Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-177-626/2014 Teisėja Aldona Tumelionytė Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.8.1.; 1.2.10.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. balandžio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., ir jam paskirta pagal BK 165 str. 1 d. 9 MGL (1170 Lt) bauda; pagal BK 140 str. 1 d. 8 MGL (1040 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 13 MGL (1690 Lt) dydžio bauda.

Iš V. B. I. B. priteista 1000 Lt advokato darbo apmokėjimui bei 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis 2013 m. balandžio 18 d., apie 20.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme prieš I. B. valią neteisėtai įbėgo į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), t.y. įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį butą.

Be to, jis 2013 m. balandžio 18 d., apie 20.30 val., prie įėjimo į I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), prispaudė ją prie buto sienos, sukeldamas jai fizinį skausmą.

Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji savo pirminiame pareiškime net neužsiminė apie tai, kad V. B. buvo neteisėtai patekęs į jos butą, šių aplinkybių ji nenurodė ir policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą. Pažymi, jog neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, o teismas dėl nuteistojo tyčios pagal BK 165 str. 1 d. nuosprendyje nepasisakė. Net ir tuo atveju, jei pripažinus įrodytu faktą, jog nuteistasis buvo patekęs į nukentėjusiosios butą, darytina išvada, jog jis neturėjo tyčios pažeisti I. B. būsto neliečiamumą. Tokią išvadą leidžia daryti tas faktas, jog V. B. tyčia vejantis nukentėjusiąją buvo nukreipta į tai, kad nutraukti neteisėtus nukentėjusiosios veiksmus fotografuojant jį privačiame kieme be jo sutikimo ir taip pažeidžiant V. B. teisę į atvaizdą bei privataus gyvenimo neliečiamumą, o ne į tikslą pažeisti jos būsto neliečiamumą.

Nurodo, kad ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Be to, teismas, netgi manydamas, kad byloje įrodyti visi nusikaltimo sudėties požymiai ir formaliai kaltinamojo veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytus nusikalstamos veikos požymius, visuomet turi įvertinti, ar kaltinamajam inkriminuoti veiksmai nėra mažareikšmiai. Nagrinėjamu atveju, pripažinus įrodytus faktus, jog apeliantas pažeidė nukentėjusiosios būsto neliečiamumą ir sukėlė jai fizinį skausmą, atsižvelgiant į šių veiksmų padarymo aplinkybes, kontekstą, apelianto ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius iki konflikto, pačios nukentėjusiosios provokuojantį elgesį - nuteistojo fotografavimą, nuolatinį filmavimą, t.y. jo privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą, V. B. veiksmai turėtų būti pripažinti mažareikšmiais (BK 37 str.), neturėjusiais jokio realaus neigiamo poveikio asmeniui, kuriam jie buvo taikomi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas A. G. prašė skundą tenkinti, nukentėjusi I. B. ir jos gynėja advokatė E. T. prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo dalyje, kurioje V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. ir nuteistasis pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl įrodymų leistinumo

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami visi duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir su juo susijusias svarbias aplinkybes, kurie gali patvirtinti ar paneigti inkriminuotus kaltinimus. Kiekvienas įrodymas turi būti siejamas su įrodymų visetu, kuris neabejotinai turi patvirtinti teismo nustatytas aplinkybes.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad nukentėjusiosios pateiktas vaizdo įrašas neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, kadangi asmens filmavimas privačioje teritorijoje, ar asmens privačios teritorijos filmavimas be jo sutikimo yra jo teisės į atvaizdą ir į privatumą pažeidimas. Pažymi, kad jog žemės sklypo bendrasavininkiais yra net 13 asmenų, o susitarimas dėl vaizdo kamerų sudarytas tik tarp 4 iš 13 (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančių namų kiemo bendrasavininkių ir naudotojų. Net pripažinus, jog minimas vaizdo įrašas yra gautas teisėtai, jo įrodomoji reikšmė kelia pagrįstų abejonių, kadangi nebuvo tirtas šio įrašo autentiškumas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad privačių asmenų, siekiant apginti savo teises, t.y. gauti įrodymų byloje, padaryti įrašai gali būti pateikti teismui, kuris kiekvienu atveju sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-143/2011). Nagrinėjamu atveju tiek apylinkės teismui, priėmusiam skundžiamą nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl byloje esančio vaizdo įrašo autentiškumo. Pažymėtina, kad minėtas vaizdo įrašas padarytas vaizdo kamera, kurią įsirengė daugumos, t.y. 7 iš 13 sklypo bendrasavininkų sutarimu dėl saugumo, bendrasavininkių susitarime yra numatytas išimtinis jų naudojimo tikslas – kamerų užfiksuoti vaizdai gali būti pateikiami tik policijai, viešosios tvarkos ar teisėsaugos organams ir negali būti viešinami jokiais kitais tikslais. Be to, sutiktina su nukentėjusiosios I. B. gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytais argumentais, kad bylos medžiagoje nėra jokio įrodymo, patvirtinančio, kad nukentėjusioji būtų fotografavusi V. B.. Minėtame įraše bei nuotraukose matyti, kad ji fotografavo šunį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nėra vaizdo kamera filmuojamos teritorijos savininkas ar bendrasavininkis. Taigi, apelianto argumentai dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, atitikimo įrodymų leistinumo reikalavimams, atmestinas.

Dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d.

BK 140 str. numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis - mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius ir inkriminuotas V. B. yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiąją prispaudžiant ją prie sienos. Apeliantas nurodo, kad pirminiame policijai rašytame pareiškime nukentėjusioji neužsiminė apie patirtą fizinį skausmą ar stresą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-5-2014). Nukentėjusioji pirmos instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ant jos kūno nebuvo žaizdų, tačiau po V. B. neteisėtų veiksmų jai skaudėjo šoną, ranką, atsirado kraujosruva. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad V. B. norėjo tik atimti iš nukentėjusiosios fotoaparatą ir neturėjo tikslo sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, todėl jo veiksmuose nėra tyčios. Pažymėtina, kad BK 140 str. 1 d. įtvirtintas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Esant tiesioginės tyčios atvejui, asmuo suvokia pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti, netiesioginės tyčios atveju – asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numano, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Tiek iš nukentėjusiosios parodymų pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teisme, tiek iš vaizdo įrašo matyti, kad nuteistasis, atimdamas fotoaparatą, panaudojo jėgą prieš nukentėjusiąją gana grubiai ją pastumdamas ir prispausdamas prie sienos. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip V. B., atėmęs iš nukentėjusiosios fotoaparatą, ją iškart paleido ir atsitraukė nuo jos. Sutiktina su apelianto argumentu, kad tokiuose jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios sukelti nukentėjusiajai skausmą ar kitaip sutrikdyti jai sveikatą, tačiau, V. B., būdamas akivaizdžiai pranašesnis savo fiziniais duomenimis ir jėga už nukentėjusiąją, stumdamas ją ir spausdamas prie sienos, apglėbdamas ją iš nugaros ir tokiu būdu atiminėdamas fotoaparatą, turėjo suprasti, kad tokiais savo veiksmais gali mažiausiai sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Taigi, toks elgesys jau pats savaime rodo, kad V. B. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų padarinius – nukentėjusiajai sukeliamą fizinį skausmą – ir norėjo taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajai. Taigi, V. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str.

Dėl kaltinimo pagal BK 165 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tačiau juos vertindamas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. B. 2013 m. balandžio 18 d., apie 20.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme prieš I. B. valią neteisėtai įbėgo į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), t.y. įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį butą.

BK 165 str. nurodytas nusikaltimas padaromas įsibraunant panaudojant apgaulę, smurtą, ar kitokį būdą prieš savininkų ar jų įgaliotųjų asmenų valią, t.y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Šis nesutikimas turi būti išreikštas žodžiais ar kitokio pobūdžio veiksmais ir kaltininkas turi suvokti šį nesutikimą. Būtent tai, kad į patalpą įsibraunama prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, t.y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, ir yra pagrindinis BK 165 str. esančio nusikaltimo skiriamasis bruožas. Nuteistasis, vydamasis I. B., nesustojo prie įėjimo į nukentėjusiosios butą, bet įbėgo į būto vidų, tačiau, kaip matyti iš jo veiksmų, užfiksuotų vaizdo įraše, jo tyčia buvo nukreipta ne į I. B. priklausančio būsto neliečiamumą. Vaizdo įraše 02_20140418_204100.avi matyti, kad V. B., besivydamas I. B., 2013 m. balandžio 18 d., 20:42:24 val. įbėga į jos butą, o 20:42:31 val. iš buto išeina, t.y. bute užtruko tik 7 sekundes. Pažymėtina, kad nukentėjusioji jokiais aktyviais veiksmais neužkirto V. B. galimybės užeiti į jos butą, t.y. neuždarė durų ar pan. V. B. išėjus į lauką, iš paskos išėjo ir I. B. su fotoaparatu, po ko nuteistasis skubiai pribėgo prie nukentėjusiosios ir panaudodamas fizinę jėgą, prispaudė nukentėjusiąją prie sienos ir atėmė fotoaparatą. Taigi, akivaizdu, kad V. B. įeidamas į I. B. butą neturėjo tyčios padaryti BK 165 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, o tik siekė atimti fotoaparatą iš nukentėjusiosios. Nors V. B. faktiškai įėjo į nukentėjusiajai priklausantį butą, tačiau šios jo veikos požymiai savo kokybine ir kiekybine išraiška nėra tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Apylinkės teismas konstatuodamas, kad kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais, tačiau jų nesiejo su byloje esančių įrodymų visetu, jų neanalizavo inkriminuoto nusikaltimo sudėties požiūriu, todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, kad jų nepakanka padaryti išvadą, kad V. B. 2013 m. balandžio 18 d., apie 20.30 val., namo, esančio Pakalnės g. 5A, Vilniuje, kieme prieš I. B. valią neteisėtai įbėgo į jos butą, esantį Pakalnės g. 5A-1, t.y. įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį butą. Todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl ultima ratio principo taikymo

Pagal BK 37 str. nuostatas, padaręs nusikaltimą asmuo, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Veika laikoma mažareikšme tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Nustatant veikos mažareikšmiškumą turi būti atsižvelgiama į objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstamas veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nedidelė. Tuo tarpu subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus. Padarytos veikos mažareikšmiškumas yra vertinamojo pobūdžio, todėl visais atvejais ši aplinkybė vertinama teismo, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes – žalingų padarinių dydį, dalyką, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdą, sąlygas ir aplinkybes, kaltės formą, tyčios kryptingumą, motyvus, kuriais vadovavosi kaltininkas ir kitas aplinkybes. Vertinant aptartas aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jokie liekamieji požymiai I. B. sveikatai nebuvo nustatyti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad I. B. ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, bet ji patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą. Įvertinus šias aplinkybes, V. B. veiksmai negali būti pripažįstami mažareikšmiais, todėl šis apelianto skundo argumentas atmestinas.

Įvertinus tai, kad V. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, apelianto prašymas priteisti V. B. turėtas advokato pagalbos išlaidas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovė pateikė teismui sąskaitą už teisines paslaugas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji savo atstovei 1000 Lt už teisines paslaugas ją atstovaujant apeliacinės instancijos teisme. Ši suma priteistina iš nuteistojo V. B. (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. B. gynėjo advokato A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendį dalyje dėl V. B. pripažinimo kaltu pagal BK 165 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. B. dėl kaltinimo pagal BK 165 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš V. B. priteisti 1000 Lt išlaidų už teisines paslaugas I. B. naudai.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.