Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodoma, kad netinkamos Lukiškių TI-K laikymo sąlygos kėlė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, pareiškėjas tapo dirglus ir nervingas, ėmė jausti baimę aplinkai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K nuo 2003-02-21 iki 2014-06-12.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013). Toks teisės aiškinimas taikytinais ir šioje byloje. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2003-02-21 iki 2014-06-12 Lukiškių TI-K patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, spręstina, kad pareiškėjas visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Kadangi pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015-07-30 (b. l. 3), laikytina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2003-02-21–2012-07-29 laikotarpį, pareikšti.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 9-24). Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui už 2003-02-21–2012-07-29 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-07-30.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K kameros būdavo perpildytos, nurodo eilę suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų, tačiau išsamiau savo nusiskundimų neindividualizuoja. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodomi Lukiškių TI-K laikymo sąlygų pažeidimai vertintini pagal atsakovo atstovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, iš esmės atitinkančius pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpius.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 25-44) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas nuo 2012-07-30 iki 2014-06-12 buvo laikomas kamerose Nr. 112, 107, 404, 113, 400, 115, 121, 212, 118, 399, 108 ir 119. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-09-04, 2013-07-19, 2013-10-08, 2013-12-03, 2014-01-14, 2014-02-09 (b. l. 8-9).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 6 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūkdavo oro, buvo bloga ventiliacija, kaudavosi drėgmė.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Pagal HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi atskiros vėdinimo sistemos kameroje įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas.

Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus. Nurodytus argumentus patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys, jog kamerose Nr. 112, 399, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, vėdinimas buvo užtikrintas pro langą (b. l. 92-93, 126-128). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrinimo tinkamo kamerų vėdinimo.

HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad šiltuoju metų laiku kamerose oro judėjimo greitos turi būti 0,15–0,25 m/s, šaltuoju – 0,05–0,15 m/s. Teismas iš esmės neturi duomenų apie oro judėjimo greitį pareiškėjo kamerose, išskyrus Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-11-05 patikrinimo akto duomenis, kuriuose nustatyta, jog kameroje Nr. 399 (pareiškėjas laikytas 2013-12-04–2013-12-09) oro judėjimo greitis buvo 0,05 m/s (b. l. 126-128), tai atitinka HN 76:2010 26 punkto reikalavimus oro judėjimo greičiui šaltuoju metų laiku, todėl pagal byloje esančius duomenis teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų, o pareiškėjo argumentą dėl oro trūkumo atmeta kaip subjektyvų ir nepagrįstą.

Vadovaujantis HN 76:2010 26 punktu, santykinė oro drėgmė kamerose turi būti 35–65 proc. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų, kurių laikotarpis iš esmės atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį, matyti, kad pareiškėjo kamerose Nr. 399 ir 119 santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus (b. l. 106-108, 126-128, 119-134). Teismas neturi duomenų apie santykinę oro drėgmę kitose pareiškėjo kamerose, tačiau pareiškėjui nekonkretizavus, kuriose būtent Lukiškių TI-K kamerose santykinė oro drėgmė viršijo normą ir nenurodžius, kokiu būdu buvo nustatytas drėgmės perteklius, jo nusiskundimai laikytini abstraktaus pobūdžio teiginiais ir atmestini kaip neįrodyti.

Skunde teigiama, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti stalai buvo per maži pavalgyti visiems asmenims vienu metu.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.7, 14.8 punktuose nustatyta, kad kamerose, be kita ko, turi būti stalas. Iš esmės pareiškėjas neginčijo paties fakto, kad stalas kamerose buvo, tačiau teigė, kad jis buvo per mažas pavalgyti visiems asmenims vienu metu. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas valgomojo stalo plotis, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl per mažo stalo įrengimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš pareiškėjo skundo argumentų nematyti, kaip, jo nuomone, per mažo stalo įrengimas įtakojo pareiškėjo kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl per mažo stalo įrengimo patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, neįrodžius patirtos žalos fakto ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo buitinių kenkėjų.

Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartis su vabzdžių ir graužikų naikinimo paslaugas teigiančiomis įmonėmis (UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad 2012 m. Lukiškių TI-K vabzdžių ir graužikų naikinimo paslaugas teikė UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 70). Apibendrinant byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų išvadas (b. l. 70, 73-74, 94, 104-105, 126-128), matyti, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu tinkamai vykdė HN 76:2010 60 punkto reikalavimą organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, pildė darbų atlikimo žurnalą. Pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nenurodė, kuriose kamerose buvo buitinių kenkėjų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kenkėjų naikinimo darbų vykdymo ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nuo lubų luposi tinkas ir dažai.

Vadovaujantis HN 76:2010 28 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Nors HN 76:2010 nėra reglamentuotas remonto atlikimo dažnis, tačiau laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kuriose konkrečiai kamerose ir kada nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas. Pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų, kurių laikotarpis apytiksliai atitinka pareiškėjo tikrintose kamerose laikymo laikotarpį, duomenis, sienų ir lubų pažeidimų nenustatyta kamerose Nr. 112 ir 119 (b. l. 92-93, 132-134), tačiau 2013-11-05 ir 2013-12-06 patikrinimų metu kameroje Nr. 399 (pareiškėjas laikytas 2013-12-04–2013-12-09) buvo nustatyti sienų paviršių eksploataciniai pažeidimai (nubyrėję dažai ir tinkas). Tai neatitinka HN 76:2010 28 punkto reikalavimo ir yra pagrindas pripažinti, jog Lukiškių TI-K laiku nekonstatavo paprastojo remonto poreikio bei tuo būdu pažeidė HN 76:2010 62 punkto nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad nežymūs gyvenamosios patalpos dydžio normos pažeidimai bei sąlyginai trumpa jų trukmė, dažniausiai savaime, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nėra laikomi pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2033; 2013 m. gruodžio 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1852/2013).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima spręsti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis. Byloje konstatuotas pareiškėjui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas iš viso truko 6 paras, t. y. ne ilgą laiką, be to, jis nebuvo nuolatinio pobūdžio, kadangi minimalus plotas pareiškėjui nebūdavo užtikrinamas tik po vieną dieną. Byloje nustatyta, kad Lukiškių tik laiku nekonstatavus paprastojo remonto poreikio, pareiškėjas 2013-12-04–2013-12-09 laikotarpiu buvo laikomas nesuremontuotoje kameroje. Teismo vertinimu, toks Lukiškių TI-K pažeidimas pagal savo pobūdį ir trukmę (6 paros) taip pat negalėjo pareiškėjui sukelti itin žymių neigiamų pasekmių. Byloje nėra nustatyta kitų veiksnių, bloginusių pareiškėjo suėmimo sąlygas ar patvirtinančių, kad teismo konstatuotos netinkamos gyvenimo sąlygos būtų neigiamai paveikusios pareiškėjo fizinę ir psichinę sveikatą, sukėlusios itin neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo sveikatos istorijoje įrašų apie jo susirgimus, įtakotus Lukiškių TI-K netinkamų laikymo sąlygų, nėra (b. l. 149-172).

Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu. Priešingai, mažesnį, nei nustatytas tenkantį plotą, įtakojo nuolat viršijamas maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius įstaigoje, reikalavimų, susijusių su suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimu, vykdymas. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, kt. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog Lukiškių TI-K nuolatos yra atliekama nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų kontrolė, o nustatyti pažeidimai yra šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 57, 67, 80, 87, 95, 99, 112-113, 118-119, 120-121, 122-123, 13-131).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgus į konstatuotų atsakovo atstovo pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, spręstina, jog pakankama satisfakcija už nustatytą teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas pareiškėjo skundą tenkina iš dalies ir pripažįsta pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimą, o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo N. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad per laikotarpį nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2014 m. birželio 12 d. viso 6 dienas (2012-09-04, 2013-07-19, 2013-10-08, 2013-12-03, 2014-01-14, 2014-02-09) buvo pažeista pareiškėjo N. J. teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.