- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- I-863-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- K. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. (K. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. A. (toliau – pareiškėjas) skunde (t. I, b. l. 1–5) teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. (15/01)(00815)(15/5-5)4U-777 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 002537102 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria jam nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir išbraukti jo kaip pareiškėjo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (4 ir 5 punktai).
Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Teigia, kad taikyta priemonė yra neproporcinga, gali turėti neigiamą įtaką plėtojant verslą Šengeno zonos šalyse. Mano, kad atitiko visas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Ketino atidaryti grožio saloną, buvo įdarbinęs Lietuvos Respublikos pilietę, mokėjo privalomus mokesčius, jis yra uždarosios akcinės bendrovės „K.“ (toliau – Bendrovė). Pažymi, kad atsakovas nevertino Bendrovės verslo plano, sutarčių su verslo partneriais, jų esmės.
Akcentuoja, kad Migracijos departamentas nepagrindė objektyviais kriterijais taikyto Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 12 punkto, subjektyviai vertino gautą informaciją, neatsižvelgęs, kad jis vykdė veiklą bei į / iš Bendrovės sąskaitos buvo vykdomi mokėjimai. Teigia, kad nepagrįsti atsakovo argumentai dėl nelegalios migracijos grėsmės.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimas įtraukti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, prieštarauja proporcingumo principui. Pažymi, kad keliavo po daugelį pasaulio valstybių ir nepadarė migracinių pažeidimų, yra sėkmingai dirbantis verslininkas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (t, I, b. l. 95–100) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovas nustatė, kad Bendrovė nevykdo Lietuvos Respublikoje veiklos, o tik bando ją imituoti. Pažymi, kad buvo įdarbinta vienintelė Lietuvos Respublikos pilietė likus kelioms savaitėms iki pareiškėjo prašymo išuodi leidimą laikinai gyventi. Nustatė, kad grožio produktai yra gaminami Brazilijos Federacinėje Respublikoje ir gabenami į (duomenys neskelbtini) ir nurodo, kad jokia veikla Lietuvos Respublikoje nebuvo vykdoma. Teigia, kad išvada, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir siekė įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, o ne plėtoti verslą, yra pagrįsta. Pažymi, kad pareiškėjas neginčijo sprendimo dalies panaikinimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Teigia, kad pagrindė Tvarkos 12 punkto taikymą, draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip proporcingą, atitinkantį Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Kadangi pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi, duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitinka tikrovės, šios aplinkybės konstatuotos Sprendimo dalyje atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Nurodo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, Bendrovės veiklą ir darbuotojus. Pabrėžė, kad ketinimai vykdyti veiklą nėra veiklos vykdymas. Pareiškėjas turėjo pateikti duomenis apie realios veiklos vykdymą.
Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad draudimas yra per griežtas ir jam galėjo būti skirtas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis pagal Tvarkos 13.2 punktą. Pažymi, kad minėtas punktas pareiškėjui netaikytinas, nes pagal Tvarkos 13 punktą pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas. Pažymi, kad skundžiamame sprendime buvo konstatuota, jog nėra nustatyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai, todėl pareiškėjui objektyviai buvo pritaikytas Tvarkos 12 punktas. Sprendimas priimtas atlikus individualų aplinkybių, nurodytų ginčijamame sprendime, vertinimą, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytus kriterijus.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas maksimalus draudimo atvykti terminą (5 metai), o Sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento vertinimu, įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikslą, duomenis apie pareiškėjo patikimumą, atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi pagrindą ir aplinkybes, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, ginčijamas Sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymi, kad užsienietis turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis Taisyklių 16–17-1 punktais. Nurodo, kad pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo ir minėto prašymo nėra pateikęs.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, grindžiamas surinktais duomenimis. Prašo pareiškėjo skundą atmesit kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo dalies, kuriuo pareiškėjui atsakovas uždraudė trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 20 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Su prašymu pareiškėjas pateikė verslo planą, finansinius dokumentus, sąskaitos išrašą, darbo sutartį.
Pareiškėjas yra Bendrovės direktorius bei akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo.
Migracijos departamento direktorė, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 21 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2,12 ir 14 punktais, 127 straipsnio 6 dalimi, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, SIS 11 reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimi, Taisyklių 4, 5, 6, 11, 11-1 ir 12 punktais, Tvarkos 12 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (1 punktas), panaikinti išduotą daugkartinę nacionalinę vizą (2 punktas), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti ji į užsienio valstybę nustatytą savanoriško išvykimo terminą, o jeigu toks sprendimas dėl jo grąžinimo nebus priimtas iki 2018 m. spalio 8 d., nuo – 2018 m. spalio 9 d. (3 punktas; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį j užsienio valstybę nustatyta savanoriško išvykimo terminą, o jeigu toks sprendimas nebus priimtas iki 2018 m. spalio 8 d., nuo – 2018 m. spalio 9 d. (4 punktas).
Pareiškėjas skunde ginčija 3 ir 4 punktus, o Sprendimo dalių dėl leidimo laikinai gyventi atsisakymo išduoti bei daugkartinės vizos panaikinimo neginčijo (1, 2 punktai).
Iš esmės pareiškėjas ginčija draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus bei draudimą atvykti į Lietuvą, argumentuodamas tuo, kad taikyta priemonė yra neproporcinga.
Teismas su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka.
Minėta, kad atsakovas nustatė, jog K. A. pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojus, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, t. y. atsakovas nustatė, kad jo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio l dalies punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi, kad nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovas tinkamai neįvertino jo vykdomos veiklos, tačiau jis pats skunde nurodo, kad tik ketino vykdyti verslą Lietuvoje. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, taigi, būtent pareiškėjo pareiga pateikti tokius duomenis, kurie pagrįstų realiai vykdomą veiklą. Bendrovėje dirbo tik viena Lietuvos Respublikos pilietė, kuri buvo įdarbinta tik 2018 m. birželio 28 d (t. I, b. l. 70–71).
Atsakovas konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. nustatė, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada dėl keliamos nelegalios migracijos grėsmės. Šiuo aspektu teismas pritaria atsakovo išvadoms.
Atsakovas, įvertinęs nustatė šiuos kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d, įsakymu Nr. 3K-54, t. y. pareiškėjas, pareiškėjas norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); įmonė, kurios dalyvis ir akcininkas buvo K. A. praeityje siekęs gauti leidimą laikinai gyventi, yra fiktyvi (6.3 papunktis); piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – minėto užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl šio užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas). Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma patvirtina atsakovo išvados dėl keliamos nelegalios migracijos grėsmės pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo socialiniai ar šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje negali būti vertintini kaip ilgalaikiai. Pareiškėjas tik abstrakčiai nesutiko su minėta atsakovo išvada.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji Įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, Į kurią užsienietis perkeliamas Įmonės viduje, arba priimantis subjektas yra fiktyvi įmonė, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 18 d. atsakovui pateikė nustatytos formos prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (t. II, b. l. 129–130) ir atsakovas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu išdavė jam daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 10 d.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. 2016 m, kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. I) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.
Kadangi byloje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjui buvo išduota, kaip bendrovės vieninteliam akcininkui ir direktoriui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla, o Migracijos departamentas išduoti jam leidimą laikinai gyventi atsisakė šiuo sprendimu, nustatęs, jog jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą, t. y. užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjas šiuo metu neatitinka minėtų reikalavimų. Akivaizdu, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsakovo išvada panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą yra teisėta ir pagrįsta.
Sprendimo 3 punkte atsakovas uždraudė atvykti pareiškėjui 3 metus į Lietuvą.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, nustato Tvarka.
Tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas. įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Tvarkos 12 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus.
Atsakovas nustatė, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojus, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, nenustatė, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sietų šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai, be to, jam 2016 m. spalio 14 d. sprendimu (t. II, b. l. 135–161) jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, nustačius, kad UAB „M.“, kurios dalyvis buvo K. A., fiktyvi, todėl vadovaudamasis Tvarkos 12 punktu, turėjo teisinį pagrindą nustatyti 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Pareiškėjo skundo argumentai, kad nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, yra nepagrįsti.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog jam pagal Tvarkos 13.2 punktą turėjo būti taikomas 1 metų draudimo terminas. Teismo vertinimu, minėtas Tvarkos punktas pareiškėjui netaikytinas, nes pagal Tvarkos 13 punktą jis neturi šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pats pareiškėjas šių išvadų neginčijo ir teismui nepateikė duomenų, kad jį su Lietuva sietų šeiminiai ar kiti ilgalaikiai ryšiai. Taigi, atsakovas, nustatydamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, įvertino visas tokiam draudimui taikyti reikšmingas aplinkybes ir vertintina, kad nustatytas terminas yra proporcingas bei atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Atsakovas Sprendimo 5 punktu įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – C.SIS) teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti i Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės). 11¹ punktą, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti j Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečiu atvykimą ar apsigyvenimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė atvykimo į Lietuvos Respublikos tvarką. Šioje byloje, įvertinus atsakovo nustatytas faktines aplinkybes, ir tai, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti leidimą gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi neatitinka tikrovės, atsakovas nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė bei kad jis ir ateityje galį nesąžiningu būdu siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad Šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 11-1 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teiktini Centrinei antrosios kartos Šengeno Informacinei sistemai. Taigi, ir ši sprendimo dalis vertintina kaip teisėta. Minėta, kad būtent Migracijos departamentui tokia teisė yra suteikta.
Pažymėtina, kad remiantis Taisyklių 16.1 punktu, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į atsakovą su prašymu išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką. Byloje duomenų, kad pareiškėjas tokia teise būtų pasinaudojęs, nėra. Taip pat pareiškėjo skundo argumentai, kad jis nėra pažeidęs vizų režimo, keliauja po Šengeno šalis ir toks draudimas jam gali trukdyti verslui, nepaneigia atsakovo išvadų pagrįstumo.
Teismui nekilo abejonių dėl atsakovo padarytų išvadų pagrįstumo ir atlikto vertinimo. Darytina išvada, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti ginčijamų Sprendimo dalių (4 ir 5 punktai), remiantis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo. Taigi, atsakovas tinkamai įgyvendino jam suteiktą diskreciją ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. A. (K. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.