- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-29
- Bylos Nr.
- 1A-166-634-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00054-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- V. Č.
- Nukentėjusysis
- R. J.
- Advokatai
- Valda Grigonytė, Mindaugas Vagonis
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-634-2014
Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00054-2013-1
2014 m. gegužės 29 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, nuteistajam V. Č., jo gynėjai advokatei Valdai Grigonytei, nukentėjusiajam R. J., jo atstovui advokatui Mindaugui Vagoniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Iš V. Č. R. J. naudai priteista 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt išlaidų už advokato pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Č. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. spalio 27 d., apie 16.00 val., gyvenamojo namo rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sudavė vieną smūgį kaktos sritimi į nosį R. J., tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva nosies srityje su nosies kaulų lūžimu.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas šališkai, prieštaringai ir neteisingai vertino byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus įrodymus, o kai kurių įrodymų visiškai nevertino ir nuosprendyje apie juos netgi nepasisakė, nors jie akivaizdžiai įrodė nuteistojo nekaltumą. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti nusikalstamos veikos sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, nuodugniai ir tinkamai išanalizavęs surinktus įrodymus, kaip visumą, ir pasisakydamas tiek apie nuteistojo kaltę įrodančius, tiek ją paneigiančius faktus. Nuosprendžio turinys rodo, kad jame išdėstyti tik tam tikri, specialiai atrinkti argumentai, orientuojami į V. Č. kaltumo pagrindimą, o jį teisinančios aplinkybės nutylimos arba sumenkinama jų reikšmė. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi nepagrįstais bei prieštaraujančiais faktinėms aplinkybėms nukentėjusiojo R. J. parodymais. Apelianto nuomone, teismas visiškai nemotyvuotai tvirtino, jog netiki nei paties nuteistojo, nei liudytojų R. U. ir V. K. parodymais. Teismo nuosprendyje nebuvo aptarti skirtumai ir prieštaravimai tarp nukentėjusiojo R. J. ir liudytojų parodymų bei kitų byloje esančių įrodymų. Teismas nepašalino šių prieštaravimų, o apsiribojo tik minėtų parodymų ir kitų įrodymų išvardijimu teismo nuosprendyje, teigdamas, kad V. Č. kaltė yra įrodyta. Be to, teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą ištirti dar vieną ikiteisminio tyrimo metu netirtą įrodymą - apklausti liudytoja nepilnametę G. U., kuri nurodomu įvykio metu buvo tame pačiame kambaryje kartu su V. Č., R. U. ir V. K.. Tokiu būdu teismas atsisakė pasinaudoti dar viena galimybe nustatyti objektyvią tiesą byloje, tuo demonstruodamas šališkumą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo nuomone, byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kad jis buvo nukentėjusiojo R. J. nurodytoje įvykio vietoje, jo nurodytu nusikaltimo padarymo laiku, t. y. kad jis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismas rėmėsi išskirtinai vien tiktai nukentėjusiojo parodymais, kurie nebuvo patvirtinti jokiais kitais įrodymais. Teismas be jokių argumentų nukentėjusiojo parodymus priėmė kaip teisingus ir neginčijamus, nors iš bylos medžiagos matyti, kad R. J. ir V. Č. tarpusavio santykiai buvo labai blogi ir priešiški. Teismas ignoravo faktą, kad R. J. yra ne kartą grasinęs V. Č. atkeršyti, taigi jis turėjo logiškai pagrįstą ir akivaizdų motyvą apkalbėti V. Č.. Be to, teismas netinkamai įvertino ištirtas nukentėjusiojo versijoje nurodomas aplinkybes: nuosprendyje teigiama, kad „kaltinamasis, būdamas vonios kambaryje stovėjo aukščiau už koridoriuje buvusį nukentėjusįjį, todėl ūgio skirtumas nesutrukdė jam galva smūgiuoti į R. J. veidą“, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad buvo kaip tiktai priešingai. Kaip nustatyta, nukentėjusiojo R. J. ūgis yra bene 24 cm didesnis už nuteistojo ūgį, todėl esant tokiam ūgio skirtumui bei turint omenyje nuteistojo amžių, faktiškai nėra jokios fizinės galimybės nuteistajam kakta trenkti į nukentėjusiojo nosį ir ją sulaužyti. Maža to, nukentėjusysis R. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme teigė, kad smūgio sudavimo metu jis stovėjo vonios kambaryje, o nuteistasis - koridoriuje. Kaip matyti iš papildomos įvykio vietos apžiūros, tarp vonios ir koridoriaus grindų yra lygio skirtumas - vonios grindys išklijuotos plytelėmis ir yra 5,8 cm aukščiau koridoriaus grindų. Todėl nukentėjusiam stovint vonios kambaryje, o V. Č. koridoriuje, kai nuteistojo ir nukentėjusiojo ūgių skirtumas yra net 29,8 cm, kas sudaro pagrindą abejoti, kad V. Č., būdamas žemesnis už nukentėjusįjį beveik 30 cm, sugebėjo tiek pašokti į aukštį ir išvystyti pakankamą smūgio jėgą, kad smūgiu kakta sulaužytų nukentėjusiam nosį.
Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog pagal nukentėjusiojo R. J. versiją, jis aptiko nuteistąjį vonios kambaryje, nusukinėjantį vonios kranus, dėl to tarp jų kilo konfliktas, dėl kurio nuteistasis smūgiu galva smogė jam į nosį. Tačiau nei nukentėjusysis, nei pats nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė apie kokius nors instrumentus, kuriais V. Č. neva nusukinėjo vonios kranus, ir kuriais galėjo pasinaudoti neva gindamasis nuo nukentėjusiojo. Skundo autoriaus nuomone, šie loginiai nesutapimai paprasčiausiai nebuvo gerai apgalvoti nukentėjusiajam modeliuojant galimas įvykio versijas. Akivaizdūs loginiai nesutapimai yra ir su V. J. parodymais. Ji parodė, kad grįžusi namo pamatė visą kruviną sūnų R. J., kuris jai paaiškino, jog V. Č. nusukinėjo kranus vonioje, buvo pasilenkęs, ir stodamasis kirto jam galva į nosį. Ši įvykio versija iš tiesų galėtų būti logiškesnė ir įtikinamesnė, nei nukentėjusiojo nurodoma. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šie nesutapimai ir prieštaravimai iš viso neaptarti.
Skunde taip pat nurodoma, kad jokio kraujo ir sumušimo žymių nematė nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų, išskyrus V. J.. Apklausti liudytojais policijos pareigūnai, kurie buvo atvykę į įvykio vietą, konstatavo tiktai buitinį konfliktą šeimoje tarp R. J. ir R. U. dėl išgabentų baldų. Jokiais sumušimais niekas nesiskundė, tarp jų ir pats R. J., ir jokių kraujo žymių niekur nebuvo matyti. Policijos pareigūnas Kupčinskas į klausimą, ar būtų atkreipęs dėmesį, jei kas nors iškvietimo vietoje (objekte) būtų buvęs kruvinas ar sumuštas, kategoriškai pareiškė, kad pagal savo profesinius įgūdžius ir darbo policijoje patirtį, tokius faktus jis neabejotinai būtų pastebėjęs ir ėmęsis atitinkamų procesinių veiksmų, tačiau nieko panašaus jis nematė. Liudytojos R. U. ir V. K. parodė, kad R. J., atėjęs į antrą namo aukštą, buvo prisidengęs veidą šviesios spalvos skuduru, tačiau jokių kraujo žymių nei ant to skuduro, nei ant jo veido ar drabužių nebuvo matyti. Taigi kraujo ir sumušimo žymių niekas, išskyrus nukentėjusiojo motiną, nematė. Ši liudytoja pabrėžė itin gausų sūnaus kraujavimą, paaiškino, kad iš karto po policijos pareigūnų išvykimo ji išskalbė sūnaus kruvinus marškinius ir išplovė kruvinas grindis koridoriuje. Šiuo atveju kyla ne vienas logiškas klausimas - kodėl nukentėjusysis, taip stengdamasis apkaltinti V. Č., nepasinaudojo daiktiniais įrodymais - kruvinais marškiniais ir kraujo dėmėmis koridoriuje. Taip pat lieka neaišku, kaip buvo galima išplauti kraujo dėmes koridoriuje, kur nėra kietosios dekoratyvinės dangos, tiktai nuogas betonas (papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo foto nuotraukos), kad įvykio vietoje neliktų jokių kraujo žymių.
Apelianto nuomone, visi šie įrodymai ir jų nesutapimai leidžia nukentėjusiojo versiją apie tai, kad V. Č. smūgiu galva sulaužė jam nosį, vertinti kritiškai, kaip realiai neįtikinamą, pateiktą galimai siekiant apkaltinti buvusį uošvį nebūtu nusikaltimu ir taip jam atkeršyti už jo nepalankią poziciją dukros skyrybų byloje. Nors byloje yra neginčijamas įrodymas, kad R. J. nosis iš tiesų buvo sulaužyta - teismo medicinos specialisto išvada, tačiau išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nebuvo gauta įtikinamo atsakymo į klausimą, kas, kur ir kada sulaužė nosį nukentėjusiajam, o iš byloje esančių įrodymų nei vienas objektyviai nepatvirtina, kad tai padarė būtent nuteistasis. Vienintelio nukentėjusiojo pareikšto kaltinimo, turint omenyje kitus byloje esančius įrodymus, tikrai nepakanka, kad būtų galima tvirtinti, jog R. J. nosį sulaužė V. Č., ir jį už tai nuteisti.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš V. Č. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. Č. padarė BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip matyti iš skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, teismas išsamiai bei detaliai aptarė V. Č. veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio išsprendimo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šio teismo išvadomis.
Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, V. Č. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta, priešingai nei teigia apeliantas, nuosekliais ir vieningais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiojo R. J. parodymais, kad konflikto, kilusio namo rūsyje metu, jį sužalojo V. Č., tyčia suduodamas vieną smūgį kaktos sritimi į nosį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. J. parodė, kad 2012-10-27 apie 16.00 val., nusileido į namo rūsį ir jame esančiame vonios kambaryje rado V. Č., kuris atsukinėjo vonios kranus. Jam pasiteiravus ką jis čia daro, pastarasis atsakė, kad kranai yra jo, tada atsitraukė link koridoriaus. Abu stovėjo vienas prieš kitą ir žodinio konflikto metu nuteistasis galva smūgiavo nukentėjusiajam į veido sritį, į nosį ir ją sulaužė. Iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Po šito įvykio jis laiptais iš namo rūsio užlipo į pirmą aukštą ir virtuvėje pasiėmė rankšluostį, kad galėtų prisistabdyti kraujavimą iš nosies (t. 1 b. l. 14). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis patikslino, kad V. Č. stovėjo ant slenksčio tarp durų ir jiems bekalbant, pastarasis sudavė kakta į nosį (t. 1 b. l. 102). Be to, nukentėjusiojo parodymai patvirtinami ir netiesioginiais liudytojos V. J., iš dalies ir liudytojų V. K., R. U. parodymais. R. J. sužalojimo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G874/12(02) iš kurios matyti, kad R. J. konstatuota poodinė kraujosruva nosies srityje su nosies kaulu lūžimu. Sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 18).
Apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsamiai išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, ištirti, ar galėjo būti R. J. sužalotas kitoje vietoje ir kitų laiku, buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai Ž. J., R. M., R. A..
Liudytoja Ž. J. parodė, kad dirba operatyvaus skyriaus budėtojų poskyrio dalyje. 2012 m. buvo iškvietimas į (duomenys neskelbtini) dėl ten įvykusio konflikto. Teigia, kad nukentėjusiojo veidas lyg buvo lengvai sužalotas, jis neatrodė taip tvarkingai kaip dabar, tačiau tiksliai nieko negali prisiminti, nes įvykis buvo seniai. Asmuo buvo pristatytas į komisariatą dėl situacijos išsiaiškinimo.
Liudytojas R. A. parodė, kad dirba Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės pirmojo būrio patruliu. Dėl įvykio, kurio metu buvo sužalotas R. J. nieko negali pasakyti, nes neprisimena. Teigia, kad į komisariatą kartu su atvykusiais patruliais gali važiuoti asmuo, kuris nori rašyti pareiškimą.
Liudytojas R. M. parodė, kad 2012 m. spalio mėnesį dirbo Kauno Centro PK. Teigia, kad įvykio tiksliai nepamena, į komisariatą buvo pristatytas R. J., jis lyg buvo sužalotas, nes vaikščiojo ranka užsiėmęs už veido. Buvo nustatytas jo blaivumas ir išrašytas šaukimas, lyg nukreiptas pagal teritorinę policijos nuovadą. Kiek pamena R. J. lyg skundėsi, kad jį kažkas sužalojo, nepamena ar buvo kokie nors sužalojimo požymiai (kraujas, mėlynės). Kadangi R. J. buvo užsidengęs veidą, mano, kad jam buvo suduota į veido sritį. Nepamena ar buvo kviesta greitoji medicinos pagalba.
Taigi apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino kad nukentėjusiojo veidas buvo kažkiek sužalotas, jis neatrodė taip tvarkingai, vaikščiojo ranka užsiėmęs už veido, galimai vyko į policijos komisariatą rašyti pareiškimo.
2012-10-27 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2012-10-27 gautas pranešimas, jog adresu (duomenys neskelbtini) vyksta konfliktas. Pilietis R. J. pristatytas į Centro PK aplinkybių išsiaiškinimui. Iš pranešimo, surašyto 2012-10-27 Centro PK matyti, kad R. J. raštu pareiškė, jog „V. Č. vonios kambaryje pradėjo atsukinėti kranus. Aš nuėjau ir sakau ką jūs čia darot jis pasakė, kad ne tavo reikalas, tada pradėjo stumdytis ir iš galvos smūgiavo man į nosį. Ko pasekoje pasipylė kraujas. Tada aš iškviečiau policiją“ (prie bylos prijungtos medžiaga, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą 20-22-At-01392-12). R. J. 2012-10-29 pareiškime nurodė analogiškas aplinkybes (t. 1, b. l. 4).
ROIK 588711 patvirtina, kad 2012-10-27 16 val. 18 min. iš J., gyv. Kaune, (duomenys neskelbtini), gautas pranešimas, jog tuo pačiu adresu vyksta konfliktas tarp giminaičių (t. 1, b. l. 95).
Sugretinus šiuos duomenis su paties nukentėjusiojo parodymais, liudytojų Ž. J., R. M., R. A., V. K. ir V. U. parodymais, galima daryti kategorišką išvadą, kad atvykus policijos pareigūnams nukentėjusysis R. J. jau buvo sužalotas, o į policijos įstaigą jis vyko, kad galėtų pateikti pareiškimą dėl sužalojimo fakto. Pagal byloje nustatytas aplinkybes tai galėjo padaryti tik V. Č.. Taigi kolegijai nekyla abejonių, kad R. J. buvo sužalotas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.
Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog liudytojos V. J. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Liudytoja V. K. patvirtino, kad Raimundas veidą buvo prisidengęs rankšluosčiu, tačiau jokių sužalojimų ir kraujo ji nematė (t. 1, b. l. 104-105). Analogiškus parodymus davė ir R. U., kuri parodė, kad R. J. atėjo užsidengęs veidą su rankšluosčiu, bet kraujo ji nematė (t. 1, b. l. 103-104). Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai iš esmės patvirtino šiuos parodymus. Tuo tarpu liudytoja V. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2012-10-27 apie 16.20 val. grįžusi iš kapinių, namo kieme pamatė stovintį sūnų Raimundą ir laikantį skudurų pridengtą veidą. Skuduras buvo kruvinas. Ji sūnaus pasiteiravo kas jam nutiko, o jis paaiškino, kad rūsyje pamatęs, jog Vytautas nusukinėja kranus (kurie yra jų, gal būt Vytautas kaip santechnikas kadaise juos tik sudėjo, pritvirtino), pasakė, jam ką čia darai, o tas keldamasis, nes tuo metu buvo pasilenkęs, tyčia iš savo galvos jam trenkė į galvą ir tokiu būdu prakirto nosį. Ji viso šito įvykio nematė ir objektyvios informacijos suteikti negali (t. 1, b. l. 30). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja paaiškino, kad sūnų pamatė sumuštą lauke, pastarasis sakė, kad jį sumušė Č. Skuduras, kuriuo sūnus buvo prisidengęs veidą buvo kruvinas, rūsyje ant laiptų matėsi kraujas, todėl ji viską išplovė (t. 1, b. l. 104). Taigi apie kraują parodė tik V. J., tačiau aplinkybę, kad R. J. veidą buvo prisidengęs rankšluosčiu, patvirtino ir kiti liudytojai. Vertinant šių įrodymų visumą, svarbu pažymėti, jog pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė L. K. parodė, jog R. J. nustatytas nosies lūžimas nebuvo skeveldrinis, todėl nebuvo didelio kraujavimo, KMUK nustatyta, jog rasta sudžiūvusio kraujo plutelė, bet nežymiai. Masyvus kraujavimas būdingas tik skeveldriniam nosies kaulo lūžimui (t. 1, b. l. 126). Tokiu būdu netikslūs (ar perdėti) V. J. parodymai apie kraujavimą iš esmės neprieštarauja nustatytiems faktams ir nepaneigia nustatyto nukentėjusiojo sumušimo fakto kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.
Apeliacinio skundo argumentas dėl nepilnametės liudytojos G. U. apklausos buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2014-01-16 protokoline nutartimi, kuria atmestas nuteistojo gynėjos prašymas apklausti nepilnametę, kadangi nepilnamečiai liudytojai į teismo posėdį kviečiami tik išimtiniais atvejais. Įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Šiuo atveju byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl kaltinimų pagrįstumo.
Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog dėl nukentėjusiojo ir nuteistojo ūgio skirtumų, praktiškai neįmanoma kaktos sritimi sulaužyti nosies yra įvertinta ir dėl jos pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ūgio skirtumas nesutrukdė V. Č. galva smūgiuoti į R. J. veidą. Skunde nurodoma, jog yra daugiau nei rimtas pagrindas abejoti, kad kaltinamasis, konkrečiomis aplinkybėmis būdamas žemesnis už nukentėjusįjį beveik 30-čia centimetrų, sugebėtų tiek pašokti į aukštį ir išvystyti pakankamą smūgio jėgą, kad smūgiu kakta sulaužytų nukentėjusiajam nosį. Šis argumentas yra klaidingas logine prasme, kadangi logiškai mąstant „beveik 30 cm skirtumas“ galėjo būti tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kaktų, o aukščio skirtumas tarp nuteistojo kaktos ir nukentėjusiojo nosies yra daug mažesnis, taigi sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti ir tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodo nuteistasis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patikslino, kad V. Č. stovėjo ant slenksčio tarp durų ir jiems bekalbant, pastarasis sudavė kakta į nosį (t. 1 b. l. 102). Tokie parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kad V. Č. atsukinėjo kranus, taigi logiška jog V. Č. stovėjo vonios kambaryje, t. y. aukščiau už nukentėjusįjį. Kadangi paties konflikto kiti asmenys nematė, laikytina jog konflikto dalyvių padėtys smūgio sudavimo metu nėra tiksliai nustatytos, o visuma aukščiau aptartų įrodymų patvirtina kaltinimų pagrįstumą.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde neigia kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, teigia įvykio dieną nebuvęs namo rūsyje ir nemušęs nukentėjusiojo, tačiau visų aukščiau aptartų duomenų pakanka neginčytinai konstatuoti, jog būtent V. Č. 2012 m. spalio 27 d., apie 16.00 val., gyvenamojo namo rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sudavė vieną smūgį kaktos sritimi į nosį R. J., tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva nosies srityje su nosies kaulų lūžimu.
Skiriant bausmę V. Č. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau neteistas, dirba), tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant V. Č. be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo nustatyta pinigų suma, kuri priteista kaip neturtinės žalos kompensacija nukentėjusiajam. Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek ir specialisto išvadą. Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į veido sritį, kurio metu sulaužyta nosis. Dėl šio įvykio nukentėjusysis patyrė skausmą, pažeminimą, nepatogumus, buvo nedarbingas. Įvertintina taip pat ir tai, kad nusikaltimas nors ir nesunkus, tačiau tyčinis, smurtinis. Kartu pažymėtina, kad atsakovo turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal minėtas CK nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą svarbu užtikrinti nukentėjusiojo teisę į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, o taip pat ir protingą abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyrą. Nors nuteistasis gauna 1500 Lt atlyginimą, tačiau įvertinus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, jų pasekmes, net ir atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, teismo nustatyta neturtinės žalos pinginė kompensacija (4000 Lt) nėra aiškiai per didelė, nepažeidžia sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų, todėl nėra pagrindo mažinti šį dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikos vidurkį šios kategorijos bylose (Kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2011; 2K-544/2011; 2K-401/2012; 2K-399/2012).
Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.