Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-178-554/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-05-23
Bylos Nr.: I-178-554/2017
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Algis Markevičius
Pareiškėjas: D.S.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų

Kategorijos

20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
20.2.3Žala
20.2.3.2Neturtinė žala
55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai

Administracinė byla Nr. I-178-554/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00986-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2; 20.2.3; 20.2.3.2; 55.1.1 (S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 23 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei,dalyvaujant pareiškėjui – D.S.,

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2016 m. gegužės 21 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario mėnesio.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-21) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN-AK) atliko laisvės atėmimo bausmę žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 3 d. iki 2016 m. vasario mėnesio. Pristatytas į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas nebuvo supažindintas su Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, jam nebuvo patekta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų – nuteistųjų atliekančių bausmę teises ir pareigas. Nebuvo supažindintas pasirašytinai su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, Lietuvos higienos norma HN 76:1999. Buvo pateikti kažkokie dokumentai, kuriuos buvo verčiamas pasirašyti greitai ir nesigilinant. Nurodė, kad buvo patalpintas Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 4 būrio 1 brigadoje. 4 būrys įrengtas avariniame – antisanitariniame pastate, miegamieji buvo perpildyti. Visi pastatai padengti senu šiferiu, kuris nuo laiko sudūlėjęs ir pakilus vėjui tenka alsuoti asbesto dulkėmis. Visi sanitariniai mazgai susidėvėję, seni, nėra klozetų, o tik skylės grindyse, jų kiekio nepakanka dideliam asmenų skaičiui. Nebuvo praustuvių kojoms, o pačių praustuvių labai mažai, jos surūdijusios, nebuvo šilto vandens. Dušo kabinų įrengta taip pat labai mažai. Dušu galima pasinaudoti tik kartą per savaitę. Nėra įrengta vietos skalbtis ir džiovinti rūbus. Pravieniškių PN-AK neįrengta jokių patalpų rūkantiems. Pareiškėjas nerūkantis turėjo nuolat kvėpuoti rūkalais, nes rūkantieji nuteistieji rūkydavo prausyklose, pasivaikščiojimo kiemelyje. Lovos buvo dviejų aukštų, surūdijusios, be saugos kraštelių. Sienos ištrupėjusios, visur pelėsis, langai išpuvę, dauguma išdaužytų. Nebuvo spintelių susidėti rūbams. Miegamuosiuose nuolat buvo drėgna. Visuose Pravieniškių PN-AK paplitę parazitai ir graužikai. Pareigūnai elgiasi ciniškai ir sadistiškai. Pataisos namuose įsišaknijusios subkultūros, kurias toleruota pataisos namų administracija. Jei pareiškėjas ko nors paprašydavo, pareigūnai grasino, kad padės patekti į žemiausią kastą, netvarkė dokumentų lygtiniam paleidimui. Teigė, jog Pravieniškių PN-AK administracija nieko nedarė, kad į pataisos namus nepatektų narkotikai ir kiti draudžiami daiktai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo skiriamos nuobaudos, teko pabuvoti visose baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės kamerose, kurios visos be kapitalinio remonto, padengtos pelėsių, 7 kv. m plote gyveno po 4 asmenis. Per dieną būdavo suteikiamas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nebuvo suteikiama asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslaugos, nėra įrengta vėdinimo sistema, nėra evakuacinio išėjimo, veisėsi parazitai ir graužikai. Nebuvo klozetų, tik skylės grindyse, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją, klaustrofobiją, paranoją, tamsos baimę, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.

Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi pagal Civilinio kodekso 127 straipsnio antrą dalį, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės vykdymo terminui. Šiuo atveju prievolė yra paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas, taigi atliekant bausmę asmuo yra visiškai išlaikomas valstybės, ir atsakomybę už jo sveikatą, gyvybę, maitinimą, socializaciją ir kt. neša valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (b.l. 25-33) nurodė, kad prašo teismo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą - kad pataisos namai neužtikrina teisės aktais įtvirtinto patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų nuo pat jo 2010-01-27 patalpinimo į pataisos namus, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimo į administraciją, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

Nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų kamerų tipo patalpose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, atsakovas pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Taip pat nurodė, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK vėdinamos pro langus ir ventiliacines angas. Patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Pravieniškių PN-AK, siekiant užtikrinti vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, visų įstaigos 2-o sektoriaus būrių poilsio kambariuose įrengtos gyvenamosios patalpos. Įstaigos 2-e sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius bei viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Savo asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti ir dušo patalpose, kur karštas vanduo yra nuolat. Virtuvėlės įrengtos visuose būruose. Jose yra spintelė, kuriuose nuteistieji gali laikyti maistą. Sanitariniame mazge įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis 1,5 m aukščio sienelėmis su rakinamomis durimis. Pravieniškių PN-AK 2014-11-14 sudarė sutartį Nr. KN-P- 2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose kenkėjų kontrolės paslaugos teikiamos 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Dezinfa“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Lokaliniuose sektoriuose esančiais kiemais naudotis gali visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji. Į kamerų tipo patalpose įrengtus kiemelius kasdien pasivaikščioti vieną valandą vedami ten laikomi nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtos rūkymo vietos, kitose patalpose rūkyti yra draudžiama.

Pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o ir 3-o sektoriaus uždarosios kameros zonos techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūros metu kruopščiai apžiūrimos patalpos ir jose esantis inventorius. Apžiūros metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Naujai atvykę nuteistieji į Pravieniškių PN-AK asmeniškai ir pasirašytinai supažindinami su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis. 2010-02-02 pareiškėjas atvykęs į 2 sektorių pasirašytinai buvo susipažindintas su Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, socialinės reabilitacijos organizavimu, tikslais ir formomis, nuteistiesiems skiriamomis nuobaudomis ir paskatinimais, mokymosi galimybėmis įstaigoje, nuteistųjų laisvalaikio užimtumo organizavimu ir kt.. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodeksas pataisų įstaigų administracijai ne tik leidžia, bet ir ją įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ vienam nuteistajam išduodama: skalbiamasis muilas - 200 g - vieną kartą per mėnesį; tualetinis muilas - 100 g - vieną kartą per mėnesį; tualetinis popierius - 1 rulonas - vieną kartą per mėnesį. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, kadangi šilumos tiekimas yra centralizuotas. 2 ir 3 sektoriuje gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei vykdyti visoms, susijusioms su laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimu įstaigoms privalomus Lietuvos higienos normų NH 76:2010 reikalavimus. Įstaigos direktorius 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos buitinių pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievole administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Nurodė, kad nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo laikytini nepagrįstais. Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Taip pat yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose.

Vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus sudaryti nuteistiesiems galimybę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, patvirtintas įstaigos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. įsakymas Nr. V-417 „Dėl 2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų išleidimo į bendro pasivaikščiojimo teritoriją (ratą), apsipirkimo parduotuvėje, maitinimo valgykloje, maudymosi duše, kirpimosi kirpykloje, skalbinių priėmimo/išdavimo skalbykloje, lankymosi avalynės taisykloje, lankymosi bibliotekoje grafikų ir skambinimo taksofonu tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame nurodytas konkretus maudymosi duše laikas Šiuo įsakymu nustatyta, kad dušine nuteistasis gali naudotis kartą per savaitę. Šio įsakymo punkto reikalavimas įstaigoje yra užtikrinamas. Dusinėję karštas vanduo yra nuolat. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyvenote, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Šalies argumentai

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodytos ligos: odos uždegimas, kontaktinis odos uždegimas, ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija, funkcinis skrandžio sutrikimas, ūmus skrandžio uždegimas, nosiaryklės uždegimas, ūmus pilvas, stuburo osteochondrozė ir kt.. Ligų diagnozės, nustatytos laikotarpyje nuo 2010-01-27 iki 2016-03-01 metų, nėra gyvybiškai pavojingos žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai kad pareiškėjas atlikdamas bausmę realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįstos, išgalvotos ir klaidinančios Teismą.

Pravieniškių PN-AK pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėjo, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario mėnesio. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. birželio 1 d. (b.l. 22). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2013 m. birželio 1 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino, kadangi pagal Civilinio kodekso 127 straipsnio antrą dalį, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senatie sterinas prasideda pasibaigus prievolės vykdymo terminui. Šiuo atveju prievolė yra paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas, taigi atliekant bausmę asmuo yra visiškai išlaikomas valstybės, ir atsakomybė už jo sveikatą, gyvybę, maitinimą, socializaciją ir kt. neša valstybė. Tačiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013-06-01 atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. birželio 2 d. iki 2016 m. vasario mėnesio. (ABTĮ 57 str.).

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b.l. 26, 36, 40, 41, 134-135, 136, 137) nustatyta, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose beveik visą laiką buvo užtikrinta minimali teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma, tačiau laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 7, kurios plotas 14,08 kv. m (b.l. 134, 137), pareiškėjui teko 3,52 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovaujasi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose 33 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko 0,08 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad pristatytas į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas nebuvo supažindintas su pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo patekta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų – nuteistųjų atliekančių bausmę teises ir pareigas ir kt. Pareiškėjo teiginiu paneigia atsakovo į bylą pateikti įrodymai (b.l. 45, 46-48), iš kurių matyti, jog pareiškėjui atvykus į Pravieniškių PN-AK jis buvo pasirašytinai supažindintas su bendrosiomis ir specialiosiomis nuteistųjų teisėmis ir pareigomis.

Pareiškėjas skunde tvirtino, jog jo gyvenamosiose patalpose buvo asbesto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr.1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsiliepime į skundą bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. 77-2253 (b.l. 37-38) nurodyta, jog pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde neišdėstytos aplinkybės dėl asbestinio stogo remonto (ardymo, laužymo ir pan.), į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir neigiamų pasekmių jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto daromos žalos atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo pateikta 2017 m. sausio 12 d. pažyma Nr. 77-146 (b.l. 134-135) patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Teismas pažymi, kad atsakovo pateiktais duomenimis nėra pagrindo netikėti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinio išėjimo nebuvimo nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad neužteko sanitarinių įrenginių, nebuvo plautuvių kojoms. Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų bei po vieną pisuarą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis (b.l. 27, 37) nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 14 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai, 3 praustuvės, 9 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai, 8 praustuvės, 10 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai, 8 praustuvės, kojų plautuvės, 4 kojų plautuvės, 18 būrio sanitariniame mazge yra 7 unitazai, 5 praustuvės, 5 būryje yra 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis, Pravieniškių PN-AK 4 būryje bausmę atlieka 53 nuteistieji, 5 būryje -56 nuteistieji, 10 būryje – 60 nuteistųjų, 13 būryje – 30 nuteistųjų, 18 būryje – 15 nuteistųjų (b.l. 139), 9 būryje bausmę atlikinėjo 92 nuteistieji, teismas sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad atsižvelgiant į nuteistųjų būriuose skaičių, sanitarinių įrenginių skaičius nevisiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytų reikalavimų. Tačiau pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo sanitarinių įrenginių trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (administracinė byla Nr. A444-619/2008). Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių trūkumo vertintinos deklaratyviomis, nepagrįstomis ir neindividualizuotomis subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktas laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat grindžia parazitų gausa gyvenamosiose patalpose. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“ (b.l. 119-122), pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant graužikų ir kitų buitinių parazitų naikinimo kamerose.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad patalpose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos, ant sienų buvo pelėsis, sienos aptrupėjusios, langai išdaužyti, sanitariniai mazgai seni, praustuvės surūdijusios, lovos surūdijusios. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl patalpų drėgmės, netinkamos ventiliacijos, pelėsio ant sienų, aptrupėjusių sienų, išdaužytų langų, senų sanitarinių mazgų, surūdijusių praustuvių, surūdijusių lovų laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad lovos buvo dviejų aukštų, be saugos kraštelių. Aprūpinimo normos numato, jog vienam asmeniui turi būti įrengta viena metalinė lova. Aprūpinimo normos nenumato, kokia turi būti lovos konstrukcija, nedraudžia dviaukščių lovų įrengimo, taip pat nenumato dviaukštėse lovos įrengti apsaugos kraštelius. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo kokias neigimas pasekmes patyrė dėl to, jog miegojo dviaukštėje lovoje, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat teigia, jog nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei kamerose nėra įrengtų sėdimų klozetų, o įrengtos tik skylės grindyse. Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato privalomo sėdimų klozetų įrengimo, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo spintelių paneigia 2016 m. birželio 28 d. pažyma Nr. 77-1396 (b.l. 37-38), kurioje nurodyta, kad virtuvėlėse yra spintelės, kuriose nuteistieji gali laikyti maistą.

Pareiškėjas nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose bei kamerų tipo patalpose nebuvo šilto vandens. Higienos normos HN 76:2010 27 punktas nustatė, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, tiek Higienos norma HN 76:2010, tiek Higienos norma HN 134:2015 nenumatė karšto vandens tiekimo į bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų prausyklas. Atsakovas patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę grafike nustatytu laiku pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte ir dušinėje karštas vanduo yra nuolat. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje atskirai, taip pat kamerose, todėl vertintina, jog pareiškėjo teisės nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę šiltu vandeniu buvo užtikrinta tinkamai. Pareiškėjas skunde taip pat abstrakčiai teigia, jog dušo kabinų buvo labai mažai, tačiau nekonkretizavo šių aplinkybių nenurodė, kokias neigiamas pasekmes dėl to patyrė, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad būnant bendrabučio tipo patalpose nebuvo kur skalbti ir džiovinti rūbus, o esant baudos izoliatoriuje nėra suteikiama asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 40 punktas taip pat numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Pravieniškių PN-AK su UAB „Kauno skalbykla“ yra sudarę sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo (b.l. 153-159), pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus2013 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-2016 patvirtintą Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašą (b.l. 160-163) nuteistasis turi teisę gauti nuosavos patalynės bei drabužių skalbimo paslaugas. Iš Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. sausio 12 d. pažymos Nr. 77-146 (b.l. 134-135 matyti, jog Pravieniškių PN-Ak užtikrinta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog jam nebuvo suteikiamos skalbyklos paslaugos, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl skalbimo paslaugų nesuteikimo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad būnant kamerų tipo patalpose pasivaikščiojimai truko tik vieną valandą per parą. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio BVK 146 straipsnio 2 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems kasdien suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščiojimui. Higienos normos HN 76:2010 11 punkte taip pat nustatyta teisė laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne mažiau kaip valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu kamerų tipo patalpose sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012-05-10 sprendimas; taip pat žr. A.M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009-03-12 sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007-11-15 ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tenka atsakovui - t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl, šiai institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Nagrinėjamu atveju pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų teko Pravieniškių PN-AK, tačiau minėta institucija įrodymų, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose buvo tinkamai užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nepateikė, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo lieka nepaneigti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo patalpų rūkantiems, todėl pareiškėjas pats nerūkantis turėjo nuolat kvėpuoti tabako dūmais, nes rūkantieji nuteistieji rūkydavo prausyklose, pasivaikščiojimo kiemelyje. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas nurodo, kad pataisos namuose lauke prie įėjimų į būrius yra įrengtos rūkymo vietos (b. l. 28). Teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo atžvilgiu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pareigūnai elgiasi ciniškai ir sadistiškai, pataisos namuose klesti subkultūros, pareigūnai nesiima priemonių, jog užkirstų kelią draudžiamų daiktų (tame tarpe narkotikų) pateikimui į pataisos namų teritoriją, kad kreipėsi skundais į Pravieniškių PN-AK administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai elgiasi netinkamai, išdėstė subjektyvią nuomonę, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t.y. nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o, kaip jau buvo minėta, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Iš į bylą pateiktos pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, jog pareiškėjas būnant Pravieniškių PN-AK buvo diagnozuoti įvairūs susirgimai (pvz. odos uždegimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, grybelinis odos susirgimas, skrandžio uždegimas ir kt. ), kurie pagal savo pobūdi negalėjo būti įtakoti netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose bei neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu gyveno neilgą laikotarpį, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerų tipo patalpose) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 215 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo D.S. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 215 Eur (du šimtus penkiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius