Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-27 · Administracinė byla Nr. A-602-2101-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-01-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-27
Bylos Nr.
A-602-2101-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02146-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Specialiųjų tyrimų tarnybai
Trečiasis asmuo
R. T., L. L., M. U.
Administracinė byla Nr. A602-2101/2012 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02146-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 22 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui A. M.,atsakovo atstovei H. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Specialiųjų tyrimų tarnybai (tretieji suinteresuotieji asmenys – R. T., L. L., M. U.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas; STT; Tarnyba) 2011 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 4-01-3607 (toliau – ir STT 2011 m. rugsėjo 15 d. raštas) priimtą atsisakymą bei įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį patikrinimą.

Skunde nurodė, jog į atsakovą kreipėsi, prašydamas inicijuoti Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus pareigūnų R. T. ir L. L. neeilinius veiklos patikrinimus ir įvertinimus nagrinėtose medžiagose bei spręsti klausimą dėl drausminės atsakomybės ir galėjimo dirbti su pareiškėjais bei tarnybinio atlyginimo mokėjimo ar nemokėjimo R. T. už 2011 m. liepos 28 d. pusę darbo dienos. Patikslintame skunde paaiškino, jog į STT kreipėsi 2011 m. liepos 21 d. su pareiškimu dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato pareigūnų V. R. ir R. M. galimai nusikalstamų veiksmų. Po iškvietimo telefonu 2011 m. liepos 28 d., 9 val., atvyko pas pareigūną L. L. kartu su advokatu. Pareigūnas pasiūlė atsisėsti prie jo darbo stalo pareiškėjui, atstovui kėdė nebuvo pasiūlyta. Kabinete dirbančio kito pareigūno R. T. pareiškėjo atstovas paprašė nuo kėdės nuimti asmeninius daiktus ir leisti atsisėsti. Pasak pareiškėjo, R. T. pakeltu tonu pareiškė, jog daiktų nenuims ir kėdės neduos. Šis pareigūnas paaiškino, jog advokatas trukdo R. K. apklausai. Į advokato prašymą prisistatyti paaiškino, jog neprivalo prisistatyti, atstovui žeminančiu tonu pasakė: „būsit pašalintas iš kabineto“. Nurodė sėsti prie įėjimo durų, pradėjo grasinti, jog išvys iš kabineto. Pareiškėjas aiškina, jog įtampa nuslūgo, kai R. T. išėjo iš kabineto pakalbėti telefonu. L. L., nagrinėjęs jo skundą, nesudrausmino kolegos, nors pastarasis, kaip aiškina R. K., kišosi į apklausą, uždavinėjo klausimus. Advokatui teko stovėti apie dvi valandas, kol vyko apklausa, nes R. T. nenuėmė asmeninių daiktų nuo kėdės ir neleido atsisėsti. Situaciją kabinete matė trumpam užėjęs Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininkas M. U., tačiau taip pat nereagavo. Toks elgesys pareiškėją šokiravo. Skunde tvirtino, jog tokio pareigūnų „žmogiškumo neturėjimo“ niekur nematė, elgesio kitaip kaip jo ir atstovo pažeminimo bei pasityčiojimo įvertinti negali. Tikino, kad pastarieji pažeidė pareigūnų etikos normų reikalavimus, todėl jiems keltinos drausmės bylos ir spręstinas klausimas, ar gali dirbti su pareiškėjais. Pareiškėjo manymu, R. T. ir L. L. pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 81 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 183 straipsnio reikalavimus, nes pastarasis pareigūnas neįrašė į apklausos protokolą advokato pavardės, o po apklausos neleido susipažinti su juo pastarajam.

Skunde nurodė manąs, jog pareigūnai taip elgiasi sąmoningai, siekia įbauginti pareiškėjus, kad nesikreiptų su skundais. Esą tuomet nereikėtų dirbti, o darbo užmokestį vis tiek gautų. Skunde atkreipė dėmesį, jog R. T. 2011 m. liepos 28 d. iki pietų tiesioginių pareigų neatliko, nieko nedirbo, kišosi į L. L. darbą, išeidavo į koridorių kalbėti telefonu, todėl spręstinas klausimas dėl tarnybinio atlyginimo mokėjimo už pusę tos darbo dienos. Pareiškėjas pridūrė, jog R. T. ir L. L., o taip pat – ir skyriaus viršininko M. U. veiksmai diskredituoja pačią tarnybą. Pastebėjo, jog R. T. įbauginimui naudoja tarnybos pavadinimą. Darė išvadą, jog pareigūnai savo veiksmais grubiai pažeidė jo ir baudžiamojo proceso įstatymo bei konstitucines teises. Tokie veiksmai laikytini pareigūno vardą žeminančiu poelgiu, kenkimu tarnybos autoritetui bei atitinkantys drausminio nusižengimo požymius, todėl spręstinas klausimas dėl šių pareigūnų drausminės atsakomybės bei inicijuotinas neeilinis veiklos patikrinimas ir įvertinimas. Taip pat nurodė manąs, jog STT atsisakymas ir vilkinimas atlikti jo nurodytų faktų patikrinimą ir tyrimą pripažintinas nepagrįstu ir naikintinas, o STT įpareigotina atlikti šiuos veiksmus. Paaiškino, jog įsakymas dėl tarnybinio patikrinimo nebuvo priimtas, nesudaryta tyrimo komisija, pareigūnų paaiškinimai nebuvo paimti. STT direktoriaus pirmasis pavaduotojas A. K. tik formaliai atsakė į skundą, tuo, R. K. nuomone, pasityčiojo iš jo ir atstovo. Pridūrė, jog STT 2011 m. rugsėjo 15 d. rašte nutylėta apie jo skunde išdėstytus faktus, o būtent – kaip R. T. grasino atstovui STT vardu, pareigūnų esminius BPK pažeidimus, nes atstovo pavardė neįrašyta apklausos protokole, neleista jo perskaityti, taip pat nepasisakyta apie R. T. pareigų neatlikimą. Teigė, jog apmokant jam už darbą, kurio neatliko, švaistomos valstybės lėšos, o jo skunde išdėstytos aplinkybės net nebuvo tirtos, todėl STT įpareigotina atlikti pilną ir išsamų pareiškimuose nurodytų faktų tyrimą. Galimai kalti pareigūnai ir skyriaus viršininkas trauktini atsakomybėn. Taip pat surengtina neeilinė atestacija bei spręstinas klausimas dėl jų galėjimo dirbti su pareiškėjais ir tarnybinio atlyginimo mokėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovas STT atsiliepimu į pareiškėjo skundą su šiuo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, jog iš pareiškėjo R. K. 2011 m. rugpjūčio 31 d. gavo skundą dėl Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyresniųjų specialistų R. T. ir L. L. nepagarbaus elgesio su pareiškėju ir jį atstovavusiu advokatu. Paaiškino, jog skunde pateikta informacija buvo tikrinama. Tiriant skundą negauta objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog STT Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyresnieji specialistai R. T. ir L. L. pažeidė tarnybinę drausmę. Apie skundo tyrimo rezultatus R. K. informavo 2011 m. rugsėjo 15 d. Taip pat nurodė, jog pareiškėjo apklausos rezultatai buvo užfiksuoti liudytojo apklausos protokole. Jame įrašyta „Perskaičiau, iš mano žodžių surašyta teisingai. R. K.“, pareiškėjas pasirašė. Pastabų nepareiškė. Pridūrė, jog atlikta liudytojo apklausa yra BPK reglamentuojamas tyrimo veiksmas, o su ikiteisminiu tyrimu susijusių klausimų nagrinėjimas nepriskirtas administracinių bylų kompetencijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, jog išsamiai susipažinus su pareiškėjo skundu dėl pareigūnų veiksmų, darytina išvada, jog pretenzijas jis reiškia ne dėl jo interesų pažeidimo, o dėl neva nepagarbaus elgesio su jo atstovu, advokatu J. K.. Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog būtina sąlyga pripažinti skundą pagrįstu – pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, t. y. privaloma nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas. Akcentavo, jog akivaizdu, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso gynimo), turi jo nurodytas teises (interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Konstatavo, jog pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų jo skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas nepažeidė ir negalėjo pažeisti (nėra susijęs su pareiškėjo teisių įgyvendinimu ir niekaip negalėjo jam turėti įtakos). Padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas gina ne savo tariamai pažeistas teises ir interesus, bet kito asmens, t. y. savo atstovo, todėl teismas pripažino, jog R. K. neturi reikalavimo teisės. Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 93, publikuota: 2002 m. „Administracinių teismų praktika“ Nr. 2). Be to, teismas konstatavo, jog skundžiamas atsakymas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes teismui jis pateikė Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuri patvirtina, jog panaikintas STT vyresniojo specialisto L. L. 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. K. skundą. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK pareigūnų V. R. ir R. M. galimai padarytų nusikalstamų veikų bus visapusiškai ir objektyviai ištirtas iš naujo.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111 – 115), kuriuo prašo 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą panaikinti Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos 2011 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 4-01-3607 priimtą atsisakymą (sprendimą), o jo skunde nurodytų faktų ištyrimui, įpareigoti Specialiųjų tyrimų tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti išsamų ir pilną tarnybinį patikrinimą, arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) priteisti jo naudai iš atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos jo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog, pirma, teismas, atmesdamas jo prašymą pripažinti trečiųjų suinteresuotų asmenų dalyvavimą būtinu ir juos apklausti teisme, neteisingai aiškino ABTĮ 48 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, jog tretieji suinteresuoti asmenys yra proceso šalis, dėl ko pripažintina neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė ir ABTĮ 80 straipsnio nuostatas, kur tokia teisė teismui yra nustatyta, o be to, laikytina, jog teisėjų kolegija iš esmės pažeidė ir ABTĮ 81 straipsnio imperatyvą, kur nurodyta, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Mano, jog dėl šių pažeidimų teismo sprendimas naikintinas, o nurodytų įrodymu ištyrimui, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Akcentuoja, jog teisėjų kolegija be jokių motyvų, ėmėsi vertinti tik trečiųjų suinteresuotų asmenų atskirai paimtus rašytinius aiškinimus (nevertinant byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto), ir vien jų paaiškinimų pagrindu, darė išvadą, jog jam nebuvo suvaržyta teisė turėti advokatą ir naudotis jo paslaugomis jį apklausiant kaip liudytoją, tačiau jis teismui patvirtino, jog pareigūnas R. T., būdamas visiškai pašalinis, nes jo pareiškimo nagrinėjimas buvo pavestas L. L., kišosi į jo vykdomą apklausą uždavinėjo jam klausimus, trukdė atsakinėti į L. L. užduodamus klausimus, jo atstovui neleido pasisakyti ir pakeltu tonu reiškė pretenzijas, kad šis neva trukdo jo apklausai, grasino pašalinsiąs iš kabineto, o jį apklausinėjęs L. L., jo atstovo ne tik neįrašė į liudytojo apklausos protokolą, bet neleido jam net jo apklausos protokolo skaityti, atsisakė rinkti ir įrodymus, o davęs priesaiką ir liudytojų teisme apklaustas advokatas J. K., kategoriškai tvirtino, jog R. T. jam trukdė atstovauti jam grasindamas išvyti iš kabineto, o L. L. iš viso blokavo atstovavimą, t. y. neįrašė atstovo į protokolą, neleido su atstovu pasitarti prieš atsakant į jo užduodamus klausimus, neleido atstovui susipažinti su protokolu <...> Mano, jog jo išdėstyti faktai patvirtina, jog tarnybos pareigūnai R. T. ir L. L. neabejotinai suvaržė jo teisę turėti advokatą ir naudotis jo paslaugomis apklausiant jį kaip liudytoją, t. y. šie pareigūnai neabejotinai pažeidė atitinkamai ir jų pareigybės aprašymo 6.4 punktą (išmanyti ir baudžiamojo proceso įstatymą), 6.8 punktą (turėti gerų bendravimo įgūdžių), 6.9 punktą (būti sąžiningu, nekonfliktišku ir tolerantišku), 7.1 punktą (priimti ir aptarnauti asmenis teisės aktų nustatyta tvarka), o tuo pačiu ir tarnybinę drausmę, ko, beje teismas iš viso netaikė ir net nevertino. Priduria, jog L. L. netinkamą pareigų atlikimą, o tuo pačiu ir tarnybinės drausmės pažeidimą, jau yra nustatęs ir Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas jo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo skundą, dėl ko teisėjų kolegijos konstatavimas ir vertinimas, kad skundžiamas atsakymas jam nesukelia teisinių pasekmių, yra nepagrįstas, nes ginčas šioje konkrečioje byloje yra ne dėl jo skundo dėl Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK pareigūnų, kuris bus tiriamas iš naujo, o dėl jau buvusio pareigūnų elgesio ir jų padarytų drausmės pažeidimų, apklausiant jį 2011 m. liepos 28 d. liudytoju STT.

Teigia, jog, antra, nesutinka su teismo išvada, kad jis neturi reikalavimo teisės, nes tokią išvadą teismas priėmė, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 10 metų senumo konsultacija, bei visiškai netaikydamas STT direktoriaus 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2-232 patvirtinto STT pareigūnų elgesio kodekso normų (toliau – ir Pareigūnų elgesio kodeksas), kas taip pat visiškai prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Akcentuoja, jog tiek savo skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog apklausos metu R. T. pakeltu tonu pareiškė, kad savo daiktų nenuims ir kėdės neduos, grasino jam ir jo atstovui, bei fraze – „Tai ką, gal čia pirmą kartą patekai“, uždavinėjo jam klausimus, prisistatyti ir paaiškinti kaip jis yra susijęs su jo pareiškimo nagrinėjimu atsisakė, kišosi į jo apklausą, kalbėjo pakeltu tonu ir rėkė ant jo bei jo atstovo, o visa tai matydamas L. L. tylėjo <...> be to, visa tai matė ir Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininkas M. U., kuris taip pat visiškai nereagavo. Priduria, jog <...> po tokio pareigūnų elgesio jis buvo tokios būklės, kad neprisimena, kas protokole buvo įrašyta. Pažymi, jog atėjo į STT ieškoti teisybės, o gavo tik žeminantį ir nepagarbų elgesį, nes jam buvo grasinama, dėl ko jis pasijutęs labai blogai, buvo visiškai sugniuždytas ir išsigandęs <...>. Tęsia, jog prisiekęs teisme ir liudytojų teisme apklaustas advokatas J. K., patvirtino jo paaiškinimus bei nurodė, jog R. T. savo asmeninius daiktus nuimti ir leisti atsisėsti atsisakė, dėl ko advokatas buvo įžeistas ir pažemintas <...> jam buvo trukdoma jį atstovauti, neleista susipažinti su protokolu, advokatas buvo įžeistas ir pažemintas. Pabrėžia, jog iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareigūnai pažeidė ne tik nurodytus pareigybės aprašymų reikalavimus, bet ir Pareigūnų elgesio kodekso 6 straipsnyje įtvirtintus pareigūnų elgesio pricipus, t. y. pagarbos žmogui (7 straipsnis), teisingumo ir nešališkumo (8 straipsnis), padorumo (10 straipsnis), pavyzdingumo (12 straipsnis), ir kt. Priduria ir tai, jog atsižvelgus į tai, kad vadovaujantys STT pareigūnai, be kito, privalo būti reiklūs ir teisingi pavaldiniams bei netoleruoti asmens įžeidinėjimo ar žeminimo (16 straipsnis), bei tai, kad Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininkas M. U., taip pat visiškai nereagavo, laikytina, jog ir jo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių.

Galiausiai, nurodo, jog savo patikslintą skundą grindė tuo, jog pareigūnas R. T. 2011 m. liepos 28 d. bent iki pietų savo tiesioginių pareigų iš viso neatliko, dėl ko pažeidė ir tarnybinę drausmę, o tam nustatytina, kokius jis pareiginius veiksmus tą dieną jo atlikti ir atliko, o tiksliau – neatliko, jo skambučiai mobiliuoju ir kt., taigi atliktinas tarnybinis patikrinimas ir spręstinas klausimas dėl tarnybinio atlyginimo mokėjimo/nemokėjimo R. T. už 2011 m. liepos 28 d. pusę dienos, tačiau teismas dėl šių jo argumentų iš viso nepasisakė, dėl ko pripažintina, jog teismas sprendimas yra be motyvų, ir vien šiuo pagrindu – naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas STT atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 120 – 123) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą.

Atsiliepime iš esmės pakartoja tuo pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Taip pat remiasi ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi bei ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, bei papildomai akcentuoja, jog apelianto argumentai dėl trečiųjų asmenų apklausimo teisme yra nepagrįsti todėl, kad šioje administracinėje byloje yra sprendžiamas ne STT pareigūnų L. L., R. T. ir M. U. drausminės atsakomybės klausimas, o STT 2011 m. rugsėjo 15 d. rašto (atsakymo) apeliantui teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymi, jog apeliantas kaip vieną iš argumentų visiškai nepagrįstai nurodo tai, kad esą „L. L. netinkamą pareigų atlikimą, o tuo pačiu ir tarnybinės drausmės pažeidimą, jau yra nustatęs ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, panaikindamas jo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“. Pabrėžia, jog tokia išvada yra klaidinga ir nepagrįsta nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi priėmė BPK reglamentuojamą sprendimą panaikinti 2011 m. rugpjūčio 23 d. STT nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. K. prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą konkrečių policijos pareigūnų atžvilgiu, tačiau nurodytoje nutartyje teismas visiškai nepasisakė apie L. L. atliktą R. K. apklausą ir jos metu esą padarytus pareigūno drausminius nusižengimus, t. y. teismas nesprendė ir negalėjo spręsti minėto pareigūno drausminės atsakomybės klausimo, todėl ši nutartis neturi nieko bendro su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku – STT 2011 m. rugsėjo 15 d. raštu. Priduria ir tai, jog sutinka su skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo teisės skundo dalyko požiūriu pažeistos nebuvo, taigi šiuo atveju jis „gina ne savo tariamai pažeistas teises ir interesus, bet kito asmens, t. y. savo atstovo“. Atkreipia dėmesį, kad R. K. apklausos rezultatai užfiksuoti liudytojo apklausos protokole, o pareiškėjas, kaip veiksme dalyvavęs asmuo, turėjo teisę susipažinti su protokolu ir daryti pareiškimus dėl veiksmo eigos ir rezultatų. Be to, 2011 m. liepos 28 d. liudytojo R. K. apklausos protokole yra įrašas: „Perskaičiau, iš mano žodžių surašyta teisingai. R. K.“ ir parašas. Akcentuoja, jog pareiškėjo pastabų dėl tyrimo veiksmo eigos ir įforminimo liudytojo apklausos protokole nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT; Tarnyba) 2011 m. rugsėjo 15 d. rašto Nr. 4-01-3607 (toliau – ir STT 2011 m. rugsėjo 15 d. atsakymas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas su šiuo raštu nesutikdamas, be kita ko, prašo jį panaikinti, o STT įpareigoti atlikti išsamų ir visišką tarnybinį patikrinimą.

Byloje faktiškai nustatyta ir neginčijama yra tai, kad pareiškėjas R. K. 2011 m. liepos 21 d. su pareiškimu kreipėsi į STT. Pareiškime pareiškėjas STT, be kita ko, prašė ištirti, ar Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato policijos pareigūnų V. R. (V. R.) ir R. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225, 235 ir 300 straipsniuose ar kitos nusikalstamos veikos požymių, pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškime nurodytoms aplinkybėms išaiškinti pareiškėjo atžvilgiu 2011 m. liepos 28 d. STT patalpose, pareigūnų R. T. ir L. L. darbo kabinete, atlikta liudytojo apklausa, į kurią pareiškėjas atvyko su (jo teigimu) savo atstovu advokatu J. K..

2011 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas dar kartą su skundu kreipėsi į STT, šį kartą – prašydamas inicijuoti minėtų STT pareigūnų R. T. ir L. L. neeilinius veiklos patikrinimus ir įvertinimus šioje, ir ne tik, jų nagrinėtoje medžiagoje, be to – spręsti klausimą dėl šių pareigūnų drausminės atsakomybės bei jų galėjimo dirbti su pareiškėjais, bei atlyginimo (ne)mokėjimo R. T. bent jau už pusę 2011 m. liepos 28 dienos, kada vyko pareiškėjo apklausa, klausimą.

Savo skundą pareiškėjas, be kita ko, grindė tuo, jog apklausos metu pareigūnai nepasiūlė jo atstovui kėdės atsisėsti, kalbėjo žeminančiu tonu, grasino, tokiais savo veiksmais pažeisdami jo teises, žemindami pareigūno vardą, diskredituodami Tarnybą. Pareigūnas R. T., anot pareiškėjo, kuris nebuvo susijęs su jo pareiškimo nagrinėjimu, kišosi į pareigūno L. L. vykdomą apklausą, neatlikinėjo jokių užduočių. Be to, buvo pažeisti Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 81 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 183 straipsnio reikalavimai, nes apklausos protokole nebuvo įformintas jo atstovo dalyvavimas, taip pat nebuvo leista susipažinti su apklausos protokolo turiniu.

STT skundžiamu 2011 m. rugsėjo 15 d. atsakymu į aukščiau minėtą pareiškėjo skundą, be kita ko, informavo pareiškėją, jog tyrimo metu negauta objektyvių duomenų leidžiančių daryti išvadą, kad STT pareigūnai pažeidė tarnybinę drausmę.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėjas teismine tvarka skundė 2011 m. rugpjūčio 23 d. STT pareigūno L. L. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 225 straipsnį, 228 straipsnį, 235 straipsnį ir 300 straipsnį dėl Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK pareigūnų V. R. ir R. M. veiksmų.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi šį STT nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikino.

Taigi, kaip matyti iš faktinių aplinkybių visumos, pareiškėjas su skundu kreipdamasis į STT siekė inicijuoti STT pareigūnų tarnybinį patikrinimą ir išspręsti jų drausminės atsakomybės už, jo nuomone, netinkamą elgesį ir tarnybinės etikos pažeidimus, klausimą. Šis pareiškėjo skundas buvo pagrindas administracinei procedūrai pradėti (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir turėjo būti išnagrinėtas pagal administracinei procedūrai Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamus reikalavimus (žr. VAĮ III skirsnį).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis piliečiams laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Kaip minėta, realizuodamas šią konstitucinę teisę, pareiškėjas padavė skundą STT direktoriui dėl tariamo savo teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis VAĮ nuostatomis, privalėjo pareiškėjo skundą ištirti ir informuoti pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus. Taigi, nagrinėjant šį ginčą, svarbu nustatyti, ar buvo garantuotos pareiškėjo teisės tiriant jo skundą pagal VAĮ reikalavimus, t. y. ar atsakovas tinkamai vadovaudamasis VAĮ normomis ištyrė pareiškėjo skundą ir ar tinkamai jį informavo apie skundo tyrimo rezultatus.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo bei ginčijamo STT 2011 m. rugsėjo 15 d. rašto, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, turinį, matyti, kad STT įvertino visas skunde nurodytas aplinkybes bei dėl jų pateikė išvadas bei skundžiamą raštą motyvavo. STT savo atsakymą į pareiškėjo skundą grindė išvada dėl R. K. skundo nagrinėjimo (b. l. 38 – 40), kuri, kaip matyti, buvo surašyta, gavus rašytinius paaiškinimus iš STT pareigūnų L. L. ir R. T. bei situaciją mačiusio STT Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko M. U., peržiūrėjus asmenų, įėjusių į STT patalpas, apskaitos registro duomenis, taigi – patikrinus pareiškėjo skunde nurodytą informaciją. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pateiktas atsakovo raštas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje yra ginčijamas STT 2011 m. rugsėjo 15 d. raštas, kurio pagrįstumo ir teisėtumo kontrolei įvykdyti, užtenka rašytinių duomenų, teismas nemano esant pagrįstu tą pareiškėjo argumentą, kad teismas nepagrįstai neapklausė trečiųjų suinteresuotų asmenų, t. y. STT pareigūnų. Teisėjų kolegija nemano, jog tokiu būdu buvo pažeista teismo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis).

Pridurtina, jog VAĮ 23 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Skundo priėmimo faktas patvirtinamas tam tikru dokumentu, kuriame nurodoma skundo priėmimo data, skundą priėmusio pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo vardas, pavardė, telefono numeris, skundo registracijos numeris. Skundo priėmimo faktą patvirtinantis dokumentas asmeniui įteikiamas arba siunčiamas paštu ar elektroniniu paštu. Skundo priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formą nustato Vyriausybė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovas teigė, jog pareiškėjas nebuvo raštiškai informuotas apie jo skundo STT priėmimą, kas pažeidė jo teises. Atsakovas STT savo ruožtu teigė, jog VAĮ normų nagrinėjamoje situacijoje jam laikytis neprivalu, nes pareiškėjo pareiškimas buvo nagrinėjamas pagal Neigiamos informacijos apie Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnus tikrinimo tvarkos aprašą. Teisėjų kolegija pastarąją poziciją laiko nepagrįsta ir pažymi, jog STT konkrečiu atveju turėjo laikytis ir bendrųjų VAĮ, kuris, būdamas aukštesnės galios teisės aktu, be kita ko, garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą (VAĮ 1 straipsnis), nuostatų. Byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas buvo informuotas apie skundo priėmimą pagal jau minėtas taisykles nėra. Tačiau šis procedūrinis pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esminis, todėl savaime nesudaro pagrindo ginčijamą raštą panaikinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 straipsnis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-884/2008).

Tai reiškia, jog kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises. Akcentuotina ir tai, jog kreipimasis į administracinį teismą negali būti siejamas su privačių teisių (kaip pvz., asmeninių neturtinių teisių ir kt.) gynimu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimu, bet turi būti susijęs su asmenims nustatytomis ar panaikintomis teisėmis ar pareigomis pagal viešosios teisės normas.

Pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Skunde, į kurį buvo atsakyta STT 2011 m. rugsėjo 15 d. raštu, pareiškėjas, kaip minėta, nurodė, jog į STT su pareiškimu kreipėsi dėl galimai nusikalstamų Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK pareigūnų V. R. ir R. M. veikų tyrimo, o STT pareigūnas, vykdęs jo apklausą liudytoju dėl šiame pareiškime išdėstytų aplinkybių bei darbo kabinete buvęs jo kolega, pažeidė jo baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas bei konstitucines teises.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo teisės dėl Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK pareigūnų galimai padarytų nusikalstamų veikų tyrimo gali būti ginamos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, kas, kaip matyti iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria šis teismas panaikino STT nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl minėtų pareigūnų nusikalstamų veikų, ir yra daroma. Būtent Baudžiamojo proceso kodekso tvarka turėtų būti nagrinėjami ir tie pareiškėjo argumentai, susiję su STT pareigūnų BPK 81 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 183 straipsnio reikalavimų nesilaikymu, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo tikrinimas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15, 16 straipsnis). Taigi, STT pareigūnų patraukimas drausminėn atsakomybėn, tarnybinio patikrinimo jų atžvilgiu inicijavimas ir kitų jo skunde išdėstytų reikalavimų tenkinimas jokios tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams neturėtų arba, kiek kitais žodžiais tariant, tokiu būdu nebūtų įgyvendinta suinteresuoto asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynyba.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėjo, nors ir skirtingais motyvais – akcentuodamas trūkstamą pareiškėjo teisės gynimo subjektinį elementą, t. y. konstatuodamas, jog pareiškėjas gina savo atstovo tariamai pažeistas teises bei interesus, nei apeliacinės instancijos teismas, prie teisingos išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ir laikė jo skundą nepagrįstu. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylą, atskleidė jos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes bei teisingai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal ABTĮ įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo R. K. apeliacinis skundas netenkinamas, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan