parodytas peilis buvo labai sulankstytas, o kirvukas jam net nepriklauso. Tačiau tokie nuteistojo argumentai niekuo nepagrįsti. Iš 2009 m. rugpjūčio 17 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytoja A. B. savo iniciatyva pateikė atlenkiamą peilį su raudonos spalvos dėmėmis ir užlenkta geležte bei kirvuką, skirtą kapoti mėsai su plastmasine rankena ir raudonos spalvos dėmėmis (t. 1, b. l. 33). 2010 m. sausio 28 d. apžiūros protokolo metu dalyvavo Panevėžio apskrities VPK KTB specialistas A. K., kuris apžiūrėjo nusikaltimų įrankius ir protokole pažymėjo, kad apžiūros metu įrankiai nebuvo fotografuojami (t. 1, b. l. 34). Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad peilis ir kirvukas buvo apžiūrėti teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 92-93). Liudytoja A. B. patvirtino, kad tai yra tie patys peilis ir kirvukas, kuriuos atidavė policijos pareigūnams (t. 2, b. l. 92). Nuteistasis K. B. parodė, kad peilis priklauso jam, tačiau kirvukas yra ne jo (t. 2, b. l. 92). Pažymėtina, kad proceso dalyviai (taip pat ir nuteistasis) pastabų dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apžiūros nepareiškė (t. 2, b. l. 93). Teisėjų kolegija laiko, kad teisiamojo posėdžio metu daiktiniai įrodymai buvo apžiūrėti tinkamai. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad peilio ir kirvuko nuotraukos yra prie Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos 2009 m. gruodžio 12 d. specialisto išvados NR. MK-U 61/09 (01) (t. 1, b. l. 34, 84). Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad neatmetama galimybė, jog tirti pateiktas peilis galėjo būti panaudotas sužalojant nukentėjusįjį I. M., nes šio peilio geležtės savybės tam neprieštarauja. Taip pat nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog peilio geležtė galėjo būti deformuota vėliau, t. y. po sužalojimų padarymo (t. 1, b. l. 71). Tuo tarpu sulyginus pateikto kirvuko ašmenimis formuotų pažeidimų ir kirstinės kaktos žaizdos morfologinius požymius, nustatyta, kad jie sutampa: a) pagal formą – linijiniai; b) kraštus – žaizdos ir eksperimentinių pažeidimų kraštai su gausiais defektais, tarp kurių išsiskiria keletas ryškesnių, išsidėsčiusių panašiomis atkarpomis su fragmentiniais kraštų nubrozdinimais iki 0,8 mm; c) galai – smailėjantys, seklėjantys, pereinantys į paviršinius nubrozdinimus (t. 1, b. l. 72). Todėl tai, kad nuteistasis K. B. teigia, jog šie nusikalstamos veikos įrankiai yra ne jo, nepaneigia liudytojų parodymų, specialistų išvadų ir neįrodo apelianto nekaltumo dėl nukentėjusiojo I. M. nužudymo. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai, nes nebuvo tirtos dėmės, panašios į kraują, kurios buvo rastos įvykio vietos apžiūros metu, ant peilio, kirvuko ar nuteistojo rūbų. Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo iš tikrųjų atliktas neišsamiai, vienpusiškai, todėl šios klaidos buvo ištaisytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apklausiant naujus liudytojus, iš dalies apeliacinio proceso metu. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuo peilio ar kirvuko nebuvo paimti pirštų atspaudai, arba nebuvo ištirtas kraujas ant šių daiktinių įrodymų ar drabužių, neįrodo nuteistojo nekaltumo. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad įrodymai byloje vertinami ne atskirai (selektyviai), bet jų visuma. Be to, iš liudytojos A. B. parodymų matyti, kad nuteistojo drabužiai nebuvo kruvini, vyras namuose persirengė maikutę (t. 2, b. l. 91-92). Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kaip I. M. kūnas atsirado kitoje vietoje (kaip užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole), nei ikiteisminio tyrimo metu jis parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš liudytojos A. B. parodymų matyti, kad nuteistasis jai nesakė, jog tempė ar perkėlė nukentėjusiojo kūną į kitą vietą. Byloje jokių kitų duomenų apie tai nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, šio trūkumo pašalinti apeliacinio proceso metu nėra galimybės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Panevėžio apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam K. B. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą laisvės atėmimo bausmę, sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Skirdamas bausmę teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), bei į tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą – tiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų taip pat nėra. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad jam labai smarkiai nusilpo regėjimas bei tai, kad nukentėjusysis I. M. buvo nestabilios psichikos, piktas, neturi jokios reikšmės skiriant bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos manymu, Panevėžio apygardos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), K. B. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per švelni ir jos griežtinti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54 – 56 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo K. B. apeliacinius skundus atmesti.