- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-2239-395/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-01940-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas (pran.)
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- Š. D.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko (pranešėjas), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-401-720/2012 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui Š. D. dėl nepagrįsto praturtėjimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 60 000 Lt, kaip įgytus be teisinio pagrindo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. gegužės mėn. atsakovas paprašė ieškovės, kad ši jam paskolintų 60 000 Lt. Pinigus atsakovas žadėjo netrukus grąžinti. Ieškovė patikėjo atsakovu, kadangi atsakovas yra pastarosios sūnėnas. 2006 m. gegužės 12 d. ieškovė, atvykusi kartu su atsakovu, į banko skyrių, iš savo asmeninės banko sąskaitos mokėjimo pavedimu pervedė atsakovui į jo asmeninę banko sąskaitą 50 000 Lt. Nurodė, kad atsakovo prašymu ji nuo savo asmeninės banko sąskaitos 2006 m. gegužės 12 d. išgrynino 10 000 Lt ir juos taip pat perdavė atsakovui. Iš viso ieškovė 2006 m. gegužės 12 d. atsakovui perdavė 60 000 Lt, paskolos sutartis pasirašyta nebuvo. Atsakovas perduotų piniginių lėšų negrąžino ieškovei iki šiol, todėl atsakovas šiomis lėšomis naudojasi be teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 12 d. ieškovė banko pavedimu pervedė atsakovui 50000 Lt, mokėjimo paskirtis – kortelės 4483 0810 0910 5402 papildymas (b. l. 7). Nurodė, kad ieškovė ginčo pinigus – 50000 Lt, bankiniu pavedimu pervedė atsakovui žodinio susitarimo pagrindu. Žodinio susitarimo sąlygos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo ginčijamos ir nenuginčytos (CPK 185 str.). Ieškovė neneigė fakto, jog buvo sudarytas žodinis susitarimas sumokėti atsakovui atlygį (5% nuo parduoto žemės sklypo kainos) už pagalbą parduodant žemės sklypą. Tai patvirtina ieškovės pasirašytas įgaliojimas, kuriuo ji įgaliojo Š. D. savo nuožiūra naudotis, valdyti bei disponuoti žemės sklypu, esančiu Kauno r. sav., Juodonių k. (b.l. 67), žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 68-74). Teismas padarė išvada, kad teisinis pagrindas, pagal kurį ieškovė išmokėjo atsakovui pinigines lėšas – 50 000 Lt, nėra išnykęs, todėl atsakovas negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu pinigines lėšas be pagrindo. Be to teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ji tą pačią dieną pati atsakovui perdavė dar 10000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas netinkamai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.242 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas be jokio teisinio pagrindo įgijo apeliantei priklausančias pinigines lėšas, kurių negrąžino iki šiol, todėl apeliantės nuomone, laikytina, kad atsakovas piniginėmis lėšomis disponuoja be jokio teisėto pagrindo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 50000 Lt atsakovui buvo pervesta esant teisiniam pagrindui – žodiniam susitarimui, kad atsakovui už įgaliotinės pavedimų vykdymą bus atlyginta 5 proc. dydžio nuo parduoto žemės sklypo kainos atlyginimu. Ieškovė ne kartą teikė teismui paaiškinimus, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad žemės sklypas parduotas už 2000000 Lt, o ne už 800000 Lt, pirmą kartą pamatė tik 2011 m. gruodžio mėn., taigi, ieškovė neturėjo jokio pagrindo pervesti 50000 Lt, kadangi 5 proc. nuo parduoto žemės sklypo kainos dydžio atlyginimas būtų buvęs tik 10000 Lt. Be to, įrodymų, kad atsakovas su ieškove atsiskaitęs pilnai - pervedęs likusius 800000 Lt, atsakovas nepateikė, kai tuo tarpu ieškovė pateikė savo atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, jog minėtos pinigų sumos iš atsakovo nėra gavusi. Kaip ieškovė nurodė ieškinyje, 60000 Lt atsakovui buvo paskolinta, tačiau kadangi šalis siejo giminystės ryšiai ir pasitikėjimu grįsti santykiai, joks paskolos raštelis ar paskolos sutartis dėl neatlygintinės paskolos suteikimo nebuvo pasirašyti. Tokiu būdu buvo pažeistas CK 6.871 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis privalo būti rašytinės formos, o tarp šalių buvo sudarytas tik žodinis susitarimas, todėl nėra tokio sandorio, kurio pagrindu ieškovė galėtų išsireikalauti atsakovui perduotus 60 000 Lt. Be to, tarp šalių susiklostę santykiai atitinka ir kitas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, t. y. kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti, kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.
2. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus ieškovės įrodymus apie pinigų paskolinimo faktą, taip pat neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje numatytą laisvo įrodymų vertinimo principą. Byloje buvo pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas, neginčijamai paliudijantis aplinkybę, kad ieškovė pervedė atsakovui 50000 Lt. Byloje nebuvo nei vieno rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovas minėtą sumą grąžino ieškovei. Esant tokiai situacijai, atsakovui tenka pareiga įrodinėti, kad tomis piniginėmis lėšomis jis naudojasi teisėtai ir pagrįstai. Ieškovė faktą, kad buvo sudarytas žodinis susitarimas tarp ieškovės ir atsakovo dėl atlygio sumokėjimo už suteiktą pagalbą parduodant žemės sklypą ir kad šis atlygis buvo 5 proc. dydžio nuo parduoto žemės sklypo kainos, kategoriškai neigė. Be to, atsakovas savo atsikirtimų apie neva tokį žodinį susitarimą neįrodė jokiais rašytiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais. Laikyti ieškovės pasirašytą įgaliojimą, kaip teisinį pagrindą atlygintinai veiklai, būtų netikslinga bei nesąžininga ieškovės atžvilgiu, nes šis įgaliojimas buvo sudarytas tik dėl žemės sklypo naudojimo, valdymo ir disponavimo. Šiame įgaliojime nebuvo apibrėžta, kad už šiuos atliktus veiksmus (pavedimus) ieškovė turėtų atsiskaityti, t. y., kad tai yra atlygintina veikla. Be to, tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudarytų jokių raštiškų susitarimų dėl atlygintinos veiklos, parduodant ieškovei priklausantį turtą.
3. Teismas, nenustatęs nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, galėjo tarp šalių susiklosčiusius santykius vertinti kaip paskolos santykius, nes pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo materialinius santykius tenka teismui, kurio nesaisto ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas. Šalių paskolos santykius patvirtina rašytinis įrodymas - ieškovės banko sąskaitos išrašas, kuriame matyti, kad ji 2006 m. gegužės 12 d. pervedė atsakovui 50000 Lt ir dar 10000 Lt tą pačią dieną perdavė atsakovui grynaisiais pinigais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo instituto nėra. Pagrindas atsakovui gauti iš ieškovės 50000 Lt, buvo šalių žodinis susitarimas, pagal kurį ieškovė įsipareigojo atsakovui sumokėti 5 proc. sandorio vertės už jos parduotą turtą. Kaip pripažįsta ir ieškovė, šalys yra giminaičiai, todėl rašytinis susitarimas dėl atlygio nebuvo sudarytas, tačiau tolesni veiksmai patvirtina tokio susitarimo buvimą - ieškovė surašė įgaliojimą sandoriui sudaryti, atsakovas sandorį sudarė. Kita vertus, atsakovas niekada iš ieškovės nėra girdėjęs reikalavimo grąžinti neva tai nepagrįstai jam pervestas lėšas, o apie tokį jos reikalavimą sužinojo tik gavęs ieškinį, praėjus beveik penkeriems metams po pinigų pervedimo.
2. Teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė civilinio proceso nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą. Ieškovė nurodė, jog aplinkybė, kad ji atsakovui pervedė 50000 Lt, įrodyta banko mokėjimo pavedimu, ko atsakovas ir neginčija, tačiau atsakovas nurodė aplinkybes, kurių pagrindu šios piniginės lėšos jam buvo pervestos bei pateikė tai patvirtinantį įrodymą — sutartį dėl ieškovei ir atsakovo motinai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo. Nors ieškovė nurodė, kad ji ne kartą teikė teismui paaiškinimus, kad tokios sutarties nėra mačiusi, tačiau šių savo nurodytų aplinkybių nėra pagrindusi, o jos teiginiais leidžia abejoti kelios dienos iki sandorio surašytas įgaliojimas atsakovui dėl tokio sandorio sudarymo. Pats mokėjimo atlikimas nepatvirtina nei nepagrįsto praturtėjimo fakto, nei paskolos sutarties fakto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnio nuostatose įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2-oje ir 3-oje dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacijos esmę šioje byloje sudaro ginčas tarp šalių dėl skirtingo sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo bei teismui pateiktų įrodymų vertinimo atitikimo faktiniams santykiams, nustatytiems byloje. Būtent dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog ginče tarp šalių lemiamos reikšmės turi šalių valios išraiška bei jų valios atitikimą patvirtinantys, byloje esantys įrodymai (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo CK 6.237 straipsnio 1 dalies ir CK 6.242 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ne tik šalių paaiškinimus, bet ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, o būtent ne vien ieškovės J. S. sąskaitos išrašo, laikotarpyje nuo 2005-06-01 iki 20101-12-28, duomenis (t.1, b. l. 7-17), pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju tarp šalių nebuvo paskolos teisinių santykių ir šalys dėl šios rūšies sutarčiai būdingų įsipareigojimų ne tik, kad nebuvo susitarę, bet ir neketino to daryti (CPK 178 str., CK 6.870 str.).
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos santykių, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, ieškovė, reikšdama ieškinį CK 6.242 straipsnio pagrindu, tik dalį ginčo sumos, o būtent 10.000 Lt sumos, įvardijo kaip pinigų perdavimo sumą asmeninės paskolos tarpusavio pasitikėjimo pagrindu ( t.1, b. l. 1-4), kitus 50.000 Lt piniginių lėšų pervedimo atsakovui aspektus kaip paskolą traktuodama tik po to, kuomet teismas spręsdamas ginčą nenustatė nepagrįsto atsakovo praturtėjimo be pagrindo fakto. Būtent dėl šių aplinkybių įvertinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju pagrįstai rėmėsi CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintu principu, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo aplinkybės) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, numatytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse, todėl laikytina, kad ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktiškai susiklosčiusių tarp šalių sutartinių santykių buvimą, t. y. kvalifikavimą be pateiktų rašytinių įrodymų (t.1, b. l. 67, 68-74) turinio, privalėjo įvertinti ne tik aukščiau nurodytų santykių pasekmes, bet ir jų atitikimą byloje nustatytų įrodymų objektyviai visumai (CPK 185 str.). Kadangi teismo nustatytų aplinkybių pagrindu, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantė ginčo atveju veikė ne savo valia, priešingai jos pačios interesams, o jos iniciatyva atlikti valingi veiksmai prieštarauja įstatymams bei sveikai logikai, tik patvirtina šalių tarpusavio įsipareigojimų įvykdymo pasekmių teisėtumą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas – teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas, kaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis iš ieškovės atsakovui priteistinos jo turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusio su teisine pagalba, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t.2, b. l. 24-25).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Š. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) teisinės pagalbos išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.