Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo E. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo E. T. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį 35 eurų dydžio bauda, paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. vasario 3 d. nutarimą nubaustasis E. T. apskundė Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliaciniame skunde nubaustasis E. T. nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad jis, prieš įvažiuodamas į sankryžą, turėjo galimybę įvertinti kitos transporto priemonės padėtį ir ketinimus. Teigia, kad į sankryžą atvažiavo dar viena transporto priemonė, kuri nepaisė tuo metu sankryžoje susidariusios padėties, bei važiavo į jo automobilį nelėtindama greičio ir nestabdydama, nors to įsakmiai reikalauja Kelių eismo taisyklių 134 punktas.

Administracinis teisės pažeidimas yra priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Iš 2016 m. sausio 25 d. Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Kelių policijos patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiosios patrulės V. T. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad įvykio dieną, ji patruliuodama su A. K. gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje susidūrė du automobiliai – „Honda Jazz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje prisistatė „Honda Jazz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas E. T., jis teigė, kad po eismo įvykio, iš vairuotojo pusės išlipo aukštas vyras, t. y. J. K., ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Asmuo sėdėjęs keleivio vietoje, t. y. M. K., pradėjo tvirtinti, kad automobilį vairavo jis. Apklausus J. K., jis tvirtino, jog sėdėjo keleivio vietoje, o nuėjo iš įvykio vietos, nes nematė reikalo pasilikti. M. K. teigė, kad automobilį vairavo jis (b. l. 6).

Iš teismo posėdyje apklaustų kaip liudytojais policijos pareigūnų V. L. ir R. D. parodymų matyti, kad E. T. buvo pripažintas sukelto eismo įvykio kaltininku tik dėl to, kad jis suko iš šalutinio kelio į pagrindinį, todėl turėjo praleisti pagrindiniu keliu važiavusius automobilius (b. l. 45–46). Teismo posėdyje liudytojas V. L. parodė, kad tik kaltininkas, t. y. E. T., parodė, jog vairuotojas iš eismo įvykio vietos nuėjo, tačiau jie tikėjo tuo vairuotoju, kuris važiavo pagrindiniu keliu. Be to, gal kaltas asmuo galbūt patyrė šoką, todėl supainiojo asmenis (b. l. 45–46). Teismo posėdyje liudytojas R. D. taip pat tvirtino, kad E. T. turėjo praleisti pagrindiniu keliu važiavusį automobilį. R. D. nuomone, asmuo, kuris vairavo automobilį pagrindiniu keliu, neturėjo galimybių sustabdyti automobilio. Prieš priimdamas nutarimą, jis tarėsi su V. L.. Nemanė, kad automobilio vairuotojas specialiai įvažiavo į E. T. automobilį (b. l. 46).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš liudytojo R. D. parodymų matyti, kad jis abejojo, kuris asmuo kaltas dėl sukelto eismo įvykio, todėl prieš priimdamas nutarimą, jis tarėsi su V. L..

2016 m. sausio 25 paaiškinime J. K. nurodė, kad įvykio dieną, jis važiavo su draugu, automobilį vairavo draugas. Jis norėjo pasukti iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) g., tačiau jam „po nosimi“ pakišo automobilį, kurio vairuotojas suko iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę (b. l. 27).

2016 m. sausio 25 paaiškinime M. K. teigė, kad jis iš (duomenys neskelbtini) gatvės suko į kairę – (duomenys neskelbtini) gatvę. Automobilis sukęs į kairę iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę jo nepraleido (b. l. 28).

2016 m. sausio 25 d. paaiškinime iš karto po įvykio E. T. nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) g., baigdamas manevrą į kairę, pamatė atvažiuojantį automobilį, kuris nestabdė. Prie automobilio vairo sėdėjo aukštas vyriškis. Įvykus eismo įvykiui, jam pasakius, kad kvies policiją, ir nuėjus į automobilį pasiimti telefono, automobilį vairavęs asmuo iš įvykio vietos pasišalino, liko tik keleivio vietoje sėdėjęs asmuo. Paklausus keleivio, kur nuėjo vairuotojas, šis pasakė, jog automobilį vairavo jis. Atvykę policijos pareigūnai bendravo su keleiviu, vėliau sugrįžo ir automobilio vairuotojas, bet jis tvirtino, kad automobilio nevairavo, neturėjo ir vairuotojo pažymėjimo. E. T. savo kaltės dėl sukelto eismo įvykio nepripažino, tvirtindamas, kad kito automobilio vairuotojas, sukdamas galėjo netrukdomai atlikti manevrą, nes jam eismo juosta jau buvo laisva (b. l. 29–30).

2016 m. vasario 3 d. E. T. dar kartą išsamiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, ir jas atkreiptina, išdėstė analogiškai, patvirtindamas, kad prie vairo sėdėjo aukštas vyriškis, kuris po susidūrimo iškart pareiškė, kad jeigu jis (E. T.) kvies policiją, bus blogiau. Iš keleivio pusės išlipo žemas, stambus vyriškis, kuris tuo metu visiškai nekalbėjo. E. T. įsėdus į savo automobilį tam, kad pasiimtų telefoną, ir iš jo išlipus, vairuotojo nebebuvo. Tada keleivio vietoje sėdėjęs asmuo, kuris prieš tai visą laiką tylėjo, pareiškė, kad jis yra automobilio savininkas, ir jis vairavo automobilį. Atvykus policijos pareigūnams, su jais bendravo keleivis, o po to pakvietė ir automobilį vairavusį vairuotoją. Policijos pareigūnams buvusi prie vairo sėdynės padėtis pasirodė labiau tinkama sėdėti aukštam žmogui. Policijos pareigūnams paprašius aukštojo vyro pateikti dokumentus, jis nenorėjo, kad E. T. sužinotų, jog jis neturi dokumentų ir yra neseniai paleistas iš įkalinimo vietos. E. T. nurodė, kad jam iš (duomenys neskelbtini) g. sukant į kairę – į pagrindinę – (duomenys neskelbtini) gatvę, pagrindinis kelias buvo laisvas, taip pat jis jau buvo automobiliu įvažiavęs pagrindinę gatvę taip, kad kelias, norinčiam pasukti į (duomenys neskelbtini) g., buvo laisvas. Iš dešinės pusės, iš 7–10 metrų, pamatė tiesiai į jį važiuojantį automobilį, jis nelėtindamas greičio atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį. Iš pateiktos nuotraukos matyti, kad kitas automobilis net nenukreiptas į (duomenys neskelbtini) gatvę, kito automobilio vairuotojas aiškiai matė, kad priešpriešinėje eismo juostoje yra automobilis. Jokių požymių, kad kito automobilio vairuotojas būtų norėjęs išvengti susidūrimo, nebuvo (b. l. 25–26).

Teismo posėdyje nubaustasis E. T. paaiškino analogiškai kaip ir paaiškinimuose policijos pareigūnams. Patvirtino, kad automobilis atvažiavo, ir nelėtindamas greičio suko tiesiai į jo automobilį bei atsitrenkė į automobilio priekį, nors laisvai galėjo pasukti į (duomenys neskelbtini) gatvę, nes kelias jau buvo laisvas. Jis pats iškvietė policijos pareigūnus. Už vairo sėdėjo aukšto ūgio vyriškis, kuris pradėjo derėtis, o pasakius, kad kvies policiją, iš įvykio vietos pasišalino. Tada kitas kartu važiavęs vyriškis pradėjo tvirtinti, kad jis sėdėjo už vairo, kad yra automobilio savininkas, kad kito asmens net nebuvo. Po to sutiko pakviesti ir tikrąjį automobilio vairuotoją (b. l. 45, 46).

Pažymėtina, kad jeigu E. T. po eismo įvykio būtų buvęs sutrikęs, tai nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad jis būtų sutikęs ir dėl savo kaltės, nes išsuko iš šalutinio kelio, tačiau E. T. po eismo įvykio elgėsi nuosekliai. Iš aptartų nubaustojo E. T. paaiškinimų visumos nustatyta, kad jis nuo pat pradžių nuosekliai ir išsamiai paaiškino visas įvykio aplinkybes, nurodė, kad eismo įvykio metu prie vairo sėdėjo aukšto ūgio vyriškis, kuris po eismo įvykio su juo derėjosi. Jam nuėjus pasiimti telefono, tam, kad iškviestų policijos pareigūnus, aukštasis vyriškis iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tada su juo pradėjo bendrauti keleivis, kuris iki to laiko nepratarė nė žodžio. Byloje duomenų, kad E. T. anksčiau būtų pažinojęs J. K., ir būtų turėjęs pagrindo jį apkalbėti, nėra. Tokių aplinkybių nei paaiškinime, nei teismo posėdyje nenurodė ir J. K. (b. l. 77). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad E. T. būtų buvę tikslinga nurodyti ne asmenį, kuris realiai vairavo automobilį, bet apkaltinti keleivį vairavus automobilį. Akivaizdu, kad E. T., ši aplinkybė, kas iš jų vairavo automobilį, nebuvo svarbi visiškai. Jam buvo svarbu, kad būtų teisingai nustatytas dėl sukelto eismo įvykio kaltas asmuo. E. T. nurodė J. K. kaip asmenį, vairavusį automobilį, būtent pagal jo požymius – kad jis buvo aukšto ūgio, o M. K. buvo žemo ūgio, E. T. pats iškvietė ir policijos pareigūnus. Taip pat akcentuotina ir tai, kad 2016 m. vasario 3 d. paaiškinime E. T. nurodė aplinkybes, kurių anksčiau žinoti negalėjo, jas išgirdo tik eismo įvykio vietoje, jau po to, kai atvyko policijos pareigūnai, ir jis jiems jau buvo nurodęs asmenį, vairavusį automobilį, t. y., E. T. išgirdo kaip policijos pareigūnams paprašius aukštojo vyro pateikti dokumentus, jis nenorėjo, kad jis (E. T.) sužinotų, jog jis neturi dokumentų ir yra neseniai paleistas iš įkalinimo vietos. Tai parodo, kad J. K. turėjo pagrindo nueiti iš įvykio vietos bei tvirtinti, kad prie automobilio vairo jis nesėdėjo. Tai, kad J. K. tik prieš tris dienas buvo paleistas iš suėmimo, patvirtina ir byloje esantys duomenys (b. l. 49–51). Akcentuotina ir tai, kad šiuo atveju, E. T. važiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį, todėl akivaizdu, kad kilus eismo įvykiui, jam pačiam kviesti policijos pareigūnus nebūtų buvę jokio pagrindo, nes E. T. pats turėjo būti suinteresuotas eismo įvykio deklaracijos užpildymu, tačiau kaip nustatyta, buvo atvirkščiai – iš įvykio eigos matyti, kad dėl to, jog būtų pildoma eismo įvykio deklaracija, buvo suinteresuotas netgi ne M. K., bet būtent J. K.. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog po eismo įvykio su E. T. tarėsi ne M. K., o J. K., patvirtina ir paties J. K. parodymai, to nepaneigia ir M. K. parodymai.

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas J. K. kaip ir paaiškinime teigė, kad įvykio dieną automobilį vairavo M. K.. Jis važiuodamas pagrindine gatve suko į kairę, o kitas automobilis jo nepraleido. Liudytojas J. K. išlipęs iš automobilio siūlė pildyti deklaracijas, o kito automobilio vairuotojas sakė, kad kvies policiją. Tada liudytojas J. K. nuėjo pėsčiomis į (duomenys neskelbtini) g., nes reikėjo atsiimti skolą. Kito automobilio vairuotojas norėjo apkaltinti, kad susidūrimo metu prie vairo buvo jis (b. l. 77).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas M. K. parodė, kad nematė, kaip pajudėjo kito automobilio vairuotojas. Kliūties nematė ir automobilio nestabdė. Įvyko metalinė avarija. J. K. sakė tartis, jis pasiūlė pildyti eismo įvykio deklaraciją. Jis negalėjo kalbėti, nes sirgo. Draugas lyg ir nebendravo su E. T.. E. T. paskambino policijos pareigūnams. Draugas po eismo įvykio nuėjo, o paskambinus jam telefonu, ir pasakius, kad grįžtų, grįžo (b. l. 78).

Iš liudytojo J. K. parodymų nustatyta, kad nors jis neigė vairavęs automobilį, po eismo įvykio būtent jis tarėsi su E. T. dėl to, kad būtų pildoma deklaracija, tačiau E. T. nesutikdamas su tuo, kad jis yra kaltas dėl sukelto eismo įvykio, iškvietė policijos pareigūnus. Tada J. K. staigiai iš eismo įvykio vietos pasišalino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks J. K. pasiaiškinimas, kad jis nuėjo iš įvykio vietos, neva dėl to, kad jam reikėjo atsiimti skolą, yra naivus ir visiškai neįtikinantis bei logiškai nepaaiškinamas. Ir tai leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad J. K. turėjo pagrindo policijos pareigūnams nesirodyti iš viso, nes priešingu atveju akivaizdu ir logiška, kad J. K. būtų buvęs suinteresuotas likti eismo įvykio vietoje bei ginti savo ar draugo interesus. Pažymėtina, kad nors M. K. ir J. K. teigė, jog automobilį vairavo M. K., tačiau liudytojas M. K. taip pat nepaneigė, kad eismo įvykio deklaraciją pasiūlė pildyti būtent J. K.. Liudytojo M. K. parodymai, kad jis įvykus eismo įvykiui, negalėjo kalbėti, nes sirgo, yra taip pat logiškai nepaaiškinami ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Iš bylos duomenų aiškiai nustatyta, kad J. K. pasišalinus iš įvykio vietos, jis bendravo su E. T., teigė, jog jis vairavo automobilį, o atvykus policijos pareigūnams, M. K. bendravo su jais. Apie tai, kad jis serga, ir dėl to negali kalbėti, neužsiminė nei E. T., nei policijos pareigūnams. Ir tai aiškiai parodo, kad tiek M. K., tiek ir J. K. tokiais naiviais pasiteisinimais, t. y., kad J. K., įvykus eismo įvykiui, būtinai tuo metu skubiai reikėjo atsiimti skolą, o M. K. neva dėl kažkokios ligos negalėjo kalbėti, todėl už jį kalbėjo ir derėjosi J. K., bandė įtikinti policijos pareigūnus ir teismą dėl to, kad prie automobilio vairo sėdėjo M. K.. Tačiau kaip ir buvo minėta, tokie J. K. ir M. K. neįtikinami ir nelogiški parodymai visiškai prieštarauja E. T. nuosekliems ir išsamiems paaiškinimams, kuriais nepatikėta vien dėl to, kad jis buvo pripažintas eismo įvykio kaltininku. Pažymėtina, kad šiuo atveju E. T. paaiškinimus dėl to, kad jis nors ir važiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį, tačiau dėl sukelto eismo įvykio yra nekaltas, patvirtina ir eismo įvykio schemoje bei nuotraukose užfiksuoti vaizdai.

Pažymėtina, kad bet kokiu atveju, ne tik E. T., išvažiuodamas iš šalutinio kelio – (duomenys neskelbtini) gatvės – į pagrindinę – (duomenys neskelbtini) gatvę – privalėjo sustoti ir įsitikinti, ar gali daryti manevrą į kairę, bet ir automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas, prieš pasukdamas iš pagrindinio kelio į šalutinį kelią, privalėjo taip pat sustoti ir įsitikinti, ar nėra pagrindiniu keliu atvažiuojančių automobilių. Nors apklaustų kaip liudytojais M. K. ir J. K. parodymai neįtikino apygardos teismo, kad eismo įvykio metu prie vairo sėdėjo M. K., tačiau M. K. parodymai, kad jis kliūties nematė ir automobilio nestabdė, nepaneigia aplinkybės, jog vairavęs automobilį „Renault Laguna“ vairuotojas, prie sankryžos automobilio nesustabdė. Tai, jog automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, patvirtina eismo įvykio schemoje bei nuotraukose užfiksuoti vaizdai. Eismo įvykio schemoje bei nuotraukose užfiksuotas automobilių susidūrimo mechanizmas (automobilio „Renault Laguna“ smūgis į automobilio „Honda Jazz“ priekinę dalį) aiškiai parodo, kad automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas, važiuodamas iš pagrindinio kelio į šalutinį – (duomenys neskelbtini) gatvę – nepasirinko saugios į (duomenys neskelbtini) gatvę įvažiavimo trajektorijos. Automobilio „Renault Laguna“ kryptis yra visiškai ne į (duomenys neskelbtini) gatvę, nors kelias į (duomenys neskelbtini) gatvę buvo jau visiškai laisvas, nes automobilio „Honda Jazz“ vairuotojas jau beveik buvo baigęs manevrą į pagrindinę – (duomenys neskelbtini) gatvę. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad jeigu automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas būtų pasirinkęs tinkamą važiavimo trajektoriją, galėjo netrukdomai įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) gatvę. Pažymėtina, kad jeigu automobilio „Honda Jazz“ vairuotojas būtų staigiai išvažiavęs iš šalutinės – (duomenys neskelbtini) gatvės – į pagrindinę – (duomenys neskelbtini) gatvę, tada būtų visai kita susidūrimo vieta, t. y. ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) gatvę. Šiuo atveju automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas, baigiančiam atlikti manevrą automobiliui „Honda Jazz“ įvažiavo net ne į galinę automobilio dalį, bet į priekinę dalį, kai tuo tarpu kelias automobilio „Renault Laguna“ vairuotojui pasukti į (duomenys neskelbtini) gatvę buvo laisvas (b. l. 15, 16, 22, 40, 41, 43).

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, kad E. T. dėl 2016 m. sausio 25 d. 20.25 val. sukelto eismo įvykio yra nekaltas, todėl jis pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubaustas nepagrįstai ir neteisėtai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo E. T. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį 35 eurų dydžio bauda, paliktas nepakeistas ir Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. vasario 3 d. nutarimas naikintini, E. T. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėja

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį, kuria Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo E. T. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį 35 eurų dydžio bauda, paliktas nepakeistas ir Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. vasario 3 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

E. T. administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Nutarimas neskundžiamas.