Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. J., nuteistosios J. J. ir jos gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalies, kuria J. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000-09-26 redakcija) laisvės atėmimu 11 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas D. R., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Iš J. J. priteista nukentėjusiajai M. R. J. 200 Lt patirtoms išlaidoms dėl civilinio ieškinio pateikimo atlyginti ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nukentėjusiosios I. J., nuteistosios J. J. bei jos gynėjo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteista už tai, kad 2003 m. gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą dieną bei valandą, (duomenys neskelbtini) esančiame name, dėl savanaudiškų paskatų, siekdama įgyti sutuoktiniui A. J. priklausančio turto dalį savo naudai, sukurstė D. R. nužudyti A. J., pažadėdama už A. J. nužudymą 15 000 Lt atlygį ir sumokėdama 10 300 Lt, taip palenkdama D. R. padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Apeliantės manymu, J. J. negalėjo įvykdyti nusikaltimo, J. J. kaltė neįrodyta, teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nepatikimais ir nepakankamais įrodymais, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Teismo išvada dėl J. J. kaltės pagrįsta tik nuteistojo D. R. prieštaringais parodymais. Apeliantė mano, kad D. R., būdamas teistas 6 kartus, iš jų 2 kartus už nužudymus, apkalba J. J., bandydamas pateisinti savo įvykdytą nužudymą. D. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė iš esmės skirtingus parodymus apie įvykio aplinkybes, kiekvienos apklausos metu nurodydamas vis kitokias aplinkybes. Nenuoseklūs jo parodymai dėl gautų pinigų sumos iš J. J. Vienoje apklausoje jis aiškino, kad J. J. jam sakė duosianti už nužudymą 15 000 Lt, kitoje apklausoje, kad pradžioje siūlė 10 000 Lt, bet sutarė dėl 15 000 Lt. Iš pradžių D.R. aiškino, kad jam J. J. perdavė už nužudymą 1 000 Lt ar 2 000 Lt ir dar 8 000 Lt vietoje žadėtų 15000 Lt. Vėliau jis pradėjo aiškinti, kad davė apie 2 000 Lt ir daugiau kaip 8 000 Lt, galėjo būti 8300 Lt. Nepagrįsti ir prieštaringi D. R. parodymai dėl negautų likusių pinigų (iki 15 000 Lt) ir J. J. slapstymosi. J. J. niekur nesislapstė ir nebuvo išvykusi ar dingusi, kai D. R. jos ieškodavo, visada rasdavo. Nepagrįsti D. R. parodymai apie J. J. atsineštą spiritą pas G. B. G. B. pati užsiminėjo pilstuko perpardavinėjimu, todėl J. J. nereikėjo neštis spirito. Apeliantė teigia, kad J. J. neturėjo savanaudiškų paskatų ir nesiekė įgyti A. J. priklausančio turto dalį, nes pati paveldėjo motinos turtą, tačiau savo dalies atsisakė. Apeliantė pažymi, kad J. J. skundėsi, kad ją apklausinėjęs tyrėjas prieš ją naudojo psichologinį smurtą ir rašė tai, ko ji nesakė. Be to, apeliantė pastebi, kad nuteistasis D. R. nuoširdžiai prisipažino dėl įvykdyto nusikaltimo tik po to, kai kitoje byloje kiti sulaikyti asmenys pradėjo teigti, jog jis nužudė A. J. Todėl D. R. davė parodymus tik priverstas įrodymų.

Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, J. J. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas įrodymus vertino subjektyviai, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, neatsižvelgė į BK 2 straipsnių 3 ir 4 dalių, 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. J. J. paaiškinimus apie įvykį ir kitas faktines aplinkybes teismas vertino vienpusiškai arba jų visiškai nevertino ir neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. J. J. kaltė grindžiama tik nuteistojo D. R. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Prieštaringi nuteistojo D. R. parodymai dėl jo susipažinimo su J. J. aplinkybių. D. R. pradžioje aiškino, kad jis su J. J. susipažino pas G. B., nes neva J. J. buvo G. B. draugė, nors šios aplinkybės pati G. B. nepatvirtino. Aiškino, kad jei ne J. J., jis nebūtų padaręs nusikaltimo, nes buvo geras vaikas. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad J. J. žinojo jo reputaciją, kad jis yra nusikalsti linkęs asmuo, todėl paklausė ar jis negalėtų nužudyti jos vyro. Prieštaringas yra D. R. aiškinimas ir dėl J. J. pasiūlymo nužudyti jos vyrą. Vieną kartą jis aiškino, kad J. J. pasiūlė nužudyti ir jis susidomėjo jos pasiūlymu, kitą kartą, kad paprašė nužudyti, sakydama, jog reikia jį sutvarkyti. D. R., neneigdamas J. J. pasakymo dėl vyro pamokymo, nurodė, kad pamokymą kiekvienas gali savaip suprasti. Kad J. J. nesakė kaip reikia pamokyti jos vyrą - užmušti ar primušti - parodė ir G.B. Prieštaringai D. R. aiškino ir J. J. pasakymą apie jos vyrą, pradžioje aiškino, kad jis po pasiūlymo nužudyti, pats pradėjo domėtis jos vyru, o kitoje apklausoje nurodė, kad J. J. jam nurodė A. J. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Skirtingi D. R. parodymai ir dėl jam pasiūlytos pinigų sumos. Vienoje apklausoje jis aiškino, kad J. J. už nužudymą sakė duos 15 000 Lt, kitoje apklausoje, kad pradžioje siūlė 10 000 Lt, bet sutarė dėl 15 000 Lt. Nenuoseklūs D. R. parodymai ir dėl pinigų gavimo iš J. J. aplinkybių. Pradžioje jis aiškino, kad jam J. J. perdavė už nužudymą 1 000 Lt ar 2 000 Lt ir dar padavė 8 000 Lt vietoje žadėtų 15 000 Lt. Vėliau pradėjo aiškinti, kad davė apie 2 000 Lt ir daugiau kaip 8 000 Lt, galėjo būti 8 300 Lt. Parodė, kad nužudė A. J. ir gavo atlygį, bet neprisimena, kiek gavo ir kiek liko skolinga J. J. Kad D. R. parodymai melagingi patvirtina ir jo nenuoseklūs parodymai apie pagrobtą iš A. J. automobilį. Pradžioje jis parodė, kad automobilį gal po kokio mėnesio ar dviejų išardė ir pridavė į laužą prie naftos bazės, o išimtą variklį pardavė pagal skelbimą laikraštyje, o vėliau pradėjo aiškinti, kad minėtą automobilį pardavė V. P. Duodamas pirminius parodymus, D. R. nieko nekalbėjo apie padarytas A. J. lavono nuotraukas ir jų parodymą J. J. Vėliau, supratęs, kad jo aiškinimas dėl nužudymo niekuo nepagristas, papildė savo aiškinimą, kad J. J. pareikalavus įrodymų, kad buvo nužudytas A. J., nuvažiavo į vietą, kur ištraukęs lavoną nufotografavo ir dvi nuotraukas pateikė J. J. Tų nuotraukų J. J. nedavė, jas sudegino. Kad įtikinamiau būtų D. R. net nurodė, kad tas nuotraukas pasidarė Šiaulių mieste prie buvusios universalinės parduotuvės, esančioje foto ateljė. Tačiau ši aplinkybė nebuvo patikrinta. Nepasitvirtino D. R. aiškinimas, kad fotojuostelę užkasė savo namo kieme prie ūkinio pastato, nes ten ji nebuvo rasta, tai rodo, kad tai buvo D. R. išsigalvojimas. Kad D. R. meluoja rodo jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo eigoje. Jis apklausiamas 2010-02-19, sekančią dieną po prisipažinimo, parodė, kad po nužudymo į įvykio vietą nebuvo nuvažiavęs, tačiau vėliau, 2010-09-08, parodė, kad jis buvo nuvažiavęs prie angaro ir iš šulinio ištraukęs A. J. lavoną jį nufotografavo. Teisme, aiškinantis, kaip jis vienas galėjo ištraukti A. J. iš šulinio, kuris yra pilnas vandens, paaiškino, kad jis lavono iš šulinio neištraukė, o prakrapštęs duobę su pagaliu, kad matytųsi žmogaus veidas, padarė nuotraukas. Toks D. R. aiškinimas rodo, kad jis nesako tiesos, o prisitaiko prie aplinkybių. Neatitinka tikrovės ir D. R. aiškinimas, kad jis negavo likusių pinigų iki 15 000 Lt, nes neva J. J. kažkur dingo, o po to jis buvo sulaikytas. J. J. niekur nesislapstė ir niekur nebuvo išvažiavusi, kada jis ieškojo J. J., tada ją rado, o sulaikytas jis buvo daug vėliau. Apelianto manymu, D. R. parodymų analizė rodo, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jis J. J. apkalbėjo, todėl tokie jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Apeliantas pastebi, kad D. R., būdamas (duomenys neskelbtini) metų, jau yra teistas 6 kartus, du kartus už žmonių nužudymą. Vos praėjus pusei metų po A. J. nužudymo jis analogiškomis aplinkybėmis nužudė kitą žmogų. Atlikinėdamas bausmę pataisos namuose sugebėjo organizuoti ir vadovauti kitiems asmenims įvykdant nusikaltimą laisvėje. Pataisos namuose D. R. charakterizuojamas labai blogai, todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais.

Apelianto manymu, teismas neanalizavo ir nevertino J. J. parodymų. Ji teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus surašė tyrėjas, o ji juos pasirašė neskaičiusi. Ikiteisminio tyrimo metu J. J. buvo apklausta ne vieną kartą ir davė skirtingus parodymus. 2010-02-23 J. J., apklausta pagal 2010-02-22 pareikštą jai įtarimą, savo ranka užrašė, kad su juo nesutinka. Toliau protokole nurodytas aplinkybes surašė tyrėjas, o ji neskaičiusi jį pasirašė. Apelianto teigimu, J. J. pasirašė tyrėjo surašytą protokolą, nes buvo šoke. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad J. J. aiškinimas dėl parodytų nuotraukų ir gulinčio vyro prie akmenų neatitinka faktinių aplinkybių, nes pagal D. R. parodymus, jis nuotraukas darė neištraukdamas lavono iš duobės, todėl jis negalėjo gulėti tarp akmenų. Tą pačią dieną, kai buvo atlikta J. J. apklausa, buvo atliktas ir atpažinimas iš nuotraukos, kur ji nurodė, kad atpažįsta asmenį, kuris pasisiūlė sudrausminti jos vyrą, o po to reikalavo ir grasino jai, todėl jam prie miesto turgavietės davė 3 000 Lt. Apeliantas pastebi, kad 2010-02-25 J. J. apklausos protokolas nėra vientisas (t. 1, b.l. 176), o tai, apelianto manymu, rodo, kad apklausos protokole buvo rašomi ne J. J. parodymai. Tai aptvirtina ir J. J. aiškinimą, kad tyrėjas surašė protokolą savo nuožiūra ir ji neskaičiusi jį pasirašė. J. J. įtakota tyrėjo parodymus davė ir parodymų patikrinimo vietoje, nes 2010-02-24 Šiaulių miesto apylinkės teisme, sprendžiant kardomosios priemonės - suėmimo paskyrimo klausimą, ji nurodė, kad niekieno neprašė, kad nužudytų jos vyrą. Vėlesnėse apklausose J. J. kategoriškai neigė savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir kaltino tyrėją, kad šis neteisingai surašė jos apklausos protokolus. Teisme apklaustas tyrėjas neteisingai nurodė, kad jokios psichologinės prievartos nebuvo, J. J. parodymus davė dar prieš D. R. apklausą, todėl jos nurodytos aplinkybės anksčiau nebuvo žinomos. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad D. R. apklausos buvo atliktos ankščiau negu buvo apklausta J. J. ir iš jų tyrėjas žinojo visas nusikaltimo įvykdymo aplinkybes. Iš J. J. apklausų matyti, kad ji neprašė D.R. nužudyti savo vyrą ir jam jokių pinigų nemokėjo. Apelianto manymu, jei ir manyti, kad ji davė D. R. 3 000 Lt, tai davė juos tik dėl to, kad jis reikalavo ir grasino, o ji bijodama tų grasinimų davė tuos pinigus. Be to, pats D. R. aiškino, kad su J. J. nesitarė ir neaptarinėjo kaip nužudyti A. J. ir viską atliko savo iniciatyva. Teismas neturėjo dviprasmiškai vertinti D. R. ir J. J. duotus parodymus, vieniems iš jų suteikti išskirtinę reikšmę, o kitais netikėti.

Apelianto manymu, J. J. veikoje nėra nusikaltimo sudėties. J. J. neturėjo tyčios ir tikslo užmušti ar primušti A. J.. Išvada apie jos nusikalstamo ketinimo kryptingumą teismas padarė vadovaudamasis savo samprotavimais ir išvedžiojimais, o ne objektyviais įrodymais. Subjektyvinės nusikaltimo pusės elementai – motyvas ir tikslas negali būti nustatomi tik vadovaujantis samprotavimais ir išvedžiojimais. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. išaiškinimų ir priėmė J. J. aiškiai nepagrįstą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai: nukentėjusioji I. J., nuteistoji J. J. ir jos gynėjas prašė visų apeliantų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios I. J., nuteistosios J. J. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje paduoti trys apeliaciniai skundai, visi apeliantai skundžia Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl J. J. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000-09-26 redakcija). Iš paduotų apeliacinių skundų turinio ir juose suformuluotų apeliantų prašymų matyti, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu, mano, kad nuteistoji J. J. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir prašo ją pagal šį kaltinimą išteisinti. Vadovaujantis BK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, teisėjų kolegija šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kadangi visi apeliantai savo skundus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, teisėjų kolegija dėl visų apeliacinių skundų argumentų pasisako kartu.

Skunduose apeliantai labai daug dėmesio skiria nuteistojo D. R. parodymas, smulkiai juos išdėsto ir analizuoja bei nurodo savo nesutikimo su jais motyvus, taip pat nurodo kitus nuosprendyje išdėstytus ir aptartus įrodymus - nuteistosios J. J., liudytojų parodymus, bei savo nesutikimo su jų vertinimu argumentus. Apeliantai teigia, kad nuteistojo D. R. parodymai šioje byloje yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o visi kiti įrodymai nepatvirtina nuteistosios J. J. kaltės, todėl teismas jais negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tokie apeliantų apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas nusikaltino padarymo aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, todėl pagrįstai pripažino J. J. kalta ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaip jau buvo minėta, visi apeliantai neigiamai vertina nuteistojo D. R. parodymus, teigdami, kad pastarasis apkalba nuteistąją J. J., o jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tokie apeliantų teiginiai neatitinka tikrovės. Priešingai nei teigia apeliantai, nuteistojo D. R. parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, jie atitinka nustatytas bylos aplinkybes. Nuteistasis D. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, jog A. J. nužudymą užsakė J. J. ir nurodė aplinkybes, kuriomis tai buvo padaryta. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis D. R. parodė, jog 2003 metų vasaros pradžioje pas savo krikšto mamą G. B. susipažino su J. J. Kadangi J. J. žinojo jo, kaip linkusio nusikalsti asmens, reputaciją, paklausė ar jis negalėtų nužudyti jos vyrą ir už tai pasiūlė 15 000 Lt. Pokalbis vyko G. B. namuose, tačiau G. B. negirdint. Jį sudomino J. J. pasiūlymas ir jis pažadėjo nužudyti jos vyrą. Jis su J. J. neaptarinėjo jos vyro nužudymo plano ar panašiai. Jis pradėjo domėtis J. J. vyru, kurio gyvenamąją vietą nurodė J. J. Sužinojęs, kad A. J. verčiasi metalo laužo prekyba, pasiūlė jam nuvažiuoti pasiimti metalo laužą, kuris buvo miškelyje prie kareivinių. Nuvažiavus į sutartą vietą, jis, eidamas A. J. iš paskos, beisbolo lazda, kurią atsivežė pasislėpęs rankovėje, sudavė jam per galvą ir šis nugriuvo. Įsitikinęs, kad A. J. negyvas, jo lavoną už kojų nutempė ir paslėpė duobėje. Po įvykio kitą dieną susitikęs J. J. pasakė, kad jos vyro nebėra ir už tai ji davė jam 1 000 ar 2 000 Lt, o kitus pinigus žadėjo paduoti už kelių dienų. J. J. nesiteiravo kaip jis nužudė jos vyrą ir jis jai nepasakojo. J. J. tik liepė jam atsikratyti jos vyro automobiliu. Po kelių dienų J. J. jam padavė 8 000 Lt vietoje žadėtų 15 000 Lt. Gautus pinigus jis išleido savo reikmėms. Paskui J. J. kažkur dingo ir likusių pinigų jam neatidavė, dar vėliau jis buvo sulaikytas dėl automobilio vagystės (1 t., 129 b. l.). Šiuos savo parodymus nuteistasis D. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (1 t. 130-133 b. l.). Dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis D. R. davė ir kitų apklausų metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad J. J. sutiko pas savo krikšto motiną G. B. J. J. paprašė susidoroti su jos vyru, paaiškinusi, jog jie skiriasi ir ji negaus turto. Pasiūlė jam iš pradžių 10 000 Lt, po to 15 000 Lt, ir jis susigundė. Jie su J. J. apie jos vyro nužudymą kalbėjo dviese ,,akis į akį“. Po nužudymo J. J. jam davė truputį daugiau nei 2 000 Lt, o kitus pažadėjo atiduoti kitą savaitę. Po to, prie turgaus padavė 8000 Lt, o kitus pažadėjo atiduoti, kai atgaus skolą, bet neatidavė (2 t., 196-197 b. l.).

Visi apeliantai savo skunduose akcentuoja nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, kad jis ne kartą teistas, charakterizuojamas neigiamai. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau ne esminės vertinant nuteistojo parodymų patikimumą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, visų pirma, yra vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo D. R. parodymus, palygino juos su kitais bylos duomenimis, ir rėmėsi nuteistojo D. R. parodymais ta apimtimi, kiek jie atitiko bylos duomenų visumą. Teisėjų kolegijos nuomone nepagrįsti ir nelogiški yra apeliantų teiginiai, jog nuteistasis D. R. apkalbėjo J. J., norėdamas pasipelnyti. Byloje nenustatyta, kad D. R. būtų turėjęs kokį nors pagrindą apkalbėti J. J. Įtikinamo ir pagrįsto pagrindo apkalbėti J. J. nenurodė ir apeliantai. Byloje nenustatyta, kad iki nusikaltimo padarymo J. J. ir D. R. būtų bendravę, ar turėję kokių nors tarpusavio santykių. Be to, neįtikėtina, kad J. J., būdama, kaip ji teigia, be pagrindo reketuojama, nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir nepranešė apie prieš ją daromą nusikalstamą veiką.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo D. R. parodymus ir pagrįstai jais rėmėsi įrodinėjant nuteistosios J. J. kaltę.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad teismas netinkamai įvertino nuteistosios J.J. parodymus. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Tiek iš teisiamojo posėdžio protokolo, tiek iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas gana kruopščiai ir detaliai analizavo nuteistosios J. J. parodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų kontekste. Nors nuteistoji J. J. savo kaltės pagal jai pareikštą kaltinimą nepripažino, tačiau jos parodymai apie šioje byloje nagrinėjamas aplinkybes nebuvo vienodi ir nekintantys, tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino ir nuteistosios gynėjas. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji parodė, jog ji su savo vyru A. J. nuo 1995 m. nevedė bendro ūkio, siūlė A. J. skirtis ir pasidalinti turtą, tačiau šis nesutiko, sakė, kad visas turtas yra jo ir nesidalins. Vyras dažnai nebūdavo namie, o kai būdavo ją mušdavo, nes norėjo išvaryti iš namo, kad jam liktų visas turtas. 2003 m. pavasarį vyras ją sumušė ir išvijo iš namų, tada ją sumuštą matė G. B. ir pas ją buvę vaikinai. Vienas iš vaikinų vėliau pasiūlė sudrausminti jos vyrą, tačiau kaip tai ketina padaryti nesakė. Jokių pinigų už tai neprašė ir ji nesiūlė. Po to vaikino nematė ir nežino, ką jis galvojo ar planavo padaryti jos vyrui. Dingus vyrui, ji niekur dėl to nesikreipė, nes su juo negyveno ir jo gyvenimu nesidomėjo. Maždaug po mėnesio prie jos privažiavo tas pats vaikinas ir pasakė, kad sužeidė jos vyrą ir šis jos nebedaužys. Ji paklausė kur yra jos vyro autobusiukas, o jis sakė, kad ir jo nebematys. Ji nesakė, kad atsikratytų ar sunaikintų autobusiuką. Už tai tas vaikinas pareikalavo pinigų. Sumos nenurodė, tačiau paklausė kiek ji turi pinigų. Pasakė, kad turi 3 000 Lt. Dalį pinigų turėjo namuose, o apie 2 000 Lt paėmė iš Ūkio banko. Jam pinigus davė, nes jis grasino, kad ,,pakas“, o ne dėl to, kad sužalojo ar nužudė jos vyrą. Į policiją nesikreipė, nes bijojo. Tų pačių metų gruodžio mėn., jai paskambino nepažįstamas vyriškis ir paprašė išeiti į gatvę, ten jai nepažįstami vyriškiai pareikalavo pinigų. Jai atsisakius duoti pinigų, jie parodė jos vyro nuotraukas ir pasakė, kad jei neduos pinigų, tas nuotraukas nuneš į policiją. Nuotraukose buvo jos vyras, gulinčioje pozoje ant kažkokiu akmenų. Ji pagalvojo, kad vyras miega ir kategoriškai atsisakė duoti jiems pinigus. Vaikinai nesakė, kad tai nužudyto A. nuotraukos. Į policiją nesikreipė, nes bijojo (1 t., 172 b. l.). Atlikus asmens parodymo atpažinimą pagal nuotrauką J. J. pagal nuotrauką atpažino D. R., kaip asmenį 2003 m. pavasarį ar vasarą pasiūliusį sudrausminti jos vyrą A. J. ir kuris vėliau reikalavo iš jos pinigų ir jai grasino, todėl ji prie Šiaulių miesto turgavietės jam davė 3 000 Lt (1 t. 173-175 b. l.). Papildomos apklausos metu nuteistojo J. J. parodė, jog 2003 m. pavasarį, A. J. namuose ją sumušė ir išvijo iš namų, pasakė, kad užmuš, pasiims visą turtą ir išvažiuos. Dėl to ji buvo streso, šoko būsenoje, nes bijojo, kad vyras neįgyvendintų savo ketinimų, todėl atėjusi pas R. dukrą G. į kiemą, ten esantiems asmenims, tarp jų ir D. R., pasakė, kad nori atsikratyti savo vyru A. ir nori, kad jį kas nors užmuštų, bet neturi pinigų už tai sumokėti. Vėliau 2003 m. gegužį, jai dirbant dukters žemėje, automobiliu atvažiavo D. R. ir paklausė, ar ją dar muša vyras ir ar reikia juo atsikratyti. Ji jau buvo apsiraminusi, todėl pasakė, kad nebereikia jos vyrą mušti bei užmušti. Praėjus kažkiek laiko ji Šiauliuose sutiko D. R., kuris pasakė, kad reikia jam pinigų, nes primušė jos vyrą. Sumos nenurodė, tačiau pasakė, kad jam atiduotų visus turimus pinigus. Ji pasakė, kad turi 3000 Lt, jis liepė tuos pinigus atnešti po 3 dienų prie Šiaulių miesto turgavietės. Ten D. R. paduodant 3 000 Lt, jis pasakė, kad A. J. jos nebemuš, tačiau, nesakė, kad jos vyrą užmušė. Paėmęs pinigus D. R. pasakė, kad jei kam nors apie tai pasakys ar praneš policijai, tai ją užmuš, ,,pakas po velėna“. Tų pačių metų gruodžio mėnesį iš jos vyriškiai, tarp jų buvo R. R., pareikalavo pinigų ir parodė jos vyro nuotraukas ir pasakė, kad jose užmuštas jos vyras. Pasakė, kad jei ji neduos pinigų praneš policijai. Ji atsisakė duoti pinigų ir pasiūlė nunešti nuotraukas į policiją arba atiduoti jai. Ji norėjo nuotraukas nunešti į policiją. Pamačiusi nuotraukas nepranešė policijai, nes bijojo vyriškių keršto (1 t. 176 b. l.). Šiuos savo parodymus nuteistoji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (1 t., 177-178 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nuteistoji J. J. neneigė, jog skundėsi G. B. ir pas ją buvusiems vyriškiams, kad ją vyras muša, tačiau teigė, jog prašė, kad jos vyrui nieko nedarytų, nes ji su juo skirsis. Nuteistoji parodė, jog jai buvo parodytos nuotraukos ir D. R. sakė, jog primušė jos vyrą, reikalavo pinigų, tačiau ji pinigų D. R. nedavė (2 t., 197-198 b. l.). Taigi kaip matyti iš nuteistosios J. J. parodymų analizės, jie nėra nuoseklūs ir nekintantys. Nuteistosios J. J. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą apeliantai bando pateisinti nuteistajai neva tai daryta psichologine prievarta. Apeliantų teigimu, tokią prievartą prieš nuteistąją naudojo tyrėjas A. B. Tyrėjas neteisingai surašė ir jos apklausos protokolus. Tačiau tokie apeliantų teiginiai yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti bylos duomenimis. Visų apklausų metu nuteistajai buvo užtikrinta teisė į gynybą, visose jos apklausose ir su ja atliekamuose procesiniuose veiksmuose dalyvavo gynėjai, visuose procesiniuose dokumentuose yra tiek nuteistosios, tiek jos gynėjų parašai ir nėra jokių pastabų nei dėl apklausos protokolų turinio, nei dėl procesinių veiksmų atlikimo procedūrų. Pirmosios instancijos teisme apklaustas tyrėjas A. B. kategoriškai paneigė, kad nuteistajai J. J. būtų buvusi daroma kokia nors psichologinė prievarta. Liudytojas parodė, jog jis apklausė įtariamąją J. J., jos parodymus užrašė pažodžiui ir davė jai perskaityti, jokios psichologinės prievartos nebuvo. Įtariamosios parodymus skaitė ir jos advokatai. J. J. parodymai apie pinigų perdavimą prie turgavietės buvo užfiksuoti dar prieš D. R. apklausą, todėl prieš tai jam tokios aplinkybės nebuvo žinomos (3 t. 43-44 b. l.). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina bylos duomenys. Iš nuteistosios J. J. apklausos protokolo matyti, jog apie pinigų perdavimą prie turgavietės ji parodė 2010 m. vasario 25 d., tą pačia dieną buvo atliktas ir parodymų patikrinimas vietoje (1 t., 176, 177-180), o įtariamasis D. R. šią aplinkybę nurodė tik papildomos apklausos metu - 2010 m. kovo 3 d. ir tą pačią dieną buvo atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje (1 t., 136, 137-138). Taigi, ši aplinkybė paneigia apeliantų teiginius, kad nuteistajai parodymai buvo padiktuoti tyrėjo.

Taigi dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas J.J. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, pagrindė ne prielaidomis ar abejotinais įrodymais, kaip kad teigia apeliantai, o tinkamai ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma. Teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad tenkinti nukentėjusiosios I. J., nuteistosios J. J. ir jos gynėjo apeliacinius skundus, juose nurodytais motyvais ir argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl visi apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios I. J., nuteistosios J. J. ir jos gynėjo advokato V. B. apeliacinius skundus atmesti.