Kauno apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 222 str. 1 d. apeliantas nurodo, kad pirmos ins­tancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai netenkino prašymo skirti buhalterinę ekspertizę; ver­tin­damas baudžiamojoje byloje esančius duomenis pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas ir netinkamai tai­kė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino ir taikė apgaulingos apskaitos, kaip nusi­kals­ta­mų veikų sudėties, požymius. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje nei R. M., nei E. V. parodymų neanalizavo. Šie asmenys teisiamajame po­sė­dyje neapklausti, tad jų paro­dy­mais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negalima remtis pri­imant nuosprendį. Nuosprendyje nėra pateikti motyvai, kokiu pagrin­du mi­nė­ti asmenys ir su jais susijusios sumos, aprašytos nuos­prendyje kaip įrodytos. Teismas, teisiamajame posėdyje, nenurodydamas jokio teisinio pagrindo R. M. ir E. V. parodymus pagarsino, o būtent šių liudytojų parodymai buvo pa­grin­das kaltinimui dėl apgaulingos apskaitos ve­di­mo. Be to, liu­dytojų parodymai prieštarauja slapto sekimo protokolų duomenims. Šių protokolų duomenys, vertinant jų atlikimo laikotarpį, yra šiurkš­tus įstatymų pažeidimas ir grįsti jais nuosprendį nesuteikia teisės BPK 20 str. l d., įtvirtinta nuostata. Apibendrinant liudytojų parodymus bei įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, teismas privalo vadovautis tik tiesiogiai vie­šame teismo posėdyje ištirtais įrodymais, tačiau akivaizdu, jog liudytojų parodymai duo­ti viešai, teis­mo posėdyje paneigia kaltinime nurodytas, kvali­fika­vi­mui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje patrauktam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui nekilo jokių sunkumų, analizuojant turimus bu­hal­terinės apskaitos dokumentus, tinkamai apskaičiuoti mo­kė­tinus mokesčius valstybei, kas tuo pačiu, šioje byloje, eliminuoja ir baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas pasekmes ir parodo spe­cialisto išvados nepagrįstumą. Taigi atsižvelgiant į tai, jog ap­kaltinamasis nuosprendis negali būti grįs­tas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įro­dy­mais, neginčijamai patvirtinančiais kal­ti­namojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias ap­linkybes, o visos abejonės privalo būti vertinamos kal­ti­na­mojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti aukščiau paminėtus, turinčius esminės reikš­mės teismo išvadoms, prieštaringus įrodymus. Šių prieštaravimų nėra gali­my­bės pašalinti be pa­kartotinio tų įrodymų ištyrimo, todėl atnaujintinas įrodymų tyrimas ir skirtina buhalterinė ekspertizė.

Dėl bausmės apelianto nuomone, teismas, skyręs nedirbančiam asmeniui galutinę suben­drintą bausmę – 270 MGL baudą, nukrypo nuo teismo precedento (2K-7-76/2012). Teismo pre­ce­den­to esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo autoritetu: visas tapačias, vėlesnes bylas spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas. Analogiškose bylose teismai skiria ženkliai mažesnes baudas. Be to, apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria vado­vaujantis BK 72 str. konfiskuota į valstybės pajamas 2000 Lt (579,24 Eur) priklausančio turto, yra nemotyvuota, nes taikant turto konfiskavimą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas ne tik BK 72 straipsnis, bet ir jo atitinkama dalis ar punktas.

Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas V. Paltanavičius prašė Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują ištei­si­na­mąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 226 str. 2 d. teis­mas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje pakankamai nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam nuteistajam nepri­imtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos fak­ti­nių aplin­ky­bių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žeidimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatyti visi būtini BK 226 str. 2 d. nu­ma­ty­to nusikaltimo sudėties požymiai. BK 226 str. 2 d. dispozicijoje nustatyta, kad tas, kas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita ti­kė­tina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai or­ga­nizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba pri­ė­mė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Taigi prekybos poveikiu sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio da­vė­jo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai tei­sė­tai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus. Subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės ins­tancijos teismas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu dėl liudytojos Ž. I. parodymų patikimumo. Ši liudytoja tiek duodama parodymus ikiteis­mi­nio tyrimo teisėjui, tiek nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė, kad su advo­ka­tu susitiko dėl jos pusbrolio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos ir kitas esmines, jau aukščiau minėtas aplinkybes apie V. K. pažadus, paslaugas ir jų kainą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesu­a­bejojo šiais nuosekliais ir logiškais liu­dytojos Ž. I. parodymais, kurie viso proceso metu iš esmės nekito. Liudytoja buvo įs­pė­ta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą tiek duodama parodymus ikiteisminio ty­ri­mo teisėjui, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Tei­sėjų kolegija, vertindama skirtingu lai­ku šios liudytojos duotus parodymus, esminių prieštaravimų juose taip pat neįžvelgia. Neesminiai pa­ro­dymų detalių skirtumai gali būti paaiškinti tuo, kad parodymai buvo duodami nevienodu laiku, skir­tin­giems pareigūnams, kurie fiksuodami juos galėjo kažkiek interpretuoti.

Nors nuteistasis ginčija savo kaltę, tačiau apie subjektyvių požymių buvimą jo veikoje sprendžiama pagal objektyviuosius požymius: veiksmų pobūdį, mastą, kryptingumą ir pan. Įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. K. veiksmai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo nustatyti remiantis liudytojos Ž. I. ir kitų liudytojų parodymais, kratos protokolo, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atli­ki­mo protokolų ir kitais rašytiniais įrodymais yra patikimai įrodyta, kad V. K. reikalavo ir paėmė 5000 Lt kyšį žadėdamas paveikti neįvardintus teismo ir prokuratūros pareigūnus ir V. K. nusi­kals­ta­ma veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 226 str. 2 d.

Žemesnės instancijos teismas

Viena iš nuteistojo apeliacinio skundo dalių yra skirta teiginiui, kad teismas nemotyvuotai rėmėsi kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu – S6-07-129, kai jis lankėsi (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ir kalbėjosi su V. A.. Jo nuomone, teisėto pokalbio tarp jo ir V. A. turinys negali būti panaudotas kaip įrodymas baudžiamojoje byloje. Siekdamas tai pagrįsti skun­de nurodo Advokatūros įstatymo 45 ir 46 str. nuostatas dėl advokato teisės susitikti su klientu ir advokato veiklos garantijų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuro­dy­tų normų nuostatos, kuriose draudžiama advokato ir jo kliento susitikimo duomenis panaudoti kaip įrodymus, susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija, šiuo atveju negali būti tai­komos. Advokatas V. K. susitiko su nuteistuoju V. A. be pašalinių, tačiau tuo metu buvo atliekamas slaptas asmenų pasiklausymas pagal kriminalinės žvalgybos įstatymo nuos­ta­tas, renkant informaciją ne apie nuteistojo klientą V. A., bet apie advokato V. K. galimai nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo minėta, žvalgybinio tyrimo veiksmai buvo atliekami tei­sėtai, nes nenustatytas nei teisinio, nei faktinio pagrindo neteisėtumas, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Advokatūros įstatymo 45 str. 1 d. nuostatos. To paties įstatymo 45 str. 2 d. nu­ro­dyta, kad advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Bet iš minėto kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo turinio akivaizdu, jog visa kalba ėjo tik apie „suderintą“ V. A. paleidimą, detalės, nesusijusios su nagrinėjama byla, nėra pavie­šin­tos. Be to, pažymėtina, jog informacija apie galimą rengiamą nusikaltimą, negali būti laikoma nei advokato ir jo kliento susitikimo duomenimis Advokatūros įstatymo 45 str. 2 d. prasme, nei ad­vo­kato profesine paslaptimi to paties įstatymo 46 str. 5 d. prasme, nes šios įstatymo normos yra skirtos tik teisėtoms advokato veiklos garantijoms užtikrinti. Nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių (šiuo atveju – nusikalstamos gynybos priemonės) gynėją įpareigoja BPK 48 str. 2 d. 6 p. nuostatos, tai pat Advokatūros įstatymo 5 str. 3 p. nuostata, kad vienas pagrindinių advokatų veiklos principų yra teisėtumas.

Advokatūros įstatymo 46 str. 3 d. nuostatos draudžia apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusi­kals­tamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems doku­men­tams. Remiantis šia įstatymo nuostata, advokatui dėl jo profesinės veiklos įtvirtintą draudimą taikyti BPK numatytas procesines prievartos priemones pašalina tik advokato procesinis įtariamojo ar kaltinamojo statusas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai yra teisėti, atlikti tinkamai nepažeidžiant nei kriminalinės žvalgybos įstatymo, nei BPK normų. Ar­gu­mentai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų veiksmai pažeidė advokato veiklos garantijas, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi nustatyta, kad tiek žvalgybinių veiksmų, tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiks­mų ir teisinio ir faktinio pagrindų teisėtumas patvirtintas, nors apy­lin­kės teismo išsamiai ir de­ta­liai nemotyvuotas. Įvertinus tai, ir esant duomenų apie neteisėtai atlie­kamus veiksmus paties nu­teis­tojo, kuris privalo imtis tik teisėtų gynybos priemonių ir nepažeisti šio principo, Advokatūros įs­ta­tymo 46 str. 3 d. nuostatos nebuvo pažeistos.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, jog duomenys surinkti tiek iki iki­teis­minio tyrimo pradžios, tiek ir pradėjus ikiteisminį tyrimą (2013-10-31) yra teisėti ir atitin­kantys BPK nuostatas. BPK nustatyta tvarka procesinės prievartos priemonės buvo taikytos nustatyti ir išsi­aiškinti reikšmingus duomenis apie tuo metu galimai rengiamus ar daromus nusikaltimus, juose dalyvaujančius asmenis ir pan. Teismo nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti prašomi atlikti veiks­mai nuteistojo atžvilgiu, priimtos tą pačią dieną kaip ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, dėl krimi­na­li­nės žvalgybos tyrimo metu atliktų veiksmų jau buvo pasisakyta aukščiau, todėl dar kartą teisėjų ko­le­gija jų nekartoja, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti pažeidimai ir tokiomis prie­mo­nė­mis surinkti byloje įrodymai yra neteisėti BPK kontekste. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių, šiuo atveju nuteistojo, išsakytos nuomonės dėl įro­dymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nuosprendyje apra­šy­tos šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 226 str. 2 d. nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apkal­ti­na­ma­sis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, visi jie nuosprendyje išdės­ty­ti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą juos išanalizavęs, neįžvelgia, kad įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 str., buvo pažeistos. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl prie­ky­bos poveikiu V. K. pritaikytas tinkamai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Ž. T. Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Dėl BK 222 str. 1 d. inkriminavimo.

Iš V. K. suformuluoto kaltinimo matyti, kad jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013-09-01 iki 2013-12-31 apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent pažeidė Bu­hal­te­ri­nės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines ope­ra­ci­jas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dy­džio arba struktūros pasikeitimu, to paties įstatymo 12 str. 1 d. reikalavimą, kad visos ūkinės opera­cijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūki­nės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003-02-17 įsakymu Nr. 1K-040 (2010-05-24 įsakymo Nr. 1K-166 redakcija) patvirtintų Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklių (toliau – Taisyklės) 6, 25, 26, 41 punktų nuostatas, kad gyventojai pildo Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą chronologine tvarka, Advokatai naudoja <...> grynųjų pi­ni­gų priėmimo kvitą, sąskaitą už teisines paslaugas, kitus apskaitos dokumentus (mokėjimo pa­ve­di­mus ir pan.), grynųjų pinigų priėmimo kvitas <...> naudojamas grynųjų pinigų priėmimui įforminti, Individualios veiklos pajamų gavimo (uždirbimo) arba su tokiomis pajamomis susijusių išlaidų do­kumentų duomenys į Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą įrašomi ne vėliau kaip iki paskutinės kito mėnesio dienos į apskaitą neįtraukė 2013-11-12 iš R. M. gautų 400 Lt, 2013-11-18 iš V. M. gautų 2000 Lt, 2013-12-11 iš E. V. gautų 500 Lt, t. y. neišrašė šioms už tei­si­nes paslaugas tiesiogiai iš asmenų gautoms pinigų sumoms grynųjų pinigų priėmimo kvitų ir neuž­pildė Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo, dėl to negalima iš dalies nus­ta­tyti jo, kaip advokato veiklos, už 2013-09-01 – 2013-12-31 laikotarpį.

BK 222 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui yra būtina konstatuoti kaltininko tyčią.

Apgaulingas apskaitos tvarkymas aptariamo straipsnio kontekste laikytinas tyčiniu nusi­kal­ti­mu, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Veika laikoma pa­daryta tyčia, kai asmuo, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis Nr. 2K-170/2012). Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Jos turinį sudaro psi­chi­nis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais, situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glau­džiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko pa­ro­dy­mais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duo­me­nimis.

BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo nega­li­ma visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstai­gų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada.

2014-01-27 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) advokato V. K. buvo pareikalauta pateik­ti sutartis, susitarimus dėl teisinių paslaugų teikimo ar atstovavimo, sudarytas tarp advokato V. K. ir V. A., Ž. I., A. M. ir R. Š., tačiau 2014-01-27 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo duomenimis patvirtinta, jog advokatas reikalaujamų dokumentų nepateikė (t. 3, b. l. 28, 29-30). Tą pačią dieną pas nuteistąjį kontoroje buvo atlikta ir krata (t. 3, b. l. 158-159), tačiau nei aukščiau nurodytų, nei kitų bylai reikšmingų sutarčių ar susitarimų nerasta.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 91-104) nustatyta, kad pas advokatą V. K. laikotarpiu 2013-11-01 – 2013-12-31 apskaitoje nebuvo įformintas piniginių lėšų gavimas iš V. M., R. M. ir E. V., įstatymo nustatyta tvarka neišrašyti grynųjų pinigų priėmimo kvitai taip pa­žei­džiant Buhalterijos apskaitos įstatymo bei Taisyklių nuostatas. Ap­klaus­tas specialistas patvirtino, jog tyrimas buvo atliktas remiantis ne tik pateiktais dokumentais ir iki­teis­minio tyrimo medžiaga, bet jis vadovavosi ir liudytojų R. M. bei E. V. paro­dy­mais. Nagrinėjant bylą ape­lia­cine tvarka teismui buvo pateiktas inventorizacijos dokumentas, kuris pirmos instancijos teismo buvo nepriimtas. Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teis­mo posėdyje specialistas nurodė, kad nėra aišku kada inventorizacija atlikta, jo nuomone, do­ku­men­tas neatitinka Vyriausybės pa­tvir­tintų inventorizacijos taisyklių. Todėl teisėjų kolegija šiuo do­ku­men­tu kaip įrodymu nesi­va­do­vauja. Dėl pateiktų deklaracijų specialistas teismui paaiškino tik tai, jog visas aplinkybes, susijusias su de­klaracijų pateikimu ar nepateikimu, nurodytas jose sumas, gali paaiškinti tik mokesčių ins­pek­cija. Apylinkės teismas sprendė, kad specialisto išvada ir liudytojų parodymai, kuriais jie patvirtino, jog nurodytos duotos sumos advokatui pinigų gavimo ir grąžinimo dokumentais nebuvo įformintos, o tai lėmė pagrindą inkriminuoti nuteistajam BK 222 str. 1 d.

Aukštesnysis teismas su tokiomis išvadoms nesutinka. BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nu­ma­tytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nesant bent vieno privalomo konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra ir nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Minėtos įstatymo normos kontekste pažymėtina, kad kaltininko tyčia turi būti įrodyta ir ja neabe­jojama.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat pažymėtina, kad tiek specialisto išvada, tiek kaltinimas buvo grindžiami ir liu­dy­to­jų R. M. bei E. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Šie as­me­nys bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausti. Patikimų įrodymų, kurie galėtų patvir­tin­ti šių asmenų parodymus, perskaitytus posėdžio metu, byloje nėra. E. V. pokalbio su V. K. įrašas negali būti savarankiškas įrodymas gautas taikant procesines prievartos prie­mo­nės. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, susijusius su teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimu tiesiogiai tei­siamajame posėdyje neištirtais įrodymais (BPK 242 str. 1 d., 301 str. 1 d.), ėmėsi priemonių iš­kvies­ti į teismo posėdį pirmosios instancijos teismo neapklaustus liudytojus R. M. ir E. V., tačiau išnaudojus visas galimybes, teismui nepavyko šiuos liudytojus apklausti tiesiogiai. V. K. kaltė pagal BK 222 str. 1 d. buvo grindžiama ir šių liudytojų parodymais. Pažymėtina, jog pagal BPK 276 str. 4 d. nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti tiriami iki­teis­minio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai (kasacinė nutartis 2K–654/2012), tačiau nesant kitų įrodymų dėl šių kaltinimo elementų, teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis šių liudytojų parodymais ir sprendžia, kad ir dėl šios priežasties kaltinimas V. K. pagal BK 222 str. 1 d. yra nepagrįstas.

Dėl ekspertizės skyrimo pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Būtinosios ekspertizės atvejų BPK 286 str. nenumato. By­lo­je pateikta specialisto išvada, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės ins­tan­ci­jos teisme apklaustas specialistas patvirtino ir detalizavo savo išvadas, atsakė į jo kompetencijai pri­ski­riamus klausimus, reikalaujančius buhalterinės apskaitos tinkamo tvarkymo išmanymo žinių. Specialisto išvados išsamumu ir specialistui tirti pateiktų dokumentų pakankamumu nėra teisinio pagrindo abejoti, ekspertizės skyrimo būtinybė paneigta nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu.

Kaip minėta, nusikalstama veika, numatyta BK 222 str. 1 d., yra padaroma tyčia, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad ištirti įrodymai neteikia pagrindo pri­pažinti įrodyta buvus pas kaltinamąjį tokią tyčią.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Bar­ber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, 2K-496-746/2015).