Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-296-372/2013 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl teisės į bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, piniginių lėšų ir palūkanų priteisimo buvo išdėstytas sprendimo vykdymas, bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tikslingumo išdėstyti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 15 d. sprendimo (toliau taip pat vadinama – Sprendimas arba teismo sprendimas), kuriuo ieškovei D. P. iš atsakovo A. P. priteista 358251,20 Lt bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų ir procesinės palūkanos, vykdymą.

Skolininkas A. P. 2014 m. gegužės 19 d. pateikė prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dviejų metų terminui, kas mėnesį metus mokant po 100 Eur, o likusią skolos dalį atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Prašymą grindė argumentais, kad priteista suma jam šiuo metu yra sunki finansinė našta, teismo sprendimo neįmanoma įvykdyti iš gaunamo atlyginimo ar santaupų (santaupų skolininkas teigė neturįs). Vienintelis turimas turtas, kurį pardavęs skolininkas galėtų atsiskaityti su ieškove - gyvenamas namas su žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), tačiau šio turto už realią kainą neįmanoma parduoti per trumpą laiką. Bankas skolininkui gali suteikti tik maždaug 30 000 Eur paskolą, o išieškotoja nuolaidų nedaro.

Išieškotoja D. P. skolininko A. P. prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą prašė atmesti ir nurodė, kad skolininkas gali turėti sąskaitų kituose bankuose (ne visų bankų pažymas apie juose (ne)turimas lėšas skolininkas teismui pateikė), kad galėjo išsigryninti pinigus, kad iki 2014 m. kovo mėnesio buvo UAB „Ardma“ direktorius ir vienintelis akcininkas (prieš prašymo pateikimą akcijas perleido J. O.). Nuo 2013 metų gegužės mėnesio skolininkas nesumokėjo išieškotojai nei lito, nors žinojo, kad jos finansinė būklė yra sunki, o šalių dukra D. yra pakviesta studijuoti mediciną. Skolininkas neįrodė pastangų parduoti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o kadangi kaip turimo turto nebenurodo garažo (duomenys neskelbtini), išieškotoja daro prielaidą, kad jį jau pardavė ir gautų pinigų išieškotojai ar dukrai neskyrė. Išieškotoja sutiktų, kad nekilnojamasis turtas būtų perleistas ne jai, o vaikams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 15 d. nutartimi iš dalies patenkino skolininko A. P. prašymą ir nustatė tokią atsiskaitymo pagal Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą tvarką:

skolininkas A. P. mokės išieškotojai D. P. dalį skolos – po 400 Eur kas mėnesį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, bendrai sumokėdamas 4 800 Eur per 12 mėnesių;

skolininkas A. P. sumokės išieškotojai D. P. likusią dalį – 99 459,41 Eur per vienerius metus, juos pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine ir kasacine tvarka, tačiau nepakeistas (įsiteisėjo 2014-04-23 ir nuo šio termino skolininkas privalėjo mokėti priteistą sumą). Ieškinys teismui buvo pateiktas dar 2012 m. sausio 13 d. ir šiuo metu, šalims išnaudojus teismo sprendimo peržiūrėjimo galimybes, ieškovė turi pagrindą tikėtis teismo sprendimo vykdymo, išieškotojos interesas atgauti priteistą sumą yra aukščiau, nei skolininko siekis tai padaryti kuo vėliau, iš esmės pasinaudojus ieškovei priteistomis lėšomis. Skolininkas nesiėmė realių veiksmų įvykdyti teismo sprendimą, ketina kreiptis dėl proceso atnaujinimo byloje.

Teismas sprendė, kad mažos dalies teismo sprendimo vykdymo išdėstymas per metus dvylikai mokėjimų po 100 Eur, o didžiosios dalies priteistos sumos atidėjimas vieneriems metams būtų nesąžiningas išieškotojos atžvilgiu, juolab, kad pinigai jai reikalingi šalių dukters D. P. poreikių įgyti specialybę patenkinimui. Skolininko reguliariai mokamos lėšos dukrai nėra susiję su jo pareiga vykdyti teismo sprendimą išieškotojai.

Kartu teismas pripažino, kad skolininkas, nors yra dviejų įmonių direktorius, o iki kreipiantis į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, buvo UAB „Ardma“ akcininkas, neturi galimybės iš karto sumokėti visą teismo sprendimu priteistą sumą, kadangi bankas sutinka suteikti paskolą, kuri padengtų tik 1/3 dalį skolos, o skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 105 100 Eur (priverstinio pardavimo vertė - 63 000 Eur), skolininkas serga keletu ligų.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad protingas ir sąžiningas abiejų šalių atžvilgiu teismo sprendimo vykdymas būtų skolininkui nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos kas mėnesį mokant po 400 Eur, bendrai sumokant per 12 mėnesių 4800 Eur, o likusią skolos dalį sumokant per vienerius metus nuo šios nutarties įsiteisėjimo. Per metus laiko skolininkas turės galimybę išspręsti jam priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo klausimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė D. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį ir A. P. prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Nuo 2013 m. gegužės 6 d., kada buvo priimtas teismo sprendimas, skolininkas A. P. nesumokėjo ieškovei D. P. jokios dalies teismo priteistos kompensacijos, nors žinojo, kad ieškovės finansinė būklė yra sunki ir kad jai vienai reikia išlaikyti jų dukrą D. P..

2. Skolininkas A. P. nuolat teigia, kad jo paties finansinė padėtis yra prasta, tačiau nesąžiningai nutylėjo, kad iki 2014 m. kovo buvo UAB „Ardma“ direktorius ir vienintelis akcininkas, o prieš pat prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo pateikimą teismui akcijas perleido J. O. (sugyventinė).

3. A. P., įrodinėdamas, kad neturi piniginių lėšų bankuose, nepateikė dalies Lietuvoje veikiančių bankų (Danske bankas, Nordea bankas, Citadele, Medicinos bankas) pažymų. Be to, bankų pažymose pateikiama informacija yra aktuali tik pažymos išrašymo dienai ir nepaneigia, kad skolininkas galėjo išsigryninti turimas lėšas.

4. Bylos eigoje A. P. pardavė negyvenamąją patalpą - garažą (duomenys neskelbtini), o gautų lėšų nepanaudojo atsiskaityti su išieškotoja.

5. Skolininkui buvo pasiūlyta nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), perleisti ieškovei D. P. arba vaikams. Iš pradžių skolininkas sutiko, vėliau persigalvojo ir teigė, kad pinigai D. P. nepriklauso.

6. Skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas yra Šiaulių miesto centre, todėl jį nebūtų sudėtinga parduoti ir pilnai atsiskaityti su ieškove. A. P. nepateikė duomenų apie tai, kad šį turtą bandė parduoti.

7. Kad A. P. vengia vykdyti teismo sprendimą, patvirtina jo žodžiai 2015 m. birželio 8 d. vykusiame teismo posėdyje, kad „Aš nemokėsiu jai pinigų ir ji neturi jų gauti“. A. P. teismo posėdyje taip pat teigė, kad JAV pasisamdė advokatus, kurių paslaugos kainuoja daugiau nei 10 00 JAV dolerių, tikslu iškelti baudžiamąją bylą ieškovei D. P.. Logiškai seka, kad A. P. turi papildomų lėšų ir galimybių įvykdyti teismo sprendimą iš karto sumokant priteistą sumą.

8. Teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas (CPK 284 str. 1 d.) taikytinas tik išimtiniais atvejais.

9. Skundžiama nutartimi pažeistas išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyros principas, nes nėra garantijų, kad atidėjus teismo sprendimo vykdymą, A. P. tikrai atsiskaitytų su ieškove.

Atsakovas (skolininkas) A. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Teismo nutartis nepažeidžia ieškovės interesų, nes vienerių metų procesinės palūkanos yra didesnės už išdėstytą teismo sprendimo dalį. Pagal skundžiamą nutartį per metus mokėtina 4 800 Eur, o procesinės palūkanos nuo priteistos sumos - 5 187, 83 Eur.

2. A. P. pardavė garažą, esantį (duomenys neskelbtini), už 6000 Lt ir UAB „Ardma“ akcijas už 10 000 Lt, nes turėjo siųsti dukrai į JAV pinigus mokslams ir padengti kitus įsiskolinimus, atsiskaityti su advokatais.

3. Pati ieškovė nesutiko su taikos sutarties pasiūlymu, kai apsigalvojo dėl nekilnojamojo turto perleidimo vaikams tokiu būdu, kad dalis būtų palikta gyventi A. P..

4. Atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas nėra Šiaulių miesto centre, jo rinkos kaina (ją pavirtinantys dokumentai pateikti teismui) nepakankama įvykdyti teismo sprendimą.

5. Komerciniai bankai neduoda atsakovui tokios paskolos, iš kurios būtų galima įvykdyti teismo sprendimą. Pati ieškovė nesutinka bankui įkeisti namą, kad A. P. gautų paskolą.

6. Ieškovė spekuliuoja argumentais apie tai, kad viena išlaiko dukrą D. P.. A. P. įrodė, kad dukrai, gyvenančiai JAV, kas mėnesį siunčią nuo 200 iki 400 Eur, nors įstatyminės pareigos išlaikyti pilnametę dukrą neturi.

7. A. P. neslepia savo finansinės - turtinės padėties. Ieškovė gali gauti visus duomenis apie skolininko turtą ir lėšas bankuose per antstolį, kuris ieškovės naudai yra užvedęs vykdomąją bylą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl tikslingumo išdėstyti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo (teismo sprendimas) vykdymą. Šiuo teismo sprendimu (teismo sprendimas įsiteisėjo, kai Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-555/2014 buvo paliktas nepakeistas) ieškovei D. P. iš A. P. priteista 358 251,20 Lt lėšų ir 5 procentų metinės palūkanos. Priteistos lėšos teismo pripažintos įgytomis 1996-2008 metų laikotarpiu kaip bendroji dalinė nuosavybė, taigi priteista prieš eilę metų A. P. panaudota pinigų suma.

Bylos eiga patvirtina, kad atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu ir, siekdamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo panaikinimo, naudojo visas CPK numatytas procesines priemones (skundė teismo sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka, teigia sieksiąs proceso atnaujinimo byloje). Tokiomis aplinkybėmis nereikšmingi atskirojo skundo išnagrinėjimui ieškovės argumentai, apie bylos nagrinėjimo eigoje perleistą atsakovo turtą (garažą, akcijas), kadangi iki Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo įsiteisėjimo atsakovas dar neturėjo pareigos teismo sprendimą vykdyti ir turimą turtą ar gautas lėšas galėjo naudoti savo nuožiūra. Be to, už perleistą garažą ir akcijas gauta suma, palyginus su ieškovei priteista suma, sudaro tik mažą jos dalį ir šių sumų panaudojimas atsakovo nuožiūra iš esmės nepakeitė atsakovo turtinės – finansinės padėties bei pajėgumo nedelsiant įvykdyti teismo sprendimą.

Į bylą yra pateikti įrodymai, kad ieškovas turi tik nekilnojamąjį turtą – statinius ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), neturi santaupų bankuose, neturi transporto priemonių, vien iš gaunamo darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius 346,04 Eur įmonėje UAB „Ardma“ ir 66,04 Eur įmonėje UAB „Jolandita“) nedelsdamas negalėtų pilnai įvykdyti teismo sprendimo. Net ir A. P. vienintelio turimo nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato, kiemo statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), vertės (105 100 Eur, priverstinio pardavimo vertė – 63 000 Eur), nustatytos vertintojų 2015 m. gegužės 5 d., nepakaktų pilnai įvykdyti teismo sprendimą (pakaktų tik padengti pagrindinę priteistą sumą be procesinių palūkanų). Šių išvadų nepaneigia ieškovės argumentai, kad A. P. vadovavo kelioms įmonėms. Vadovavimas įmonei savaime nereiškia papildomo nei darbo užmokestis pajamų šaltinio. Kad ieškovo turtinė padėtis nėra gera, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi atsakovą atleisdamas nuo didžiosios dalies žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. P. siunčia pinigus dukrai D. P., tačiau tai nesusiję su bylos esme – ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymu. Atmestini kaip iš dalies nepagrįsti ir ieškovės argumentai, kad A. P. piktybiškai vengia vykdyti teismo sprendimą. Teismas, įvertinęs A. P. veiksmus byloje (nuoseklų teismo sprendimo ginčijimą), turtinę padėtį atspindinčius įrodymus ir pastangas bent iš dalies įvykdyti teismo sprendimą iš banko skolintomis lėšomis, taip pat siūlant taikos sutartį byloje, sprendžia, kad A. P. delsimas vykdyti teismo sprendimą objektyviai sąlygotas pirmiausia tokių finansinių-turtinių galimybių neturėjimo ir tik iš dalies nesutikimo su ieškovės reikalavimais, nenoro juos tenkinti, vykdant teismo sprendimą.

Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, teismų sprendimai vykdomi jiems įsiteisėjus, išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo savanoriškai (CPK 281 str.), ir paprastai visas sprendimas vykdomas iš karto. Socialiai reikšmingos aplinkybės gali būti pagrindas numatyti išimtį iš įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo nedelsiant taisyklės ir tai nebus ieškovės, kurios atžvilgiu priimtas palankus teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Tarp pagrindų, sudarančių galimybę atidėti teismo sprendimo vykdymą ar išdėstyti, yra skolininko sunki turtinė padėtis (CPK 284 str. 1 d.), objektyviai lemianti skolininko negalėjimą iš karto įvykdyti jam nepalankų teismo sprendimą.

Apeliacinis teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų ir argumentų visumą, sprendžia, kad skundžiama nutartimi parinkta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 15 d. sprendimo vykdymo išdėstymo tvarka tinkamai atspindi išieškotojos D. P. ir skolininko A. P. interesų pusiausvyrą ir keisti šią teismo sprendimo vykdymo išdėstymo tvarką, tenkinant D. P. atskirąjį skundą nėra pagrindo. Byloje įrodyta, kad skolininkas A. P. neturi galimybių nedelsdamas įvykdyti visą teismo sprendimą, o turimo turto pardavimui, siekiant už jį gauti pagrįstą kainą, neabejotinai būtinas papildomas laikas. Pirmosios instancijos teismo numatytas vienerių metų laikotarpis turto pardavimui ar lėšų teismo sprendimo įvykdymui iš alternatyvių šaltinių gavimui yra pakankamas.

Teisėjas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.