- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2016-02-24
- Bylos Nr.
- I-898-621/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas (pran.), Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- G. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus, Nacionalinei žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko, kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Laisvutės Kartanaitės,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atstovui R. R.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos G. R. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos pareiškimas, kurį vėliau patikslino prašydama atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškėjos G. R. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo S. P. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti, pateikiant nuosavybės teisę į žemę įrodantį pažymėjimą (2-8, 52 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėja G. R. teismo posėdžio metu nurodė, jog palaiko pareiškime ir patikslintame pareiškime išdėstytas aplinkybes bei reikalavimus. Pažymėjo, jog įrodantį dokumentą – pažymėjimą gavo 2015 metais, jokių kitų dokumentų įrodančių nuosavybės teises, anksčiau nerado.
Pareiškėjos atstovas advokatas V. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo atstatyti praleistą terminą dokumentams pateikti. Pareiškėja prašymą buvo pateikusi laiku, tačiau atsakymo negavo. Pareiškėja, gavusi dokumentą – pažymėjimą apie jos tėvui priklausančią žemę, laiku padavė pareiškimą, mano, kad pareiškėja veikė aktyviai ir yra pagrindas atnaujinti terminą dokumentams pateikti.
Pareiškime nurodė, jog pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama pripažinti juridinį faktą, kad jos tėvas S. P. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. (duomenys neskelbtini) turėjo 7 hektarus žemės. Ši žemė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka gali būti grąžinama pareiškėjai. Pabaltijo apygardos karinio tribunolo 1950 m. birželio mėn. 13-14 dienos nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 41417/3 pareiškėjos tėvas S. P. buvo nuteistas 25 metų pataisos darbų lageryje bausme pagal RTFSR BK 31 straipsnio a, b ir c punktus, konfiskuojant visą jo turėtą turtą, įskaitant ir žemę už tai, kad nuo 1948 m. rudens iki jo sulaikymo dienos (1950-01-30) palaikė ryšius su Lietuvos partizanais, ne kartą juos slėpė savo namuose specialiai įrengtoje slėptuvėje, teikė partizanams maisto produktus. Bausmės laikas pradėtas skaičiuoti nuo 1951-01-31. Pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį S. P. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo teisės, taip pat yra patvirtinama, kad S. P. turi teisę gauti visas nuolaidas ir kompensacijas, taikomas asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniam režimui. Iš baudžiamosios bylos Nr. 41417/3 medžiagos matyti, kad nuosprendžio priėmimo dieną jis valdė 7 hektarus žemės. Neteisėtai konfiskuota žemė yra S. P. turėta nuosavybė (turtas), kuri turi būti grąžinama jam arba jo palikuoniams (paveldėtojams) vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Apie tai, kad S. P. nuosavybės teise valdė 7 ha žemės sklypą, liudija prie baudžiamosios bylos pridėta Grinkiškio valsčiaus vykdomojo komiteto pažyma. Kadangi pareiškėjos tėvas S. P. mirė 1991-02-14, dėl teisių į jo turėtą turtą atstatymo turėjo teisę kreiptis jo palikuonys. 1991 m. gruodžio 12 d. pareiškėja kreipėsi į tuometinę Grinkiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis atkurti teises į tėvo turėtą žemę. Deja, tuo metu nebuvo galimybės gauti dokumentų, liudijančių apie S. P. turėtą nuosavybės teisę į žemę. Vėliau pareiškėja kreipėsi į kitas institucijas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registrus, Lietuvos ypatingąjį archyvą), tačiau ir vėl nebuvo rasta informacijos ir dokumentų, liudijančių apie tai, kad S. P. nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – žemę. Pareiškėja 1991-12-12 pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į jos tėvo S. P. nuosavybę – žemę. Pažymėjo, kad S. P. sutuoktinė A. P. mirė 1988-05-19, duktė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atsisakė atkurti nuosavybės teisę į žemę pareiškėjos labui 1992-01-06 (mirė 2004-11-26). Taigi vienintelė S. P. turto paveldėtoja yra pareiškėja. Pareiškėja pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo kreipėsi tiek į Lietuvos Respublikos archyvus, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Ieškojo informacijos kitose vietose (bažnyčios knygose, gyventojų surašymo ataskaitose ir pan.), tačiau dokumentų, liudijančių, kad S. P. nuosavybės teise valdė žemę, pareiškėja negavo. Pažymėjo, kad, pagal tuo metu galiojusią tvarką, dokumentų paiešką archyvuose atlikdavo ne pati pareiškėja, bet atitinkami archyvo darbuotojai pareiškėjos prašymu (užsakymu), jie ieškodavo informacijos ir pateikdavo atitinkamą oficialų atsakymą. Byloje pateikti atsakymai iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo kopijos. Negavusi informacijos ir dokumentų, įrodančių tai, kad S. P. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, pareiškėja neturėjo galimybės tinkamai ir iki įstatyme nustatyto laiko, t. y. 2003-12-31, pateikti šių dokumentų Nacionalinei žemės tarnybai. Tik 2015 metais pareiškėja sužinojo, kad Lietuvos ypatingajame archyve esanti informacija (Sovietinio laikmečio baudžiamosios bylos ir KGB operatyvinės bylos) buvo įkelta į elektronines laikmenas ir su šiomis elektroninėmis dokumentų kopijomis galima susipažinti tiesiogiai, o ne per tarpininkus - Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojus - galima padaryti bylų ir juose esančių dokumentų kopijas bei išrašus. Tai sužinojusi pareiškėja paprašė savo dukros I. Č. susipažinti su Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-l saugomoje baudžiamojoje byloje Nr. 41417/3 esančiais dokumentais. Tokiu būdu pareiškėja surado dokumentą, įrodantį, kad S. P. priklausė 7 hektarai žemės, kurie buvo iš jo nepagrįstai konfiskuoti priimant neteisėtą ir nepagrįstą Pabaltijo apygardos karinio tribunolo nuosprendį. Pažymėjo, kad dokumentų, liudijančių S. P. nuosavybės teises, negalėjo pateikti laiku ne dėl savo kaltės ar neatidumo. Nepaisant to, kad pareiškėja kreipėsi informacijos į valstybės archyvus bei kitaip aktyviai ieškojo dokumentų ir kitokių įrodymų, patvirtinančių jos teisę atstatyti nuosavybės teises į tėvui priklausančią žemę, visur, įskaitant ir Lietuvos ypatingąjį archyvą, gavo nepilną informaciją ir negavo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, nepaisant to, kad tokie dokumentai archyve jau buvo saugomi.
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atstovas R. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja prašymą pateikė laiku, taip pat ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus, tačiau nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad S. P. turėjo žemės (duomenys neskelbtini), ir iki šios dienos jie nėra pateikti. Pažymėjo, kad minimos pažymos neužtenka įrodyti, jog S. P. turėjo žemės, kadangi tai nėra tas dokumentas, įrodantis nuosavybės teises, ir teismui atnaujinus terminą pareiškėjai nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Prašo pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos G. R. pareiškimas ir patikslintas pareiškimas tenkintinas iš dalies. Atnaujinamas praleistas įstatymo nustatytas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pateikiant nuosavybės teisę į žemę įrodantį pažymėjimą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos G. R. atstovas advokatas V. P. patikslintame pareiškime nurodė šiuos reikalavimus, t. y. atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškėjos G. R. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo S. P. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti, pateikiant nuosavybės teisę į žemę įrodantį pažymėjimą.
Šioje byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 12 d. Radviliškio rajono Grinkiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į S. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę pateikė laiku, kartu su prašymu pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, nėra, todėl pareiškėjos reikalavimai, kuriais ji prašo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškėjos G. R. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo S. P. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje sprendžiamas dėl praleisto termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas. Pareiškėja prašo, jog būtų atnaujintas praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui – pažymėjimui paduoti, siekiant atkurti nuosavybės teises į tėvui S. P. priklaususią žemę (duomenys neskelbtini).
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359. Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal paminėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kolegijos nuomone, svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).
LVAT jurisprudencijoje konstatuojama, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Taigi dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, kompetentingai institucijai turi būti būtinas ir apskritai reikalingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą (2011 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-429/2011; 2010 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010).
Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, kad įstatymais nustatyti apribojimai neturi pažeisti pačios teisės esmės. Tokie apribojimai teismo yra pateisinami tik būtinais atvejais ir jie negali būti formalūs. Šiuo atveju, atsisakius atstatyti praleistą terminą, būtų apribota viena iš esminių teisių – teisė į nuosavybę. Galima teigti, kad išdėstytos priežastys patvirtina, kad praleistas terminas tokiomis aplinkybėmis gali būti atnaujintas. Taip pat, remiantis EŽTT pozicija, galima manyti, kad spręsdamas termino atnaujinimo klausimus panašiais atvejais teismas turėtų atsižvelgti į tą faktą, kad šie klausimai yra labai aktualūs didelei visuomenės daliai (asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises) ir vis tik netaikyti per griežtų standartų vertinant termino praleidimo priežastis (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla 1992-12-16 De Geouffre de la Pradelle V. France Serija, Nr. 253-B ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi.
Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Sprendžiant, ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Kolegijos nuomone, pareiškėja G. R. įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleido dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis. Svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad G. R. tuometinei Radviliškio rajono Grinkiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą (36 b. l.) atkurti nuosavybės teisę į S. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę. Kartu su prašymu pateikė giminystės ryšį su buvusius savininku patvirtinančius dokumentus. Nuosavybės teisės pagal pateiktą prašymą iki šiol neatkurtos, nes pareiškėja nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, t. y. dokumentų, įrodančių, kad S. P. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini). Iš bylos medžiagos matyti, jog buvo kreiptasi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, tačiau dokumentų, liudijančių, jog S. P. nuosavybės teisė valdė nekilnojamąjį turtą – žemę, rasta nebuvo (10, 14 b. l.). Pareiškėja tik 2015 m. birželio 10 d. iš Lietuvos ypatingojo archyvo gavo pažymėjimą, liudijantį, jog S. P., gyvenantis (duomenys neskelbtini), kilęs iš vidutiniokų šeimos, turėjo 7 ha žemės. Tik gavus minėtą pažymėjimą, pareiškėja G. R. galėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. P. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Dėl aukščiau minėtų priežasčių nebuvo laiku pateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę.
Teismo nuomone, pareiškėja, esant tokioms aplinkybėms bei faktiniams duomenims, elgėsi pakankamai rūpestingai ir kruopščiai, stengdamasi realizuoti savo galimybę dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą. Šitos aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia tenkinti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų sąmoningai ar dėl kitų priežasčių vilkinusi nuosavybės atkūrimo procesą. Pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido nustatytą terminą nuosavybės teisių atkūrimui į nekilnojamąjį turtą, pripažintinos svarbiomis ir praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti yra atnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos G. R. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjai G. R. atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pateikiant nuosavybės teisę į žemę įrodantį pažymėjimą.
Kitą pareiškėjos G. R. pareiškimo ir patikslinto pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.