Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-31-64-2009

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-04-09
Bylos Nr.: 1A-31-64-2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
Nuteistasis: L. B.
Advokatai: Darius Pocius, Vitalijus Katėnas

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Kopija

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-64/2009 m.

Teisėja Vitalija Liazginienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.3.7.; 1.1.6.2.; 1.1.9.6.; 1.2.17.6.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 9 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Zenonui Griciui,gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,nuteistajam L. B.,juridinio asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Dariui Pociui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B., juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo D. V. ir Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 202 str. 1 d. 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda;

Juridinis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažintas kaltu ir nubaustas pagal LR BK 20 str. 2 d. ir 202 str. 1 d. 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007-06-29 iki 2008-01-31 šios bendrovės vardu sudarė 19 krovinių vežimo paslaugų už atlyginimą sandorių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 178962,75 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 533,91 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) už 3861 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 86768,86 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) už 17200 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 66320,73 Lt, viso už 353647,25 Lt bei užtikrino jų vykdymą, t.y. versliškai vykdė tokią komercinę veiklą, kuriai pagal Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (1996 m. lapkričio 19 d. įstatymas Nr. I-1628) 8 str. 1 d. ir 3 d. 2 p. nuostatas reikalinga licenzija (leidimas), kai ši įmonė tokios licenzijos (leidimo) neturėjo.

Juridinis asmuo – Uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nuosprendžiu pripažinta kalta ir nubausta už tai, kad jos direktorius L. B., turėdamas teisę ją atstovauti ir kontroliuoti jos veiklą, siekdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės naudos ir veikdamas šios bendrovės vardu, laikotarpiu nuo 2007-06-29 iki 2008-01-31 šios bendrovės vardu sudarė 19 krovinių vežimo paslaugų už atlyginimą sandorių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 178962,75 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 533,91 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) už 3861 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 86768,86 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) už 17200 Lt, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bendrai už 66320,73 Lt, viso už 353647,25 Lt bei užtikrino jų vykdymą, t.y. versliškai vykdė tokią komercinę veiklą, kuriai pagal Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (1996 m. lapkričio 19 d. įstatymas Nr. I-1628) 8 str. 1 d. ir 3 d. 2 p. nuostatas reikalinga licenzija (leidimas), kai ši įmonė tokios licenzijos (leidimo) neturėjo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 202 str. 1 d., sudėties požymių. Nurodo, kad teismas netinkamai, neobjektyviai, šališkai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai kvalifikavo jo padarytus veiksmus. Teismas visiškai neanalizavo ir nuosprendyje neaptarė jo teisme duotų parodymų, kad jis nežinojo, jog įmonei, norinčiai teikti krovinių transportavimo paslaugas, reikalinga licencija (leidimas), nes apie šias aplinkybes jis sužinojo jau nebedirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tik atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, o jo kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Aplinkybę, kad jis nežinojo apie licenciją teisme patvirtino teisme apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas D. V. bei liudytojas R. B.. Mano, kad teismas šių aplinkybių neįvertinęs ir neanalizavęs priėmė nepagrįstą nuosprendį. Taip pat apeliantas nurodo, kad LR BK 202 str. 1 d. pažeidimo objektyviosios pusės požymis - veikimas - neteisėtas vertimasis ekonomine veikla (neturint licencijos ar kitokiu neteisėtu būdu) gali būti padaroma tik tyčiniais veiksmais, t.y. kai kaltininkas supranta, kad verčiasi ekonomine veikla neteisėtai (neturėdamas licencijos ar neįteisinęs savo veiklos), supranta pavojingą visuomenei savo veikimo ar neveikimo pobūdį, numato pavojingas visuomenei pasekmes ir nori taip veikti. Baudžiamojoje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų faktinių aplinkybių, kad jis, organizuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę-komercinę veiklą, veikė tyčia ir tyčia padarė nusikalstamus veiksmus. Byloje yra neginčijamų įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi darbuotojai ir jis veikė teisėtai ir tikslo pažeisti įstatymų reikalavimų neturėjo, nes verslo legalumą įrodo teisėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracija, sąžiningas mokesčių mokėjimas ir buhalterinės apskaitos vedimas, nepažeidžiant buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, tai iš dalies patvirtino ir 2008-04-30 specialisto išvada Nr. 5-9/10. Baudžiamojoje teisėje preziumuojama, kad ekonominės veiklos legalumas - vertimasis ekonomine veikla leidžiamas tik atitinkamai ją įteisinus bei mokant įstatymais numatytus mokesčius: įsteigus įmonę arba gavus verslo liudijimą, gavus atitinkamą leidimą verstis profesionalia veikla. Apeliantas nurodo, kad bendrovė, teikdama krovinių pervežimo paslaugas, taisyklingai vedė buhalterinę apskaitą, sąžiningai sumokėjo mokesčius, vengė nelegalaus darbo, nes visi darbuotojai buvo tinkamai įdarbinti, paslaugas teikė pagal sudarytas paslaugų sutartis, kas rodo jo ir bendrovės veiksmuose tyčios nebuvimą, t.y. tikslo pažeisti įstatymus ar kitaip nelegaliai veikti, tikslu pažeisti nustatytą tvarką. Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nors ir nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys pažeidė teisės aktus, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad dėl jo ar kitų asmenų veiksmų atsirado kokia nors žala. Todėl mano, kad jo veiksmuose nėra būtino teisės pažeidimo, numatyto LR BK 202 str. 1 d., subjektyviosios pusės požymio - tyčios, t.y. tyčios nusikalsti ekonomikai ar verslo tvarkai. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą, kad jis, organizuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, tyčia, sąmoningai veikė prieš įstatymą ir jį siekė pažeisti, nes jis dėjo visas pastangas, kad įmonė veiktų legaliai, nebūtų jokių ne tik finansinių pažeidimų, bet ir darbo apskaitos pažeidimų, nei mokesčių administratorius, nei paslaugų pardavėjas ar pirkėjas, nei kitos institucijos niekada nereikalavo pateikti kažkokių papildomų dokumentų - leidimų, teikiant paslaugas.

Apeliaciniu skundu juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas D. V. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį panaikinti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinti, nes nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes teismas kaltę grindė L. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jis žinojo apie licenzijos reikalingumą krovinių vežimui ir kad tokios licenzijos UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo, ko pasekoje sąmoningai bendrovės vardu sudarinėjo krovinių vežimo paslaugų sutartis, kurių pagrindu bendrovė šias paslaugas suteikė. Taip pat teismas rėmėsi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo parodymais, kuriuos patvirtino liudytojas R. B., jog L. B. nežinojo apie licenzijos turėjimo reikalingumą, bei specialistės S. Ž. paaiškinimu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, neturėdama licencijos, už atliktas krovinių vežimo paslaugas įmonėms, gautas pajamas deklaravo, mokesčius apskaičiavo ir sumokėjo teisingai, minėta komercine veikla bendrovė valstybei žalos nepadarė. LR BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvus požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Kaltės - tiesioginės tyčios - turinys gali būti atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Teismas, konstatavęs tyčinę kaltės formą, nepasisakė dėl kaltės rūšies, jos turinio intelektinio ir valinio momentų, todėl tai vertintina kaip BK 15 str. 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų sukonkretinti tyčią nurodant jos rūšį - tiesioginę ar netiesioginę tyčią - bei apibūdinant turinį, netinkamas pritaikymas. LR BK 202 str. 1 d. objektyviosios pusės požymiai – veikimas - vertimasis ekonomine veikla neteisėtas (neturint licencijos ar kitokiu neteisėtu būdu) gali būti padaroma tik tyčiniais veiksmais, t.y. kai kaltininkas supranta, kad verčiasi ekonomine veikla neteisėtai (neturėdamas licencijos ar neįteisinęs savo veiklos), supranta pavojingą visuomenei savo veikimo ar neveikimo pobūdį, numato pavojingas visuomenei pasekmes ir nori taip veikti. Baudžiamojoje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad L. B., organizuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę-komercinę veiklą, veikė tyčia, t.y. tyčia padarė nusikalstamus veiksmus. Byloje yra neginčijamų įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvęs direktorius L. B., veikdamas bendrovės vardu ir organizuodamas jos veiklą, tikslo pažeisti įstatymų reikalavimų neturėjo, nes verslo legalumą įrodo: teisėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracija, sąžiningas mokesčių mokėjimas ir buhalterinės apskaitos vedimas, nepažeidžiant buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, tai patvirtino byloje apklausta specialistė S. Ž.. Baudžiamojoje teisėje preziumuojama, kad ekonominės veiklos legalumas - vertimasis ekonomine veikla leidžiamas tik atitinkamai ją įteisinus bei mokant įstatymais numatytus mokesčius: įsteigus įmonę arba gavus verslo liudijimą, gavus atitinkamą leidimą verstis profesionalia veikla. Bendrovė teikdama krovinių pervežimo paslaugas, teisingai vedė buhalterinę apskaitą, sąžiningai sumokėjo mokesčius, vengė nelegalaus darbo, nes visi darbuotojai buvo tinkamai įdarbinti, paslaugas teikė pagal sudarytas paslaugų sutartis, kas rodo buvusio bendrovės direktoriaus L. B. ir bendrovės veiksmuose tyčios nebuvimą, t.y. tikslo veikti pažeidžiant norminiais aktais nustatytą tvarką nebuvimą. Todėl mano, kad L. B. veiksmuose nėra būtino nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 202 str. 1 d., subjektyviosios pusės požymio - tyčios. Taip pat skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad L. B., organizuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, tyčia, sąmoningai siekė pažeisti norminių aktų nustatytą tvarką, ką jis patvirtino bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau šiuos minėto asmens parodymus teismas nemotyvuodamas ir tuo pažeisdamas LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, nepagrįstai atmetė. Nustačius, kad L. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, t.y. kaltės, apelianto nuomone, tokio pobūdžio bylose, kuriose juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas ir šį fizinį asmenį išteisinus, tais pačiais pagrindais išteisintinas ir juridinis asmuo. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 str. negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 straipsnio 2 dalis)“ 15 punktas). L. B. ir juridinio asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta veika (BK 202 str. 1 d.) pagal baudžiamąjį įstatymą nelaikoma sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu (BK 11 str. 4 d.), juo nebuvo sutrikdyta (ir nebuvo siekiama sutrikdyti) kito asmens sveikatos. Pagal baudžiamąją teisę, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 202 str. 1 d. nusikalstama veika aprašyta formaliąja sudėtimi, t.y. šio nusikaltimo padariniai nėra sudėties būtinas požymis. Todėl, pareiškiant įtarimus, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, aprašytas formaliosiomis sudėtimis, tokių padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant bausmės skyrimo, BK 37 str. taikymo klausimą, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. B. ir bendrovės veiksmais valstybei ar kitiems ūkio subjektams žala nepadaryta, jų veikla nebuvo sutrikdyta, todėl teigia, kad nuteistųjų veiksmai iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 202 str. numatyto nusikaltimo objektui. Nuteistųjų veiksmai pagal jų objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šiuos veiksmus pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t.y. ultima ratio) taikymas šiuos veiksmus padariusiems. Vadinasi, teismas nepagrįstai nepritaikė jų atžvilgiu BK 37 straipsnio.

Apeliaciniu skundu Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti ir nuteistajam juridiniam asmeniui - UAB „(duomenys neskelbtini)“ skirti baudžiamojo poveikio priemonę - turto konfiskavimą, konfiskuojant iš nusikalstamos veikos gautus 353.647,25 Lt. Nurodo, kad teismas nepagrįstai motyvavo, kad pinigai, gauti už krovinių pervežimo paslaugas, nelaikytini gautais iš nusikalstamos veikos ir nekonfiskuotini, nes bendrovė jų nenuslėpė, deklaravo, iš jų valstybei sumokėjo visus mokesčius, dalimi šių pinigų padengė dėl šios veiklos turėtas išlaidas, žala valstybei nepadaryta, o turto konfiskavimas taikomas kaip priemonė užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams. Nors BK 202 str. 3 d. yra formalioji nusikaltimo sudėtis ir jos kvalifikavimui nebūtini padariniai, t.y. veika atitiks BK 202 str. 1 d. požymius, jei ūkinė, finansinė ar komercinė veikla bus vykdoma neteisėtai, stambiu mastu ar versliškai, ir nepriklausomai nuo to, ar iš tos veiklos bus gautos pajamos ar pelnas. UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujama L. B., užsiėmė veikla, kuriai neturėjo privalomos turėti licencijos, todėl pažeidė sąžiningos verslo konkurencijos principus, sudarė nelygias konkurencines sąlygas kitiems ūkio subjektams, užsiimantiems analogiška veikla ir turintiems šiai veiklai privalomą turėti licenciją. Iš vykdytos neteisėtos komercinės veiklos apimčių (19 kartų atliko krovinių pervežimo paslaugas ir už jas gavo 353.647,25 Lt pajamų), darytina išvada, kad joje yra aiškus versliškumo požymis, kurio pakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 202 str. 1 d. atsirasti. Apeliantas nurodo, kad aptariamu atveju teismas paprieštaravo pats sau, nes pirma pripažino, jog L. B. padarė nusikalstamą veiką, t.y. be licencijos vykdė krovinių pervežimus, bei pripažino, jog už šią nusikalstamą veiką atsako ir jo vadovauta UAB „(duomenys neskelbtini)“, o po to teigia, kad pinigai, gauti iš veiklos, kuri nelaikytina nusikalstama. Todėl kyla klausimas, už ką patraukti baudžiamojon atsakomybėn L. B. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, jei veikla, kuria buvo užsiimta nebuvo nusikalstama. Pagal LR BK 72 str. 2 d. 3 p. nuostatas, teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinė veikla dėl krovinių pervežimo paslaugų atlikimo, šiai veiklai neturint privalomos turėti licencijos, yra pripažinta nusikalstama, todėl ir pajamos, gautos iš tokios veikos, viso 353.647,25 Lt (be PVM), laikomos nusikalstamu būdu įgytomis pajamomis, todėl yra konfiskuotinos. Jei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamų nebūtų apskaičiusi, deklaravusi, mokėjusi mokesčius, jai galėtų kilti administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė už kitų nusikalstamų veikų, jau finansų sistemai padarymą. Taip pat teismas neteisingai interpretavo baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo skyrimo pagrindus, teigdamas, kad turto konfiskavimas taikomas tik kaip priemonė užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, įstatymo leidėjas, formuluodamas BK 72 str. jo 4-oje dalyje yra numatęs atvejus, kai turto konfiskavimas yra siejamas su nusikalstamos veikos sunkumu, t.y., kai konfiskuojamas kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas, jei šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą Aptariamoje byloje jokių aplinkybių nėra, o savanaudiškumas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 3 p.). Jos buvimas turi reikšmės skiriant bausmę, o turto konfiskavimo su savanaudiškumo požymiu įstatymo leidėjas tiesiogiai nesieja.

Teismo posėdyje nuteistasis L. B. ir jo gynėjas, juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas adv. D. P. prašė L. B. ir juridinio asmens įgalioto atstovo D. V. apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir juridinio asmens atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant L. B. ir juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadarė. Nuteistasis L. B. ir juridinio asmens įgaliotas atstovas apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas neanalizavo teisme duotų parodymų, jog L. B. nežinojo apie tai, kad reikalinga licencija teikti transporto paslaugas, ir kaltę grindė tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nuosprendyje nepateikdamas įrodymų analizės, dėl ko pažeidė BPK 305 str. 1 d. reikalavimus. BPK 305 str. 1 d. numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nuosprendyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: asmenų parodymus, specialisto išvadas ir kitus rašytinius dokumentus, kurie patvirtina, kad L. B. ir juridinis asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, t.y. teismas pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendyje išdėstė liudytojo parodymų dalį, specialisto paaiškinimus ir kitus duomenis, kurie patvirtina nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytas svarbias aplinkybes – L. B. ir juridinio asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6. p.). Kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu L. B., juridinio asmens ir liudytojo parodymai iš esmės nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų jų parodymų, teisme L. B. ir juridinio asmens įgaliotas atstovas pripažino kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl teismas, nuosprendyje nurodęs jų kaltę patvirtinančius įrodymus, neprivalėjo nuosprendyje nurodyti išsamios įrodymų analizės. Kadangi nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindžia kaltų asmenų kaltę, dėl ko nurodė, kad nusikalstama veika pilnai įrodyta ir teisingai kvalifikuota. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, trumpai nurodydamas, jog pagal surinktus įrodymus nusikalstama veika pilnai įrodyta ir nusikalstamos veikos kvalifikacija yra teisinga, LR BPK 305 str. 1 d. reikalavimų nepažeidė. Nuteistiesiems pateikus apeliacinius skundus dėl nuosprendžio, nurodant kad teismas neanalizavo surinktų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas apeliantų pastebėtus netikslumus, susijusius su įrodymų vertinimu, gali ištaisyti, pasisakydamas dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų.

Iš bylos matyti, kad L. B. ir juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 202 str. 1 d. Minėtas baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos, neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga. Nusikaltimo, numatyto BK 202 str. 1 d., objektas yra Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatyta vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla tvarka. Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sutartis teikė krovinių pervežimo paslaugas už sulygtą atlygį, tačiau tokių paslaugų teikimui laikotarpiu nuo 2007-06-29 iki 2008-01-31 neturėjo licencijos. Šios licencijos privalomumas nustatytas LR Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d., 3 d. 2 p., kuris numato, kad kroviniams vežti licencija (leidimas) reikalinga, kai vežama vidaus ir tarptautiniais maršrutais transporto priemonėmis, kurių bendroji masė, įskaitant priekabą, didesnė kaip 3,5 tonos. Licencijos išdavimas vienai ar kitai ūkiniai komercinei veiklai suteikia galimybę valstybės institucijoms spręsti leisti ar neleisti ūkio subjektams vykdyti suplanuotą ūkinę veiklą. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie LR Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamento pranešimas patvirtina, kad licencija vežti krovinius vidaus maršrutais UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteikta 2008-02-27 pagal R. B. pateiktą prašymą. Apeliantai L. B. ir juridinio asmens atstovas skunduose teigia, kad ekonominės veiklos legalumas - vertimasis ekonomine veikla leidžiamas tik atitinkamai ją įteisinus bei mokant įstatymais numatytus mokesčius, t.y. įsteigus įmonę arba gavus verslo liudijimą, gavus atitinkamą leidimą verstis profesionalia veikla. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikiamos licencijos neturėjo, bet pagal 19 sudarytų sandorių teikė transporto paslaugas, daroma išvada, jog vykdyta ekonominė veikla buvo nelegali, t.y. veikimas buvo neteisėtas. Tokia vykdyta veikla yra nusikalstama, draudžiama įstatymais, todėl asmenys, vykdę tokią neleistiną veiklą privalo atsakyti pagal veikos padarymo metu galiojusius įstatymus.

Pagal teismų praktiką, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai vienas iš pagrindinių subjektyviosios pusės požymių yra tiesioginė tyčia – kaltininkas turi žinoti, kad neteisėtai verčiasi ekonomine veikla ir nori taip veikti, t.y. jis turi suvokti veikos pavojingumą. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji baudžiamųjų įstatymų uždrausta, tai tokia veika yra padaryta tyčia, nes, kaip numato LR BK 2 str. 2 d., įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Šiuo konkrečiu atveju pats savaime krovinių pervežimas nėra pavojinga veikla, tačiau tokios veiklos vykdymas nesilaikant Kelių transporto kodekso ir kitų norminių aktų reikalavimų – versliškai be atitinkamų dokumentų (licencijos) turėjimo užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu L. B. ir juridinio asmens įgaliotas atstovas pripažino žinoję, kad teikti transporto paslaugas yra reikalinga licencija ir jos įgijimas buvo pavestas vadybininkui R. B.. Iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio akcininko D. V. 2007-06-05 sprendimu vadybininkui R. B. buvo pavesta nuo 2007-06-05 tvarkyti visus dokumentus reikalingus kelių transporto veiklos licencijai gauti bei rūpintis bendrovės transporto technine būkle, eksploatacija, saugojimu (b.l. 37, t. 3). Šią aplinkybę patvirtino ir pats liudytojas R. B., kuris parodė, kad jis iš kelių kartų bandė išlaikyti egzaminus reikalingai licencijai gauti, tačiau egzaminą išlaikė tik 2008 metais. Jog licencija UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteikta tik 2008-02-27, patvirtina Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie LR Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamento pranešimas, kad dėl licencijos gavimo 2008-02-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto skyriaus vadovas R. B. kreipėsi į Valstybinės kelių inspekcijos Šiaulių regiono departamento Paslaugų administravimo skyrių ir pateikė prašymą išduoti Kelių transporto veiklos licenciją vežti krovinius vidaus maršrutais; minėtą licenciją R. B. atsiėmė tik 2008-03-21. Atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad tiek L. B., tiek juridinio asmens įgaliotas atstovas D. V. žinojo apie transporto paslaugų teikimui reikalingos licencijos būtinumą ir neturėdami tokios licencijos sudarė 19 sandorių dėl krovinių pervežimo. Pirmosios instancijos teismo metu, atsakant į adv. D. P. pateiktus klausimus, L. B. pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad nežinojo apie licencijos reikalingumą. Šie L. B. parodymai laikytini jo pasirinkta gynybos pozicija, nes jie paneigti byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi tik tais L. B., juridinio asmens įgalioto atstovo D. V. bei liudytojo R. B. parodymais, kurie patvirtina nusikalstamos veikos padarymą. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. parodė, kad bendrovėje jis buvo atsakingas už bendrovėje vykdomą veiklą, kas neprieštarauja ir LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. nurodytoms bendrovės vadovo (direktoriaus) funkcijoms. Sutinkamai su LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 str., licencijos verstis tam tikra veikla gavimas ir sandorių sudarymas priskirtinas kasdienei bendrovės veiklos organizavimo sferai, už kurią atsakingas bendrovės vadovas – direktorius, o ne akcininkai, todėl bendrovės vienintelio akcininko – D. V. sprendimas pavesti vadybininkui R. B. tvarkyti visus dokumentus, reikalingus kelių transporto veiklos licencijai gauti, nepašalina bendrovės direktoriaus atsakomybės už bendrovės vykdytą nelegalią veiklą. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu, L. B. parodė, kad žinojo, jog krovinių vežimui yra reikalinga licencija,, kad perkant transporto priemones žinojo apie reikalingumą turėti licenciją, taip pat žinojo, jog bendrovėje vadybininku dirbusiam R. B. buvo pavesta sutvarkyti visus dokumentus, reikalingus krovinių pervežimo paslaugų veiklos licencijai gauti, žinojo ir tai, kad R. B. mokėsi, lankė kursus, tačiau, ar bendrovė gavo licenciją jis nesidomėjo. Tai įrodo, kad L. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, atsakingas už bendrovės vykdomą veiklą, žinojo, kad licencija yra būtina teikiant transporto paslaugas. Tai, kad L. B. nesidomėjo, ar bendrovė gavo licenciją krovinių pervežimui vidaus maršrutais, nepašalina jo atsakomybės, nes pagal savo pareigas, būdamas atsakingas už bendrovės vykdomą veiklą, jis privalėjo domėtis, ar minėta licencija yra gauta ir bendrovė gali teikti legalias transportavimo paslaugas. Tokiu būdu, daroma išvada, kad L. B., sudarydamas sandorius, kuriems pagal LR Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d., 3 d. 2 p. licencija yra reikalinga, nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. L. B. ir bendrovės įgalioto atstovo D. V. parodymuose nurodyta aplinkybė, kad bendrovė nepatirtų didelių nuostolių, teikė krovinių pervežimo vidaus maršrutais paslaugas neturėdama licencijos ir tai darė nepiktybiškai, nepašalina asmens kaltės ar paneigia tyčios buvimą, nes pagal LR BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, jog surinktų įrodymų visuma neginčytinai nurodo į tai, kad L. B. veikoje yra nusikaltimo, numatyto LR BK 202 str. 1 d. požymiai. Tokiu būdu, nėra pagrindo L. B. apeliacinio skundo tenkinti ir jį išteisinti pagal BK 202 str. 1 d.

Byloje nustatyta, kad L. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėjo vadovaujančias pareigas ir turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei turėjo teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, o transporto paslaugos buvo teikiamos neturint reikiamos licencijos, ir tai buvo daroma juridinio asmens naudai ir interesais – kad bendrovė nepatirtų didelių nuostolių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ir sutinkamai su LR BK 20 str., juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką. Tokiu būdu, pagrįstai už L. B. padarytą nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patrauktas ir pats juridinis asmuo, kurio naudai tokie veiksmai buvo atlikti. Dėl to, nėra pagrindo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo apeliacinio skundo tenkinti.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas D. V. nurodo, kad šioje byloje buvo padarytas formalus nusikaltimas, žalos nebuvo padaryta, todėl yra pagrindas taikyti BK 37 str. nuostatas ir bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo.

LR BK 37 str. numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai kaltininko veikoje, formaliai vertinant, yra nusikaltimo sudėtis, tačiau realiai jos pavojingumas yra nedidelis. Veika mažareikšme yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Taigi tais atvejais, kai padarytos veikos požymiai nors ir sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamos nusikalstamos veikos požymiais, bet ji iš esmės negali sukelti žalos saugomiems visuomeniniams santykiams, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Byloje nustatyta, kad L. B., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, neturėdamas licencijos teikti krovinių pervežimo paslaugas vidaus maršrutais ir žinodamas, kad tokios licencijos bendrovė neturi, laikotarpiu nuo 2007-06-29 iki 2008-01-31 sudarė 19 krovinių vežimo už atlyginimą sandorių, taip minėtu laikotarpiu versliškai vykdė komercinę veiklą, kuriai yra reikalinga licencija. Nors byloje nustatyta, kad tokiais veiksmais jokios žalos valstybei nebuvo padaryta, tačiau iš nusikalstamos veikos pobūdžio, sudarytų sandorių skaičiaus, gautų pajamų matyti, kad krovinių vežimo paslaugų teikimas, neturint licencijos nebuvo atsitiktinis, buvo atliktas ne vieną ar kelis kartus, bet buvo atliekamas ilgą laiką – pusmetį, nepasidomėjus, ar bendrovė jau yra gavusi reikiamą licenciją. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad pažeidimai nebuvo formalūs, šiais veiksmais buvo siekiama naudos bendrovei, bendrovėje dirbantiems asmenims ir vadovaujančias pareigas užimantiems asmenims, nes bendrovei vykdant veiklą, buvo mokami darbo užmokesčiai. Esant šioms aplinkybėms, juridinio asmens įgalioto atstovo apeliacinis skundas dėl BK 37 str. taikymo negali būti tenkinamas ir kalti asmenys negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl turto konfiskavimo

Kolegija laiko nepagristu prokuratūros apeliacinio skundo prašymą konfiskuoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sutartis už suteiktas transporto paslaugas gautas pajamas – 353.647,25 Lt. kaip iš nusikalstamos veikos gautas pajamas.

BK 72 str. 2 d. numatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 str. 2 d. 3 punkte numatyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas netaikė BK 72 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, nes kaip byloje nustatyta, už krovinio vežimo paslaugas, neturint licencijos, gautos pajamos buvo deklaruotos, apskaityti ir valstybei sumokėti mokesčiai, t.y. bendrovė gautų iš nusikalstamos veikos pajamų nenuslėpė ir realios žalos valstybei nepadarė. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad turto konfiskavimas taikomas kaip priemonė užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams. L. B. ir juridinio asmens padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, iš sandorių gautos pajamos buvo panaudotos mokesčiams mokėti, vykdyti turtinius įsipareigojimus bankui, todėl daroma išvada, kad L. B. ir juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neveikė savanaudiškais tikslais.

Pastebėtina, kad Baudžiamajame kodekse nėra išaiškinta, kas laikoma iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis, ar tai yra visos gautos pajamos pagal sandorius, ar tik „grynas pelnas“, atskaičius visus mokesčius. Pagal LR Pelno įstatymą pajamos – tai visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais, o pagal minėto įstatymo 11 str. 1 d. apmokestinamasis pelnas - tai skirtumas gautas iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, atskaičius leidžiamus atskaitymus, atskaičius ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Kadangi byloje nenustatyta, ar nusikalstamos veikos darymo metu bendrovė turėjo „gryno“ pelno, kurį būtų galima pripažinti iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis, todėl prokuroro apeliacinis skundas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – 353.647,25 Lt konfiskavimo netenkintinas.

Teismas laiko nepagrįstu ir nekomentuotinu prokuroro skundo motyvą apie tariamai nuosprendyje nurodytą teiginį, „kad pinigai, gauti iš veikos, kuri nelaikytina nusikalstama“ (t. 3, b.l. 57), nes nei tokio teiginio, nei motyvo skundžiamajame nuosprendyje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n utaria:

Nuteistojo L. B., juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo D. V. ir Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkė Klavdija KruminienėTeisėjai Vaclovas IždonasBronius ZalagaKopija tikraTeisėjaKlavdija Kruminienė