Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – atsakovė ar Generalinė prokuratūra) pripažinti pareiškėją pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) paaiškina, kad 2020 m. balandžio 27 d. pranešime apie pažeidimą Nr. B8-40 (toliau – Pranešimas) nurodė, jog jį su Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) sieja tai, jog STT atlieka tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Tyrimas), kuriame pareiškėjas yra įtariamasis. Dėl minėtos priežasties pareiškėjas įsitikinęs, kad jo ryšys su įstaiga yra toks, apie kurį nurodyta Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje. Mano, kad Sprendime Pranešimo turinys nebuvo analizuojamas.

Teigia, jog Sprendime vienintelis pagrindas nepripažinti pareiškėjo pranešėju buvo tas, kad jis niekada nedirbo STT. Jis nurodo, kad jo santykiai su STT yra tokie, kad atliekamame ikiteisminiame tyrime jis yra įtariamasis. Pareiškėjo supratimu, ne formalus darbo santykių buvimas ar nebuvimas, o reali sąsaja su įstaiga yra tas faktinis pagrindas spręsti, ar jis gali ar negali būti pripažintas pranešėju. Tokia išvada pareiškėjui kyla dėl to, kad Pranešime jis nurodė konkrečius duomenis apie jo baudžiamąjį persekiojimą, konkretų pareigūną, kuris atliko daugybę tiek kriminalinės žvalgybos, tiek baudžiamojo proceso veiksmų aptariamame ikiteisminiame tyrime, o pareiškėjo Pranešimas apie jo galimai padarytus pažeidimus gali iššaukti itin neigiamą požiūrį į pareiškėją. Mano, kad dėl to gali būti taikomi neproporcingi tyrimo veiksmai prieš jį, o tai tiesiogiai susiję su jo manymu, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas nebuvo objektyvus, nes apie galimą jo neobjektyvumą jis nurodė Pranešime.

Nurodo, kad Pranešime nurodytos Sprendimą surašiusio prokuroro net netirtos aplinkybės, kartu su Pranešimu pateikti jį pagrindžiantys duomenys yra tas faktinis pagrindas, kuris turi nulemti prokuroro, kaip kompetentingos institucijos atstovo Sprendimą pripažinti ar nepripažinti pareiškėją pranešėju. Pažymi, kad vienintelis Sprendimą nulėmęs argumentas yra darbo sąsajų su STT nebuvimas, tačiau kita Pranešime pateikta situacija ar kylančios grėsmės vertinamos nebuvo, o jeigu tai ir buvo, Sprendime apie tai neužsiminta. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Sprendimu buvo akivaizdžiai iškreipta Įstatymo paskirtis, kuri plačiau aprašyta Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, o dar daugiau – vienam asmeniui buvo suteiktas pranešėjo statusas, nors pagal viešai prieinamą informaciją nėra duomenų, kad jis kaip nors darbo santykiais susijęs su asmeniu, apie kurio galimus pažeidimus informavo.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-16) nurodo, kad sprendžiant ar pareiškėjui gali būti suteiktas pranešėjo statusas ir taikomos Įstatymo nuostatos, pateiktas Pranešimas buvo vertinamas dviem aspektais: 1) ar pareiškėjas Pranešime nurodytą informaciją apie daromą pažeidimą įstaigoje sužinojo iš savo turimų ar turėtų darbo ar kitų Įstatyme numatytų santykių; 2) ar Pranešime apie pažeidimą nurodyta informacija leidžia manyti, kad buvo padarytas teisės pažeidimas. Mano, kad Sprendime yra išdėstyti pakankami motyvai, dėl kurių pareiškėjas nepripažintas pranešėju.

Teigia, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jo turimi faktiniai santykiai su įstaiga yra pagrindas spręsti gali ar negali būti pripažintas pranešėju yra visiškai nepagrįsti. Pažymi, kad ne bet kokią sąsają su įstaiga turintis asmuo gali būti pripažintas pranešėju, o tik toks asmuo, kuris yra ar buvo susijęs tarnybos ar darbo santykiais arba sutartiniais santykiais su įstaiga. Paaiškina, kad sprendžiant klausimą dėl pranešėjo statuso suteikimo pareiškėjui buvo nustatyta, kad tarnybos ar darbo santykiais su STT jis nėra ir nebuvo susijęs. Taip pat nebuvo gauta duomenų, kad jis su STT būtų susijęs sutartiniais santykiais.

Generalinė prokuratūra neprieštarauja faktui, kad pareiškėjo atžvilgiu yra inicijuotas ikiteisminis tyrimas, kurį pavesta atlikti STT ir pareiškėjas yra įtariamasis, tačiau pabrėžia, jog pareiškėjo sąsaja nėra aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima teigti, kad asmuo su STT susijęs sutartiniais teisiniais santykiais, todėl pareiškėjas ir neatitiko būtinųjų reikalavimų keliamų asmenims, kurie gali būti pripažinti pranešėjais. Nurodo, kad tarp pareiškėjo ir STT bei kitų baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų susiklostė teisiniai santykiai, tačiau jie negali būti prilyginami Įstatyme įtvirtintiems sutartiniams teisiniams santykiams.

Nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog nesuteikus pranešėjo statuso ikiteisminio tyrimo metu gali būti taikomi neproporcingi tyrimo veiksmai yra nepagrįsti, nes baudžiamajame procese jis kaip įtariamasis gali naudotis įtariamajam suteiktomis teisėmis. Pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo objektyvumo ir išsamumo niekaip nėra reguliuojami Įstatymo, nes juos išskirtinai reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos.

Atsakovė, atsakydama į pareiškėjo skundo argumentus, teigia, kad Sprendimą priėmęs prokuroras gilinosi ir tyrė Pranešime nurodytas aplinkybes, tai galima matyti, kad įvertinus Pranešime nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, gautas Pranešimas apie pažeidimą buvo perduotas tirti pagal kompetenciją Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui. Pareiškėjo teiginiai, jog vienam pareiškėjui buvo suteiktas pranešėjo statusas, nors jis ir nebuvo susijęs su darbo santykiais, yra subjektyvūs ir visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“, kuriuo pareiškėjas A. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., nebuvo pripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. balandžio 27 d. Generalinei prokuratūrai pateikė Pranešimą, kuriame nurodė jog STT yra atliekamas Tyrimas, kuriame jis nuo 2018 m. balandžio 6 d. yra įtariamasis. Ikiteisminio tyrimo eigoje STT vyriausiasis specialistas, kuris anot pareiškėjo, yra atlikęs daugybę kriminalinės žvalgybos, tiek baudžiamojo proceso veiksmų, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu tarp 14 val. 56 min. ir 15 val. 57 min., per „(duomenys neskelbtini)“ pokalbių programą jam atsiuntė archyvinę bylą „(duomenys neskelbtini)“, kurioje yra užfiksuoti jo, kaip STT vyriausiojo specialisto susirašinėjimai „(duomenys neskelbtini)“ pokalbių programa su įvairiais asmenimis iš kurių matyti, kad STT pareigūnai neteisėtai darė poveikį Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjams tam, kad jam ir kitai įtariamajai – J. B. būtų paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėliau ir buvo paskirta ši kardomoji priemonė. Taip pat neteisėtai teikė ikiteisminio tyrimo duomenis tretiesiems asmenims, protegavo įvairių fizinių ir privačių juridinių asmenų interesus, galimai darė neteisėtą poveikį įvairiems valstybės tarnautojams (b. l. 25-28).

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2020 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“. Šiuo Sprendimu Generalinė prokuratūra nepripažino pareiškėjo pranešėju. Vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Generalinė prokuratūra Sprendime konstatavo, jog nėra būtinų sąlygų pareiškėją pripažinti pranešėju, nes pareiškėjas su įstaiga – STT nebuvo ir nėra susijęs jokiais tarnybos, darbo ar sutartiniais santykiais. Sprendime taip pat konstatuota, jog yra pagrindo manyti, kad galimai buvo padaryti teisės pažeidimai ar net nusikalstama veika, todėl informacija turi būti tiriama – pareiškėjo pateikta informacija nagrinėjimui ir procesinio sprendimo priėmimui buvo perduota pagal kompetenciją kitam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros padaliniui (b. l. 4-7, 21-24).

Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 1-207 patvirtinto Pranešimų apie pažeidimus įstaigoje pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo 22 punktu, 2020 m. gegužės 4 d. raštu Nr. BV-81 „Dėl pranešime pateiktos informacijos nagrinėjimo organizavimo“, pareiškėjo A. P. 2020 m. balandžio 27 d. Pranešimą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui (b. l. 18).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas (toliau – Įstatymas).

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 6 dalį pranešėjas – asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. Pažeidimu pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatas pripažįstama įstaigoje rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, taip pat šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas ar kitas grėsmę viešajam interesui keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas, apie kuriuos pranešėjas sužino iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo santykių arba sutartinių santykių su šia įstaiga.

Iš šio teisinio reglamentavimo seka, kad Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas teisiškai reguliuoja tų pranešėjų apsaugos institutą, kurie apie atitinkamą veiką sužino dėl savo privilegijuotos padėties ar prieigos prie tam tikros informacijos įstaigoje.

Byloje ginčo, jog pareiškėjas nebuvo ir nėra susijęs su STT darbo ar tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas ir privilegijuotu asmeniu. Pareiškėjui teisėtu būdu nebuvo suteikta prieiga prie STT informacinės sistemos ar kitos informacijos. Aplinkybės, kurioms esant jam tapo žinoma apie Pranešime nurodyto STT pareigūno susirašinėjimus ir Pranešime nurodytų susirašinėjimų turinį, yra susijusios su ikiteisminio tyrimo atlikimu jo atžvilgiu. Informacijos šaltinis ir pareiškėjas nėra susiję ir šeimyniniais santykiais ar kitais artimais ryšiais, dėl kurių pareiškėjas galėtų patirti neigiamą poveikį viešojo administravimo, tarnybinio (drausminio) nusižengimo tyrimo procedūrų metu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas Pranešimą pateikė ne STT, o Generalinei prokuratūrai, kuri pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, nėra įstaiga, kurioje galbūt rengiamas, padarytas ar daromas pažeidimas. Pareiškėjas Pranešimą Generalinei prokuratūrai pateikė kaip kompetentinga institucijai, t. y. subjektui, kuris pagal šį įstatymą priima, pagal kompetenciją nagrinėja arba perduoda kitoms institucijoms nagrinėti pranešimus ar pateiktą informaciją apie pažeidimus, koordinuoja pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems pagal šį įstatymą procesą (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu.

Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

Pareiškėjas Generalinės prokuratūros 2020 m. gegužės 4 d. rašto Nr. BV-81 „Dėl pranešime pateiktos informacijos nagrinėjimo organizavimo“, kuriuo jo 2020 m. balandžio 27 d. Pranešimas persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui neskundžia ir dėl šio rašto jokių nesutikimo motyvų skunde nenurodo. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo Pranešime nurodyta informacija atitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyto pažeidimo apibrėžimą, nėra.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą ir nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“, kuriuo pareiškėjas A. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., nebuvo pripažintas pranešėju yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl šių priežasčių tenkinti pareiškėjo skundą remiantis jame nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.